Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GERUMO ABĖCĖLĖ

Antanas Marčiulaitis

     Gėrio ir blogio dvikova prasidėjo kartu su žmonija. Pirmieji mūsų tėvai Adomas ir Ieva buvo paženklinti dieviškojo gerumo aoreole, bet piktosios dvasios veikimu jų gerumą nugalėjo blogis: pažeidė Dievo valią, prarado rojų ir ne tik sau, bet ir visai žmonijai uždėjo vargo ir kančių naštą. Kaino asmenyje pasireiškęs blogis negalėjo pakęsti brolio Abelio gerumo, parodyto aukojant Viešpačiui auką. Todėl iš pavydo, kad Abelio aukos dūmai kilo į viršų, o Kaino sėdo žemyn, pastarasis užmušė brolį.

Pažaislio zakrastijos koridoriaus skliaustų fragmentas.     J. Grikienio nuotr.

     Dievas kaip absoliutus Gerumas kantriai laukia ir iš mūsų kasdienio gerumo, pasireiškiančio įvairiomis formomis. Dievas negali toleruoti bet kokio blogio, tuo labiau išeinančio iš žmogaus piktavališkumo.

     Kadangi gėris ir blogis: yra dvi diametraliai priešingos sąvokos, tai negali būti jokios kalbos, jokių filosofinių išvedžiojimų apie jų sutaikomumą. Kiekvienas logiškai mąstantis žmogus gali tai patvirtinti. Kita vertus, tame pačiame žmoguje neretai susipina gėris su blogiu. Tikras gerumas reikalauja fizinių ir dvasinių pastangų, pasiaukojimo, tvirtos valios bei ryžto. Tuo tarpu blogiui suvešėti žmogaus širdy, mintyse, žodžiuose ir darbuose šitų psichinių savybių dažniausiai nereikia. Be to, blogis turi viliojančią galią. Todėl silpnavalis, nesavikritiškas žmogus lengvai jam pasiduoda. Blogis tarsi apgaulingas miražas žmogų, ypač neturintį savo gyvenimo kely patikimo kompaso - sąžinės, nuveda į pražūtį.

     Palikdami blogį nuošaly (jam nagrinėti reikėtų atskiros studijos), sustokime kiek ilgėliau prie gerumo temos. Visapusiškai ir teisingai įsisąmoninus gerumo sąvoką, bus galima lengviau suprasti ir blogio apraiškas, jų pavojingumą bei tragiškas pasekmes.

     Kas gi yra tasai gerumas ir kaip jis pasireiškia? Glaustai atsakyti į šį klausimą būtų galima taip: tai savęs atidavimas kitiems, tai toks elgesys ir bendravimas su kitais, kokio pats norėtum iš kitų. “Kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo”, - sakė R. Emersonas. Jei savo gyvenimą, savo bendravimą su aplinkiniais žmonėmis grindžiame gerumu, jei jų labui aukojame savo sugebėjimus, darbus, kūrybą, -mes gyvename turiningą ir prasmingą gyvenimą. Be to, paliekame kitiems savo gerumo pėdsakus, kuriais jie seks kelyje į tobulėjimą. O tai jau didelis dalykas, kuris neliks Dievo nepastebėtas.

     Kūrėjo gerumas pasireiškia kiekviename jo kūrinyje. Jo gerumas davė žmogui viską, ko reikia jo žemiškajam gyvenimui, o taip pat davė laisvą valią pasirinkti kelią į amžinybę. Įspūdinga pasaulio harmonija, stulbinantis jo didingumas, nepaprastai išmoningai ir be perstojo vykstantys gamtoje sąryšiniai procesai - visa tai atsispindi begaliniame Dievo gerume. Gaila, kad žmogus, kartais neapdairiai ar net godžiai imdamas iš gamtos visa, kas palaiko jo būtį ir praturtina buitį, užmiršta jos dosnumą, įprasmintą Dievo gerumu. Ar nesušuks toks žmogus gyvenimo saulėlydyje, jog galėjo daug gero padaryti, ir miršta nepadaręs nieko gero?

     Progų gerumui pasireikšti yra labai daug, tik ne visada mes jomis naudojamės. O juk visi žinome, kad blogį įveikti galima tik gerumu (vince in bono malum) - štai toks svarbiausias mūsų gyvenimo uždavinys. Gerumas - tai tokia dvasinė jėga, kuri silpną padrąsina, klystantį grąžina į tiesos kelią, abejojančiam suteikia pasitikėjimo, užkietėjusią širdį suminkština, neviltyje skęstantį pakelia ir suteikia jo dvasiai sparnus, pykčiu ir neapykanta degantį atvėsina.

