Sesuo Ona Mikalaitė

     Vienas kunigas kartą pasakojo, kaip lietuvių bažnyčioje sekmadienio Mišioms pasibaigus, jis išėjo pasisveikinti su parapiečiais. Prie jo priėjo nedidelė mergaitė ir, galvutę pakėlus, jo paklausė:

     -    Kunigėli, kaip galima gauti šaukštą dangaus?

Tėvas Bruno Markaitis SJ pašarvotas Tėvų Jėzuitų koplyčioje.

J. Maleiškos nuotr.

     Kunigas minutę stabtelėjo, nesuprasdamas klausimo. Mergaitė bandė paaiškinti:

     -    Žinot, kaip toj giesmėj, kurią giedojom per Mišias: “Suteik mums palaimos ir šaukštą dangaus...”

     Staiga kunigas šyptelėjo supratęs. Mišių metu buvo giedama giesmė “Prieš tavo altorių”, kurioje yra eilutė: “Suteik mums palaimos iš aukšto dangaus”...

     -    Vaikeli, - tarė jis, - jeigu Dievą mylėsime, Jis duos mums ne tik šaukštą dangaus, bet ir visą dangų!

     Vaikai dažnai būna atviresni negu suaugę apie tai, kas jiems iš tikro rūpi. Vienas tikybos mokytojas paklausė savo mokinių: “Jeigu galėtumėt Jėzų paklausti vieno klausimo, ką labiausiai norėtumėt sužinoti?” Daugumas mokinių pasisakė, jog klaustų: “Koks yra dangus?”

     Visais laikais žmonės domėjosi pomirtiniu gyvenimu, o ypač, koks yra dangus. Gal tai artėjančio mileniumo dėka, bet paskutiniu laiku žmonės vėl susidomėjo dangumi. Hollywoodas tą smalsumą patenkinti norėdamas, susuko nemažai filmų apie pomirtinį gyvenimą. Bet grafiški pragaro ir dangaus atvaizdavimai, neparodo didelio jautrumo religiniams įsitikinimams. Antra vertus, tie filmai patraukia dėmesį, išjudina mintis.

Ar žmonės tiki dangumi?

     1997 m. Timežurnalas išspausdino straipsnį, pavadintą “Ar dangus egzistuoja?” (1997.3.24, p. 71-78). Straipsnio autorius teigia, jog Amerikoje nemažai žmonių tiki, kad dangus yra, nors bažnyčiose, apie dangų kalbama retai.

     Buvo padaryta telefoninė apklausa, kuri atnešė įdomių rezultatų. Paklausti, ar tiki dangumi, kur po mirties žmonės amžinai gyvens su Dievu, 81% iš 809 apklaustųjų atsakė: taip.

     Pasirodo, kad žymiai mažiau tiki pragaru, kur nedorieji bus nubausti - tik 63%. Paklausti, kur dangus būtų, 67% atsakė, kad kažkur aukštai. Tik 15% pasisakė tikį skaistykla. Daugumas paklaustųjų pasisakė, jog danguje tikisi rasti šv. Petrą ir angelus, bet, kas ten daugiau yra, nežinojo.

     Daugumai žmonių dangus tampa aktualus, kai miršta artimas ir mylimas asmuo. Norime tikėti, kad mūsų mylimi asmenys nedingsta, o nueina į dangų, bet šiaip, dangus mums nėra taip labai įdomus. Nepaisant dabartinio populiaraus susidomėjimo angelais ir stebuklais, ligi šiol nepasireiškė atitinkamo susidomėjimo dangumi, kur angelai gyvena ir iš kur stebuklai ateina.

     Dabartiniu metu krikščionys dvasininkai nerodo didelio entuziasmo žmonėms aiškinti apie dangų. Kadaise žymusis pamokslininkas Billy Graham kalbėdavo, jog jam dangus lygiai toks realus kaip Londonas ar New Yorkas ir kad jis tikisi dangaus gatvėmis važinėti auksiniu kadilaku. Vėliau jis jau vengė taip grafiškai apie dangų kalbėti. Vienas metodistų pastorius, kurio bažnyčia Vašingtone, netoli Baltųjų rūmų, pasisakė, jog jam nerūpi nei dangaus geografija, nei jo architektūra. Jis iš viso netiki, kad dangus galėtų būti specifinė vieta kur nors erdvėse. Pamoksluose jis žmonėms sako, kad svarbiausias dalykas mums čia, žemėje, tai pasitikėti Dievu.

