Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LAIŠKAS AUKLĖTINIAMS

Jurga Sparnauskienė

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Mieli mano vaikeliai,

     Skaitau šiandien jūsų užpildytas anketas, o mintys vis sustoja prie jūsų pamąstymų, kas padeda ir kas kliudo bendrauti su kitais.

     “Kaip maža žemėje gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių” - cituoja Justiną Marcinkevičių Monika. Taip, sutinku su poetu ir su Tavimi. Kaip nedažnai turbūt pagalvojam, jog vienas mūsų ištartas žodis gali pasmerkti arba išteisinti, išreikšti begalinę meilę arba visišką abejingumą, o gal net neapykantą. Tardami žodį, dažnai nepagalvojam, jog jis galbūt peiliu smigs žmogui į širdį ir ilgai ten pasiliks. Žaviuosi žmonėmis, taupančiais žodžius, kiekvieną jų pasveriančiais ir apgalvojančiais. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad žodis gydo, žodis žeidžia.

     Atsiverčiu Gedimino primargintą lapą ir išvystu klausimą: “O pinigai - trukdo ar padeda?” O kaip Tu pats, Gediminai, galvoji? O gal to reikėtų paklausti Tavo tėtį verslininką, finansiškai remiantį mūsų miesto futbolo komandą? Bet jei manęs to klausi, tai aš manau, kad padeda, jei tik pinigai tarnauja žmogui, o ne žmogus pinigams. Aš norėčiau turėti daug pinigų, kad galėčiau kitiems padėti, šelpti neturtinguosius, remti įvairius renginius. Juk maloniau duoti negu gauti. Ir kaip smagu, kai žmonės šypsosi...

     “Visad prisimenu, - rašo Vida, - G. Petkevičaitės-Bitės žodžius, kad kelias į žmogaus širdį eina per širdį. Manau, kad tuo viskas pasakyta”. O štai Agnė rašo konkrečiai: “Man padeda tai, kad mokausi ir jau išmokstu atleisti. Visiems, ant kurių supykstu: sesei, draugui, mamai, seneliui. Kol neatleidžiu, kol mano širdis kieta, pykstu ir pati ant savęs. O ir su tuo žmogum, ant kurio pykstu, argi bendrauju? Arba demonstratyviai tyliu, arba burbteliu žodelį kitą... Žinau, kad tai blogai. O kartą močiutė man atvertė Naująjį Testamentą ir paskaitė Kristaus žodžius: Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės’. Tie žodžiai, kad privalau atleisti, man tapo gyvenimo taisyklė: žinau, jog privalau atleisti šiandien ir nemeluoju sau, jog galbūt atleisiu ir atsiprašysiu rytoj, po savaitės ar po metų...” Šaunuolė esi, Agne, norėčiau pasakyti Tau. Tobulini savo sielą, o tai tikrai padeda sugyventi tiek su kitais, tiek ir su savimi.

     Atsiverčiau Laimos pamąstymus ir skaitau: “Aš žaviuosi savo mamos sugebėjimu bendrauti. Ji - pedagogė, galbūt tai jai ir padeda būti visad linksma ir besišypsančia, visad rasti paguodžiantį, padrąsinantį žodį kitiems”. Gerai pažįstu, Laima, Tavo mamą, žaviuosi jos sielos stiprybe. Kartą klausiu jos: “Kaip Tu sugebi būti visada geros nuotaikos, kai per dieną išklausai dešimtis liūdnų, kraupių istorijų? Kai gydai pavargusias, palūžusias, nevilties apimtas širdis?” O ji man: “Tai todėl ir turiu rasti ką gero pasakyti kiekvienam - ar liūdinčiam, ar besidžiaugiančiam, nes jei aš nepasakysiu, kas tai padarys?”