     Iš daugybės gerumo požymių pabandysiu kai kuriuos bent trumpai nušviesti.

Nuolankumas

     Nuolankus žmogus visada nusileis kito užsispyrimui, suras kompromisą ginčuose, pasvers kiekvieną savo žodį, kad jis nebūtų per stiprus ir neįžeistų pašnekovo, ramiai išklausys oponento nuomonę, švelniai ir taktiškai pataisys netiesą sakantį. Tik jokiu būdu nesistengs brutaliai įrodinėti savo teisumo. Nuolankus žmogus yra kartu ir švelnus, malonus.

     Nereikia nuolankumą tapatinti su pataikavimu. Pataikūnai stengiasi dirbtinai įsiteikti, turėdami egoistinių siekių. Pavaldinys, pernelyg įsiteikdamas viršininkui, neretai atsiduria išdaviko vaidmenyje. Pataikūnų, kaip rašo savo atsiminimuose buvę kaliniai ir tremtiniai, pasitaikydavo labai dažnai. Jie skųsdavo kitus kalinius, kad įsiteiktų viršininkams ir įgytų pasitikėjimą.

     Išdidūs, pasipūtę žmonės nuolankumą paprastai laiko silpnumo išraiška. Pasipūtimas, savęs iškėlimas virš kitų yra tuščios garbės vaikymasis, todėl neabejotinai tampa nuolankumo antipodu. Pasipūtėliai rečiau suranda draugų ir vienminčių, savęs iškėlimu ir šiurkščiu elgesiu atbaido net ir nuolankiuosius.

     Nuolankumas - tai ramybės oazė, tai taikos garantas ir visos žmonijos laimės laidas.

Paslaugumas

     Paslaugus žmogus niekada nelaukia užmokesčio ar kitokio įvertinimo. Jis visada randa progų padėti, pagelbėti: autobuse užleis sėdimą vietą pagyvenusiam, nėščiai moteriai, mažam vaikui, invalidui; pasisiūlys panešėti sunkų nešulį; patarnauti ligoniui; metęs net neatidėliotinus darbus, skubės gesinti degantį kaimyno namą; savo automobiliu pavėžės pėsčiąjį, neimdamas iš jo už paslaugą nė cento... Tokį žmogų vadiname altruistu.

     Altruisto priešingybė yra egoistas, mylintis tik save, matantis ir girdintis tik tai, kas jam pačiam naudinga. Savimeilė nepastebi kitų, nes ji užsiėmusi tik savimi. Savimeilis žmogus negali kitų mylėti, nes visas meilės atsargas pasilieka sau. Toks žmogus vis tolsta ir tolsta nuo kitų, pats to nepastebėdamas. “Prisiartino prie mūsų siela, reikalinga pagalbos, bet atrado mus taip įsigilinusius į savo reikalus, kad svetimi mums visai nerūpėjo”. (Filipinietis Tėvas Faberis). Neduok Dieve, kad pagalbos šaukianti siela ir nesulaukusi mūsų dėmesio pasitrauktų nuliūdusi!

Santūrumas

     Tai dorinė savybė, kurios, deja, daug kam pritrūksta. Susivaldyti pokalbiuose, kad neprasiveržtų daugžodžiavimas be turinio ir kad neimtum jo sraute dominuoti, neleisdamas kitiems savo minčių pareikšti; susivaldyti valgant, kad neatrodytų, jog valgymas yra tavo gyvenimo tikslas; būti santūriam pasigyrimuose ar dejonėse, kad neatrodytų, lyg be tavęs niekas daugiau nėra vertas pagyrimo ar nepatiria nesėkmių; susivaldyti nuo pavydo, kad kitam geriau sekasi, kad gabesnis ar turtingesnis už tave; susitvardyti užplūdus pykčio protrūkiams... Jei šiais ir daugeliu kitų atvejų sugebi būti santūrus, pajėgi valdyti savo “ego” - tu jau tobulėji. Santūrumas toli pranoksta aukštą tarnybos postą ir išsimokslinimą, išorinį grožį ir turtingumą.

     Daug santūrumo pavyzdžių randame Kristaus gyvenime ir veikloje, bendraujant su žmonėmis. Jame kaupėsi visas dieviškosios savybės, bet jis jomis nesididžiavo. Darė stebuklus, bet nesi reklamavo, net įspėdavo žmones, kad negarsintų jo stebuklų...