     Ir kiti dvasininkai retai dangų mini, nes mano, kad tikintiesiems tai nuobodu. Lyg ir atrodytų, kad 20-jo amžiaus pabaigoje, daugumai krikščionių dangus paskendo kažkur miglose drauge su kitais mitais.

     Nė katalikai nepasižymi svarstybomis apie dangų. Richard McBrian, kuris išleido enciklopedinę katalikų tikėjimo tiesų apžvalgą (Catholicism, 1994), apie dangų rašo nedaug. Jo nuomone, “raidiškas, vaizdinis apibūdinimas dangų daro neįtikėtinu”. Savo knygoje jis plačiai aprašo biblinę Dievo karalystės sąvoką, o dangų gana lakoniškai apibūdina: “kur gyvena Dievas ir šventieji”. Aiškinimuose jis pasinaudoja šv. Tomo Akviniečio sąvoka: danguje džiaugsimės Dievo regėjimu veidas į veidą (beatific vision), o tai reiškia visišką žmogiškojo asmens susivienijimą su Dievu (p. 1166). Ir dar priduria, jog dangus nėra kažkoks mitas nei egoistiškų žmogaus troškimų patenkinimas, o visos jo žmogiškosios egzistencijos tikslas.

     Didysis mūsų amžiaus teologas Kari Rahner taipogi nedaugelį savo teologinių svarstybų skyrė dangui. Daug rašęs apie mirtį, jis teigė, jog mirties momentą žmogus pasitinka aktyviai, tai paskutinio ir lemiamojo apsisprendimo momentas. Jis apsisprendžia už ar prieš Dievą ir nuo to priklauso jo amžinoji laimė ar nelaimė. Pasak Rahnerio, kiekvienas asmuo giliausioj savo gelmėj ilgisi begalybės. Mirtis jį galutinai išlaisvina ir po mirties jis“gyvena nesuvaržytu ir neapribotu gyvenimu, kaip ir pats Dievas. Mūsų paskirtis yra amžina laimė nesibaigiančioje Dievo regėjimo šviesoje”.

Sąvokos ir patirtis

     Anksčiau minėtos sąvokos aptaria dangų teologiškai, tačiau jos mažai tesušildo širdį.

     1975 m. išėjusi dr. Raymond Moody knyga, pavadinta Life After Life, t.y. Gyvenimas po gyvenimo, sukėlė didelį susidomėjimą eilinių žmonių tarpe ir didelį furorą tarp mokslininkų, gydytojų bei teologų. Moody surašė jam papasakotus įvairų sunkiai susirgusių žmonių išgyvenimus, atsidūrus ant mirties slenksčio. Šie asmenys patyrė klinikinę mirtį ir bandymus juos atgaivinti. Jie pajuto sielą atsiskiriančią nuo kūno ir galėjo lyg iš šalies stebėti, kas dedasi su paliktu kūnu. Savo kelionę į Anapus visi atpasakojo gana panašiai. Daugumas džiaugėsi, jog juos palydėti atėjo jiems brangūs jau anksčiau mirę asmenys. Ir tikintieji, ir netikintieji išgyveno susitikimą su šviesia būtybe - krikščionys ją vadino Kristumi - kuri maloniai juos priėmė ir padėjo apžvelgti savo gyvenimą. Tos apžvalgos dėka, kiekvienas įvertino savo nueitą kelią ir suvokė, jog svarbiausi dalykai - tai išmintis ir meilė. Ir sugrįžę atgal į savo žemišką gyvenimą, jie tai prisiminė, o kai kurie gana radikaliai pakeitė savo gyvenimo kryptį. Visi, tokią patirtį turėję, pasisakė, jog labai nenorėję grįžti į savo žemišką gyvenimą, išgyvenę nuostabią ramybę bei džiaugsmą, tačiau grįžo, pareigos ar savo mylimųjų šaukiami.

