Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ADELĖ DIRSYTĖ: SIBIRO MALDAKNYGĖS AUTORĖ

Ses. Ona Mikailaitė

Sibiro maldaknygė mums, išeivijos lietuviams, gerai žinoma. Paslaptingais takais pasiekusi Vakarus, ji pirmą sykį išspausdinta JAV, Putnamo seserų spaustuvėje 1959 m., prieš 40 metų. Ši pirmoji laida, tikrinta a.a. kun. Stasio Ylos, gana greit išplatinta. Paprastutės, nuoširdumu ir tikėjimu dvelkiančios maldos mus giliai sujaudino: tai mūsų kenčiančių brolių ir seserų balsas. Netrukus kun. K. Trimakas tas maldas išvertė į anglų kalbą. Vėliau, su svetur išblaškytų lietuvių pagalba, maldaknygė verčiama į įvairias pasaulio kalbas: vokiečių, olandų, italų, ispanų, portugalų, lenkų ir net korėjiečių ir kinų.

     Mažam maldynui keliaujant po pasaulį, dar nebuvo žinoma, kad jo autorė guli kažkur svetimoje, amžino įšalo žemėje. Kuklios knygelės dedikacija mini kelis jos rengėjų vardus.

     Daugelį metų spėliojome, kas ta Ada ir jos draugės. Tos draugės ilgai paslaptyje laikė savo prisiminimus. Lietuvoje apie Sibiro maldaknygę pirmą sykį viešai rašyta tik 1990 metais Caritas žurnale. 1999 m. mokytoja Adelė Dirsytė, Sibiro maldaknygės autorė, plačiai garsinama, vasario 16-osios proga apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Tėvynės laisvę. Lietuvos Vyskupų Konferencija praneša, jog Adelė Dirsytė įtraukta į Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašus, vedama jos kanonizacijos byla, apklausinėjami liudytojai ir renkami reikalingi dokumentai.

     Adelė Dirsytė, gimusi 1909 m., balandžio 15 d., mirė Sibire, Chabarovskio krašte, 1955 m. rugsėjo 26 d. Prieš mirtį, trejus metus buvo Magadano lageryje, kur parašyta maldaknygė, talkininkaujant jos globojamoms Sibiro tremtinėms lietuvaitėms. Dedikacijoje minima Levutė, tai Eleonora Vizbaraitė Šumskienė, į Lietuvą grįžusi 1957 m, dabar gyvena Druskininkuose. Ji taip rašo apie maldaknygės kūrimą: “Grigalavičiūtė Leonora, Pranutė Gaižutytė, Valė Bernatavičiūtė - visos mes rašėme, siuvinėjome, puošėme, kad tik sudomintume daugiau. Ada Dirsytė tai vyriausia vadovė tos knygelės, bet ji jau nepamatė savo Brangios Tėvynės: ją Magadano lageriuose nukankino. Ji buvo daug vyresnė už mus... Dabar mes rūpinamės - greitai ji bus paskelbta Lietuvos kankine. Šitos visos keturios esame dar gyvos, bet dvi iš mūsų jau ligoniai... (rašyta 1997 m.).

     Dar kita mokytojos Adelės globojamų mergaičių būryje buvusi Danutė Lašinskienė taip prisimena anuos laikus: “Slinko sunkūs 1950-ji metai. Į Magadaną didžiuliais laivais plukdė nelaiminguosius politinius kalinius, pasmerktus čia gyventi ir mirti. Viename atvykusių etape sutikau nuostabią moterį; dar nežinojau, kas ji, kokiu vardu, tačiau kažkokia jėga mane traukė prie jos. Tai buvo Adelė Dirsytė, -šviesi, tauri asmenybė. Ir šiandien matau malonų jos žvilgsnį, girdžiu pamokantį žodį. Tai buvo mūsų paguoda, viltis... Ji buvo vyresnio amžiaus, o aš tuo metu buvau tik gimnazistė.

