Aldona Jurkutė

     Kunigą Bruno Markaitį esu mačiusi vieną kartą gyvenime. Buvau tik ką pradėjusi dirbti tėvų jėzuitų namuose. Tik ką - iš Lietuvos ir jau spėjau pasiilgti jos.

Bruno Markaičio SJ laidotuvių Mišias koncelebruoja A. Paliokas SJ, J. Vaišnys SJ ir prel. I. Urbonas.     J. Maleiškos nuotr.

     Buvo be skiriamųjų kunigo ženklų. Aukštas. Tiesus. Pasitempęs. Prieš mažutę mane atrodė milžinas. O antakiai - du tankūs ir juodi šepetėliai. Ir kitą pastebėjau akimirksniu: labai gražios rankos (sutvertos muzikos garsams -pamaniau), ypatingai šiltos akys (sutvertos gerumui - supratau). Pažiūrėjo jis tada atidžiai į mane, gurkštelėjo arbatos iš labai, tikrai labai didelio puodelio ir be užuolankų paklausė: “Nemačiau tamstos anksčiau. Iš kur likimo atvesta?” Iš Lietuvos prisipažinau. “O ką tamsta veikei Lietuvoje”. Reikėjo tada man pagalvoti, reikėjo po nosim suniurnėti buvau darbininke, įstaigos budėtoja, sekretore, mokytoja, buhaltere, gėlių pardavėja. Reikėjo, bet... nelabasis timptelėjo už ir taip netrumpo mano liežuvio ir akimoju, užmiršus Sovietijos pagrindinį įstatymą (žemesnė už žolytę, tykesnė už pelytę...) įsistebeilijus į akis, žiūrėjusias tiesiai, atvirai, skvarbiai kaip mat išsiplepėjau, Lietuvoje vadovavus ir vedus radijo laidą “Kūryba”. Man ištarus pavadinimą, tėvas Bruno dar kartą nužvelgė mano 5 pėdas, dar kartą siurbtelėjo, dar kartą kilstelėjo šepetėlius ir... greičiau pajutau nei supratau, kad esu įkliuvusi.

     Pradžioje kalbėjome apie šį bei tą. Prisiminė ir pasipasakojo nuo 1950 m. irgi vedęs religinę radijo valandėlę Čikagoje. “Ar tamsta žinai, kaip čia atsirado Jaunimo centras?” Nežinojau. Dar ilgai nežinojau, kad būtent t. Bruno Markaitis talkino tuometiniam provincijolui tėvui Broniui Kristanavičiui, padėjo statyti Jaunimo centrą bei Jėzuitų namų koplyčią. Vėliau kalba nukrypsta Lietuvon link, į Vilniaus kraštą (ten 1922 metais t. Bruno pirmą kartą sušuko “jau ESU”).Kalbant apie prieškarinį Kauno teatrą dar įsiterpdavau. Pokalbis apie senąją lietuvių literatūrą labiau panašėjo į neišmoktą pamoką. Vėliau be jokių ceremonijų buvau įstumta į filosofijos lankas (o, kad būčiau tada žinojus apie jo studijas Pulache, Pietų Vokietijoje!)

     Pradėjome nuo indų išminčių. Aptarėme graikų filosofo Sokrato manymą, kad žmogus iš prigimties palinkęs į dorybę. Aš lemenau - ne visada ir ne kiekvienas. Tėvas Bruno sakė -taip. “Bet jam reikia mokslo, išminties iš knygų, diskusijų apie grožį, gėrį, tiesą. Sokratas pasiūlė sėkmingų priemonių sukilninti žmonių jausmams, praturtinti jį naujomis sąvokomis, nauju nusiteikimu žmogui ir aplinkai. Daugeliui jis buvo Kelrodis. Daugeliui jis davė gyvenimo tikslą. Į tiesą keliaujame per žmogų”.

     “O ką tamsta galvotumei apie kelią ir mus jame?”

     Kiekvienas norime atrodyti truputį protingesni nei ištikrųjų esame. Mano filosofinis mąstymas, aišku, pasiklydo tarp dvejetuko ir trejetuko (senoji vertinimo sistema). Bet ištariau su įsitikinimu: “Žiūrint apie kokį kelią kalbame. Tą, kuriuo einame, ar tą, kuris mus aklus veda...” Atrodo, kad t. Bruno manęs nei neišgirdo:

     “Įvairūs žmonių keliai gyvenimo toliuose. Vieni platūs kaip didieji vieškeliai. Kiti - siauri, vingiuoti kaip miškų takeliai. Vieni keliai, rodos, tiesiai veda, o kiti ratais aplink vingiuoja. Treti, kiek pasisukę, užsibaigia aklu galu.

