Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KALBOS REIKALAI

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

 (Tęsinys)

Parengė Rita Urnėžiūtė

     A. Pupkis. Svarbiausia išlaikyti vakarietiškojo kirčiavimo pagrindus, pačią sistemą. Daugiau ar mažiau variantų norminamajame žodyne - visai kitas klausimas, svarstytinas specialioje auditorijoje, kur, žinoma, atsižvelgtina į gerai kirčiuojančių praktikų nuomonę.

     J. Klimavičius. Gal čia ir yra informacijos stoka. Jeigu kas reikalauja kirčiuoti palikuonį, tai yra pasenęs kirčiavimo variantas. Dabar norėčiau šį tą pasakyti dėl kitų konkrečių dalykų. Teologai kritikuoja Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, bet sako, kad teologijos ar religijotyros žodyno - tokio, kuriame būtų galima rasti informacijos - jie negalį parašyti. Aš nežinau, kur reikia kalbėti apie tokius dalykus. Turbūt ten, kur išgirstų ausys tų, kurie daro sprendimus. O dėl Dabartinės lietuvių kalbos žodyno... Pirmas leidimas išėjo 1954 m. antras 1972 m., buvo kalbėta, kad trečias leidimas tą aštuoniolikos metų tarpą sumažins, bet jis išėjo 1993 m. Dabar, ko gero, po trečio leidimo irgi bus nemažas tarpas. Tai, žinoma, nenormalu.

     Kad mums visiems būtų smagiau - ir kritikuojamiems, ir kritikuojantiems - reikia pripažinti, kad buvo žodyno redakcijoj žmonių, kurie norėjo įdėti kur kas daugiau žodžių, tarp jų ir tarptautinių. Bet taip buvo skaldomos galvos, kad šito nepavyko padaryti. Dabar sumanytas ir net įvardytas naujo tipo bendrinės lietuvių kalbos žodynas dar neturi savo koncepcijos, kuri būtų kur nors priimta, kokioj taryboj aprobuota, ir beveik nieko nėra padaryta. O jau 1998-ieji. Turim kalbėtis žinodami, kad to žodyno greit dar neturėsim, neturėsim nei tarptautinių žodžių žodyno. Tarptautinių žodžių reikšmių dabar ieškom ne savo, o vokiškuose ir lenkiškuose žodynuose. Tad reikalai liūdni.

     Dabar dėl bendresnių dalykų. Manau, kad norint rezultatų, reikia pažinti padėtį ir galvoti apie kokią nors strategiją ir taktiką. Toks turbūt civilizacijos dėsnis: daugėja gėrio, daugėja ir blogio. Ir geros kalbos daugėja. Bet ir prastos daugėja. Tačiau vis dėlto yra labai negerų uodegų, kur nereikia nei Dabartinės lietuvių kalbos Žodyno, nei Tarptautinių žodžių žodyno, nei galų gale vidurinės mokyklos kurso, reikia tik noro arba pareigos. Kitas dėsnis - specialusis. Tas penkiasdešimt metų laikotarpis Katalikų Bažnyčios raštams buvo pragaištingas. Buvo padarytas didžiulis nuostolis ir tikėtis per dešimt metų ką nors pataisyti labai sunku. Bet vis tiek reikia galvoti, kuris kelias būtų vaisingiausias ir lengviausias. Jeigu manysim, kad yra toks viršutinis geros kalbos sluoksnis, tai vis viltis sietina su juo. Ar Bažnyčioj, ar mokykloj, ar visoj visuomenėj. Tai kaip šlakstytuvu šlakstyti - žemyn ir platyn, kiek tik tai pasiekia. Kad būtų kylama iš apačios į viršutinį sluoksnį, šito negalima tikėtis. Mes kartais labai įnirtingai kritikuojam kokių nors prastų leidinių kalbą, bet jie viduriniam sluoksniui didelio poveikio nedaro. Jie sukasi apatiniam sluoksny, o tas sluoksnis niekada nepakils iki vidurinio. Bendrinė kalba vis dėlto yra tik šviesuomenės kalba ir bent penkiasdešimt, o gal ir šimtus metų tiktai šitaip ir bus. Kad visa visuomenė kalbėtų bendrine kalba, nors švietimas ir yra visuotinis, niekada šitaip nebus.

     Rašomoji Bažnyčios kalba, ypač kanoniniai tekstai, ir per tuos metus buvo gerai redaguojami, rūpestingai rengiami, kiek ten jų buvo išleidžiama, tiek, bet buvo padarytas nemažas darbas. Tačiau didelės paramos laukia vidurinis sluoksnis. Laukia gero pavyzdžio - ir pačios kalbos vartosenos, ir požiūrio į bendrinės kalbos reikalą. Tarmėmis mes negalima susišnekėti, be to, jau daugiau kaip pusė šviesuomenės iš vaikystės nebeturi tarmės, ateity gal dar mažiau turės. Mūsų bendravimo priemonė tiktai bendrinė kalba. Ir jeigu mes ją įstengsim sukurti kuo geresnę, kuo vienalytiškesnę, tuo ir rezultatas bus geresnis.