     Knygos įžangoje žymi gydytoja ir mokslininkė Elizabeth Kubler-Ross, pati daug dirbusi su mirštančiais, rašė: “Dr. Moody moksliški tyrinėjimai, kuriuos šioje knygoje aprašo, apšvies daugelį ir patvirtins, ko buvome mokomi du tūkstančius metų: kad pomirtinis gyvenimas yra”.

Ką sako Šventasis Raštas

     Senasis Testamentas gana šykštus pomirtinio gyvenimo aprašymais. Pomirtinis gyvenimas ir mirusiųjų prisikėlimas gana vėlyvos sąvokos senovės izraelitų tikėjimo istorijoje. Antroje Makabėjų knygoje (parašytoje daugmaž 100-150 metų prieš Kristų) aiškiai kalbama apie Dievui ištikimųjų mirusių prisikėlimą amžinajam gyvenimui. Kankiniai, mirę dėl savo tikėjimo, kaip senelis Eleazaras (2 Mak 6, 18-31) ir septyni broliai (2 Mak 1, 1-42) mirties momentą pasitinka drąsiai, pasitikėdami, jog

     Dievas vėl jiems suteiks gyvybę, atkurdamas iš naujo (2 Mak 7, 28-29). Judas Makabėjus, religinio pasipriešinimo vadas, sužinojęs, kad kai kurie jo kariai žuvo nuodėmėje, siunčia pinigų aukoms už juos, tikėdamas mirusiųjų prisikėlimu (žr. 2 Mak 12,38-46).

     Daugmaž to paties laikotarpio Išminties knyga, iš kurios ir šiandien skaitome, laidodami savo mirusius, apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą beveik krikščioniškai kalba.

     Betgi teisiųjų sielos yra Dievo rankoje,
     ir kančia jų nepalies.
     Kvailų žmonių akimis atrodė, kad jie mirė, -
     jų išėjimas buvo laikomas nelaime,
      jų kelionė iš mūsų gyvenimo visiška žūtimi,
     tačiau jie yra ramybėje (Išm 3,1-9).

     Senovės egiptiečiai turėjo aiškią ir pernelyg konkrečią pomirtinio gyvenimo sąvoką - jiems tai buvo tęsinys žemiškojo šiapusiškio gyvenimo džiaugsmų. Izraelitai ilgus amžius pasitenkino gana miglota Šeol, tamsios ir niūrios mirusiųjų buveinės, sąvoka. Šeol - mirusiųjų karalystė - slypi kažkur giliai po žeme (Pr 37,35; Ps 31,17; Iz 38,10). Tačiau ši paslaptinga vieta nėra paslėpta Dievui, kuris ir ten viską regi-

     Dangus senovės izraelitų dažnai rašomas daugiskaitoje, o mūsų kalba verčiamas “dangūs” - tai dangaus skliautas, Dievo sukurto kosmoso dalis. Si žmogaus nuostabą sukelianti tikrovė žavi savo skaidrumu, šviesa, pastovumu. Izraelitai, drauge su dauguma rytų semitų manė, kad dangus daugiasluoksnis ir kažkur tuose šviesos kupinuose sluoksniuose gyvena Dievas. Dievo karalystė vadinama “ dangaus karalystė”. Dievo sostas danguje, o tai iš tikrųjų reiškia, kad ir dangus, ir žemė priklauso Dievui, o Jis esąs virš visa ko, kas žmogaus akims regima:

     Viešpats taip kalba:
     dangusmano sostas,
     o žemė - mano kojoms suolelis (Iz 66,1).

Ir psalmė kalba, kad Dievas artimas visai kūrinijai:

     Jei žengsiu į dangų, ir tu tenai būsi,
          jei leisiuos mirties karalijon, tavęs neišvengsiu. ..