     Kokie tie keliai bebūtų, juose susitinkame žmogų. Ir ne angelas iš aukšto dangaus, bet, žiūrėk, žmogus mums rodo ir gairę, ir kryptį. Kartais neaiškiai, mįslingai. Dažnai paslaptingai. Ne retai, rodos, mus aplinkiniu keliu žengti ragina. Bet...

     Štai kiniečių išminčius Konfucijus. Toli jis gyveno nuo išrinktosios žydų tautos jos šventraščių, turbūt nebuvo skaitęs, jos pranašų ir teisėjų balso, turbūt nebuvo girdėjęs ir vieną Dievą kitu vardu jis vadino. Bet skelbė nedvejodamas, kad visi esame broliai, kad mus jungia žmonijos ryšiai. Todėl į žmones turėtume žiūrėti kaip į brolius, juos kaip brolius mylėti, su jais broliškai gyventi ir elgtis. To laiko ir krašto žmonėms Konfucijus buvo švyturys. Visos tiesos jis neapšvietė, bet jo išminties tiesa krito ant vienos medalio pusės. Jei jis pasakęs, kad esame broliai, būtų pridėjęs, kad turime vieną Tėvą danguje, Konfucijus mums būtų davęs visą tiesą. Jis mums būtų davęs ne tik aiškų tikslą, bet neklaidingą įrodymą ir viliojantį motyvą.

     Gal Konfucijus pats nujautė, kad jo tiesa buvo nepilna. Gal Konfucijus nujautė, gal žinojo, kad jis pats ieškojo didžiojo tiesos vieškelio. Vis dėlto, kad ir nenujautė, gal žinojo, kad jis pats ieškojo didžiojo tiesos vieškelio. Vis dėlto, kad ir nelabai platų tiesos kelią suradęs, jį kitiems parodė”.

     Filosofiniu požiūriu kelių ir brolybės tema lyg ir buvo išsemta. Gal dar ir atgausiu kalbos ir iškalbos dovaną.

     “O ką, meldžiamoji, galvojate apie žodžius “menas menui”? Ar bandote suvokti, ar gilinotės į jų prasmę?”

     Menas menui? Na, pirmiausia, galvoju, kad menininkas nekuria sau. Kūryba yra atkreipta į žmogų. Tapytojas ar skulptorius nekuria keturioms muziejaus sienoms, bet žmonėms, kurie tą muziejų lankys. Kompozitorius nerašo muzikos, kad ji nebyle gulėtų užmirštose partitūrose. Jis rašo žmonėms.

     Jei kūryba nukreipiama nuo žmogaus ir atkreipiama tik į meną, lyg menininkas būtų atsakingas tik menui arba konkrečiai tik ribotos grupės skoniui, tai jis paliekamas klaidžiame kelyje, kuris neretai nuveda į kūrybą, pagrįstą ne “menas menui”, bet “menas kūrėjui”.

     “Taip, taip ir dar kartą taip! Bet, - ir tai yra visų svarbiausia kalbant šia tema, - kūrėjas -nesvarbu, ar jis kūryboje vaduotųsi žodžiu, garsu, vaizdu ar erdve - yra grožio apaštalas. Jo misija yra grožį kurti ir skleisti, nes Dieviškasis Menininkas į jo dvasią sudėjo neišpasakytus grožio turtus. Kūrėjas turi gyventi šiuo gražiu, ugdyti šį grožį, šviesti šiuo grožiu. Jis turi nusikratyti kliūtimis ir varžtais, kurie grožį pančiotų, kliudytų jo augimą ir klestėjimą. Jis turi išsižadėti asmeniškumų, nesveikos ambicijos, aklo užsispyrimo, kad jo grožis taptų universalus ir nebūtų apibrėžtas, susiaurintas, suskurdintas. Priešingai, jo grožis turi būti platus, gilus ir laisvas. Bet savo laisvume jis turi būti grynai grožis: sveikas ir doras, įkvepiantis ir pakeliantis.

     Kiekvienas menininkas - ar jis būtų meno kūrėjas, ar tik atkūrėjas bei atlikėjas - turi pajusti didelę atsakomybę ne tik menui, ne tik Didžiajam Menininkui, kuris sutvėrė grožį, bet ir savo artimui, kuris - grožiui sutvertas -grožio trokšta ir ilgisi. Kokie prasmingi Jakšto žodžiai, kuriuos jis prašė iškalti lentoje: “Ne savo ugnimi žėruojam, ne savo aplinkui šviesą liejam”.

     “O kas žmones jungia” - vėl naujas klausimas, tik jau iš visai kitos operos.