     Išliko atmintyje jos sumanymas rašyti maldų knygelę. Tai buvo nuostabu. Mintys, maldos žodžiai - tarsi būtų kažkieno diktuojami. Prisimenu vieną atvejį, kai sugrįžusios vakare į baraką po sunkių darbų statybose mes, gal šešios ir aštuonios mergaitės, A. Dirsytės sukviestos sulindome po gultais, kad niekas nepastebėtų, užsidegėme žvakutę ir ratuku sugulusios dėliojome maldos žodelius...”

     Praskleidus laiko užuolaidą, Adelės Dirsytės atmininmas išlikęs gyvas ir ryškus. Vilniuje ir kitur yra likę buvusių jos mokinių, yra ir šeimą pažinusių žmonių. Šalia maldaknygės liko jos laiškai iš Sibiro. Galima atsekti jos pėdsakus ir geriau suprasti, koks buvo jos gyvenimas.

Pasiruošimas nelauktai ateičiai

     Dirsinė - Adelės tėviškė. Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Šėtos Antanas ir Agota Dirsiai užvedė nemažą ūkį su gražia sodyba. Šeimoje auga šeši vaikai - trys broliai ir trys seserys, iš jų Adelė jauniausia. Religinga ir patriotiška Dirsių šeima daug tikisi iš savo jaunimo. Padėdami tėvams, visi dirba ūkio darbus. Keli dar pasiekia mokslą ir tampa švietėjai. Vyriausias sūnus Jonas, dalyvavęs Lietuvos nepriklausomybės kovose, grįžta invalidas, bet imasi kaimo švietimo darbo, platindamas lietuvišką, katalikišką spaudą, padėdamas giminaičiams, o ypač sesutei Adai, siekti mokslo. Ji 1928 m. baigusi Kėdainių gimnaziją, išvyksta į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Teologijos-filosofijos fakultete ji klauso prof. Stasio Šalkauskio paskaitų. Likę jos studijų užrašai rodo ją buvusią darbščią, bet linksmą studentę. Su entuziazmu ji jungiasi į studentų ateitininkų veiklą. Grįžus į tėviškę atostogų, mielai pasakoja Kauno nuotykius, įspūdžius. Mėgsta deklamuoti eilėraščius ir kaimo vaikus drąsina deklamuoti, skaityti savo rašinėlius prie Kalėdų eglutės ir kitom progom. Studijos Kaune jai atveria plačius horizontus. Gerai išmokusi vokiečių kalbą, ji skaito vokiečių klasikus. Domisi ir lietuvių literatūra, ypač poezija, ir pati rašo eiles. 1932 m. Adelė išeina iš universiteto, tačiau be diplomo. Tik 1940 m. teologijos- filosofijos fakulteto taryba jai suteikia universiteto baigimo diplomą.

     Adelė tuojau įsijungia į Kaune verdančią veiklą. Lietuvių katalikių moterų draugijoje ji dirba reikalų vedėja, vadovauja Caritui rūpindamasi vargšų ir našlaičių šalpa, rašo straipsnius ir religinę poeziją, kurią spausdina Moteris, Naujoji vaidilutė ir kiti katalikiški žurnalai. Kviečiama skaito paskaitas katalikiškų organizacijų subuvimuose. Jos įdomų ir kūrybišką gyvenimą Kaune staiga sudrumsčia skaudūs įvykiai tėviškėje. 1935 m. vienas po kito miršta Adelės du broliai ir tėvas Antanas. Trys karstai išnešami iš Dirsių sodybos ir laidojami Šėtos parapijos kapinėse. Ant paminklinio kryžiaus įrašyta: “Viešpatie, šaukei, ir mes atėjome. Liepk amžinai likti su Tavimi. Dirsių šeima, 1935 - šventieji metai”.

