Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TRYS DEŠIMTMEČIAI PIETŲ AMERIKOJE

A. Saulaitis, SJ

     Jeigu pirmasis gausesnis lietuvių būrys Pietų Amerikon nuvyko po 1863 m. sukilimo, tai šias eilutes rašantysis atsiliko 105 metus. Pirmuoju iš lietuvių jėzuitų 1949 m. (iš Čikagos) misijų vesti nuplaukė T. Jonas Kidykas, tai čia aprašomi įspūdžiai prasidėjo beveik du dešimtmečius po pradininko kelionės. 1968 m. pačioje pradžioje Pasaulio Lietuvių Bendruomenė siuntė tuometinį seminarijos studentą į jaunimo užsiėmimus pietinėje žemyno srityje tęsti 1966 Jaunimo metų ir jais vykusio I Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso ryšius.

     Tais laikais nebuvo įprasta klieriką \ tolimus užsienius siųsti, bet jėzuitų vyresnieji tikriausiai pagalvojo, kad namisėdai gera aukotis ir keliauti, auką suprantant augustiniškai kaip visa tai, kas žmones vienija savo tarpe ir su Dievu. Taip, Bostono lėktuvinėje palydovams numetęs žieminį švarką, žmogus per dešimtį valandų atsirado atogrąžų vidurvasarį.

Pažaislio bažnyčios fragmentas.     J. Grikienio miotr.

     Visą ryšį su Pietų Amerika ir jos lietuvių kilmės žmonėmis jungia du dvasiniai ir bendruomeniniai įspūdžiai. Bičiulystė prasidėjo prie jaunimo ir svečių laužo palmėmis apaugusio ežero pakrantėje. Puoselėję pomėgį dainuoti, vietiniai lietuviai dainą, kone giesmę, “Lietuva brangi” traukė keturiais balsais, kurie, regis, šiandien tebeaidi. Baigminis išgyvenimas buvo ne giedotinis, o kalbamas. Po daugelio metų bendravimo, išleistuvių pamaldose pradėjus melsti “Tėve mūsų”, jauni žmonės ne tik susiėmė rankomis, o vienas prie kito prisispaudė, lyg tik laikydamiesi drauge išliks tuomi, kas jiems brangu.

     Per tuos metus Pietų Amerika, nors ir tiek pat įvairi kaip Europa, tapo namai. Jei Lietuvą primena beržai, grybai, gegutės, juodžemio dirva - kurie karštuose kraštuose nerandami, tai pietus primena palmės, nuolatiniai žiedai, raudonžemis, virš galvos ar šiaurėje skriejanti saulė. Iš šiaurės krašto atvykęs, perjungi savo vidų į kitą bėgį, turintį laiko žmonėms, kiek lėtesniam gyvenimui, spalvai, kitokiai mandagumo elgsenai, labai skirtingam ir žaviam gamtovaizdžiui.

     Tautinį bei religinį bendruomenišką ryšį tarp kelintų emigracijos kartų ir jų tarpe dirbančio dvasininko vaizduoja po lietuviškų pamaldų Lietuvos skaidrių vakaronės ir gegužinės Ponta Grossoje (Paranos valstijoje) gauta siunta. Paštu didžiulė lengva dėžė - negi pamiršai švarką ar bažnytinį daiktą? Viduje -baigiančių nokti kviečių pundas su prierašu “Tegul šie kviečiai jums primena Lietuvą ir mus”, gyvenančius kviečių ūkių srityje.

     Ne visi papročiai iš karto savi ar lengvai pasisavinami. Štai ateini į svečius. Vietoje įprastinio šiaurietiško lietuviško kvietimo “Galėtume jus pavaišinti?” išgirsti “Gal norėtute nusimaudyti?” Apsidairai, ar jau taip vargingai atrodai, prisimeni pereito šeštadienio vonią... Arba, per slenkstį žengdami į namus, braziliški lietuviai visuomet sako “Atsiprašau”. Iš pradžių žmogus sakai: “Nėra ko atsiprašyti”, kol vėliau išmoksti, kad vietine kalba išreiškiamas ne gailestis, o pagarba namų šeimininkui “Jums leidžiant, įeinu į jūsų namus”. Portugalų kalba tiek mandagi, kad į žmogų, nebent šeimos narį ar bičiulį, kreipiamasi trečiuoju asmeniu, panašiai, kaip lietuviškai būtų “Jūsų prakilnybė ar galėtų čia pasirašyti”. Kai jėzuitų klebonijos virėja klausia: “Ar kunigėlis norėtų kavos”, pirma dairaisi, kur tas kitas kunigėlis mažoje virtuvėje nematomas slypi. Kai kitokie vyrų ir moterų santykiai, žmogus įkliūni į nemalonę, jeigu pirma sveikiniesi ar atsisveikini su žmona, o paskui su jos vyru. Sveikinantis su labiau pažįstama mergina ar moterimi turi atsiminti, ar ištekėjusi, ar ne, nes ištekėjusi bučiuojama į vieną ir kitą skruostą, o šeimos nesukūrusi -triskart (trečiu linkima, kad susirastų gerą vyrą). Mandagumas reikalauja, kad viešai valgantysis net praeiviui pasiūlytų iš tos pačios lėkštės užkąsti ar gėrimo iš butelio priimti (mandagumas taip pat pataria tokio siūlymo atsisakyti). Kai prie tokios tvarkos pripranti, labai nemandagus atrodo gerai pažįstamas šiaurės jaunimas, pro šalį be žodžių praeidamas su ledų tauryte. Nustebę drauge prie braziliško stalo valgantys žiūrės į svečią ir jo lėkštę, jie šiaurietiško restorano pavyzdžiu atskirai susidės ryžius, pupas, mėsos patiekalą ir daržoves. Kaipgi galima valgyti viską atskirai? - reikia vieną ant kito pilti ir dėti, sumaišyti - ir tada kultūringai dienos uždaviniams stiprintis!

