Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TIKĖJIMO GALIA

Spyglys

     Žmogus save laiko šios žemės šeimininku. Per ilgą žmonijos gyvenimą labai pasikeitė jos buitis; prisigamino įvairiausių įrankių, mašinų, įrengimų, pasistatė gerus būstus, nutiesė gerus kelius, augina brandžius derlius ir t.t. Žodžiu, labai pagerino, paįvairino savo egzistenciją - tapo, kaip sakoma, civilizuotu, kultūringu. Tokiu save laiko šiandieninis žmogus, bet ar taip ištikrųjų yra ?

     Taip, žmogus padarė didelę pažangą buityje, tai akivaizdu. Bet kodėl jis taip baisiai prišiukšlino savo būstą - žemę, užteršė apnuodijo atmosferą ir pats tapo fiziškai ir dvasiškai paliegęs?

Pažaislio vaizdas iš rytų pusės.     J. Grikienio nuotr.

     Kokios gi priežastys vertė žmogų taip nusikalstamai elgtis su gyvąja gamta, jos turtais?

     Visos bėdos sklinda iš žmogaus vidinio pasaulio, jo gyvenimo sampratos. Sparčiai kylant gyvenimo pažangai, žmogaus dvasinis pasaulis vis labiau ir labiau ėmė atsilikti, stabarėti. Įvairiausi buities daiktai - mašinos, įrengimai, gražūs pastatai ir pan. palaipsniui užgožė dvasinius poreikius. Žmogus tapo ne daiktų naudotoju, bet jų vergu. Kartu ėmė blėsti ir tvirtas tikėjimas, virsdamas šaltomis, abejingomis apeigomis, papročiais. Tenka pripažinti, kad vyksta žmonijos fizinė ir dvasinė degradacija. Keista, bet gerėjant gydymo priemonėm, vis daugiau atsiranda sunkiai sergančių ligonių. Argi tai nerodo, kad dvasinė žmogaus būsena gana artimai susieta su jo medžiaginiu kūnu? Pirmiausiai reikia gydyti žmogaus sielą, tada ir jo kūnas ims sveikti. Ne veltui sakoma, kad nuolatos blizginant tik išorę, vidus ima tamsėti. Ir atvirkščiai: - šviesinant vidų, išorė ima blukti.

     Kas yra tikėjimas? Tikėjimas tai yra gyvenimas Dievo Kūrėjo globoje. Tikėjimas yra logiška tikėjimo dvasioje išreikšta visų mumyse ir aplink mus vykstančių reiškinių analizė, samprata. Dauguma žemės gyventojų išpažįsta Kristaus mokslą-krikščioniškąjį tikėjimą, kuris savo skelbiamomis tiesomis yra labiausiai artimas paprasto žmogaus protui ir širdžiai. Dešimt Dievo įsakymų - mūsų gyvenimo pagrindas, kelrodis. Tiesa ir Meilė yra pačios didžiosios mūsų gyvenimo vertybės, kurių negali atimti arba sunaikinti jokie ginklai, kankinimai. Tai aiškiai parodė šio amžiaus istorinės kataklizmos. Neturėdamas tikėjimo jausmo, žmogus netenka ir savo tikrosios paskirties šioje žemėje. Todėl tarp tikinčiojo ir netikinčiojo yra didžiulis skirtumas.

     Tikėjimo tiesų arba religijų yra daug. Beveik visos jos išpažįsta vienintelį Dievą Kūrėją. Todėl nereikėtų būti joms nesutaikomu priešininku. Tikėjimo priešininkai yra materialistai - ateistai, kurie savo klaidingu elgesiu pridaro daug bėdų Žmonijos gyvenime. Jų gyvenimo idealas - turtas. Savo gyvenimo prasmės šitie žmonės ieško medžiagose. Bet gyvenimas rodo, kad iki šiol dar niekam nepavyko surasti tikrosios laimės piniguose, daiktuose. Gyvenime daugelis siekia karjeros, tikėdamiesi atlikti kažkokius itin svarbius darbus ir pasiekti pačią gyvenimo viršūnę - tariamą laimę. Bet ta laimė dažniausiai būna panaši į gražų miražą: kuo labiau artėji prie jos, tuo toliau ji traukiasi, kol pagaliau visai išnyksta...

