Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KALBOS REIKALAI

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

 (Tęsinys)

Parengė Rita Urnėžiūtė

     P. Subačius. Norėčiau pasakyti porą žodžių dėl studijuojančios visuomenės, su kuria dabar turiu reikalų. Taip pat tenka susitikti su kunigais, ir gana įvairiais kunigais. Mano įspūdžiai būtų tokie: tie, kurie yra sąmoningesni kultūriniu ir religiniu požiūriu, tie ir savo kalba labiau rūpinasi. Tad gal jų ir nelabai reikia mokyti. Jie patys tuo rūpinasi. Bet yra tam tikras kunigijos sluoksnis, kuriuos sunku priversti užsisakyti katalikišką spaudą. Labai maža vilties, kad jie skaitys ir katalikiškame žurnale išspaudintą kalbos straipsnelį. Deja, taip yra. Visa paguoda, kad kunigija smarkiai keičiasi, smarkiai atsinaujina. Seminarijos didelės, daug studentų, ir per gana aprėpiamą laiką padėtis turėtų pasikeisti. Svarbu rūpintis, kaip tose seminarijose mokoma kalbos. Štai daug dėmesio šiems dalykams skiriama Vilniaus seminarijoje, bet, antra vertus, čia daug studentų yra nelietuviai ir reikia džiaugtis bent tuo, kad jie tiek išmoksta lietuviškai, jog gali dirbti mišriose parapijose. O kalbant apie studentus pasauliečius bent man susidaro toks įspūdis: sovietmečiu kalbininkai turėjo konkretų objektą - gintis nuo rusifikacijos ir saugoti kalbos sistemos savitumą, tuo jie lyg ir pranoko literatus, nes jų darbas buvo mažiau ideologizuotas, jie tarsi daugiau galėjo pasakyti. Dabar atsitiko priešingai. Literatai puolė į įvairius vakarietiškus literatūrologinius diskursus, užgriuvo daugybė terminų, daugelio jų taip ir nepavyko išversti ar adaptuoti. Kalbininkai liko senosios kalbos, senųjų normų gynėjai, ir tą studentai jaučia. Aš tą girdžiu ir matau. 

Tai menkina ir kalbininkų, kaip profesijos, prestižą, ir nepadeda studijų metu išmokti dalykų, kurie paskui padėtų dirbti redaktoriaus ar kalbos tvarkytojo darbą. Aukštojoje mokykloje reikėtų pratinti vertinti ir taisyti intelektualiojo sluoksnio kalbą. Būsimiesiems kalbininkams tai būtų kur kas naudingiau negu mokytis, kad baranka yra negerai. Dėl elementarių kalbos klaidų, kurių padarau ir pats, ir iš kitų išgirstu, galima muštis į krūtinę ir tvirtinti: “Taip, tai aplaidumas”. Bet to galima visai nesunkiai išvengti. O yra sudėtingesnių dalykų, ir jų reikia mokytis.

     A. Pupkis. Nepamirškime, kad penkis dešimtmečius mes neturėjom intelektualiosios kalbos. Ir nereikėtų tos intelektualiosios kalbos priešinti kaimo kalbai ar mąstysenai. Juk čia vienas dalykas išaugo iš kito.

     Man vis dėlto labai rūpi kunigų šnekamoji kalba. Ką ir sakyti, jeigu iš skaitomo kirčiuoto teksto girdi gausybę kirčio klaidų, o per pamokslą vaikams pasakojama apie skiepą, į kurį eina būrys mergaičių, pas kurias rankose randasi žvakutės...

     J. Klimavičius. Negalima neatsižvelgti į platesnį kontekstą. Dabar daug žmonių rašydami nė nepavartotų kokio skiepo ar kito barbarizmo, o štai kalbėdami pasako. Rašydami žmonės gal padarytų tik pusę klaidų, kurių padaro kalbėdami. Bet labai suprastėjusi radijo ir televizijos kalba. O tai kenkia ir visos visuomenės požiūriui į kalbą - ima atrodyti, kad stengtis nė nebūtina.

     P. Subačius. Aš niekaip netikiu, kad tų radijo ar televizijos stočių neįmanoma paveikti - juk yra Kalbos inspekcija. Bet čia daugiau apsiribojama vienkartiniais pagąsdinimais ar pabėdojimais, o nuoseklios priežiūros ar pagalbos kaip ir nėra.

     A. Kučinskaitė. Atsiminkim, kaip okupacijos metais kunigai buvo persekiojami, kaip jie vargo, neturėjo sąlygų nei šviestis, nei paskaityti. Dabar kunigai irgi vargsta - turi po dvi parapijas, kartais net po tris. Todėl mums reikia įpūsti jiems didelį užsidegimą, kad sugebėtų pasirūpinti dar ir savo šnekamąja kalba.

     Įvairiomis progomis Bažnyčios hierarchai turėtų priminti kunigams taisyklingos šnekamosios kalbos svarbą. Ir šiaip reikia ieškoti būdų, kaip sudominti kalbos kultūra ypač tuos ganytojus, kurie, kaip čia buvo sakyta, nelabai nori skaityti ne tik kalbos straipsnių, bet ir bažnytinės spaudos. Reikia eiti į tikybos mokytojų konferencijas, seminarus, kursus ir kalbėti apie taisyklingos kalbos svarbą.

     Okupacijos metais Liturginės komisijos parengtų ir išleistų liturginių knygų tiražai jau baigiasi. Leidžiant naujai būtų gera pataisyti ir vieną kitą kalbos dalyką - nes dabar matom, kad kur ne kur buvo galima pasakyti geriau. Čia labai svarbu turėti gerą žodyną.

