Antanas Marčiulaitis
Tarpustotėje įsiropščiau į traukinio kupė. Į mane staiga susmigo dvi poros akių. Pamėlusiomis nuo rudeninės žvarbos lūpomis išveblenau “labą dieną”. Vienas iš dviejų minkštasuoliuose kirksojusių vyriškių, inteligentiškos išvaizdos dabita tuoj pat nukėlė savo arogantišką fizionomiją nuo manęs ir pasiuntė pro vagono langą. Visa jo povyza bylojo, kad tai neeilinis žmogelis. Tad ir nenustebau, kad neatsakė į mano pasveikinimą, net galvos nemaktelėjo. Antrasis keleivis maloniai atsiliepė į mano “labą dieną”, atsistojo, gal mane pagerbdamas, gal iš įpročio, ir grakščiu rankos mostu pakvietė sėstis. Šisai vyriškis atrodė panašus į kaimo paprastuolį, nes ir apranga buvo kukli, nerėžianti akies, nors pakankamai tvarkinga, švari, ir rankų pirštai sudiržę, matyt, nuo kasdienių darbų, ir veidas vėjų nugairintas, saulės nurudintas.
Gimnazijos choristai. V. Želionio nuotr.
Kurį laiką visi trys važiavome tylėdami, įsipainioję į savo mintis. Elektrovežis zvilbė visu greičiu, tempdamas keliolika vagonų su keleiviais. Pagaliau tylą praplėšė paprastuolis:
- Toli važiuojate?
- Į sostinę, - atsakiau ir skvarbiu žvilgsniu įsikirtau į bendrakeleivį: gal koks pažįstamas, kad užkalbino. Ne, veidas pirmą kartą matomas. Bet tasai veidas spinduliavo paprastumu ir geraširdiškumu.
- Ir aš ten pat, - bičiuliškai šypsodamasis primezgė.
Kai mudu pamažėle įsisiūbavome ir ėmėme dalytis įspūdžiais, keitėmės naujienomis, dabita inteligentas smurgsojo įkniubęs į laikraštį, lyg ten būtų prikimšta gausybė sensacijų, ir nesiteikė prisijungti prie mudviejų pašnekesio. Bandžiau ir jį išjudinti:
- Jūs, gerbiamas pone, turbūt irgi į sostinę?
Jis nė neburbtelėjo, tik įsisprendė kaip eržilas, pasiruošęs baidytis, ir net akių neatplėšė nuo laikraščio. Supratau, jog aš jam esu per menkas persona, kad būčiau vertas atsakymo. Tiek to, pagalvojau ir vėl įnikau į pašnekesį su “prasčioku”. Šis žmogus buvo šnekus ir atviras; jo balse ir akių gelmėje pleveno ramybė ir paprastumas. Išsipasakojo savo bėdas. Va dėl jų ir važiuojąs į sostinę: gal aukščiausioji valdžia padės iš tų bėdų išsikapstyti, žemesniųjų valdininkų abejingumo ir biurokratizmo kiautą pramušti. Pasisakė baigęs žemės ūkio akademiją, esąs diplomuotas agronomas. Atgavęs tėvų žemę, dabar norįs joje įsitvirtinti. O sąlygų nėra. Sužinojau, jog daug skaitąs, mėgstąs meną, ypač dailę, sakėsi pats bandąs laisvalaikiais tapyti paveikslus; kai kada ir smuiku pačirpina. Nelinkęs laiko veltui švaistyti.
Dabita pagaliau atitraukė akis nuo laikraščio - irgi susidomėjo “prasčioko” kalba.
- Yra ko girtis, - smigtelėjo, atsainiai mostelėdamas ranką.
- Atsiprašau, ponas, aš visai nenorėjau pasigirti... aš tik šiaip sau pasakiau, - sutriko mano pašnekovas.
Pasiskubinau šitą netikėtai įsitempusią situaciją atpalaiduoti:
- Čia, taip sakant, iš mudviejų kalbos išėjo...
Dabita sukeitė kojas vieną ant kitos, patogiai atsilošė. Išsiėmė pakelį cigarečių, užsirūkė. Nustebau, kad mudviejų neatsiklausė. Argi jis nežino, kad vagone negalima rūkyti, tam yra tambūras. Paleido dūmų mutulus man tiesiai į nosį. Godžiai papsėdamas cigaretę keliskart nusispjovė, o baigęs rūkyti nuorūką numetė ant grindų ir patrynė batu, kad užgestų.