     Skaitau Lino anketą. O jis skundžiasi: “Sunkiausia man sutarti su savo broliu. Manęs neišmokė nuolankumo, o mažesniam (ir ne tik jam) taip dažnai tiesiog būtina nusileisti. Žinau, jei nusileisčiau jam, ir problemos kaip nebūta. Bet esu užsispyręs ir save perauklėti nelabai sekasi. O gal lengviau perauklėti brolį? - klausia jis manęs. Nemanau, Linai. Kitą žmogų pakeisti labai sunku, nesvarbu, kas tai būtų: tėvai, brolis, draugas ar net žmona. Ko gero neverta to nė daryti. Nors labai sunku, bet lengviau pradėti keistis pačiam. Pradėti keisti savo požiūrį į atskirus dalykus, į atskiras situacijas, dėl kurių kyla nesutarimai. Neskubant, iš lėto, pradedant nuo pačių smulkmenų. Ir, jei tai pavyks, galbūt vieną dieną pamatysi, kad pasikeitė ir tas žmogus, kurį Tu taip norėjai pakeisti. O tada, neabejoju, jums bus daug lengviau bendrauti ir galbūt kils noras toliau keisti ir tobulinti save.

     Sužavėjo lakoniškumu Pauliaus atsakymas: “Jei aš nesutariu su savimi, nesutariu ir su kitais”.

     O Mantas rašo abstrakčiai: “Aš manau, jog šiandien Lietuvoj žmonės vis mažiau bendrauja ir jiems vis sunkiau sugyventi. Vargina nepritekliai, neteisybė, nedarbas, nemokėjimas tinkamai praleisti laisvalaikį. Todėl ir teisinasi vieni kitiems nuolatiniu skubėjimu, laiko neturėjimu ir turbūt nepastebi, kad pamažu nelieka laiko ne tik draugams, bet ir šeimai, netgi sau. Nežinau, kas dėl to kaltas - patys žmonės ar dabartinė ekonominė padėtis”. Nežinau to ir aš, Mantai. Skirtingi žmonės, kaip ir skirtingi jų sugebėjimai bei noras bendrauti ir sugyventi tarpusavy. Vienam, žiūrėk, užtenka laiko ir darbui, ir šeimai, ir seniems tėvams padėti. O kitas toliau savų problemų nieko ir nemato. Ir kuriam iš jų lengviau?

     Lieka paskutinė - Vytenio anketa. Nustembu ir nuliūstu perskaičiusi: “Aš nemoku bendrauti. Aš su niekuo nesugyvenu: nei su tėvais, nei su seseria, nei su klasės draugais. To man ir nereikia. Man gerai ir vienam!” Ką Tau pasakyti, Vyteni? Kaip ištirpdyti tą ledą, sustingusį Tavo širdyje? Negi Tu išties galvoji, kad gerai vienam? O gal Tau nesiseka bendrauti todėl, kad to nenori ir nesistengi? Ar niekad nepagalvojai, kad čia yra nemažai Tavo savanaudiškumo? Argi neskaudini savo tėvų nuolatiniu savo tylėjimu ir atžagarumu? Pasitikėk kitais! Ir visad tikėk, kad pasaulyje žymiai daugiau geranoriškų, norinčių bendrauti ir padėti žmonių. Pamąstyk, ar tikrai gera vienam. Ir jei sau prisipažinsi, jog ne, pradėk nuo šiandien. Pradėk nuo paprasčiausio gero žodžio, nuo šypsenos. Ilgainiui pamatysi, jog tai nėra sunku ir kad bendravimo džiaugsmas yra tikrai didelis.

     Mieli mano auklėtiniai, perskaičiau jūsų mintis. Nudžiugino tai, kad bendravimo menas jums nėra tolima ir nepasiekiama idėja. Džiugino jūsų suvokimas, kad geriems santykiams tarp žmonių tarnauja geranoriškumas ir nuoširdumas, dosnumas, atlaidumas ir nuolankumas, tyros mintys ir paprasčiausias noras bendrauti. Ir kad geruose tarpusavio santykiuose nėra vietos savanaudiškumui, melui ir pataikavimui, apkalboms ir pagiežai ar pavydui. Ir štai, atsivertusi savo užrašų knygutę, netikėtai randu labai gražią J. Alllen Boone mintį: “Jeigu jums rūpi patirti teisingų santykių paslaptį, ieškokite tik dieviškumo žmonėse ir daiktuose. Visa kita palikite Dievui”.

Jūsų klasės auklėtoja

■ Prel. J. Prunskis per kun. V. Rimšelį MIC paaukojo 2000 dol. marijonų gimnazijos remontui Marijampolėje.