     Sunku rasti sritį, kur nebūtų terminų žodyno. O gero religijos terminų žodyno nėra. Svarbu suburti žmones, dirbančius katalikiškų leidinių redakcijose, ir kaupti kartoteką.

     V. Ališauskas. Mūsų leidykla svarsto, ar negalėtume kreiptis į Valstybinę kalbos komisiją ir pagal Kalbos ugdymo programą pradėti rengti tokį žodyną. Tai turėtų būti ne didžiulis, enciklopedinis, o tiesiog parankinis, praktikos reikalams skirtas leidinys. Reikėtų remtis Katalikų Bažnyčios Katekizmu, išėjusiais vadovėliais, kitais sunormintais tekstais. Svarbu, kad būtų viena knyga ir žmonėms, ieškantiems informacijos, nereikėtų raustis po kalnus leidinių.

     V. Dalmantaitė. Parankinės literatūros, kuria galėčiau remtis, iš tiesų stinga. Ir ne tik žinynų. Daug sunkumų iškyla kad ir dėl didžiųjų raidžių rašymo. Atrodo, paprastas dalykas, bet visai viską nusakralinti, kita vertus, nežinai, kada kas iš tiesų tinka.

     V. Ališauskas. Atkakliai laikomasi reikalavimo, kad Katalikų Bažnyčia tik pirmoji raidė rašoma didžioji. Bet yra Jungtinės Tautos. Argi Katalikų Bažnyčia menkesnė organizacija negu Jungtinės Tautos?

     A. Kučinskaitė. Buvo toks pasitarimas su Kalbos komisija dėl šitų dalykų. Dalyvavau ten ir sakiau: jei rašoma mažąja raide, tai turime galvoje maldos namai, o jei didžiąja - bendruomenė. Pasitaiko atvejų, kad rašant pirmą didžiąją, o antrą mažąją, šios dvi reikšmės susipainioja. Man sakė, kad iš situacijos bus galima suprasti. Taip ir negalėjau viena prieš visus atsilaikyti. Nors reikalavimas rašyti Katalikų bažnyčia man ir dabar atrodo nepagrįstas.

     A. Pupkis. Šiandien buvo pasakyta daug svarbių minčių, iškelta neatidėliotinų uždavinių, nuo kurių tikriausiai nenusigręš nei Bažnyčios žmonės, nei kalbininkai. Dėkojame visiems už pokalbį, turime vilties, kad šis bendradarbiavimas nenutrūks ir duos gerų vaisių.

     P.S. Sužinojęs apie rengiamą pokalbį, laišku prie jo prisidėti nutarė kun. Vaclovas Aliulis, MIC, šiuo metu gyvenantis Romoje. Čia spausdiname svarbesnes šio laiško, gauto per vysk. J. Borutą SJ, mintis.

     1965 m. įsteigia Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija, be paliovos tardamasi su palankiais kalbininkais, per 33 metus yra išvariusi nemažą vagą, todėl būtų nuoseklu pirmiausia suregistruoti ir apibendrinti tai, kas jos su daugeliu bendradarbių ir talkininkų nuveikta: tiesiog sudaryti atitinkamą žodyną Naujojo Testamento (ar visos parengtos spaudai Biblijos), lig šiol išleistų liturginių knygų, katalikų kalendoriaus žinyno ir kitų jos rengtų leidinių pagrindu. Prie jų siūlyčiau pridurti slaptųjų teologijos bei katechetikos kursų (1980-1989) vartotus vadovėlius, kuriuose yra išverstos į lietuvių kalbą įvairios dogminės bei teologinės apibrėžtys. Ne kartą matau, kaip šiuo įdirbiu pasinaudodami autoriai ir vertėjai daro “žingsnį pirmyn, du žingsnius atgal”, paskui nuo jų nusižiūri jaunieji kunigai. Pastaraisiais metais išleista nemaža rūpestingai parengtų vertimų (ypač “Aidų” ir “Katalikų pasaulio” leidyklų). Manyčiau, išsamsčius šiuos šaltinius, ne taip jau daug ko ir trūktų, nebent naujausių filosofijos terminų. Kas tad imsis rengti žodyną (su lotynų? anglų? vokiečių? lenkų? prancūzų? kalbų atitikmenimis)?!

     Kad išvengtume sumaišties, siūlyčiau ir prašyčiau neįvesti padrikai tai vienos, tai kitos pataisos į tekstus: liturgijos, katekizmo, kasdienių poterių formules. Svarstykim, kaupkime pataisas bei patobulinimus, o įvesti juos bus laikas tada, kai bus leidžiamas naujas Romos mišiolo ir kitų liturginių knygų leidimas. Suprantu, kad Liturginės komisijos bei jos aplinkos įdirbis nėra tobulas, tačiau jis rėmėsi tam tikra nuoseklia samprata, įkvėpta ne vien kalbinės bei sielovadinės nuovokos, bet dar labiau Apaštalų Sosto paskelbtų “Nurodymų dėl liturginių tekstų vertimų bendruomeninėms pamaldoms” bei tų Nurodymų taikymo keliose Europos kalbose pavyzdžiu. Jei pradėtume jau prigijusių tekstų netobulumus kartkartėmis lopyti pagal tai vieno, tai kito, tai trečio teologo, filologo ar hierarcho pažiūras arba pomėgius, tie lopai išeitų ganėtinai margi. Nereikėtų jokių pakeitimų daryti per jėgą, pirmiau plačiai neapsvarsčius ir nepasiekus kuo platesnio sutarimo. Manau, neužmiršime taisyklės, kad būtina taisyti tik aiškias klaidas, kad leistina keisti tik aiškiai geresniu už esamą, o ne maždaug lygiaverčiu dalyku.