Ignas Naujokas
Religijos pagrinduose, pačiame tikėjimo akte glūdi didesnis ar mažesnis tikėjimo pažinimas. Jei to bent elementariausio pažinimo neturėtų, negalėtų nei tikėti Dievu, nei sąmoningai Jam nusilenkti, Ji pagarbinti.
Šiais žodžiais nenorima tvirtinti, kad tasai tikėjimo ir Dievo pats pirmykštis, kad ir labai netobulas, neaiškus pažinimas, laimėtas kokio nors pamokymo forma, būtinai turi ateiti iš kito žmogaus ar iš knygų Juk ir natūrali, neigiamos aplinkos nenuteikta, nesugadinta siela, šiais klausimais niekieno ir nepamokyta, tiesia rankas į aukštesnę, nežinomąją Būtybę, kurią protinga žmogaus prigimtis nujaučia ir kurios nesąmoningai ilgisi.
Šiame straipsnyje norima kalbėti apie praplėstą, pagilintą, sąmoningą tikėjimo pažinimą, kuris, ir neduodamas tikėjimo malonės, pašalina kliūtis ir paruošia kelią tikėti. Gilaus ir nuolat gilinamo religijos pažinimo reikalinga ir tikinčiajam, kad jis galėtų sėkmingai kovoti ir įtikinančiai nugalėti tikėjimo sunkenybes, kylančias jojo dvasios pasaulyje prietarų, priekaištų ar abejojimų forma.
Taip, religijos pažinimas yra būtinas. Ne veltui todėl skaitome jau pirmame katekizmo puslapyje: gyvename tam, kad Dievą pažintumėm, Jį garbintumėm, Jam tarnautumėm... Todėl pirmoje vietoje reikia Dievą pažinti. Be Jojo pažinimo negims žmoguje nei mažiausiame laipsnyje anoji meilė Dievui, be kurios neįmanomas, kad ir netobulas, Jojo valios vykdymas. Todėl pažinti religiją, kuri Dievą skelbia, tai tas pats, ką vykdyti vieną pagrindiniausių mūsų gyvenimo uždavinių. Šių minčių šviesoje paaiškėja tie griežti Pascalio žodžiai: “Yra tik dvi rūšys žmonių, kuriuos galima vadinti protingais: vieni tarnauja Dievui visa širdimi, nes Jį pažįsta, kiti gi ieško Jojo visa širdimi, nes Jo dar nepažįsta”. Tiems gi, kurie Dievą, regis, tiki, bet kuriems Dievas yra beveik negyva sąvoka, kurie savo gyvenimo praktikoje prilygsta netikintiems Dievo buvimu, visai prasminga yra šia proga priminti Faberio žodžius: “Negali būti nieko, kas mus pasaulyje labiau domintų, kaip pažinimas, kokie yra mūsų santykiai su Dievu".
Pažinti religiją reikia ir apsišvietusiam žmogui, inteligentui, ir kartais būtiniau negu nemokytam. Juk inteligentui žmogui yra labiau prieinama visokeriopa literatūra, kurioje dažnai randame neteisingų tikėjimo tiesų sąvokų, daug klaidingų bei klaidinančių idėjų. Kad visa tai neįsmigtų žmogaus sąmonėje ir nepasiliktų joje, jis turi visa tai kritiškai įvertinti, savyje nugalėti. Jis turi susikurti tą dvasios atsparumą, kurį sudaro religijos pažinimas, josios gilinimas.
Negalvokime, kad mūsų gyvenimui užtenka tų tikėjimo žinių, kurias esame įsigiję mokykloje, kad ir aukštesnėje. Dar, kad jas būtumėm tikrai įsigiję, tačiau, deja, gimnazijoje, beveik mes visi, tikybos pamoką traktavome mokiniškai, mokėmės jos tik tiek, kad galėtumėm atsakyti mokytojui bent pakenčiamai. O ne retai ir to nepadarėm! Nesykį tos pamokos atsakymo buvo tiek mažai tereikalauta, kad tikybos pamoka atrodė mums mažiausiai verta dėmesio. Aiškiau tariant: buvo dažnai elgiamasi taip, kad atrodė, jog tikybos pažinimo buvo stengiamasi išvengti bet kuria kaina. Jei dar atmintis stengėsi atsiminti, kad galėtų paklausta šį tą atsakyti, tai dvasia tame darbe nedalyvavo.