      (.Ps 138,8)

     Dangus, iškylantis aukštai virš žemės, primena Dievo transcendenciją, tačiau iš to nepasiekiamo dangaus Dievas gali pasiekti žemę ir tapti artimas žmogui. Žmogui nusikaltus, ryšys tarpo žemės ir dangaus nutrūko, nors Dievas ir toliau atveria dangaus vartus, žmogui siųsdamas savo palaimos dovanas - lietų žemei drėkinti ir maną dykumoje pamaitinti. Savo malda ir Dievo garbinimu žmogus bendrauja su Dievu ir tuo momentu žemiškasis ir dangiškasis pasaulis vėl susiliečia.

     Rojus iš graikų paradeisos - tai žodis, kilęs iš dar senesnio persų kalbos žodžio pardės, kuris reiškia sodas. Šventraščio kalba rojus nusako pirmykštę palaimingą, dar nenusikaltusio žmogaus būseną, kuomet jis galėjo artimai bendrauti su Dievu. Prarasto rojaus atgavimas - tai Senojo Testamento pranašams būdinga sąvoka. Pranašai kalbėjo, jog ateis diena, kuomet Dievas atkursiąs rojų, ir dar nuostabesnį negu pirmykštį. Tame rojuje gamta bus nuostabiai derlinga (Am 9,13; Jer 31,23-26; JI 4,18). Taika viešpataus tarp žmonių ir gamtoje bei gyvūnijoje (Iz 2,4; 11,6-9; Hos 2,20). Bus galutinai sunaikinta kančia ir mirtis (Iz 35,5 ir 65,19) ir viešpataus visuotinis džiaugsmas (Iz 35,10; Jer 31,12-13). Vienas ryškiausių to džiaugsmo įvaizdžių - tai turtinga puota su gausiais valgiais, kur už to paties stalo vaišinsis Dievas su žmogumi. Ilgainiui šios pranašystės pritaikytos Mesijo atėjimo laikmečiui - Dievo siųstasis visa tai įvykdys, atkurdamas Dievo karalystę žemėje. Ši prarasto rojaus atkūrimo nostalgija ir liko žydų tautoje, nesulaukus Mesijo.

     Naujajame Testamente dangus dažnai Jėzaus minimas. Evangelijose žodis dangus pasitaiko 39 kartus, o rojus - 3. Jėzus nuolat kalba apie dangaus karalystę ir apie savo Tėvą, esantį danguje. Kalbėdamas apie dangų, Jėzus nusako ne kažkokią tolimą, neapčiuopiamą tikrovę, o tai, kas Jam labai artima, ką Jis pats yra matęs ir patyręs. Jis pažįsta dangaus karalystės paslaptis (Mt 13,11) ir artimai bendrauja su dangiškuoju Tėvu (Mt 12,50; Jn 5,19). Jėzus sakosi pats iš dangaus atėjęs ir ten sugrįšiąs (Jn 6,34 ir 62); Tėvo jam pavestas darbas - atstatyti nutrukusį ryšį tarp dangaus ir žemės (Mt 6,10). Savo atperkančia mirtimi ir prisikėlimu Jėzus “išaukštintas virš dangaus”, t.y. virš dangaus skliauto esančioje Dievo buveinėje (Žyd 7,26). Jėzus buvo žadėjęs ir saviesiems paruošti vietą savo Tėvo namuose, kad Jo sekėjai būtų ten, kur Jis yra (Jn 14,2-6). Įžengęs į dangų, “kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą” (Žyd 9,25-27), Jėzus patvirtina atnaujintą sandorą tarp dangaus ir žemės. Iš dangaus, kur dabar sėdi Tėvo dešinėje (Žyd 12,2), Jis antrąkart ateisiąs žemėn (Mt 24,30-31; Lk 17,22-37; Apd 1,11).