     Nemažas rūpestis man yra sakomosios kalbos padėtis Bažnyčioje. Kai pasiklausai kokio patarnavimo, tai dar ne taip baisu. Bet kartais išgirstu ir pamoksluose, ir kitur tokių laikraštinių štampų! Tai irgi suprantama - žmogus sukasi toj pačioj visuomenėj, ir susisiekiančių indų dėsnis yra neišvengiamas.

     V. Ališauskas. Norėčiau pabrėžti vieną savo mintį, kurią čia jau sakiau. Kalbininkai dar nėra padėję reikiamų pastangų, kad įsisavintų, nelietuviškai sakant, tą naują dabartinės kalbos sluoksnį -tiek Bažnyčios, tiek teologinės kalbos, tiek apskritai šiuolaikinės intelektualiosios kalbos. Lietuvoj per pastaruosius dešimt metų yra nuveiktas milžiniškas intelektualiosios kalbos dorojimo, lietuvių kalbos intelektualizacijos darbas. Tai daugelio leidyklų, tarp jų ir krikščioniškų, katalikiškų nuopelnas. Yra padaryta tikrai fantastiškų dalykų. Šitą laikotarpį galėtume prilyginti nebent kokiam Daukšos laikui, kai lietuvių kalba tapo rašomoji. Dabar yra tikras kalbos perversmas, ir aš nepastebiu, kad kalbininkai būtų šitai pajutę. Iš tikrųjų dabar lietuvių kalba pasidarė arba darosi tinkama išreikšti viskam, net sudėtingiausiems teologiniams ir filosofiniams dalykams. Kalbininkai šito tarsi nepastebi, galbūt jie baidosi, kad tekstai pernelyg sudėtingi ir viršija jų kompetencijos ribas. Reikėtų tiesiog bendrauti, klausti, kviestis, aptarti neaiškius dalykus. O kokios paniekos esu regėjęs tokiam darbui kaip vertimas! Pasirodo, vertimai nėra lietuvių kalbos faktas, reikšmę turį tik originaliai parašyti tekstai. Na, nebent Šv. Rašto vertimas dar šio to vertas, nes nuo senų laikų, iš tradicijos pripažįstamas. O visi didieji grožinės literatūros kūriniai ir filosofijos kūriniai - ne. Visa tai girdėdamas tiesiog stebiuosi. Tada aišku, kad kalbininkai negali nei bažnytinės kalbos doroti, nei įtraukti jos į savo kalbos aruodą. Tad svarbu ne tik tai, ką gali padaryti Bažnyčia, bet ir ką gali padaryti kalbininkai, kad paskui ar Bažnyčia, ar tikintieji, ar pamokslininkai, ar šiaip suinteresuoti žmonės galėtų semtis ir mokytis.

     J. Klimavičius. Norėčiau pasakyti, kad to bendrinės kalbos žodyno aruodo išvis nėra. Turiu omeny kartoteką. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas yra parašytas be kartotekos! Nėra surinkta bendrinės kalbos žodžiai. Žodynas parašytas iš didžiojo žodyno kartotekos, trupučiuką parinkus papildymų, daugiausia iš terminijos. Pildė tą pirmąjį leidimą atskirų specialybių mokslininkai, terminologai, o toliau kiekvienam leidimui būdavo pasirenkama naujažodžių, ir viskas. Apie tai esu daug sykių kalbėjęs, bet nežinau, kada ta padėtis pasikeis. Dr. Gražvydas Kirvaitis yra pateikęs faktų iš užsienio vienatomių žodynų, tiktai, žinoma, daug didesnių. Specialiosios leksikos, terminų ten yra per 20 nuošimčių. Mūsų trečiajame leidime - 8,35. Ne kartą jau esu girdėjęs, kad į šitą leidimą esą per daug pridėta terminų. Iš tiesų visuomenės poreikis yra dar dvigubai jų turėti. Tad yra ir visuomenės nesupratimo, ir rengėjų nesupratimo, koks turėtų būti bendrinės kalbos žodynas, kokia jo leksikos atranka.

     Dabar kalbininkai vis dėlto jau pradeda persiorientuoti. Kalbą šiuo metu 90, na gal 70 procentų kuria vertėjai. Arba gerai, arba prastai kuria. Kaip moka ir kaip jiems pasiseka. Turėtų būti gyvas ryšys su vertėjais - kad jie jaustų, jog jų darbu kalbininkai domisi, jų darbas nėra nepastebėtas. Esu skatinęs ir Gimtąją kalbąstengtis recenzuoti geras knygas. Tose gerose knygose yra geros intelektualiosios leksikos, bet yra ir pačių prasčiausių gramatikos klaidų. Bet redakcija džiaugiasi kiekviena pasiūlyta recenzija, ar bulvarinio romano, ar kokio laikraštėlio, o geresnių knygų recenzuoti, pasirodo, nėra kam.