     Manyčiau, kad pirmiausia - žmogiškoji prigimtis. Juk nesvarbu, kokia žmogaus spalva, rasė, kraujas, kokia kalba, tikėjimas, turtas, padėtis, - kiekvienas žmogus turi tą pačią prigimtį, kuri visus žmones jungia stipriau ir artimiau, negu bet kas šioje žemėje.

     “Tamsta turi mąstymo dovaną. Neleisk snūduriuoti protui. Mąstyk. Visados ieškok atsakymo. Šalin tylos apsiaustą! Turėk akiplėšiškumo reikšti savo nuomonę vien jau todėl, kad gimė ji tavyje. Papildau: dvasia jungia žmones. Dvasia, kuri reiškiasi tiesa mintyje, santvarkoje ir pasaulėžiūroje. Dvasia, kuri reiškiasi meile, galingiausiu ir patraukliausiu žmonių jungikliu.

     Žmogaus dvasia, kuri reiškiasi tiesa ir meile, jungia žmones. Kūrybingoji žmogaus dvasia - visose kultūros plotmėse - jungia ne tik tautas, ne tik kalbas - ji tiltas tarp kontinentų. Mat joje sutirpsta perdėtas tautiškumas, ir siaurumas įgauna plotį. Ji - bežode kalba į milijonus kreipiasi, ir visi supranta jos mintį”.

     Kūrybingoji žmogaus dvasia ... Kūrėjas.

     Kūryba... Tai jos giliuose aruoduose glūdi didysis turtas, tai jos dvasingume regime ateities vizijas ir neatskleistas širdies paslaptis. Tai po jos šydu slepiasi nuolat gyvos žmogaus pastangos pasiekti stebuklingąjį grožio, gėrio ir tiesos pasaulį, kuriame nėra formos netobulumo, minties lėkštumo ir idėjos nevaisingumo...

     Tėvas Bruno buvo aiškiaregys arba minčių aiškiaskaitys. Kokia absoliučia klausa turėjo būti apdovanotas, jei išgirdo tai, ką tyliai tyliai tariau savo viduje? O kad išgirdo, liudijo tuoj pat veržliai išsakytos jo paties mintys: “Kūryba yra mįslingasis žmogiškosios būties prasiveržimas, nes joje pastebime nuolat neramų, visados gyvą ir nieku būdu nesulaikomą veržlumą skelbti tiesą ir grožį, kartais labai neįprastai pergyventą ir suprastą, bet perteikiamą atvirai ir drąsiai, nebojant nei kritikos, nei pajuokos, kartais nesiskaitant net su pačiu gyvybės turtu. Kūryba yra įkvepiantysis žmogiškosios buities veiksnys, nes jis liudija žmogiškosios dvasios pranašumą, jos nesenkantį išradingumą ir ypatingai jos nemirtingumą.

     Kūryba neįsivaizduojama be kūrėjo, nors neretai pasitaiko, kad tiesa ir grožis konkrečiomis savo mįslingumo formomis gundo mus pamiršti kūrėją ir apsiriboti jo kūryba. Objektyvumas neleidžia skirti kūrybos nuo kūrėjo, nes kūrybos prasmingumas ir idėjinis tikslingumas reikalauja, kad tiek stebėtojas, tiek vertintojas gerai pažintų kūrėjo dvasios pasaulį, kūrybinę pasaulėžiūrą, jo intencijas ir interpretacijos niuansus. Juk kūrėjas gyvena savitame pasaulyje, kuris kitiems sunkiai, jei iš viso, prieinamas.

     Tikrasis kūrėjas pasižymi nenuslopinamu veržlumu, idėjiniu išradingumu ir darbo kantrybe. Jo nerami dvasia - bėgantis vanduo, kurio nepaslėpsi, nenusausinsi, neužtvenksi. Žiūrėk, jis prasigraužia, prasiveržia, ištrykšta. Turbūt dėl to kūrėjo nenugąsdina kliūtys ir ribotumas, kuriuos uždeda aplinkybės ir nedėkinga laikų atmosfera. Jis pergyvena depresijas, nusivylimus, nepasisekimus - ir nepalūžta. Jis išklauso maža kuo pagrįstus priekaištus, paviršutinišką ir tokiu būdu neteisingą kritiką - ir neapkarsta. Jis keliauja tamsią bręstančios kūrybos naktį -ir nepamiršta saulės. Gyvena skausme ir kuria džiaugsmą. Vaizduoja kančią, bet dainuoja apie viltį. Jis dirba ir tada, kai daugelio nuleistos rankos rodo suglebimą ir nevaisingumą. Jis kuria net tada, kai visa aplinka gyvena stagnacija.