     Šv. Pauliui dangus - tai būti drauge su Kristumi. Savo mylimiems filipiečiams jis rašo: “...verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia...” (Fil 1,23). Būti su Kristumi - tai Pauliaus žemiškosios kelionės tikslas ir jo darbų atpildas. Prie tos minties jis sugrįžta daugelį kartų savo laiškuose. Korintiečiams jis mini, jog pats gavęs dovaną patirti dangaus džiaugsmą, bet apie savo ekstazę kalba trečiuoju asmeniu, lyg nedrąsiai ir nenoromis: “...buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir aš žinau, kad šitas žmogus (t.y. pats Paulius), - ar kūne, ar šalia kūno - nežinau, Dievas žino - buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti” (2 Kor 12,2). Šioje žemėje žmogus nesugeba suvokti ar išreikšti, kokia yra ta palaiminga dangaus būsena: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2,9). Ir todėl tikras Kristaus sekėjas gyvena viltimi, nes: “mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia” (Fil 3,20-21).

     Taigi, pasak Pauliaus, mums, krikščionims, ryškiausias dangaus įvaizdis - tai pats prisikėlęs Kristus, kurio sudvasintas kūnas nurodo, kas mūsų laukia.

     Apreiškimo knygoje kalbama apie naują dangų ir naują žemę; apie iš naujo sukurtą Dievo miestą - Naująją Jeruzalę. Šios knygos autorius žino, kad Jeruzalės miestas romėnų sugriautas. Kristaus sekėjų bendrija - Bažnyčia -tai naujoji Dievo tauta. Ji persekiojama, bet jai skirta galutinė Dievo pergalė. Autorius vartoja tradicinius apokaliptinius įvaizdžius išreikšti kovą tarp gėrio ir blogio bei Dievo pergalę prieš visas Jam priešingas žmogaus sukurtas karalystes.

     Autoriaus dangiškos vizijos nurodo, jog Dievas yra visatos valdovas, o šalia Dievo dangaus soste išaukštintas Avinėlis - nužudytas ir prisikėlęs Kristus. Bažnyčia - Avinėlio sužadėtinė - dalyvauja Avinėlio laimėtoje pergalėje. Naujoje Jeruzalėje, t.y. dangiškame Dievo mieste, Dievo garbė aiškiai spindi, ir kitos šviesos nebereikia. Čia visi ištikimieji Avinėlio sekėjai džiaugiasi dieviška palaima ir nemirtingumu -amžinuoju gyvenimu.

Ką Bažnyčia sako apie dangų?

     Visais laikais Katalikų Bažnyčia tvirtino, jog dangus yra, bet vengė per daug konkrečiai jį apibūdinti. Tikėjimo išpažinimą kalbėdami, pripažįstam tikį “amžinuoju gyvenimu”; evangelistas Jonas taip apibūdina dangišką būseną, kurioje dalyvaujame jau čia, žemėje, Kristaus malonės dėka. Prisimename kadaise išmoktus katekizmo žodžius, jog žmogaus tikslas šioje žemėje Dievą pažinti, Jį mylėti, Jam tarnauti ir amžinai su Juo džiaugtis danguje.

     Ilgus amžius Bažnyčios tėvai mąstė apie amžinąjį gyvenimą, tačiau neskubėjo jo aptarti. Šv. Augustinas taikliai nusakė žmogaus ilgesį ir nerimą: jog žmogaus siela nerimsta, kol nepasiekia galutinio poilsio Dieve. Gana vėlai imta bandyti formuluoti, kokia bus ta dangaus laimė, tas palaimintasis poilsis ir džiaugsmas. Skolastinė teologija su savo žymiausiu atstovu Tomu Akviniečiu pareiškė, jog danguje betarpiškai, t.y. “veidas į veidą” regėsime Dievą. Amžinai džiaugsimės Dievo garbės šviesa -“lumen gloriae”. Dievo malonės kupini ir ja perkeisti būsime laimingi, gyvendami Dievo draugystėje, kuriai buvome sukurti.

Kas dabar domisi dangumi?