     V. Vitkauskas. Kad ir ką sakytume, kad ir kaip girtumės, dabar lietuvių kalbos padėtis yra prasta. Kaip tai atsitiko? Lietuvių kalba buvo triuškinama iš pagrindų, visiems tylint, ir daugeliui nebuvo galima šito pasakyti. Penkiolika metų visai nebuvo lietuvių kalbos aspirantūros. Mes nepasirengėm kadrų. Jei būtumėm pamėginę rinktis pavyzdžių žodynui iš religinės literatūros - būtume kažin kur atsidūrę. Į kartoteką daug kas yra nepatekę, ir Granauskas su Radzevičium nebuvo patekę. Dabar rašom viską. O Šv. Raštas mums visada buvo šventa knyga. Skaitėm, žiūrėjom, gėrėjomės Skvirecko kalba, sugrąžinom visus senuosius sutrumpinimus. Dabar iš visur pavyzdžius renkam, viską žiūrim, bet visas žodyno tekstas jau parašytas, o riedančius ratus taisyti labai sunku. Tai bus papildymų tomuose įtraukta - keturis tomus turėsim. Dėl terminų žodyno. Vienas mūsų skyriaus žmogus ketina rašyti disertaciją šia tema. Jis yra specialiai tam reikalui baigęs katechetų mokyklą, rengęsis šiam darbui. Nėra taip sudėtinga. Tokį žodyną turėtų rengti patys specialistai, kunigai. Reikia išrinkti visus terminus iš geriausios literatūros, iš kun. Česlovo Kavaliausko raštų. Reikia dirbti.

     O klaidų atsiranda ir dėl mūsų apsileidimo. Vyskupas negali pasirašyti knygos su klaidomis. Kai vyskupas pasirašo kokį leidinį, turi pasižiūrėti ir kalbos. Nemanau, kad Naujojo Testamento egzegezę grupėmspasirašiusio Kauno arkivyskupo yra prasta kalba. Klausausi jo pamokslų, gėriuosi kalbos gyvumu. Ir kitų pamokslininkų kalba ne tokia jau bloga, bet vėl - kiek kunigų buvo kalėjimuose. Ar jie ten kalbėjo idealia kalba? O dabar - galėtum ką nors dėl kalbos pasakyti, bet ir kunigai piktoki. Kaip visa visuomenė pikta, taip ir kunigai. Nesupykit, bet ir tam tikro apsileidimo tikrai yra. Juk čia nereikia didelių pastangų, reikia tik pasiskaityti mūsų klasikų raštų ar kalbos leidinių.

     J. Boruta. Apie dvasininkų kalbą turėtų būti rašoma ne tik kalbos, bet ir Bažnyčios leidiniuose. Štai Bažnyčios žiniosegalėtų būti koks nors kalbos skyrelis. Savo leidinuką - Sėjėją -turi ir tikybos mokytojai. Kalbininkų pastabos - mažyčiai straipsneliai, konkretūs patarimai - jiems taip pat labai praverstų. Tai turėtų būti nuolatinis darbas.

     Norėčiau prisiminti porą pavyzdėlių, apie kuriuos šnekėjomės dar rengdamiesi šiam susitikimui. Bažnyčios žmones labai skaudina nepriklausomoj Lietuvoj vietoj kunigo ar dvasininko įsigalintis šventikas. Vėl svarbiausias tampa vaizdas, kurį mes nuolat televizijoj matom: kunigas tik šventina, vandeniu šlaksto. Tai tas pats modelis kaip ir sovietmečiu, kai kunigas buvo tik kulto apeigų atlikėjas.

     Kita bėda - kai mes patys nežinom, kaip reikia sakyti ar versti. Anksčiau vartojom vienuolinį gyvenimą, dabar Bažnyčios teisinėj terminijoj vita consecrata būtų pašvęstas gyvenimas, o tai jau ne tas pat kas vienuolinis gyvenimas. Vienuolinis gyvenimas ne visuomet tinka, nes vienuolis privalo gyventi bendruomenėj. Dėl tokių dalykų irgi reikėtų platesnės diskusijos ir konsultacijų.

     Daug sunkumų, kai prasideda vertimai iš vienos kalbos į kitą. Anglų kalba veikia mūsų kalbą, terminiją. O įdomiausia, kai tekstą iš lietuvių kalbos išverčia į anglų ir jis patenka į užsienį. Tada jau būna visokių nesusipratimų.

     A. Pupkis. Dalis šių bėdų eina dar iš sovietmečio. Mes dar nesam nusikrapštę rusiško kalbos ir mąstymo mankurtiškumo, o jau mus ima slėgti angliškas. O dėl vyskupų pasirašomų leidinių - vis dėlto reikėtų jausti atsakomybę ne tik už turinį. Nemanau, kad vyskupas pats turi pulti ieškoti klaidų, bet juk galima pasidairyti šį darbą išmanančių žmonių. Prasta kalba parengtos knygos tikrai negalima leisti spausdinti.

(b.d)