Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

Janina Lukoševičienė

     Kiekvienas suprantame, kad kunigas -ypatingas žmogus, išsiskiriantis iš kitų tvirtu apsisprendimu skelbti Dievo žodį, tarnauti žmogui, bet svarbiausia - žmogus, išgirdęs Visagalio pašaukimą ir jį subrandinęs, aiškiai suvokęs, kad ne visiems skirtas šis gyvenimo kelias.

     Nuo pat vaikystės prisimenu sekmadienines pamaldas mūsų mažytėje kaimo bažnytėlėje. Kaip smagu būdavo keliauti rasotais laukų takeliais iki pat ežero, o paskui, perėjus per lieptelį, patekti į šventorių, kur ūždavo susirinkę žmonės; skambėdavo varpai ir visi skubėdavo į Mišias. Dar ir dabar matau akyse reginį: dešinėje pusėje - tik vyrai, kairėje - tik moterys. O tas platus takas - tik kunigui, kuris man atrodydavo nežemiškas, išsiskiriantis iš visų mūsų, mirtingųjų. Pamaldžiai skambantys lotyniški žodžiai, žinomi tik jam, dar labiau suteikdavo paslaptingumo. Grįždavau pakylėta, užmiršusi kasdienybės rūpesčius.

     Taip būdavo sekmadieniais. O paprastomis dienomis tais pačiais takais eidavau pro bažnyčią į mokyklą, o vėliau ir pro atidarytą karčiamą. Grįždama skubėdavau praeiti pro girtuoklių landynę, iš kurios, mano didžiausiai nuostabai ir nusivylimui, išsvirduliuodavo gerbiami kaimynai, pažįstami, o neretai... ir kunigas. Bet baisiausia būdavo tada, kai tėvelis grįždavo iš darbo ir, nukinkęs arklius, ramiai atsisėsdavo prie stalo ir su pikta nuoskauda pranešdavo; “Taigi, motin, gausiu 300 dienų atlaidų, nes radau griovy kunigėlį, šiaip taip įsikėliau į vežimą ir parvežiau klebonijon. Va, tau ir bažnyčia!”. Mes visi pasijusdavome lyg botagu pertraukti. Šitie mano tėvo, paprasto kaimiečio, žodžiai turbūt geriausiai atskleidžia kunigo, kaip Dievo skelbėjo, esmę: juk labai dažnai žmonės savo tikėjimą sieja su kunigo asmeniu: doras, sąžiningas dvasininkas stiprina bažnyčios autoritetą, o silpnavalis griauna patį tikėjimą. Tai labai pavojinga visais laikais - ne tik sovietiniais, bet ir dabartiniais.

     Koks turėtų būti šių dienų kunigas? Kunigas turėtų eiti kartu su tauta, tik, žinoma, jos priešakyje. Šių dienų dvasininkas negali apsiriboti bažnytiniais patarnavimais ir nuoširdžia malda.

     Mes gyvename labai sudėtingą gyvenimą: dar neužgijusios Sausio 13-osios žaizdos, kai visa Lietuva gynė savo žemę, tikėjimą, lietuvišką žodį - Laisvę. Spiginant šalčiui, pučiant žvarbiam vėjui, Lietuvos žmonės tapo tikri tautos piliečiai, pajutę vienybės jėgą, patikrinę save, pamatę, kas stovi šalia ir kas taikosi iš pasalų. Praėjus keleriems metams, kai kurios smulkmenos pasimiršo, bet visi gerai atsimename, kad tomis dienomis iš atkakliausių žmonių tarpo nesitraukė kunigas Robertas Grigas. Jis, kaip ir daugelis pasiryžėlių, neišėjo iš Parlamento, drąsindamas kovotojus ir suteikdamas dvasinės ramybės. Kraupiausią sausio naktį “3 val. 26 min. kunigas R. Grigas kreipiasi į rūmuose esančius, jis suteikia jiems visuotinį nuodėmių atleidimą ir pakviečia atlikti išpažintį”, -taip užrašyta tautos metraštyje “Lietuva. 1991 01 13”. Ne veltui dabar, susitikdamas su moksleiviais, Seimo pirmininkas profesorius V. Landsbergis, pasakodamas apie Parlamento gynėjus, išryškina šių dienų jauno kunigo R. Grigo pilietinę poziciją.

