Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŠVENTYKLA

Kun. K.J. Ambrasas, SJ

     Žmogui reikia religijos, o kiekvienai religijai reikia šventovės, kuri neapsieina be kunigų. Saliamono pastatytą ano meto garsiausią šventovę 586 m. prieš Kristų sugriovė Nabuchodonozaras. Antroji, atstatyta iš Babilono nelaisvės grįžusių žydų. Jėzaus lankytoji šventykla, dar didesnė negu anksčiau, buvo atstatyta karaliaus Erodo. Tatai buvo trečioji šventykla, kurią 70 m. po Kristaus lig pamatų sugriovė romėnai. Musulmonai toje vietoje pasistatė rūmus, o vėliau dar šiandien tebestovinčią Jeruzalėje Aksos mečetę. Taigi buvusios, tos garsiosios, psalmėmis apgiedotos, istorijų minimos Saliamono šventyklos nėra likę nė ženklo. Jos vietoje - mečetė.

     Saliamono šventyklos prieangis, vidus, šventų Švenčiausioji ir kitos plano detalės buvo panašios į kanaaniečių šventyklą Asore ir Sirijoje Tel Tajinato Šventovę. Jeruzalės šventyklos sijoms ir apdailai buvo panaudotas kedras. Kai kurie egiptiečių ir asirų metraščiai giriasi šventyklomis, kur grindys išklotos sidabru, o sienos ir durys - auksu. Brangieji metalai jau seniai išgrobstyti. Kur ne kur telikę gabalėliai ir kitos nereikšmingos liekanos.

     Erodas 20-29 m. prieš Kristų pradėjo sparčiai rengtis statyboms; sugabeno be galo daug medžiagų, sukvietė 10.000 darbininkų, 1000 kunigų išmokė apdailos darbų, kad galėtų išdabinti šventyklos vidų (jis per pusantrų metų buvo įrengtas, tuo tarpu išorė užtruko daugiau nei aštuonerius metus ir iš viso tebuvo užbaigta tiktai prokuratoriaus Albino laikais 62-64 m. t.y. prieš pat romėnų sunaikinimą). Mat pagal hebrajų įstatymus kitatikiai neturėjo teisės į šventyklos vidų įeiti. Erodo pastatytoji šventų Švenčiausioji vieta buvo panaši į Saliamono, tik praplėsta. Atsiradę trys portikai, į kurių vieną galėdavo įeiti ir stabmeldžiai, tik negalėdavo toliau žengti už akmeninės kolonados, nes graikų ir lotynų k. įrašai liudijo, jog nusižengusiems grėsė mirties bausmė. Pati žmoningiausia vieta - stabmeldžių atriumas, kur rinkdavosi ne tik ateiviai, pagonys, bet ir žydai pasiklausyti Įstatymo mokytojų, išgirsti naujienų, pasismalsauti. Toliau, palypėjus kelis laiptus, buvo dviejų dalių vidurinysis atriumas: vienas moterims, kitas - vyrams. Dar aukščiau - buvo kunigams skirtos patalpos, kur po atviru dangum stovėjo aukų altorius, o dar už kelių laiptų - šventų Švenčiausioji. Ši vieta su prieangiu buvo padalyta į dvi dalis. Priekinėje - šventojoje - su aukso altoriumi, stalu neraugintai duonai ir septynšake aukso žvakide. Tolimesniojoj - šventų Švenčiausioje - buvo pati švenčiausia žemės vieta, kur buvo laikoma Sandoros Skrynia, o kai ši buvo sunaikinta - tebuvo tamsi ir tuščia patalpa. Štai ką pamatė Pompėjus Didysis, 63 m. prieš Kristų įžengęs į šventų Švenčiausiąją vietą, nes čia tik Atsiteisimo (Kippuro) dieną įžengdavęs vyriausiasis kunigas padėti smilkytuvo ant trijų pirštų storio akmens. Tenai seniau stovėdavo Sandoros Skrynia.

     - Viešpatie, apšviesk mane, kad niekad Tavo namuose nesielgčiau nepadoriai savo kalbomis, dairymusi, blaškymusi maldos metu, nepagarba Švč. Sakramentui, per visas pamaldas, ypač per Mišias - mokyk mane tokios pagarbos, kurią Tau anuomet rodydavo žydai šventų Švenčiausioje vietoje, kuri dabar yra kiekvienoje bažnyčioje, nes KIEKVIENAME TABERNAKULYJE TU esi Pats per kiauras dienas ir naktis, o aš Tave taip retai aplankau ir pagerbiu - leisk man atsilygint už begalinę daugybę išniekinimų, įžeidimų, vagysčių, grobimų, nuo kurių taip dažnai kenčia mūsų bažnyčios.