(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)
Giedrė Mičiūnienė
Tikėjimas... Tai plati sąvoka, lydinti žmogų visą gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad tikėjimas, kaip ir viltis, miršta paskutiniai. Kiekvienam žmogui jie yra labai skirtingi. Vienas tikisi laimę surasti loterijoje, kitas tikisi pasveikti po sunkios ligos. Man tikėjimas - tai gyvenimas. Tai be galo miela, artima ir brangi kasdienybė, nes kiekviena minutė, pašventinta tikėjimo tiesa, yra vienintelė ir nepakartojama. Tikėti... Kartoju sau tą žodį be paliovos. Ir kiekvieną kartą vis labiau susimąstau, ką jis man reiškia, kuo jis man artimas, naudingas ar reikalingas. Tu negali vykdyti vien sąmone suvokiamo veiksmo, kol jo nesuvoki širdimi.
Tikėti - reiškia gyventi, kurti rytdieną, svajoti, šypsotis, mylėti, niekada nepasiduoti įvairioms gyvenimo negandoms. Visa tai laimima Dievo ranka, jei vykdoma 10 Dievo įsakymų. Tai reiškia gyventi taip, kaip liepia širdis ir sąžinė.
Kaip prarandamas tikėjimas? Jį prarasti labai lengva. Dar lengviau jo neįsigyti. Jei vaikas nuo mažens nebus mokomas elementariausių higienos ar elgesio taisyklių, jų įgūdžių niekad ir nesusiformuos. Ne veltui mūsų liaudies patarlė sako: “Lenk medį, kol jaunas”, nes ko neišmoko Jonelis, Jonas jau nebeišmoks. Jei vaikas nebus pratintas padėkoti Dievuliui už kiekvieną jam padovanotą dieną, jei nebus mokomas tikėjimo tiesų, jo ateitis aiški - vargu, ar kada nors bus uolus tikintysis. Kažkas yra pasakęs, kad norint išmokyti vaiką dainuoti, pirma to reikia išmokyti jo motiną, nes ji vienintelė galinti perduoti vaikui tai, ką pati turi.
Mūsų Lietuvoje, kuri priklausė buvusiai Sovietų Sąjungai, prarasti tikėjimą buvo labai lengva, nes mokyklose nuolat buvo organizuojami ateistinio auklėjimo renginiai, ateistinės dienos, savaitės, net mėnesiai. Tikintys mokiniai buvo persekiojami, jų pavardės “linksniuojamos” įvairių susirinkimų metu. Nuolat būdavo kartojama, kad Dievo nebuvimą liudija ir kosmosas, ir labiausiai išsivystę pasaulio mokslai: fizika, psichologija, kibernetika, chemija. O katalikų papročiai ir tradicijos buvo lyginamos su laukinių ritualais.
Be abejo, tokie pamokslavimai dažnai išmuša moksleivį iš vėžių, o dažnai dar apstulbina gausybė faktų, prieštaraujančių jo turimoms žinioms. Prisideda ir tai, kad vienokias tiesas byloja dažnai mažamokslės močiutės, seneliai, o priešingas “tiesas” bruka mokslo žmonės, mokytojai, lektoriai.
Apie Dievo meilę ir gerumą tau kalba širdžiai artimi žmonės, bet apie Dievo nebuvimą, apie Jo egzistavimo absurdą skelbia tie, kurie tariasi viską galį pagrįsti ir įrodyti moksliniais argumentais.
Tavo širdyje gimsta netikrumas, tu abejoji. Bet, vaikeli, gal tu per mažas viską suprasti ir tas abejones išsklaidyti. Lyg tyčia tu suabejojai, eidamas į bažnyčią, kur gatvėje sutikai mokytoją, einantį pasivaikščioti. Bet jo veriantis žvilgsnis į tave nieko gero nežadės. Gal tu jauti ir visą savaitę jausi, kad gal nereikėjo praėjusį sekmadienį eiti į bažnyčią, juk Dievas visur yra, Jis viską mato ir žino, kad tu tiki ir Jį myli...