Aš vėl bandžiau jį pražiodinti:
- Atleiskite už netaktą... gal pasakytumėte, gerbiamas pone, su kuo turiu garbės užvesti pokalbį?
- Žiūrėk tu man, koks smalsus, - tvokstelėjo lyg botagu. - Na bet jei tamstai taip jau labai knieti sužinoti, tai pasakysiu: esu savivaldybės darbuotojas. Tarp kitko pridursiu, kad aš irgi esu baigęs aukštąjį mokslą, irgi turiu diplomą, - išdidžiai pasigyrė.
Jei jis būtų pasakęs paprastai, be ypatingos manieros, nekreipčiau dėmesio. Kas čia nuostabaus, jei tamsta esi savivaldybės darbuotojas. Bet jis ištarė su tokiu pasipūtimu, tartum aš jam būčiau tik menkas vabalėlis po jo blizgančiu batu. Taip ir magėjo šitam išdidžiam ponui sviesti Menandro mintį: “netgi užimdamas gyvenime aukštą padėtį, laikyk save lygiu su visais”.
Mes pagaliau atsidūrėme Vilniaus geležinkelio stotyje. Agronomas padėkojo man už šiltą bendravimą kelionėje ir jau ruošėsi išlipti iš kupė, nes buvo arčiausiai durų. Bet tą momentą pro jį brutaliai prasibrovė tasai savivaldybės darbuotojas, gerokai stumtelėjo, ironiškai išsiviepė, dar iškošė “eik tu...” (šioje vietoje praleidžiu rusišką keiksmažodį, kurį jis su pasidygėjimu ištarė). Iššoko iš vagono ir pranyko perone.
Mudu su agronomu kurį laiką stovėjome apstulbę ir stebėjomės tokiu to atseit inteligento įžūlumu. Paskui agronomas atlaidžiai nusišypsojo ir nueidamas tarė:
- Mat inteligentas.
Aš jam pritariau galvos linktelėjimu, ir mudu išsiskyrėme tarsi geriausi draugai. Eidamas prisiminiau Dekarto posakį: pagarba kitiems leidžia gerbti ir save patį. Pagalvojau: vargu tasai dabita turi teisę gerbti save, negerbdamas kitų.
Štai čia, mielas skaitytojau, stabtelėkime ir drauge pasvarstykime: kuo skiriasi sąvokos “inteligentas” ir “kultūringas žmogus”. O gal išvis nesiskiria, gal sinonimiškai susijusios? Kalbiniu požiūriu jos iš tiesų tolygios. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1972 m.) aiškina taip : kultūringas - tai apsišvietęs, išsiauklėjęs, išprusęs; inteligentiškas - apsišvietęs, išsilavinęs, kultūringas. Vadinasi, abi šios sąvokos lyg ir tampriai susijusios savo reikšme, viena kitą paaiškinančios ir papildančios. (Tik čia reikėtų įžvelgti šiokį tokį skirtumą tarp žodžių “išsiauklėjęs” ir “išsilavinęs”. Pirmasis jų reiškia dorovinę kategoriją, priskiriamą kultūringam žmogui. Antrasis nusako dvasines ir fizines savybes: išprusimą, proto lankstumą, kūno harmoningumą.)
O kaip yra praktiniame gyvenime? Ar tą dabitą, turintį aukštojo mokslo diplomą, galėtume laikyti kultūringu žmogumi? Inteligentu -galbūt, tik anaiptol ne kultūringu.
Šiandien inteligentiškumo skraiste dangstosi daug biurokratų, melagių, pliuškių, storžievių ir kitaip moraliai degradavusių aukštamokslių. Kas drįstų juos vadinti kultūringais žmonėmis?! Kartais paprasta, mažai temokyta kaimo moterėlė savo giliadvasiškumu, samprotavimų logiškumu, sugebėjimu gėrį skirti nuo blogio, pagaliau savo nepriekaištinga elgsena pasirodo kultūringesnė už tūlą aukštamokslį, be abejonės, laikantį save inteligentu. Kai inteligentas, anot Adomo Jakšto, “moka niekinti mažus, prieš didžiūnus lenkia kaktą”, kai iš aukšto žiūri į rangu ar išsimokslinimu žemesnį žmogų, jam stinga paties elementariausio kultūrinio dalyko - pagarbos kitam. Laikyti save tobulybe, o kitame įžvelgti menkystą su ydomis - tai paties savęs nuvertinimas, tai kultūringumo deficitas. Taip; ir knieti tokiam inteligentui tarti: protingas, išprusęs žmogus, prieš ieškodamas ydų kituose, visų pirma privalo pastebėti ir šalinti savąsias. Inteligentas, kuris iš aukšto stebi kitų elgesį ir ieško jame nuodėmių, o savo nepastebi, primena Krylovo pasakėčios herojų, besiginantį draugui, jog matęs muziejuje įvairių musėlaičių, skruzdėlyčių, o dramblio, deja, nepastebėjęs, nors tasai netoli jo stovėjęs.