     Šviesūs metai Kaune baigiasi sovietų okupacija: 1940 m. Adelė persikelia į Vilnių, kur dirba mokytoja mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais dirba Amatų mokykloje, vadovauja moksleiviams ateitininkams ir padeda kun. A. Lipniūnui organizuoti šalpą neturtingam jaunimui. 1944 m. rudenį ji mokytojauja Salomėjos Neries mergaičių gimnazijoje.

     Buvusi Salomėjos Neries gimnazijos mokinė, Marija Kibirkštienė prisimena tuos tamsius karo pabaigos ir sovietų okupacijos metus.

     “Subombarduotų namų griuvėsiais užverstomis gatvėmis ėjau į paskutinę gimnazijos klasę. Susirinko mažai mokinių. Daug suolų tuščių. Nėra mokytojų, mus mokiusių nuo pirmos klasės. Nejauku. Liūdna... Sujungė tris klases. Auklėtoja paskirta vokiečių kalbos mokytoja Adelė Dirsytė. Ji kukli ir labai rami. Nors klasė labai didelė, auklėtoja greit įsimena pavardes. Jos pamokos nuobodokos. Ji mus nei giria, nei peikia. Kaip išmoksti, tokį pažymį gauni”.

     Savo auklėtoją mokinės geriau pažįsta iš mokslo metų. Ji pasirūpina tikybos pamokomis, kurių bendrame tvarkaraštyje jau nėra. Visų Šventųjų šventę mokinės nutaria švęsti, neateidamos į pamokas. Atvykę tikrinti saugumiečiai randa tuščią klasę. Auklėtoją tardo iki vidunakčio. Mokinės atsiprašinėja, o ji nepyksta, sako: “Užmirškime”. Artėjant Sekminėms, auklėtoja visas išsiveda eiti Kalvarijas. Ji drąsina mergaites nebijoti baigiamųjų egzaminų. Galop ateina išleistuvių diena. Buvo paprotys klasių auklėtojoms su atestatu abiturientėms dovanoti rožę. Pokariniame Vilniuje kurgi gausi rožių? Ir štai auklėtoja Dirsytė randa būdą pradžiuginti baigiančias: “Buvome sužavėtos auklėtojos išradingumu, kai drauge su atestatu gavome po erškėtrožę. Ir dabar prisimenu labai gražią auklėtojos atsisveikinimo kalbą. Mūsų karo vaikų dalią ji palygino su gražuolės rožės lepumu ir erškėtrožės ištverme”.

     Nepaisydama pavojų, Dirsytė darbuojasi ir už gimnazijos ribų. Drauge su kitais katalikais inteligentais ji renkasi aptarti ateitininkų veikimą naujose sąlygose: jai pavedama globoti moksleivius. Įsikūrus Lietuvos laisvės palaikymo ir sovietams pasipriešinimo organizacijai, ji dalyvauja jos veikloje. Šie drąsūs jos žygiai kovoti už nuo mažens branginamas religines ir tautines vertybes nepraeina sovietų nepastebėti. Dirsytė atsiduria nepageidaujamų ir režimui pavojingų asmenų sąrašuose. Ji suimama 1946 m. kovo 6 d.: kaltinama padėjusi slėptis KGB ieškomam žmogui. Netrukus KGB pasiseka susemti būrį ateitininkų veikėjų. Lapkričio 11 d. jie visi drauge su Dirsyte teisiami Karinio NKVD tribunolo už priešrevoliucinę ateitininkų veiklą. Dirsytei paskirta bausmė: 10 m. griežto režimo lageriuose ir 5 metai teisių apribojimo. Košmariška teismo scena ilgai liks Adelės atmintyje. Maldų rinkinėlyje rašydamas nuteisto Kristaus apmąstymo maldą, ji prašys: “Pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų...”