O gyvenimo patirtis aiškiai rodo, kad vien tikybos mokymosi gyvenimui neužtenka. Reikia studijų, reikia tikro ir nuoširdaus įsigilinimo į tuos dalykus. Kiekvienas šviesiai galvojantis turi pajėgti pats sau duoti apyskaitą, kodėl jis tiki. Besivadovaujant Katalikų Akcijos principu, mažiau mokytas žmogus turi teisės laukti iš tikinčiųjų šviesuolių gilesnio pagrindimo tikėjimo tiesų bei aiškesnio nušvietimo jame kilusių klausimų. Ar visa tai neįpareigoja mus tikėjimą studijuoti ir tų studijų niekad neapleisti?
Pascal nepaprastai baisisi tais, kurie tikėjimą per mažai pažindami, visai nesirūpina šia savo liūdna būtimi bei josios pasekmėmis.
O nesirūpinantiems pažinti, prieš jį dar kovojantiems, Pascal neranda pakankamai griežtų žodžių: kovodami prieš religiją, jie turėtų tvirtinti, kad jie padėjo visas pastangas visur ieškoti (religinės tiesos I. N.), bet patenkinančio atsakymo jie niekur nerado... Bet iš tikrųjų niekas jųjų taip nedarė... Jie mano padėję pakankamai pastangų, keletą valandų paskaitinėje, kurią nors Šv. Rašto knygą, arba paklausinėję kurio nors dvasiškio tikėjimo klausimais, ir vėliau giriasi, kad jie veltui ieškojo (tikėjimo tiesos I. N.) knygose ir pas žmones. Bet aš jums pasakysiu, ką ir anksčiau esu jums sakęs, kad šis nerūpestingumas yra nepakeliamas. Juk čia reikalas liečia mus pačius, mūsų buitį”. Šitoje vietoje šis didysis mintytojas šitaip nerimauja ir priekaištauja: “Tas, kuris abejoja ir neieško, yra labai nelaimingas ir nedoras ir jeigu dar, be to, jis yra ramus ir patenkintas... tada aš nežinau, kaip tokią pasibaisėtiną būtybę aptarti”.
Jei šiaip kitose srityse išsimokslinęs ir išsilavinęs žmogus savo religinio pažinimo nedaugina, negilina, tada susidaro anas pragaištingas dvasinės pusiausvyros suardymas, kai iš vienos pusės turima universitetinis išsilavinimas, tuo tarpu iš antros pusės pasaulėžiūros klausimais jis pasilieka dvasinis neūžauga. Tad nenuostabu, kad per šią nepakankamo religinio pažinimo spragą veržiasi abejonės ir svyravimai, ir kad toks šviesuolis, inteligentas žmogus nepajėgia suderinti “savo” religijos su savo mokslu. Jei šios rūšies žmogus nenori visai prarasti tikėjimo, jam reikalinga jį giliau pažinti, jį pakelti, jei ne iki universitetinio, tai bent iki žymiai aukštesnio lygio ir jame subręsti, kaip jis yra jau subrendęs kito mokslo srityje. Tik tada pusiausvyra bus atstatyta, spraga užpildyta ir tarp jojo mokslo bei jo religinio pažinimo išnyks prieštaravimai, atslūgs įtempimas.
Religiją giliau pažinus, neišvengiamai kiekvienam paaiškės, kad tikėjimo ir mokslo tiesa negali viena kitai prieštarauti. Jei kartais atrodo, kad prieštarauja, tai šis įspūdis susidaro arba todėl, kad tikėjimo tiesos iškreipiamos ir nesuprantamos ir taip nusakomos, kaip jų pati Bažnyčia nenusako, arba kai mokslo hipotezė visai nepagrįstai paverčiama tiesa. Tuo tarpu tarp gerai suprastos tikėjimo tiesos ir tikro, įrodyto mokslo, arba sveiko protavimo, negali būti prieštaravimo. Ir viena, ir kita tiesa, ir protas, ir tikėjimas eina iš Dievo, o Dievas gi negali pats sau prieštarauti. Nenorima tuo pasakyti, kad kaip mokslo tiesa, taip ir tikėjimo tiesa turi tą patį apčiuopiamą aiškumą, nors kaip tikėjime, taip ir moksle yra paslapčių. Kitaip ir būti negali. Dievas, pasaulio ir apreikšto tikėjimo autorius, nebūtų Dievas, jei mūsų protas bet kurioje srityje galėtų Jį pilnai apimti. Taip, tikėjime yra sunkenybių, neaiškumų, bet “tūkstantis sunkenybių dar nesudaro pagrindo abejonei”, sako Newman.