     Vienas didžiausių mūsų amžiaus krikščionybės gynėjų ir aiškintojų, anglas profesorius C.S. Lewis (1898-1963) tvirtina, jog visais laikais Šv. Raštas ir Tradicija į gyvenimo prasmės svarstyklių vieną lėkštę sudeda dangaus džiaugsmą atsverti antroje lėkštėje sukrautus žemiškuosius vargus ir kančias. Kito kančios problemos išrišimo krikščioniui nėra. Tačiau mūsų laikų žmogus vengia apie dangų kalbėti. Galbūt, sako Lewis, bijom minėti dangų, nes mūsų bendraamžiai gali mus pajuokti, sakydami, kad bėgam nuo savo pareigos kurti geresnį pasaulį, kažkokių “dangiškų migdolų” užsigeidę. Gal bijom pasirodyti savanaudžiais, kyšio ieškotojais už atliktus gerus darbus, - lyg be žadamo atlyginimo jų nedarytume. Iš tikrųjų, pasak Lewis, nėra pavojaus tyros širdies žmogui žadėti, jog jis danguje regės Dievą, nes tik tyros širdies žmogus ir nori Jį regėti.

     C.S. Lewis nebuvo nei teologas, nei filosofas, o literatas, anglų kalbos profesorius Oksforde, Kristų atradęs jau būdamas suaugęs. Savo autobiografijoje Surprised by Joy (Nustebintas džiaugsmu, išleista 1955 m.), Lewis pasakoja, kas jį atvedė prie Dievo. Vaikystėje ir jaunystėje jį džiugindavo tam tikros pasakos, grožio apraiškos, ypač Vagnerio muzika, kurios jam atvėrė ilgesio ir kažkokio paslaptingo vidinio džiaugsmo versmes. Suaugęs suvokė, jog tai buvo jo sielos ilgesys Dievo ir va to, kas ir glūdi, ir prašoka žemiškąją tikrovę. Jis bandė tą išgyvenimą apibūdinti: ‘Tuomet, kai mūsų dėmesys nukreiptas į kažką kitą - ar į tolimą kalną, ar į praėjusias dienas... kyla sieloj virpulys. Atsiduri lyg ir šalia savęs. Ir pats išgyvenimas nurodo, jog ilgiesi kažko kito... Kadangi dar buvau jaunas ir visas grožio pasaulis man buvo beatsiveriantis, visokios kliūtys ištirpdavo ir apstulbęs ragavau Džiaugsmą” (p. 168-169). Tas tyro džiaugsmo skonis jam buvo lyg šaukštas dangaus.

     Šalia savo profesinio darbo, Lewis kūrė fantastines pasakas ir rašė straipsnius bei knygas, norėdamas šiuolaikiniam žmogui priartinti krikščionybę jam suprantama kalba. Jis gerai suprato, nes pats tai buvo patyręs, jog dabartiniam žmogui griežtųjų mokslų ir materialistinės pasaulėžiūros išauklėtam, šventraštinė kalba, jos įvaizdžiai ir Dievo artuma persunkta pasaulėjauta yra visiškai svetimi. Tačiau ir modernusis žmogus jaučia tą paslaptingą sielos ilgesį.

     Šioje žemėje, anot Lewis, kiekvienas žmogus patiria džiaugsmo blykstelėjimus. Ši patirtis mus priartina prie dangaus tikrovės. Ir todėl “Dangus yra paslaptis, kurios negalime nuslėpti ir kurios nesugebame išreikšti, kad ir norėtume. Negalime išreikšti, nes tai kažko dar nepatirto ilgesys... Negalime nuslėpti, nes visa mūsų patirtis ton pusėn rodo...”

     Kitas dangumi besidomintis mūsų laikų asmuo - tai Peter Kreeft, pasaulietis, dėstęs filosofiją Bostono kolegijoje ir parašęs knygų aktualiais nūdienos klausimais. 1989 m. jis išleido knygą apie dangų (papildytą laidą), ją pavadinęs: Heaven: the Heart’s Deepest Longing (Dangus: giliausias širdies ilgesys). Tai pirmas stambesnis veikalas apie dangų nuo C.S. Lewis laikų.

     Kreeft nagrinėja psichologinius, filosofinius ir teologinius amžinybės ilgesio aspektus. Jo manymu, žmogaus nuolatinis tikro džiaugsmo ieškojimas yra pagrindinis dangaus ilgesio ženklas. Žmoguje yra išlikusi prarasto rojaus nostalgija, kuri pasireiškia aistringu laimės ieškojimu bei įvairių utopijų kūrimu. Įvairiose kultūrose bei religijose žmogus nuolat ieško kelio į prarastąjį rojų. Istorijoje galima atpažinti keturis pagrindinius kelius pasiekti amžinybę.