Šiaurės odisėja: kalėjimas, išvežimas, lageriai

     Adelė Dirsytė uždaroma Vilniaus Lukiškių kalėjime laukti 1947 m. vasaros, kai iš šio persiuntimo punkto etapas keliaus į Šiaurę. Kalinimo metai sunkūs ir vargingi, bet vis dar savame krašte. Kalėjimas perpildytas: suvaryta tiek daug moterų, kad visoms nėra vietos net ant grindų susėsti. Kalinių tarpe yra jaunų merginų -gimnazisčių, studenčių - yra ir partizanų ryšininkių ir nemažai subrendusių moterų -mokytojų, inteligenčių veikėjų, yra ir šeimos motinų. Jaunos, neseniai iš mokyklos suolo pakilusios merginos, dar gerai nesuvokia, kas jų laukia. Joms sunku suprasti, ką mąsto šios “vyresnio amžiaus” moterys, nors Adelei pavasarį suėjo tik 37 metai... Bet vyresnės atjaučia jaunas. Įsijungia į jų diskusijas, drauge su jomis meldžiasi. Mergaitės daro rožinius iš duonos trupinių. Jos susigalvoja ir visokius žaidimus, nes dienos kalėjime labai ilgos.

     Galop ateina vasara, ir nuteistos moterys bei merginos suvaromos į vagonus vežimui į Šiaurę. Išlaipina Čumos stotelėje, netoli Vorkutos geležinkelio, ir dar varo 30 kilometrų, kur teks gyventi palapinėse. Čia jos dirbs prie užpoliarinio geležinkelio statybos. Prasideda lagerio gyvenimas: sunkus fizinis darbas, menkas maistas, paprasčiausių buitinių sąlygų trūkumas, svetima aplinka, grubūs ir pikti sargai. Adelės bendro likimo draugė taip apibūdina jų vargus: “Vežiojo po šiauriausius Rusijos pakraščius. Alkanas, darbų nualintas vedžiojo Šiaurės ašigalio pusnynais, tundros platybėmis. Vis skirstė ir perskirstinėjo: pagal bausmės trukmę, nusikaltimų sunkumą, amžių, sveikatą, abėcėlės tvarka. Rusams pabodo kartoti sunkiai ištariamas mūsų pavardes. Jas pakeitė numeriais”. Ilgas Adelei bus kančios dešimtmetis lageriuose: Vorkuta, Uralas, Taišetas - Bratskas, Kolyma, Magadanas. Sveikata išseks, bet dvasia nepalūš. Kur ji nubloškiama, ten sugeba ne tik pati išsilaikyti, bet imasi globoti jaunas lietuvaites, tremtines. Padeda mergaitėms melstis ir ugdyti dvasinį susikaupimą, moko įvairių religinio gyvenimo pratybų.

     Švelni ir subtili pedagogė Adelė su mergaitėmis diskutuoja gyvenimo ir kančios prasmę. Visos drauge švenčia religines šventes, rasdamos kaip jas paminėti atšiaurioje aplinkoje. Adelė padeda mergaitėms suruošti literatūros vakarus: mergaitės deklamuoja dar laisvėje išmoktus eilėraščius, skaito savo kūrinėlius. Visa tai pakelia dvasią, sukuria jaukią ir šiltą nuotaiką. Dirsytė tampa svarbiausia šviesuole, mokydama jaunas tremtines rinkti gėrio ir grožio grūdelius. Ji sumano kurti maldų rinkinėlį, o mergaitės mielai padeda. Slapta pagaminta maža knygutė, ranka rašyti atskiri lapeliai susiųti, o viršelis aptrauktas lietuviška juosta papuoštu audeklu. Ji dauginama perrašant. Išskirstytos po kitus lagerius, mergaitės pasiima šį brangų turtą - lietuviškas maldas.

     Magadano vyrų lageryje atsiradus kunigui, Dirsytė per pažįstamą lietuvį organizuoja, kad Šv. Komunija būtų perduodama į moterų lagerį. Ji pati dalija ostijas lietuvaitėms. Tai visoms didelė šventė, dvasios sustiprinimas nepasiduoti supančiai blogio įtakai.