     Ar tai naujas pavyzdys dvasininkų gyvenime? Ne, mūsų tauta neužmiršo dvasios vadovų, kurie ir šių dienų lietuviams šviečia gyvais pavyzdžiais. Kai buvo sprendžiamas tautos likimas, ar liko nuošalyje žemaičių vyskupas, lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Motiejus Valančius, palaiminęs ne vieną kunigą, nuėjusį į sukilėlių būrį, rūpinęsis katorgininkais, saugojęs gimtąjį žodį, žadinęs savo žemaičius šviestis, pačiais juodžiausiais laikais blaivinęs Lietuvą? Ar tai ne tikrasis dvasininko pašaukimas? Ar tos vertybės jau paseno, jos dabar nebereikalingos?

     Juk ir visiškai netolimoje praeityje kunigai gynė savo Žmones nuo fizinio ir dvasinio sunaikinimo. Neseniai perskaičiau kunigo Juozo Zdebskio dienoraštį Gyvenimas mąstymuose — tai tikrai išskirtinis dvasios didvyris, sušvitęs ateizmo laikotarpiu, į agresyvumą atsakęs nuolankumu, į kerštą - gailestingumu, net kalinio likimą supratęs kaip Viešpaties paskirtą kryžių: “Be aukos gyvenimą užvaldo puikybė, kuri visada atima tikrąjį džiaugsmą ir dabar labiau verčia norų tenkinimo džiaugsmo”. Anot ses. Loretos Teresės, “tai buvo žmogus toks, kaip mes visi: šį tvirtos valios, stiprių norų, didžių troškimų ir didelių aistrų žmogų kūrė nuolatinis kryptingas savęs ugdymas, remiamas tikėjimo ir egzistencinės vienovės su Dievu ir dvasiniu pasauliu”. Turbūt kiekvienas suprantame, kad žmogaus vertė suvokiama sunkių išmėginimų dienomis, todėl vieni nueina į praeitį be pėdsakų, o kiti ir po šimtmečių lieka gyvi.

     Mes dabar gyvename tuo laikotarpiu, kad dauguma vertina materialius dalykus, o humanistinės ir religinės vertybės lieka lyg antrarūšiai reiškiniai. Aiškiai suvokiame, kad ne visi jaunuoliai kuria šeimas, pasirengę vaikų auklėjimui, juk nemaža šeimų kankina girtavimas, barniai, skurdas, narkotikai - kenčia suaugę, bet labiausiai kenčia vaikai. Kai kuriuos baisius gyvenimo plyšius bando užkaišioti mokykla, bet ji taip pat nepajėgi. Visiškai teisus buvęs švietimo ministras Z. Zinkevičius teigdamas, jog ne visi mokytojai pasirengę auklėti mokinius krikščioniška dvasia, nes patys užaugo ir išsimokslino bedvasinėj sovietinėje mokykloje. Ir čia labai daug ką gali padaryti šių laikų kunigas.

     Jau dabar nebeužtenka jaunam kunigui tik atlikti tiesiogines pareigas, bet iškyla būtina priedermė - belstis į žmogaus jausmus, kalbėti apie idealistinį pasaulį, vesti dvasingumo keliu.

     Su kokia viltimi neseniai išgirdome, jog kuriamos pirmosios jėzuitų gimnazijos: iš pradžių vieni įtarinėjo, jog bus ruošiami busimieji dvasininkai, kiti aiškino, jog priims išskirtinius vaikus, dabar visi pamatėme, kad jėzuitų gimnazija - tai tiesos ieškojimas, laisvės siekimas, gėrio skleidimas. Tose mokyklose nėra daug mokinių — lyg didelė šeima, kurios nariai vieni kitus pažįsta, iš tolo sveikinasi ir nuoširdžiai šypsosi, kur mokytojas gerbia mokinį, o šis pasitiki vyresniuoju.

Kaip teigia Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, “auklėtoją pareiga- padėti, kad niekam nebūtų pakerpami ar išsukami į aukštumas keliantys sparnai

     Kiek šiltų žodžių pasako Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtiniai apie savo kapelioną Algimantą Gudaitį, spinduliuojantį taurumu ir meile, apie direktorių tėvą Antaną Gražulį, kuris rūpinasi, kad pati mokyklos aplinka drausmintų jaunuolį, pažadintų kilnius tikslus. O ir mokytojai, vadovaudamiesi jėzuitų pedagogika, gilinasi į žmogaus gyvenimo prasmę, visapusišką mokinio individualybę. Be abejo, dar ne visos nuostatos taip greitai įgyvendinamos, tačiau po slogios okupacinės priespaudos einama dvasingos mokyklos keliu. Jeigu mūsų Lietuvoje kurtųsi daugiau tokių mokyklų, kurių vadovai - kunigai, mokytojai, mokiniai, jų tėvai formuotų mylintį ir tarnaujantį kitiems žmogų!