     Šiandien nemaža mūsų visuomenės dalis apimta vieninteliu troškimu - kuo greičiau praturtėti. Jie tiki, kad turėdami daug pinigų, bus laimingi. Todėl ir grobia pinigus įvairiausiais būdais, išviliodami, plėšikaudami, žudydami. Negali būti, kad panašiais būdais įsigyti pinigai kam nors atneš laimę. Daugelis tokių žmonių, tenkindami turto troškulį, tragiškai užbaigė savo žemiškąją kelionę. Kiti kankinasi suluošinti, praradę sveikatą arba leidžia gyvenimą už grotų. Siekta laimė pavirto skaudžia gyvenimo ironija.

     Mūsų tautos istorija aiškiai parodo, ką reiškia valstybės gerovei visuomenės narių dvasingumas. Po labai ilgos virš šimto metų trukusios carinės priespaudos, 1918 m. atkūrusi savo Nepriklausomybę, Lietuva labai greitai atsigavo ir dvasiniu, ir materialiniu atžvilgiu. Atsigavo dėka aukštos dvasinės kultūros inteligentų, užėmusių šalies vyriausybės postus, administratorių vietas. Nors kraštas buvo labai nualintas - trūko maisto, drabužių ir kitų pragyvenimo reikmių, bet visuomenės vieningumas, sąžiningumas, darbštumas ir laisvės siekis labai greitai atstatė normalų gyvenimą. Valstybės ir laisvės ginti stojo tūkstančiai savanorių. Daugiausia tai buvo paprasti, bet labai dvasingi Lietuvos kaimų, bažnytkaimių berneliai. Kupini meilės Tėvynei šie prastai aprengti ir menkai pavalgydinti jaunuoliai sugebėjo apginti savo kraštą nuo priešų. Štai ką reiškia sunkiais valstybės gyvavimo momentais dvasinė žmonių stiprybė, tvirtas tikėjimo jausmas. Tais sunkiaisiais laikais žmonės nežinojo, kas yra melas, sukčiavimas, prievarta, girtuokliavimas. Pagrindinis transportas tada buvo arkliuko traukiamas vežimas. Pasakykit, kokią naudą mūsų Tėvynei dabartiniais metais davė tie šimtai tūkstančių tviskančių importinių automobilių. Ar tas dažniausiai nusikalstama veikla gautais pinigais įsigytas transportas nors per milimetrą pagerino mūsų valstybės dvasinę kultūrą? Kas iš tų įmantrių, puošnių rūmų, aptvertų aukštomis, aklinomis tvoromis - atskirtų nuo pasaulio, jeigu juose dažniausiai gyvena - slepiasi kažkokie piktavaliai monstrai?

     Ką bekalbėti apie dabartinį jaunimo dvasingumą, jeigu pats valstybės vadovas religiją, viešai vadina mistika. Vyriausybė su savo institucijomis susirūpinusi tik ekonominėmis problemomis. Atrodo, kad jiems, visuomenės dvasinis nuosmukis nevertas rimtesnio dėmesio. Valstybės tvirtumo pagrindas turėtų būti pirmiausiai dorovinis - dvasinis išprusimas ir tik po to ekonominė gerovė. Per ilgą sovietinės okupacijos laikotarpį įgytas vien materialinis požiūris į gyvenimą, tikriausiai bus ilgas ir sunkus mūsų gyvenimo laikotarpis. Geros valios, tikintiesiems žmonėms aišku, kad negalima sukurti teisingo, gražaus gyvenimo, neatstačius suniokotos dvasinės piliečių sampratos.

     Kiekvienam mąstančiam žmogui negali nekilti klausimų: kas jis yra, iš kur atėjo ir kur nueis? Kokia gi tikroji gyvenimo esmė ir prasmė?