Visa mano karta augo tokioje aplinkoje, kur visas katalikiškas normas turėjo užgesinti socialistinės. Mes augome, nežinodami Motinos dienos, negirdėję apie Tėvo šventę, nevalia buvo švęsti Kalėdas, Velykas, per Vėlines uždegti žvakutę ant artimųjų kapų. Bet mes turėjome švęsti gegužės pirmąją, Revoliucijos metines, Lenino gimtadienį. Mes nebuvome mokomi pirmiausia gerbti Motiną, Tėvą, o tik po to garbinti Spalį ir Revoliuciją. Iš mūsų Širdžių buvo išstumta Motina, o liaupsinama moteris, socialistinio darbo didvyrė, komunistinio darbo spartuolė. Sunaikinus vaiko dvasinį ryšį su motina, buvo sunaikinti ir tauriausi žmonių tarpusavio santykiai, tikėjimas, pagarba ir meilė.
Aš dažnai vartau Šventąjį Raštą, nes niekur kitur nėra tiek tiesos ir meilės. Sklandau puslapius, o žodžiai man byloja apie tikrojo gyvenimo prasmę, šventumą ir pastovumą. Ne, tikrai nėra daugiau jokių knygų ar enciklopedijų, kur būtų tiek meilės, išminties ir nesenstančių žinių, kurios aktualios, prabėgus ne vienam šimtmečiui.
Tikiu! Girdžiu, kaip plaka širdis, ir dažnai susimąstau, kodėl aš tikiu. Ar todėl, kad mane to mokė mano amžiną atilsį senelė? Ne, aš meluočiau sau, sakydama, kad ji mane to mokė. Ji niekada nekalbėjo ir nekartojo: tikėk, tikėk, tikėk. Ji ir neįrodinėjo man tikėjimo paslapčių. Jos veiksmai, jos pilka kasdienybė buvo dieviškai gražus paveikslas, kiekviename darbe, kiekviename žodyje buvo dieviška tiesos -žmogaus meilės artimajam išraiška. Man jos gyvenimas, kiek aš jį prisimenu, buvo tikėjimo abėcėlė. Ji gyveno, negalvodama, nesvarstydama galima taip daryti ar ne. Prieš vieną ar kitą darbą ji neieškojo katekizmo, nežiūrėjo, ar nenusižengs Dievo įsakymams, ji juos nešiojo giliai savo širdyje.
Tas nebylus gerumas, tas nebylus tikėjimas ir buvo ta varoma jėga, kuri neleido man tapti ateizmo auka. Aš žinau, kad aš tikiu, giliai širdimi tikiu.
“Kai saulė leisis, ir tu, vaikeli, pamiršk pyktį, atleisk padarytą nuoskaudą”. Ir šiandien, praėjus geram dešimtmečiui, skamba senelės žodžiai, kuriuos ne sykį ji man kartojusi. Tai čia ir slėpėsi tikėjimo paslapties galia: “jei patikėsi tuo, kad neturi pykčio, jei mokėsi jį atleisti, nebus ir nereikės jo niekur išlieti”. Dabar tai yra pripažinta ir psichologų. Kaip keista, kad beraštės moters sąmonėje buvo Dievo galia užfiksavusi, kas tikrai yra gyvybiškai būtina.
Aš džiaugiuosi, kai matau, kad mano sūneliai persižegnoja vakarais, eidami miegoti, ir paprašo: “Dievuli, mes buvome šiandien geri, o rytoj norėtume būti dar geresni. Dievuli, suteik mūsų šeimai sveikatos ir ramybės”.
Maža širdelė linksta prie Dievo, tik reikia ją nukreipti, reikia išgirsti jos plakimą, kad ji galėtų patikėti didžiausiu stebuklu - tik tai, kas gera tau pačiam, gali būti gera ir kitam.
Džiugu, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas. Tik baisu, kad jis netaptų mados reikalu, kad nepasidarytų tikėti taip pat madinga, kaip mūvėti juodus džinsus ar dryžuotą palaidinę.
Aš dažnai klausiu savęs, ar galima prarasti tikėjimą, ir atsakau pati sau:
- Lengva prarasti tai, ko niekada ir neturėjai. Sunku prarasti tai, kas tavyje. Pagaliau galima atimti iš tavęs materialaus pasaulio “liekanas” — turtą, drabužius, bet negali atimti tai, kas yra širdyje, sąmonėje.
Vadinasi, pagaliau aš pati priėjau prie atsakymo į ilgai ieškotą klausimą: tikėjimas miršta paskutinis! (Aišku, tik tada, jeigu jis gyveno žmoguje).