Prisimenu savo gimnazistiškas dienas ikikariniais ir karo metais. Tos dienos neišdilo iš atminties ypač šiais atžvilgiais: moksleiviai buvo disciplinuoti, mandagūs, pareigingi; mokytojų padedami ugdė savyje visa, kas moralu, siekė aukštų idealų. Mokytojai būdavo orūs, taktiški, pasižymėjo aukšta kultūra ir inteligencija. Labai reti reiškiniai mokykloje būdavo keiksmažodžiai, melas, abejingumas negatyviems reiškiniams... Vienu metu mūsų klasės berniukų tarpe buvo įsigalėjęs įprotis kaišioti rankas į kelnių kišenes. Nereikėjo nei direktoriaus, nei auklėtojo pastabos - patys sugalvojome akciją prieš tą antikultūrinį įprotį. Klasės draugas, pastebėtas laikant ranką kelnių kišenėje, turėjo sumokėti baudą - padėti vieną litą į bendrą klasės “iždą”, jei dvi rankas - du litus. Nutarėme už surinktus pinigus pirkti kamuolį, kad žaidžiant rankos būtų užimtos ir nelįstų, kur nereikia. Praėjo dvi ar trys dienos - ir įprotis buvo išgyvendintas visam laikui.
Šitaip brendo ir tobulėjo tų laikų besimokantis jaunimas, šitaip ruošėsi savarankiškam gyvenimui. Deja, negailestingos, viską griaunančios okupacijos audros išblaškė jį po miškus, Sibiro taigas ir tundras, Vakarų platybes. O kas išsiliko tėvynėje, turėjo užmiršti visa, ką gero, kilnaus davė mokykla, užčiaupti lūpas ir murdytis anomalijų klampynėje.
Diplomas kišenėje - tai dar nereiškia kultūringo žmogaus. Kultūros reikia mokytis taip pat atkakliai ir kiekvienam žingsnyje. Kai inteligentas nepaiso kultūros, kai leidžia sau elgtis kaip patinka, tuoj prasikiša jo išorinis išdidumas ir apnuoginamas vidinis menkumas.
Visi kultūrinių vertybių pagrindai turi būti gaunami pirmiausia šeimose. Vėliau juos skiepija, gilina mokykla. O kaip yra iš tikrųjų?
Ar šeimose rūpinamasi kultūriniu vaikų išprusimu? Gerai, jei tėvai ir kiti suaugę šeimos nariai tarpusavyje sutaria, kultūringai elgiasi. Tada ir vaikai intuityviai perima elementarias kultūringo elgesio savybes, toliau jas tobulina ir įtvirtina mokykloje. Tenka apgailestauti, kad ne tik kai kuriose šeimose, bet ir mokyklose nepakankamai skiriama dėmesio šiam reikalui. Teko stebėti tokį faktą: dvylikos - keturiolikos metų berniukai žaidė mokyklos aikštėje. Pataikė kamuolį į krepšį - priedo paleido rusišką keiksmažodį, nepataikė - dvigubai tiek. O šalimais stovėjo dvi mokytojos - ir jokios pastabėlės keikūnams! Panašių pavyzdžių iš mokyklų gyvenimo galima būtų pririnkti ir daugiau.
Kartais pasigendame elementarios kultūros net pačiose kultūrinėse įstaigose, ypač kaime. Vien girtų jaunuolių strapaliojimai šokių salėse visiškoje tamsoje, džeržginant trankiai bedvasei muzikai - tai toli gražu ne kultūringas laiko praleidimas, tai labiau panašu į naktines raganų orgijas. O labai reikėtų pašnekesių, disputų, viktorinų, nuomonių išsakymo kultūros klausimais. Tada ir kultūros židiniai pateisintų savo vardą.