Nusižeminimas ir kuklumas

     Ši savybė anaiptol nerodo žmogaus silpnumo ar baimės. Ar ne maloniai nuteikia aukšto pareigūno nusileidimas iki gatvės šlavėjos, kiemsargio, apskurusio piemenėlio lygio? Nusižeminęs ir kuklus žmogus nerūšiuoja žmonių į kilminguosius ir prasčiokus. Jis visuose mato tą patį Dievo paveikslą. Tik neišmanėliai skirsto visuomenę į socialines, politines, turtines ir kitokias kategorijas, pagal kurias į vienus žvelgia su gaidžio išdidumu, prie kitų kaip lipšnūs katinukai glaudosi.

     Teko patirti, kaip ką tik “iškeptas” leitenančiukas pasikėlė į puikybę, pasidarė išdidus ir valdingas. O štai jo generolas parodė tikrą žmogiškąjį kuklumą, paprastumą, su visais buvo taktiškas, su visais vienodai bendravo. Mokinukas, vos spėjęs “pauostyti” mokslo pradmenų, įsivaizduoja viską išmanąs, todėl ir užriečia nosytę; o mokslų daktaras prisipažįsta dar daug ko nesuspėjęs sužinoti. Vyskupas iškilmingose vaišėse pasisodino šalia savo motiną, paprastą, kukliai kaimiškai apsirengusią moterėlę, nenutuokiančią apie stalo etiką, nesugebančią suregzti sklandesnio sakinio. Tačiau dėl jos prasčiokiškumo garbingas Bažnyčios hierarchas nė kiek nesijaudino. Panašių pavyzdžių, bylojančių apie žmogaus kuklumą, galima rasti begales.

     Kuo labiau žmogus nusižemina, tuo labiau jis darosi didingai kilnus. O pasipūtėliai, atvirkščiai, save tik sukarikatūrina.

Dėmesys kitiems

     Pernelyg susirūpinę savimi, pamirštame kitus, belaukiančius mūsų patarimo, pagalbos ar užuojautos. O juk tikro gerumo užduotis -daryti artimo gyvenimą lengvesnį. “Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių - man padarėte”, - mokė Kristus. Štai kaip apie dėmesį žmonėms, apie rūpinimąsi jų dvasiniais ir materialiniais reikalais yra pasakęs Levas Tolstojus: “Kuo daugiau žmogus duoda kitiems žmonėms ir mažiau reikalauja sau, tuo jis geresnis; kuo mažiau duoda kitiems ir daugiau reikalauja sau, tuo jis blogesnis”.

     Nuoširdus dėmesys žmogui turi neįkainojamą vertę: vargstančius ne tik paguodžia, bet ir suteikia jėgų, pasitikėjimo ir vilčių. Išmalda gali būti ir kukli, bet jei sušildyta gerumo, ji tampa didele vertybe.

     Prisiartinau prie senuko, kantriai tūnančio laiptų kamputyje su ištiesta ranka. Kita ranka, matau, šluosto ašaras. Klausiu, gal šalta ar ką skauda. Senukas pro verksmus prabilo: ”Va ką tik viena ponia įbruko man į saują penkis litus. Tai labai daug. Kartais per visą dieną tiek neprisirenku. Bet manęs tas penklitis nešildo”. “Kodėl?” - susidomėjau. Senelis giliai atsidusio, bailiai apsidairė ir tarė: “Ta moteriškė mane išvadino valkata, apsimetėliu, girtuokliu ir dar prikišo, kad trukdau žmonėms laisvai vaikščioti, eičiau kur į nuošalę”. Taigi vargšui seneliui ta ponios auka pasidarė nemaloni. Ar ne labiau jis būtų vertinęs jos šiltus užuojautos ir paguodos žodžius, nei pinigus? Nevaldomas liežuvis lyg ugnis išdegina kiekvieno žmogaus širdyje nenykstančias žaizdas.

     Jei skirtume vieni kitiems nuolatinį dėmesį, padėtume įveikti sunkumus, nuliūdusius paguostume, skausmų kankinamus suprastume ir užjaustame, vargstantiems padėtume - pasaulis žymiai prašviesėtų, ramybė ir palaima suklestėtų.