     Ši Adelės Dirsytės veikla nelieka nepastebėta. Informatoriai - šnipai praneša lagerio vadovybei. Adelę, vakare grįžtančią iš darbo, sulaiko sargybiniai: muša, uždaro į karcerį - tai šaltas, žemėje iškastas rūsys. Žiemą moteris ir merginas varo parnešti rąstų kūrenti lagerio krosnis. Sargybiniai taikosi Adelei užkrauti didesnį, sunkesnį rąstą, kad ji nešdama paslystų ir parpultų, tad ją, atsilikusią nuo būrio, galėtų bausti. Mergaitės ją gina, tempia šalia savęs į gretos vidurį, plūsta piktus kareivius. Jos jau matė, kaip šie nušovė ukrainietę mokytoją, kuri atsilikusi pargriuvo. Grįžus į baraką, Adelė ramina mergaites, ragina melstis už skriaudėjus: “Juk jie nežino, ką daro”.

     Sargybiniai dažnai daro kratas, vis kažko ieškodami tarp Adelės daiktų, jai išėjus į darbą. Grįžus ji randa viską suversta, išmėtyta, atimtas mažiausias popierėlis ir net namiškių laiškai -o leidžiama susirašinėti tik kartą metuose. Po tų kratų ją vėl tardo, daužo, uždaro karceryje, atimdami šiltesnį drabužį. Ji niekam nesipasakoja, nesiskundžia. Tik pirtyje mergaitės pamato pamėlynavusias sumušimų vietas.

     Eleonora-Levutė prisimena: “Aš matydavau, kad ji labai kenčia. Ji visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Taip kankinama ji visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo buvo sutinęs veidas, ji ilgai spjaudė krauju. Tik vėliau prisipažino, kad buvo išmušti dantys.

     Vėlų rudenį 1953 m. Dirsytę nuveda į karcerį, kur laiko daugiau kaip savaitę, paskui kažkur išveža. Lageryje jos nebūna visą žiemą, jis grįžta tik 1954 m. pavasarį. Mergaitės sužino, kur mokytoja uždaryta. Surinkusios kiek maisto, vakare eina sargybinio prašyti, kad leistų ją aplankyti. Sargybinis žmoniškas, leidžia. Įlindusios į tamsų rūsį ir pamačiusios mokytoją, jos išsigąsta: ji sėdi purvina, mėlynais paakiais, susivėlę plaukai trumpai apkirpti. Kiek galėdamos, mergaitės ją aptvarko, duoda valgyti duonos ir žuvies. Kai bando klausti, kur ją buvo išvežę, ji ima blaškytis, jaudintis, šaukiasi savo tėvų. Kai vėl budi geras sargybinis, mergaitės aplanko Adelę, atnešdamos maisto, šiltesnį drabužį. Ji viską priima ramiai, bet prašo tyliai kalbėti nes, sako, muš. Adelė jau eina paskutiniąsias kryžiaus kelio stotis. Ji buvo rašiusi tokius žodžius, prisimindama trečiąjį puolimą po kryžiumi: “Visiška neviltis, begalinis dvasinis skausmas, kūno nusilpimas, senatvės negalia, pakerta dvasinio skrydžio sparnus...

     Visiškai nusilpęs Jėzau, padėki man ir maniesiems didžiausiose dvasios ir kūno negalėse”.

     Kartą Adelė pasisako Eleonorai-Levutei, kad ji buvo tardoma kažkokiuose požemiuose. “Ji tada labai ilgai su manim kabėjo, ir aš pirmą sykį mačiau, kaip jos veidu rieda ašaros. Sakė: ten buvo žiaurūs tardytojai... jai nulupę pusę plaukų”.

