Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Apšviesk aplinką gerais darbais

CHIARA LUBICH

"Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvų danguje" (Mt 5,16).

     Jei tu esi tikintis, tai turi stengtis palaikyti gerus santykius su tokiais, kurie dar nepažino Dievo.

     Krikščionys iš tikrųjų negali vengti pasaulio, slėpdamiesi nuo jo ar pagerbdami religiją tik kaip asmenišką dalyką. Svarbiau, kad krikščionys gyventų pasaulyje, nes yra atsakingi ir turi pareigą visiems žmonėms: būti šviesa, kuri yra matoma ir visiems šviečia.

     Ir jums taip pat ši pareiga duota, bet jei jos nevykdote, būsite kaip druska, praradusi savo skonį, ar šviesa, kuri dingo tamsoje ir liko būti be naudos.

     “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”. O toji šviesa matoma tik “geruose darbuose” ir ji kaip tik šviečia tik krikščionių geruose darbuose.

     O Jūs gal norėtumėte priminti: Juk ne vien tik krikščionys daro gerus darbus. Yra ir kiti, kurie darbuojasi žmonių pažangai ir padeda visuomeniniam teisingumui...”

     Jūs gal ir esate teisūs. Kai krikščionys visa tai daro, ką jie ir privalėtų, bet jų ypatinga pareiga yra ne vien tik tai. Krikščionys turi daryti gerus darbus su nauja dvasia, kuri nėra jų pačių, bet Kristaus, kuris gyvena juose.

     Šv. Matas apaštalas iš tikrųjų nemini ypatingų labdaros darbų (kaip kalinių lankymą, nuogų aprengimą ar kitokius gailestingumo darbus, kurių meldžia ko nors stokojantieji).

     Bet jis dar sako, kad krikščionims visiška ištikimybė Dievo valiai tokiose aplinkybėse padeda jų gyvenimą paversti “gerais darbais”.

     Jei krikščionys viską taip daro, tai pagyrimas už tuos gerus darbus bus skiriamas ne jiems, bet Kristui, gyvenančiam juose. Tuo būdu jų gerų darbų dėka Dievas gyvens pasaulyje. Tai ir yra toji krikščionių pareiga, kad toji šviesa, kuri yra juose, šviestų kaip Dievo buvimo žymėjo žmonėse.

     “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

     Jei tai yra pavienių tikinčiųjų asmenų geri darbai, tai ir kiekvienos krikščionių bendruomenės bet kur pasaulyje esančios privalo dalyvauti gerų darbų vykdyme: savo gyvenimu paliudydamos Dievo buvimą, o tai pasireiškia savaime bet kur, kur du ar daugiau gyvena vienybėje Dievo vardu, Kurio buvimas buvo pažadėtas Jo Bažnyčiai iki laikų pabaigos. Ankstyvoji Bažnyčia laikė tuos Jėzaus žodžius labai svarbiais. O ypatingai sunkiais laikais, kai krikščionys buvo šmeižiami ir visaip niekinami. O jų žemiško gyvenimo būdas aiškiausiai paneigė tą melą skleidžiamą prieš juos.

     Šv. Pauliaus apaštalo antrame laiške Titui mes skaitome: “Taip pat jaunuosius ragink, kad būtų santūrūs. Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo” (Tit 2,6-8).

     “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

     Ir šiuo metu krikščioniško gyvenimo pavyzdys veda žmones prie Dievo.

     Aš papasakosiu jums ypatingo nutikimo pavyzdį. Antoinette, Italijos jaunuolė, išvyko į Prancūziją, kadangi ten gavo darbą. O jos dar bas prasidėjo raštinėje, kurioje daugelis kitų tarnautojų savo darbo neatlikinėjo rimtai. O ji, būdama krikščionė, stengėsi elgtis su kiekvienu asmeniu kaip su Jėzumi. Ji pagelbėdavo kiekvienam ramiai ir su šypsena. Dažnai kuri nors supykusi šaukdavo ant jos, pajuokdama jos laikyseną ir sakydama:

     “Kadangi tu labai mėgsti dirbti, galėtum ir mano mašinėlės rašymą pabaigti”.

     Bet Antoinette, pasilikdama ramybėje, tęsė jos darbą, manydama, kad ji iš tikrųjų gal ir nebuvo supykusi, galbūt ji turėjo kokius savo rūpesčius.

     Vieną dieną prie jos priėjo įstaigos vedėjas, kai kitos buvo pasišalinusios. Jis jos paklausė: “Tu turi man pasakyti, kaip tu gali visuomet būti kantri ir šypsotis”. Ji atsakė, truputį susidrovėjusi: “Taip, aš tik stengiuosi būti rami, į viską žiūrėdama teigiamai”.

     Vedėjas stuktelėjo kumščiu į rašomąjį stalą ir šūktelėjo: “Ne, Dievas turi veikti tame, aš esu tikras! Kitaip būtų neįmanoma. Turiu pagalvoti, ar aš tikrai tikiu Dievą”.

     Po kelių dienų Antoinette buvo pašaukta į vedėjo raštinę. Jis pasakė, kad nori ją perkelti į kitą įstaigos skyrių, kad ji galėtų “pakeisti” ir tą skyrių, kaip ji padarė su šiuo.

     “Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.