Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AR SUTINKATE SU TEIGINIU, KAD DORA NEĮMANOMA BE TIKĖJIMO

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Giedrė Venalytė

     Įėjus į mažą bažnytėlę, atsistoju prie vienišo, rudens saulės apšviesto altoriaus ir susimąstau. Mintys skrieja fantastišku greičiu, aprėpdamos daugybę situacijų, kurių mano gyvenime galbūt ir nėra buvę, tačiau pasaulyje jos egzistuoja. Kodėl žmonija leidžia įsivyrauti blogiui, o gėrį gaudo kaip vandens gurkšnį dykumoje? Visi norime būti laimingi ir apsupti gerų žmonių, tačiau retas kuris savęs paklausiame: “O ką gero aš pats darau?” Mano mintys nuklysta kažkur tolyn, į svetimus kraštus, pas nepažįstamus žmones, kurių paslaptingos religijos ir įsitikinimai. Kiekvienas tikėjimas, kaip ir šalis, turi savo priimtus įstatymus, kurie mums gali atrodyti labai keisti, gal net juokingi, tačiau jų vykdytojams - jie patys teisingiausi. Pasinėrę į savo įsitikinimus, tėvų įdiegtus papročius, mes dažnai neišlendame iš šio kiauto, neapsidairome aplinkui, nepastebime, jog žmogus lyg ir gali būti doras be manojo tikėjimo.

Bruno Markaičio SJ laidotuvių dalyviai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse prie Tėvų Jėzuitų paminklo. J. Maleiškos nuotr.

     Skirtingos religijos ir auklėjimai sąlygoja skirtingą pasaulio suvokimą. Katalikai turi savo Dešimt Dievo įsakymų, kurių, norėdamas dorai gyventi, privalai laikytis. Negaliu objektyviai rašyti, nes pati esu katalikė, bet, manau, mano religija yra tobuliausia. Galvoju, kad apie savąją ne kitaip manytų budistai. Jiems privalomi penki doroviniai principai; nežudyti, nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti ir negirtuokliauti. Penkių reikalavimų turi laikytis ir musulmonai, tačiau jų privalomi veiksmai visiškai skirtingi.

     Judaizmas pagrįstas 613 įstatymų, o šie trumpai apibendrinti Dešimčia Dievo įsakų. Induistų gyvenimo koncepcija - tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų. Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia, kad svarbu dorai nugyventi vieną šį gyvenimą, išganymą sieja su atskiru individu, tegul ir nepaneigdamas grupės ar visumos.

     Ne visos, bet daugelis pirmykščių religijų aiškiai išvardija aukas, kurias pridera dievams atiduoti nužudant, sudeginant ar kaip kitaip... Taigi kaip žinoti, kurie tikrieji, doresni įstatymai? Juk skirtingų religijų žmonės savaip supranta ir dorą. Štai kodėl manau, kad netikinčiam reikia susikurti savo nuostatus, kurių laikantis būtum tikras, kad pats prieš save ir visuomenę esi geras ir teisingas. Juk niekas pasaulyje negali pasakyti, kuri religija išugdo doriausią žmogų, nes kiekvienas žiūrės j tai iš savo pozicijos, savo religijos supratimo. Galbūt tai sužinosime tik po mirties, nuėję pas savo Dievą, galbūt - niekada...

     Aš manau, kad netikintys žmonės vis tiek jaučia kažką antgamtinio, kažkas tobulo gyvena jų pasąmonėje. Jie neapsiriboja- materialiu pasauliu, neabejoju, jie jaučia dvasinį ramumą, kuris iš kažkur ateina... Nereikėtų smerkti netikinčio žmogaus, kuris turi savo nuomonę, galbūt jis neįvardija religijos, kurią visiškai suprastų, dėl kurios nekiltų abejonių, kurios visi nuostatai atitiktų jo susikurtus reikalavimus, kurie jį praturtintų ir atgaivintų dvasiškai...

     Mintimis grįžtu į Lietuvą, mąstydama apie čia įsigalėjusias katalikybės nuostatas. Prisimenu dar vasarą skaitytą Vinco Mykolaičio-Putino romaną “Altorių šešėly”. Pažįstu daug jaunų žmonių, kuriuos ši knyga sukrėtė, kurie pakeitė savo požiūrį į kunigą, kuris neatsakingai pasirinko dvasininko kelią. Manau, kad šiame kūrinyje ypač gvildenama katalikiškos doros samprata. Jaunas kunigas, kuris po ilgų metų dvejonių apsisprendžia palikti savo profesiją, pasiruošia apkalboms ir smerkimui, tačiau akcentuojama, jog geriau būti doru kataliku, nei blogu kunigu, negalinčiu sąžiningai atlikti savo pareigos, besikankinančiu, kad pasirinko netinkamą kelią. Galbūt kažką panašaus jaučia ir žmonės, nesugebantys būti dorais katalikais...

     Manau, kad katalikiškos moralės laikosi ne tik tikintieji. Didelę įtaką religija turi ir visai visuomenei, netgi Lietuvos Konstitucijai. Daugelis įstatymų vis dėlto pagrįsti Dešimt Dievo įsakų, kurių žmonės, net ir netikintys, laikydamiesi valstybės nuostatų, yra tikrai dori. Lietuvai reikalingi visi žmonės, nesvarbu, kokį pripažįsta tikėjimą. Ateistai taip pat neturėtų smerkti bažnyčios ar atmesti jos pastangas bandyti keisti visuomenę. Skaitydama “Vatikano dokumentus, Konstituciją” supratau, kad katalikybė visuomenei linki tik ko geriausio. Ten rašoma: “Kad žemiškoji ir dangiškoji bendruomenė įeina viena į antrą, galima pažinti vien tikėjimu. Dar daugiau, tai lieka paslaptis žmonijos istorijoje, trikdomoje nuodėmės, iki pilnai apsireikš Dievo vaikų garbė. Siekdama savo išganingojo tikslo, Bažnyčia ne tik perteikia žmogui dieviškąjį gyvenimą, bet taip pat savo būdu skleidžia po visą pasaulį to gyvenimo atspindimą šviesą. Ypatingai ji tai daro, nuskaidrindama ir pakeldama žmogaus asmens vertybę, stiprindama žmonių bendruomenės ryšius, duodama daugiau prasmės ir svarbos jų kasdieninei veiklai. Taigi Bažnyčia tiki, kad jos paskiri nariai ir visa bendruomenė gali daug padėti žmonių šeimai ir jos istorijai tapti žmoniškesne”. Dievas mus mokė mylėti visus... Tačiau meile gali degti kiekvienas, jeigu visi ją skleisime, - pajusime, kad gėris pasaulyje atgyja, kad mums patiems ir aplinkiniams gyventi vis mieliau. Žmonės susivienys! Spinduliuodami meile, mes žengsime per gyvenimo negandas, ir dora laimės!

     Mano mintis pertraukia bažnytėlės varpas, kviesdamas žmones į bažnyčią. Padėkojus Dievui už suteiktas mintis, išeinu...