     Kiekvieni lietuviai didžiuojasi savo šalimi, apylinke, miestu, praeitimi, ateities viltimis. Per lietuvių šeimas daug greičiau įžengi į vietinį pasaulį negu per geriausias turistų knygas ar keliones. Kas domisi pasauliu, istorija, menu, gamta, žmonėmis, ekonomija, mokslu, išeina visa santraukinį enciklopedinį kursą apie kraštą ir jo žmones. Iš čiabuvių kultūros persiimtas, krikščionių nusistatymo pastiprintas ir lietuviško papročio dar sykį užtvirtintas svetingumas -pasakiškas, be apskaičiavimo ir be laiko ribos. Net vieną kartą gyvenime keliomis dienomis viešėdamas, svečias iš šeimininko išgirsta “Čia mano kunigas”, ir svečias žmogus (ne kunigas) irgi jausis kaip giminė.

     Vietinių lietuvių istorija įvairi, veikiama tiek krašto nuotykių, tiek būdingų lietuviškų išgyvenimų. Todėl kiekvienos valstybės lietuvių kilmės žmonės skiriasi. Brazilijoje tarpukaryje, pasaulinio ekonominio nuosmukio metu, sugebėjo pastatyti penkias pradines mokyklas ir nupirkti gimnazijai sklypą, nes iki 1957 valdiškų mokyklų išvis nebuvo - kad bent lietuvių vaikai išmoktų rašyti ir skaityti krašto ir protėvių kalbas. Argentinoje taip neįvyko, ir patys žmonės be talkos iš šalies sukūrė kelis ligi šiandien veikiančius visuomeninius židinius. Dešimtmečių patirtis paveikė abiejų šalių lietuviškų bendruomenių supratimą apie atsakomybę už save.

     Kolumbijos lietuviai (iškviesti iš karo pabėgėlių stovyklų V. Europoje) buvo labiau profesijų žmonės, o Venesuelos - įvairaus išsilavinimo. Argentinoje anksti įvesti lengvai prieinami valdiški universitetai, Brazilijoje - daug vėliau. Todėl pirmos bei antros kartos Žmonės skirtingo išsilavinimo, profesijų ir amatų.

     Nuoskaudos ar skriauda taipogi palieka savo žymes iš kartos į kartą, kaip bet kur pasaulyje (ir Lietuvoje). Brazilijoje 1940-1947 buvo uždraustos visos užsienio kalbos, ir mažiau lietuviškai mokanti karta užsigautų, jeigu kas apie silpną mokėjimą užsimintų - tai gi ne jų sąmoninga kaltė, o skriauda. Urugvajuje ir Argentinoje karinės diktatūros metais dingo veiklių lietuvių kilmės žmonių, palaikiusių tų šalių demokratinį (taigi ir revoliucinį) pogrindį. Vieną rytą Čilėje indėnų kaimelyje čiabuviai miesto aikštelėje rado du verkiančius ir išalkusius šviesiaplaukius vaikus - karinio saugumo nužudytų Urugvajuje veikusių lietuvių kilmės tėvų našlaičius. Kitur pramonininkai prievarta darbininkus varydavo į marksistinius pokalbius (kaip Sovietijoje), ir užsilikęs kai kurių šeimų abejingumas taip pat nėra jų pačių pasirinktas.

     Kaip visur pasaulyje, Pietų Amerikos lietuviai turi gerą vardą, iškovotą darbštumu, sveiku šeimyniniu gyvenimu, religine nuostata, sąžiningumu. Kaip kregždės savo namus naujosios šalies didmiestyje lipdė kambarį po kambario, visuomet gėlynėlį, savo sumaniu rankų darbu rūpindamiesi vaikus siųsti į mokslą. Kilę iš Valančiaus laikų kultūros, puoselėjo teatrą, chorus, spaudą (tai galioja ir komunistavusiesiems, savaime iš caro okupuotos ar ką tik laisvėn iškilusios Lietuvos atsivežusiems tuometinę liaudies kultūrą).

     Per tuos 30 metų žmogui teko aplankyti kone visas bendruomenes ar kitais būdais palaikyti ryšius su paskirai gyvenančiais, kaip darė ir daro kiti visuomenininkai, dvasininkai. Akyse stovi tai miestas, tai sodyba, tai įmonė, tai namai, kuriuose toli nuo Lietuvos žmonės kūrė savo gyvenimą, širdyje sergėdami, kas brangiausia. Vienais metais per keturis mėnesius aplankęs tūkstantį lietuvių kilmės (dauguma tautiškai mišrių) šeimų, randi tik tris, kurios Kūčių nešvęstų, o kitos dar savo kaimynus brazilus pamokė šios susitaikinimo šeimyniškos šventės. Todėl nenuostabu, kad trečios kartos P. Amerikos lietuvaitė, atvykus Lietuvon, prasitartų: “Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi namuose”, arba dukart mišrios kilmės (ir seneliai, ir tėvai su vietiniais šeimą sukūrę) jaunas vyras Vilniuje išpažįsta: “Mano likimas yra su Lietuva”.