Kad tikėjimo tiesos yra rimtai pagrįstos, kad jų rimtais argumentais negalima paneigti, sugriauti, rodo ir tas faktas, kad net pačių didžiųjų tikėjimo priešų ginklas - tai pajuoka, o tas, kuris pajuokia, įrodo savo argumentų silpnumą ir bejėgiškumą. Pajuoka - tai silpnųjų ginklas. O šį ginklą, kaip rodo patyrimas, absoliuti netikinčiųjų dauguma laiko savo rankose. Nepajėgdami rimtai kalbėti, nes tam reikia pasiruošimo ir pažinimo, jie griebiasi nieko nekainojančio ginklo, kuriam vartoti nereikia nei pasiruošimo, nei mokslo.
Vis labiau tikėjimo pažinimą gilindami, prieisime prie įsitikinimo, kad tikėjime nėra nenugalimų sunkenybių, kad abejonės gali būti išsklaidytos, kad tikėjimo tiesos yra pagrįstos gilios logikos, kad nėra išmintingo pagrindo netikėti. Tą įsitikinimą patvirtins mums ir įvairūs gyvenimo faktai. Juk absoliuti mokslininkų dauguma Dievą tikėjo. Juk ir didžiausi tikėjimo priešai (ir tai ne mirties patale) atsiverčia, t.y. įsitikina, kad klydo, ir pirma prieš tikėjimą savo raštais kovoję, pradeda jį ginti. Ar ši aplinkybė nerodo, kiek įtikinamos jėgos yra tikėjime, jei ji įstengia perorientuoti net priešus? Juk ir kraštuose už “geležinės uždangos” nepaisant didžiausios antireliginės propagandos, religinė propaganda yra uždrausta. Ar mes pagalvojame, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie jaučia savo antireliginių argumentų silpnumą, kad jie bijo atviros kovos, kad jie bijo religinio žodžio, kuris, kaip jie nesąmoningai jaučia, gali kitus įtikinti. Ir taip, kaip pirmieji pajuokos, taip ir šie griebiasi silpnųjų ginklo: policijos prievartos, kad tikėjimo atstovams surakintų lūpas. Jei netikėjimas ir jo įrodinėjimai būtų taip stiprūs, kaip kad jie tvirtina, jei tikėjimo pagrindai būtų taip silpni ir paniekos verti, kaip kad jie teigia, tada jie nebijotų religinės propagandos, tada jie norėtų viešai su religija aiškintis, kad prieš visus jos silpnumą parodytų ir ją sugriautų. Jie to nedaro todėl, kad netikėjimas yra per daug drumzlinas, kad galėtų stoti tiesos saulės akivaizdon!
Jei, iš viso, tikėjimą reikia pažinti, jojo pažinimą gilinti, kad jo nenustotum, ar jam kelią savo sielon paruoštum, tai visų pirma reikia pažinti Dievą, kuris yra religijos pradžia, pagrindas ir turinys. Visos tikėjimo tiesos eina iš Dievo, rodo į Dievą, veda į Jį. Giliau panagrinėjus žmogaus prigimtį, jos siekius, jos ilgesius, matome, kad viskas žmoguje tiesia ranką į Dievą ir “kaip paukščiukas iškritęs iš lizdo, taip mūsų siela šaukiasi Dievo", rašo L. Tolstojus.
Dievą pažinti reikia, nes tai yra Esybė, kuri sudarė gyvenimo turinį kilniausių ir geriausių žmonių, gyvenusių šiame pasaulyje. Tai šventieji. Jie Dievui gyveno, Dievu gyveno ir visa Dievo garbei kūrė, savo visu gyvenimu visus į Dievą kvietė, jiems kelią rodė. Atsirėmę į Dievą, jie pačius save peraugo ir, heroiškai gyvendami, heroiškai teigė, kas yra dieviško žmoguje. Atsirėmę į Dievą, jie pasidarė žmonijos pasididžiavimas ir garbė.
Nėra kitos Esybės, į kurią visi amžiai, kiek tik istorija gali įžvelgti, visos tautos ir absoliuti žmonių dauguma, būtų taip tikėję, kaip Dievą, arba Dievybę.
Štai kodėl nepažinti Dievo, tai nepažinti pačios svarbiausios ir esmingiausios Esybės, kuri, tartum Dvasinė Saulė, lydi žmonijos gyvenimą. Nenuostabu, kad ir Jėzus Kristus savo Vyriausiojo Kunigo maldoje nurodė mums tą patį svarbiausiąjį ir esmingiausiąjį pažinimo objektą, tai Nematomą ir Matomą Įsikūnijusį Dievą: “Tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave, vienatinį tikrąjį Dievą ir kurį Tu siuntei, Jėzų Kristų” (Jn 17, 3).