     Per visą žemiškąją būtį daugybė šviesių protų ieško atsakymo į žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, kilmę ir jo paskirtį šiame žemiškame gyvenime. Įvairūs šių klausimų atsakymai — aiškinimai daro didžiulę įtaką ne tik atskiroms žmonių grupėms, bet ir visai tolimesnei žmonijos raidai bei gamtai. Neteisingas, abejotinas arba tiesiog nedoras sprendimas kokio nors buitinio reikalo sukelia neigiamą reakciją kitaip mąstantiems žmonėms, daro žalą aplinkai. Tarp žmonių, gamtoje ir visatoje, viešpatauja Kūrėjo įdiegta tvarka, harmonija, grožis, periodiška kaita ir t.t. Pažeidus bet kur kokius nors dėsnius, atsiranda žaizdos. Atsivėrusios negydomos arba negyjančios žaizdos kiekvieną būtybę veda prie žūties. Todėl gyvenimo sampratos vaidmuo turi didelę, o kai kada ir lemiamą reikšmę žmonijai, gyvūnijai, visai aplinkai. Štai kodėl per visą žmonijos egzistenciją vyksta arši kova tarp įvairiausių ideologijų-gyvenimo būdo pasirinkimo teoretikų. Tiesos ir apgaulės jėgų susirėmimuose neretai laimi blogis. Laimi todėl, kad šių jėgų veikla dažniausiai būna įžūli, lydima smurto, prievartos. Dėl to iš gyvenimo dumblo į paviršių iškyla įvairūs apsišaukėliai, skambūs idėjų skelbėjai, tautų, nacių “gelbėtojai” diktatoriai. Keletas ypač žiaurių didžiojo Blogio monstrų pasireiškė šiame dvidešimtame amžiuje. Jų baisios veiklos pėdsakai dar ilgai išliks žmonių sąmonėje ir gamtoje.

     Gėrio idėjos turėtų būti skiepijamos į žmogaus dvasią nuo pat ankstyvos jaunystės. Tuomet bręstančios asmenybės siela būna imliausia gėrio apraiškoms. Mažo vaikelio atvirumas, naivumas - pati geriausia dirva gėrio daigų išauginimui. Tiesos, dorovės ugdymas nuo mažų dienų turi lemiamos reikšmės tolimesniam asmenybės vystymuisi.

     Sunku pakeisti subrendusio žmogaus įsitikinimus, kurių jis dažniausiai laikosi iki gyvenimo pabaigos. Tik dideli dvasiniai sukrėtimai, gyvenimo lūžiai neretai atveria akis amžinųjų, tikrųjų tiesų-vertybių pažinimui, kurių jis nežinojo ar nenorėjo žinoti. Toks dvasinis praregėjimas, atsivertimas įvyksta su žmonėmis, dar visiškai nepraradusiais Tiesos ieškojimo jausmo.

     Priartėjome prie dvidešimtojo amžiaus pabaigos. Šis laikotarpis turėtų atitikti žmogaus žemiškosios kelionės trukmę. Bet gaila, kad dauguma žmonių savo misiją žemėje užbaigia žymiai anksčiau... O ką gero padarė žmonija savo tobulėjimui, taikai ir ramybei tarp rasių, tautų - tarp pačių žmonių? Ar yra pasiekta bent kiek žymesnės pažangos Tiesos, Meilės ir Santarvės labui? Deja, žmonija šioje srityje neturi kuo džiaugtis.

     Šiame amžiuje sukurta, ištobulinta milžiniška pramonė įvairiausių žmonijos naikinimo priemonių, ginklų. Pagaminti milžiniški kiekiai brangiausių, baisiausių, globalinio-masinio naikinimo ginklų, kuriais per keliolika minučių galima sunaikinti žmoniją su visais statiniais ir gamtą. Štai kam panaudotas pagrindinis žmogaus darbas ir protas! Pramonės gamyklos labai užteršė žemės paviršių ir net atmosferą. Esant tokiai padėčiai, nekelia džiaugsmo ir tie buities pagerinimo pasiekimai transporto, susisiekimo, ryšių, gamybos ir kitose srityse. Tuo tarpu vidinis dvasinis pasaulis sustabarėjo, sunyko ir labai atsiliko nuo bendros gyvenimo pažangos. Sunku nuspėti, ar ilgai tęsis dvasinis sąstingis, degradacija. Nuo to priklauso tolimesnio žmonijos gyvenimo sėkmė. Visa tai kelia pagrįstą susirūpinamą dėl ateities. Kas atves žmoniją į tikrąjį gyvenimo kelią - meilę, pagarbą ŽMOGUI ir visai VIEŠPATIES KŪRINIJAI?