Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP VERTINTI PASITEISINIMĄ NE MANO KIAULĖS, NE MANO PUPOS

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Rita Povilaitytė

     Lietuvių liaudies išminties tik pavydėti galima, nes po šauniais posakiais slypi gili ir pamokanti mintis. Žinių iš jos pasisemti gali ne tik jaunoji karta, bet ir vyresnieji. Todėl pirmiau pamąstykime, kaip patys elgiamės, ir tik tada pulkim kitus auklėti.

     Posakis “ne mano kiaulės, ne mano pupos” reiškia nesirūpinimą kitu žmogumi. Blogam poelgiui nėra pateisinimo, o čia, manau, kaip tik ir yra savanaudiškumo išraiška. Žmogų Dievas apdovanojo jausmais - didele brangenybe, kurios negali nei parduoti, nei nusipirkti. Bet tas žmogus, kuris bando teisintis šiuo posakiu, tikriausiai nesupranta jausmų vertės. Kai tavo draugui, artimam ar netgi visiškai nepažįstamam žmogui atsitinka nelaimė -žmogau, nelik abejingas. Juk kiekviename rusena gailesčio, užuojautos, supratimo ugnelė. Nereikia, kad ji degtų, užtenka žibėti, bet neleiskim jai užgesti, nes sudegę pelenai niekam nereikalingi... Jeigu šalia esančiam neatsuksi nugaros, o ištiesi ranką, jus sujungs skaisčiai šviečianti draugystės ugnis.

     Negi iš tikrųjų man atsitikusi nelaimė - tai jau pasaulio pabaiga, o kaimyno sudegęs kluonas - ne mano kiaulės, ne mano pupos? Kai kuriems liežuvis neapsiverstų šitaip pasakyti, o kai kuriem tai ne tik mintyse, bet dažnai ir lūpose skambantys žodžiai. Tačiau mano nelaime niekas nesidomi, manęs neužjaučia - tai jau negerai: nirštame, pykstame, o patys elgiamės taip pat. Blogis bumerangu visada sugrįš atgal į ten, iš kur buvo paleistas. Todėl, prieš paleidžiant žodį žvirbliu, verta pagalvoti, kad jis gali jaučiu sugrįžti.

     Manau, kad pirmiausia reikia stengtis neištarti šio posakio, o jeigu jį tektų išgirsti, tai, pavyzdžiui, man būtų labai skaudu. Jį pasakęs žmogus man taptų veidmainiu ir svetimu. Na, jeigu jau jis taip mano, tai verčiau tegul patyli, nes taip pasakyti gali tik egoistas. Nežinia, kodėl žmonės taip rūpinasi savimi, o kitus pamiršta. Tikriausiai jie mėgsta ir šį posakį: “po manęs - nors ir tvanas”. Bet šie posakiai gyvenime nepadeda susirasti draugų, o dažniausiai atstumia ir tuos, kuriuos turėjai. Gyventi vienam kaip pirštui nesinori niekam. Geras draugas atstoja šimtus pažįstamų. Taigi ir vėl galima grįžti prie lietuvių liaudies - “tikrą draugą pažinsi nelaimėje”. Pasistengti tapti geru draugu galime visi, tereikia ištiesti delną, ant kurio būtų lašelis gerumo, lašelis nuoširdumo, lašelis meilės. Iš mažų lašelių susideda lašas savęs. Kai nepagailėsi kitiems to, kas tau brangiausia, mainais gausi draugą ir tapsi daug laimingesnis nei buvai iki šiol. Nereikia būti abejingiems, pažvelgti vieniems į kitus, tada nereikės jokių pasiteisinimų apie “kiaules” ir “pupas”. Mūsų vienų kitiems gerumas taurina ir puošia mūsų sielas. Visi tampame dvasingesni ir supratingesni, mums rūpi kitų nelaimės ir problemos. Kai visi ieškome geresnio sprendimo, nebus padėties be išeities!

     Dažnai sakoma, kad tik jaunimas nemoka, kasdien vis labiau tampa egoistais. Deja, kad tai būtų tik jaunųjų problema... Apsidairykime, kiek suaugusiųjų, subrendusių vyrų bei moterų džiaugiasi ar lieka abejingi kitų rūpesčiams. Nesakau, kad reikia nertis iš kailio ir vaidinti užjaučiantį. Ne, nereikia vaidybos, užtenka ištarti nuoširdų paguodos žodį, pasiūlyti savo pagalba ar bent kartu patylėti. Tyloje lengviau bendrauti, nes žodžiai kartais būna visiškai bereikšmiai.

     Na, o jei tau taip linksma dėl kito nelaimės -geriau nesirodyk jam akyse ir neskaudink verkiančios širdies. Verčiau jis teišgirsta vieną paguodos žodį ir nė vieno pašiepiančio ar skaudinančio. Gerbkime vieni kitus.

     Jei tau sunku atsisakyti šio posakio, siūlau jį šiek tiek pratęsti: “Ne mano kiaulės, ne mano pupos, bet tu man labai rūpi”. Nereikia, kad rūpėtų artimo turtas, reikia, kad rūpėtų jis pats. Tad neleiskim, kad širdies kertelėje meilės ugnelė užgestų. Lai ji dega ir skleidžia gėrį visiems aplinkiniams, ypač nelaimės ištiktiems. “Ne mano kiaulės, ne mano pupos, bet aš tau padėsiu - ištiesiu delną, kurio dalelė manęs”.