     Kitą sykį mergaitėms atėjus lankyti, gerasis sargybinis sako: ‘Jūsų močiutę išvežė”. 1954 m. pabaigoje Adelę perkelia į lagerio ligoninės psichiškai sergančių skyrių, kur yra dvi lietuvaitės. Ir čia jos draugės ją suranda ir aplanko: ji rami ir tyli, atneštą maistą atsisako valgyti. “Ne, ne. Aš gi nedirbu, man valgyti nedera. Jums, dirbančioms, reikia valgyti”. Tik Kūčių dieną ji priima paplotėlį: tai paskutinės jos Kūčios. Ligoninėje ją bando maitinti prievarta. 1955 m. lapkričio mėnesį baigiasi bausmės terminas. Deja, jo nesulaukusi, Adelė iškeliauja amžinybėn rugsėjo 26 d. Mirties liudijimas ateina iš Chabarovsko krašto, bet laidojimo vieta nežinoma.

     1955 metų pabaigoje su paskutiniais laivais daugelis lietuvaičių iš Kolymo, Magadano ir kitų Sibiro lagerių grįžta į Lietuvą. Jų mokytoja Adelė grįš tik jų atminimuose. Viešpats priėmėjos auką už savo tautą ir jos jaunimą, Jis išklausė jos maldas, tolimoje Šiaurėje rašytas:

     Meile liepsnojanti Jėzaus Širdie,
      sujunki mus meilės ir vienybės ryšiais.
     Padėki mums veikiai sugrįžti į savo žemę,
      kad vis geriau vykdytume
     Viešpaties mums skirtus uždavinius.

90-mečio minėjimas Kėdainiuose

     1999 m. balandžio 17 d. Kėdainių medinėje Šv. Juozapo bažnyčioje paminėtas Adelės Dirsytės 90-asis gimtadienis. Šv. Mišias aukojęs kun. Sigitas Bitkauskas savo pamoksle apžvelgė jos gyvenimą ir priminė, kad mes, lietuviai, galime didžiuotis savo tautos kankiniais. Ąžuolinis koplytstulpis, meistro V. Remeiko darbas, pašventinamas bažnyčios šventoriuje. Po relefiniu Marijos atvaizdu medyje įrėžta: “Adelė Dirsytė - 1909-1955 - Sibiro tremtinių maldaknygės autorė”.

     Meninė minėjimo dalis buvo atliekama prie paminklo. Susirinko nemažas būrys žmonių, jų tarpe kelios Magadano lageryje drauge su A. Dirsyte vargusios lietuvės, kurios pasakojo savo prisiminimus. Danutės Muzikevičienės vadovaujami J. Paukštelio gimnazijos mokiniai grojo gitaromis, skaitė eiles, giedojo giesmes ir dainas. Ilgai skambėjo posmai ir dainos, bet niekas neskubėjo skirstytis. Dalyviai, apsupę koplytstulpį, stovėjo susimąstymo tyloje.

     Stasys Ivanauskas iš Vilniaus, pažinęs Dirsių šeimą jaunystėje ir buvęs vienas iš minėjimo organizatorių, padėkojo prisidėjusiems prie paminklo statymo išlaidų, o ypač buvusioms A. Dirsytės mokinėms, kurios jau pensininkės ir nestiprios sveikatos. Kita buvusi Dirsytės mokinė Vilniuje, Ada Ubeikaitė, minėjimo dalyvius supažindino su Sibiro maldaknygės “Marija, gelbėk mus!” vertimais, išleistais šešiomis užsienio kalbomis, kurie buvo atsiųsti iš JAV tai progai. Jaunimas labai domėjosi tais leidiniais, nes niekad nebuvo matę. Dalyviai nuvyko ir į Dirsinę, kur pasodino liepą. Norima Adelės Dirsytės tėviškę padaryti lankytina vieta -papuošti medžiais ir įrengti nedidelį parką su paminklu ar memorialine lenta jos čia kadaise gyvenusios šeimos atminimui.