Kantrumas

     Žmonės, išsekinti gyvenimo tempų, politinių ir ekonominių permainų, be to, stokojantys tinkamo auklėjimo ir saviauklos, pasidarė nervingi, nesusivaldantys, priekabūs. Dėl menkniekio supyksta, šeimose dažnos rietenos. Žodžiu, žmonėms trūksta kantrumo. O be jo sunku adaptuotis, kitaip tariant, prisitaikyti prie naujų sąlygų, be jo sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.

     Kantrybė - tai viena būdingesnių tvirtos valios išraiškų. Nekantrus, bevalis žmogus pasiduoda jausmų antplūdžiui, o jų iškrovimui panaudoja dažnai neleistinas priemones: piktą, užgaulų žodį ar fizinę jėgą.

     Kantrybę galima ir reikia išsiugdyti. Žinoma, tam reikalingos valios pastangos, dvasinė stiprybė. Kai žmogus nesugeba tvardytis, negalima sakyti, kad jis pasižymi gerumu, nors kitos gerumui būdingos savybės jame būtų ir stipriai išreikštos. Su tokiu žmogumi nemalonu bendrauti.

Atlaidumas

     “Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” - kasdien kartojame šiuos maldos žodžius. O ar vykdome?..

     Sunku palaužti savo ambiciją ir paslėpti nuoskaudą, kai mus kas nors įžeidžia ar pažemina. Įžeidimo žaizda ilgai išsilaiko širdy. O vis dėlto reikia save tramdyti, kad oponento ištartas piktas įskaudinantis žodis negrįžtų jam iš mano lūpų bumerangu. Kristus skaudžiai nuplaktas, niekintas, žemintas, pagaliau prikaltas prie kryžiaus, neparodė jokios neapykantos priešams ir tik meldė savo Tėvą: “Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”.

     Nutylėjimas ir nuoskaudos paslėpimas savaime nuginkluoja įžeidėją. Tik tada, kai abi pusės ima liežuviais talžytis, emocijos taip įkaista, kad neretai visa tai baigiasi fizinės jėgos panaudojimu. (O ar mažai pavyzdžių, kai plūdimosi finale net nužudoma?!)

     Jei pasaulyje vyrautų atlaidumas, išnyktų tarp tautų konfrontacijos, neįsiliepsnotų karai. Tik atlaidumu ir romumu galima išsaugoti taiką.

Pagarba

     Įspėjame blogai darantį - vadinasi, jį gerbiame. Paguodžiame nelaimingą - tuo pačiu parodome, kad jį gerbiame. Sušelpiame neturtingąjį, ir jis supranta, kad mes jį gerbiame ir mylime. Parodome savo dėmesį, prieraišumą, kitam atleidžiame, jei mums nusikalto, suraminam, jei prislėgė liūdesys - jis žino, kad mes jį gerbiame.

     Šiandien, deja, pagarba žmogui pasidarė lyg ir nemadinga. Skaudu, kad nepagarbą žmogui rodo ne tik eiliniai piliečiai, bet ir valdžios viršūnės. Nuskriaustas, pažemintas ir nuskurdintas žmogus valdžioje esančių ir solidžius atlyginimus gaunančių vyrų lyg ir nepastebimas. Argi tai pagarba žmogui, jei jam skiria tokias pensijas, iš kurių net minimaliai pragyventi sunku, nors tasai žmogus daug metų ir galbūt sunkiai dirbo, kad užsitikrintų sau ramią senatvę? Argi tai pagarba žmogui, jei vangiai kovojama prieš alkoholizmą, narkomaniją, seksą, jei nesiima ryžtingų priemonių mafijai, korupcijai ir kitoms blogybėms pažaboti? Taip ir norisi visu balsu šaukti: daugiau pagarbos žmogui!

     Į gerumo pilnatvę įeina ir tokios kultūringo žmogaus savybės kaip mandagumas, nuosaikumas (saiko turėjimas), orumas...

     Siekimas būti geresniam reiškia siekimą tobulėti ir artėti prie Dievo. Kiekvieno žmogaus gerumas - tai ne tik raktas į amžinąją laimę, jis lengvina ir aplinkinių gyvenimą, atskleidžia jiems tikrąją gyvenimo prasmę. Gerumas tarsi magnetas traukia prie savęs; jo nuostabi jėga daugiau nusidėjėlių grąžina prie Dievo, negu iškalba, sausi įrodinėjimai. Gerumo perteklius niekam ir niekada nekenkia, priešingai, laimi daugiau sielų amžinajai ramybei ir laimei. Naudokimės gerumo vaisiais - ir mes laimėsime!