     Pirmasis kelias veda atgal į praeitį, tai grįžimas į rojų Auksinio amžiaus prisiminimu ir jo atkūrimu mitais. Antrasis kelias: peršokti visa tai, kas laikina ir netikra į belaikę arba amžiną tikrovę. Tai Rytų religijų kelias. Trečiasis kelias veda į ateitį Dievo žadėta amžinojo gyvenimo viltimi. Tai biblinis kelias. Ketvirtasis yra nuolatinės pažangos kelias. Tai nūdienės sekuliaristinės technologijos pažadas sukurti vis geresnį ir gražesnį gyvenimą žmogui šioje žemėje.

     Prarasto rojaus nostalgija žmoguje įkaitina širdį bei vaizduotę kažkokiu būdu išsiplėšti iš laiko tėkmės į didesnę, erdvesnę tikrovę. Žmogus negali atsižadėti vilties. Ilgesinga viltimi ieško tai, kas nepaprastai sena, arba tai, kas nepaprastai nauja, nes iš tikrųjų ilgisi amžinybės. Net sugrįžęs į senovės Auksinį amžių ar nušuoliavęs ateitin į pasaulio kūrimo momentą, jis lieka nepatenkintas ir neramus ir veržiasi vis toliau ir giliau, sąmoningai ar nesąmoningai trokšdamas pasiekti Dievo mintį. Žmogus nori plaukti laiko upe, įsiliejančia į amžinybę.

     Kreeft mėgsta kalbėti palyginimais. Jis sako, kad Dievas nesužvejoja žmogaus iš laiko vandenų, jis apglėbia visus vandenis.

     Dangiškasis gyvenimas - tai pasinėrimas Dievo mintyje ir Dievo meilėje. Kaip jis gali būti nuobodus? Čia, žemėje, veltui iššvaistytas laikas kelia nuobodulį, bet danguje amžinybė praris laiką. Jau čia, žemėje, kai patiriam tikrą meilę ir kai išgyvenam tikrą išminties ieškojimą ir atradimą, turim progą paragauti amžinybės skonį. Patirdami išmintį ir meilę, išplaukiam į didžiuosius vandenis. Žemė - Dievo pajūris, o būdami mylintys ir išmintingi, tampam vaikai, linksmai besitaškantys nemirtingumo jūroje.

     Pati žemė ir žemiškasis mūsų gyvenimas retsykiais sušvinta kažkuo nežemišku. Žemėje kartais atrandame dangaus pėdsakus. Tai, ką matome, slepia kažką nematomo ir mumyse iššaukia nuostabą ir baimę; pasijuntame esą paliesti kažko anapusiško, ko patys negalime prisijaukinti ar apvaldyti. Visa tai, kas užplūsta sielą, tie akimirksnio švystelėjimai: daug žadančios, bet neišsipildžiusios svajonės, ausį užkliudę, bet tuojau pradingę muzikos garsai -visa tai yra amžinybės šešėliai... Šaukštas dangaus.

     Visos mūsų galios siekia savito pasitenkinimo. Juslės siekia juslinio malonumo; mūsų psichinis pasaulis trokšta laimės ir žinojimo; mūsų dvasia ilgisi džiaugsmo ir išminties.

     Jusliniai malonumai ateina iš lauko, iš mus supančios aplinkos; laimė ir žinojimas kyla iš mūsų pačių, nors daugelis jų ieško pasaulyje; džiaugsmas ir išmintis ateina iš Dievo, nors daugelis veltui jų ieško savyje ar pasaulyje.