     Vis dažniau jaudinančių pasakojimų skaitome laikraščiuose ar išgirstame per radiją: tai šen, tai ten įkuriami vaikų globos ar šeimyniniai namai, kuriais rūpinasi parapijos kunigai. Žinoma, tai nėra tikrieji namai, bet paliktieji nesijaučia benamiais, niekam nereikalingais, o stengiasi rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, -vėl atgimsta pagarba vyresniajam, įsižiebia gyvenimo viltis. Ir girdėdami apie tokias šių dienų kunigo kilnias pastangas, galime neabejoti, kad tuose namuose nelaimingieji patirs pirmąsias dvasingumo akimirkas, suvoks tikrąsias vertybes, apie kurias tikriausiai nebuvo girdėję jų gimdytojai.

     Tokie gražūs pavyzdžiai gana retoki, nes nemaža kunigų dalis neturi galimybės rūpintis beglobiais, vadovauti mokyklai, o apsiriboja savo parapijiečių sielovada - čia ir išryškėja dvasininko asmenybė. Ar man, gyvenančiai sostinėje, tas pats, koks kunigas laikys mišias, klausys išpažinčių, palaimins išeinančius? Ne! Eidama į bažnyčią, aš tikiuosi išgirsti ne primityvų Evangelijos aiškinimą, bet gilesnį ir prasmingesnį jos suvokimą, laukiu, kad pamokslininko žodžiai kristų į sielą, kad kaskart pagalvočiau, jog kalbama man, apie mane.

     Mes dažnai šnekame, kad Lietuva žengia į Europą, gal todėl ne vienoje bažnyčioje stengiamasi įvesti naujovių. Tai gerai, bet ar visada.

     Žinau, kad bendra malda, susibūrus prie pat altoriaus, yra prasmingesnė, bet kaip dažnai aš ateinu į bažnyčią viena pati pasišnekėti su Dievu, apmąstyti savo dienas, padėkoti už sėkmes ar paprašyti pagalbos. Kartais aš užmirštu maldos žodžius, nes kalbuosi visa savimi, paskendusi savo mintyse. Tikriausiai ir kiti nuklysta nuo įprastinių apeigų, bet tai daroma nuoširdžiai, be išorinės pozos - jų malda tikra, išgyventa protu ir jausmais. Ir kaip nemalonu, pasibaigus Mišioms. Išgirsti kunigo priekaištus: vienas garsiai maldos nekalbėjome, antras nemokėjome į delnus paimti šventos Komunijos, trečias ne taip palinkėjome ramybės... Žmogus ateina į bažnyčią pamaldžiai nusiteikęs, o išeina prislėgtas, susierzinęs. Taip, modernios naujovės gerai, bet nereikia atmesti mūsų senųjų, prie kurių nuo pat mažens pripratę, kurios mums savos ir šventos. Juk kaip skaudu žiūrėti į grublėtas senuko rankas, į kurias dedama šv. Komunija, o tuo pat metu kunigas piktai bara, kad ne ta ranka ima ar ne taip pasisukęs. Kas tą akimirką dedasi žmogaus širdyje? Laimei, kad tokių “europietiškų” kunigų rečiau pasitaiko ir iš Dievo namų grįžti palaimingai pakylėtas. Taigi šių laikų kunigas turi būti geras psichologas, besielgiantis taip, kad bažnyčia vienodai atspindėtų ir senųjų, ir jaunųjų dvasinį pasaulį, kad visi pasijustų savi ir reikalingi, kad nekiltų kalbos, jog ši bažnyčia -jaunimui, o anoji - pagyvenusiems.

     Suprantu, kad jaunam žmogui sunku pasiruošti išpažinčiai: jam nedrąsu pripažinti savo kaltes, todėl šią pareigą vis atidėlioja. O kaip būtų gera, jei žmogus galėtų ateiti pas kunigą pasikalbėti sunkią valandą, išpažinti nuodėmes, ne atsainiai išskaičiuoti nusikaltimus, bet nuoširdžiai dėl jų gailėtis, jaudintis - paprašyti dvasininką patarimo ar Dievo užtarimo. Kokia būtų prasminga ši išpažintis ir kaip palengvėtų nusidėjėliui, kuris akivaizdžiai pripažintų kunigo, kaip Dievo tarpininko, būtinybę. Įsivaizduoju, kaip žmonės veržtųsi bendrauti su viską suprantančiu, dėl visko besisielojančiu šių dienų kunigu, nes ir Šventajame Rašte parašyta, kad “kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo”.

     Apibendrinant norėtųsi pasakyti, kad šių dienų kunigas, laikydamasis Bažnyčios nuostatų, neturėtų likti abejingas gyvybiškai skaudžioms tautos problemoms ir ieškotų būdų, kaip laukiančiam ištiesti pagalbos ranką.