Aktyviau į visuomenės kultūrinimo darbą turėtų įsijungti ir žiniasklaida, kurią paprastai valdo ir duoda veiklos kryptį inteligentija. Džiugu, kad per Lietuvos radiją girdime tautiniu, kultūriniu, moraliniu atžvilgiais turiningas ir paveikias Lietuvių godų, Mažosios studijos, Tautos gaidos ir kitas laidas. Jos tikrai duoda nemažai dvasios atgaivos, žmonės jų noriai klausosi. Tačiau žiūrint kai kurias televizijos laidas, darosi koktu ir nejauku. Vien Radijo šou su savo šlykščiomis lėlėmis kiek daug pamazgų išlieja iš ekrano: užgauliojimai, blevyzgos, keiksmažodžiai, pro kuriuos net didieji žodynai prasilenkia. Ne kartą ši laida buvo kritikuota, bet jos rengėjai ir atlikėjai, save laikantys inteligentais, nereaguoja ir nesiteikia keisti savo darbo krypties, toliau tomis liežuvinėmis pamazgomis girdo vaikus, jaunimą. Tad kur žadama nueiti su tokia “kultūra”?
Inteligentas reiškiasi daugiau savo išore: skoningai pasirėdęs, sugeba laikytis visuotinai priimtų etiketų, išmintingai kalba, sumaniai bendrauja... Kultūringas žmogus daugiau spindi savo vidine būsena: jo siela pripildyta nuolankumo, tolerancijos, paslaugumo, savitvardos, atlaidumo, nuoširdaus dėmesingumo ir pagarbos kitiems. Inteligentui būdingi aukštas išsilavinimas, intelektas, kūrybinės galios. Bet jis gali stokoti kai kurių moralės bruožų, kuriais pasižymi kultūringas žmogus. Moralinis tyrumas - būtina kultūringo žmogaus ypatybė. Kultūringas žmogus nepameluos, nes įsitikinęs, kad melas ne tik įžeistų kitus, bet ir pažemintų jį patį: nesisavins to, kas ne jam priklauso, nes sąžinė diktuotų septintą Dievo įsakymą: nevok. Negirtuokliauk, nes žino, kad tai pakenktų savo paties garbei ir orumui. Užgniauš neapykantą kitam, žinodamas, kad kiekvienas žmogus, koks jis bebūtų, yra toks pat Dievo kūrinys, užtat reikia jį gerbti. Kultūringas žmogus negali būti abejingas negatyviems reiškiniams. Jei inteligentas nemačiomis ir negirdomis prasilenkia su blogybėmis - vadinasi, jis jas toleruoja, joms pritaria. Tokio inteligento negalima vadinti kultūringu žmogumi.
Ar mažai turime pavyzdžių, kai inteligentai suardo šeimas, kai be sąžinės graužaties paima kyšį, kai storžieviškai elgiasi su pavaldiniais, nesidrovi nuskeikti... Nors būtų ir profesoriai mokslų daktarai, akademikai, bet jei pažeidžia moralės reikalavimus, neverti kultūringo žmogaus vardo. Štai ir išsisprendžia dilema, ar kultūringas žmogus ir inteligentas - sinonimai ar ne.
Kultūra yra dorovės atspindys, nes dorovė suformuoja pačią kultūrą. Jei gerės dorovės pagrindai, gerės ir kultūra. Kai inteligentas švitės ne tik proto galiomis, bet ir svarbiausiomis moralinėmis ypatybėmis, tarp sąvokų “kul-turingas” ir “inteligentiškas” atsiras stipri sąveika. Tada ir galėsime teigti, kad kultūringas žmogus ir inteligentas yra sinonimai, kad jie vienas kito verti ir vienas kitą papildo. Bet kad taip būtų, mums, ilgai dvasiškai alintiems, reikia dar daug “muilo suvartoti”, reikia suvienyti šeimos, mokyklos, kultūros įstaigų, žiniasklaidos pastangas, plačiu frontu išvystyti tautos kultūrinimo darbą moraliniu pagrindu. Kai bus pastovus ir tinkamas stimulas kiekvieno mūsų kultūrinei saviauklai, pasirodys ir geri rezultatai. Dieve, padėk mums kultūrėti.