     Malonumai trumpam suraibuliuoja tik mūsų gyvenimo paviršiuje. Laimė ir žinojimas lyg giluminės srovės sujudina mūsų vidaus vandenis. Džiaugsmas ir išmintis lyg jūros dugne paskendę turtai patenkina mūsų dvasią. Džiaugsmas yra dvasinis dalykas, o dvasia trokšta Dievo. Mūsų dvasioje glūdi giliausias, tikriausias mūsų “aš”, sukurtas džiaugtis Dievu, bet laisvai galįs Dievą priimti ar atmesti. Kai mūsų dvasia atsiveria Dievui, patiriam džiaugsmą ir išmintį, nes tuomet Dievas paliečia mūsų gelmes ir pats atsispindi jose. Toks džiaugsmas yra dangiškas, jį nuolat turėsim gyvendami akivaizdžioje Dievo artumoje. Čia, žemėje, tokio džiaugsmo nuotrupas patiriame besiklausydami muzikos, pvz., Mozarto ar Bacho; kai esam pagauti nuostabiai jaudinančio grožio; išgyvendami dvasinės ramybės momentus; patirdami gilią mus iš savęs pačių išvedančią meilę.

     Kai kada išgyvenam ypatingo dvasinio pakilimo momentus, kada žemiškosios tikrovės viduryje atsiveria dangus. Tomas Mertonas tokį momentą išgyveno, būdamas dar jaunas vyras, ieškantis savo gyvenimui krypties ir prasmės. Keliaudamas Kuboje jis aplankė ir jos sostinę Havaną. Užėjo į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kur vyko mokiniams skirtos Mišios. Po konsekracijos visa bažnyčia buvo paskendusi tyloje, ir Mertonas meldėsi drauge su kitais.

     “Dar man nepakėlus galvos, staiga tylą nutraukė rudu drabužiu pranciškonas, garsiai sušukdamas :“Yo creo...”, “Tikiu...” - ir tuojau visi vaikai paskui jį kartojo tikėjimo išpažinimo žodžius tokiais skardžiais, skambiais ir aiškiais balsais ir taip sutartinai, sąmoningai ir su dideliu užsidegimu, jog manyje lyg griaustiniu sugriaudė, nors savo juslėmis nieko nepaprasto nebuvau patyręs (mačiau vien tai, kas bažnyčioje buvo man prieš akis), tačiau visišku ir neabejotinu tikrumu suvokiau, kad kažkur bažnyčios viduryje tarp manęs ir altoriaus, gal ore (nors ne kurioj nors specifiškoj vietoj), bet tiesiog man prieš akis ar kokiu nors kitu būdu išgyvenau Dievo artumą - kad jis čia pat visa savo būtimi, visa savo galybe ir visa savo garbe, pats Dievas ir drauge Dievas, apsuptas nesuskaičiuojamais tūkstančiais jį kontempliuojančių ir jo šventąjį vardą šlovinančių jo šventųjų švytinčių veidų. Visišku tikrumu aiškiai ir betarpiškai suvokiau, jog štai priešais mane atsivėrė dangus ir man lyg griaustiniu trenkė, lyg žaibo blykstelėjimu per mane perėjo ir pasijutau pakilęs nuo žemės”.

     Savo autobiografijoje ir dienoraštyje Mertonas stengiasi žodžiais išreikšti išgyvenimą, kuris jam nušvietė jo gyvenimo paslaptis, geriau atsiskleidusias vėliau.

     Tikėjimas dangumi įprasmina mūsų žemiškąjį gyvenimą ir veiklą. Šv. Raštas, šventieji ir mistikai, žmonės patyrę klinikinę mirtį - visi liudija savo patirtį gyvais ir šviesiais įvaizdžiais. Dangiškasis gyvenimas nėra malonus snauduly, nėra pasyvus, o džiugus ir intensyvus.

     Tikėjimas dangumi padeda mums nugalėti baimę. Širdyje gyvenantis dangiškasis džiaugsmas duoda jėgų kovoti gerąją kovą, anot šv. Pauliaus. Net mūsų silpnumas ir nuodėmingumas neprislegia, nes Kristuje jau turime visokio blogio pergalę. Kiekvienas atsivėrimas gėriui ir gėrio atvėrimas kitiems mums atveria dangų. Dangus gali kiekvieną dieną mus užklupti. Įvairiais pavidalais dangus kasdien pasibeldžia į širdies duris.