     Tikrasis kūrėjas yra pastovusis liudininkas, kad tauta ar bendruomenė tebėra sveikos, kad joms teka viltinga ateities srovė. Kūrėjo tylios, bet darbščios ir nepailstančios pastangos perima tautos gyvenimą kažkokiu paslaptingu gyvybingumu, kalbėdamos apie prasmingumą dirbti, siekti ir kovoti.

     Tikrasis kūrėjas yra paskatinimas ir įkvepiantis padrąsinimas, nes jis pats, likdamas ištikimas savo prigimčiai ir savo misijai, kitiems rodo pavyzdį žvelgti į gyvenimą ir žmogų platesniu žvilgsniu ir giliau siekiančiu supratimu. Jis dažnai atskleidžia mums dalykus ir jų savybes, kurių anksčiau nematėme, nepastebėjome. Ir nors kūrėjų didžioji dauguma senas tiesas mums skelbia, jų didybė glūdi kaip tik ten, kad jie sugeba mums pateikti naują bruožą, naują žvilgsnį, naują supratimą.

     Todėl prie kūrybos tenka artintis su pagarba, šviesia akimi ir brandžia širdimi”.

     Kūrybos tema buvo išsemta, man garsiai nepratarus nė žodžio. Klydau. Kūrybos - taip. O prie kūrėjo tebuvo prisiliesta. Vos, vos -pirštų galiukais. Nes akimirksniu tėvas Bruno mane užpylė nauja lavina klausimų: “Nuolatos girdime kitus bandant kūrėjams nustatyti tam tikras bendrines gaires; štai šitokiu būdu turėtų būti kuriama, štai tokiu būdu turėtų būti laukiama įkvėpimo, štai tokį stilių reikėtų pasirinkti, štai kūrėjui reikėtų eiti su gyvenimu, štai tokiu būdu mūsų gyvenimas turėtų suspindėti. Žodžiu, yra nuomonių, kurios bando mus įstatyti į tam tikrus rėmus. Todėl išdrįsdamas kalbėti apie save kaip kūrėją ir apie muziką, kurią esu sukūręs, tebekuriu ir ateityje tikiuosi sukurti, aš atvirai, be jokių ypatingų pretenzijų pasakysiu, ką muzika man reiškia, kokiu būdu aš prie jos prieinu ir kodėl ji man asmeniniame gyvenime vaidina tokią svarbią rolę. Muzika galbūt yra viena iš ypatingesnių tikrovių žmogaus gyvenime - gal jau vien dėl to, kad ji taip skirtinga nuo kitų menų. Kiti menai yra apčiuopiamesni, konkretesni. Knyga, tapinys, skulptūra, architektūros monumentas, - tai vis konkrečios tikrovės. Bet muzika vyksta laike. Muzikos niekuomet negalima pagauti vienu žvilgsniu, vienu girdėsiu. Muzika prieš mus atsiskleidžia laike, o atsiskleidusi vėl pradingsta.

     Turbūt esame padalyti didesniu ar mažesniu tikslumu į dvi žmonių grupes. Vienus galima pasiekti, sakykime, filosofiniu argumentu, silogizmu, premisomis. Mes galime dalyką logiškai išdėstyti, diskutuoti it tokiu būdu vienas kitam padėti pasiekti tiesą. Žinoma, ne visi tai sugeba tobulai įvykdyti. Bet didelė žmonių dauguma vis dėlto sugeba logiškai galvoti ir logiškai prieiti prie tiesos, bet yra taip pat labai didelė žmonių dalis, kurie prie tiesos prieina ne šituo būdu. Pradėjus jiems kalbėti, diskutuoti bet kokia tema, pakyla balsas, didėja garsas, tuojau prasiveržia emocijos. Ta didžioji žmonijos dalis, neprieinama filosofiniu argumentu, yra prieinama emociniu. Štai čia ir yra muzikos didžioji misija, ypatingoji paskirtis ir didžioji jėga.

     Tokia yra mano muzikinė samprata ir toks atsakymas, kodėl žmogus, kuris yra kunigas, eina ir kompozitoriaus-kūrėjo keliu. Tai paaiškina, kodėl žmogus, kuris pasiaukojęs religinei tiesai antgamtinėmis dimensijomis, eina muzikos keliu, neskirdamas tos muzikos nei į religinę, nei pasaulinę, bet tiktai į gerą ir į blogą, dar tiksliau - į įdomią ir į nuobodžią, ypatingai pabrėždamas faktą, kad muzika yra jėga.

     Kiekvienas kūrėjas eina savo keliu. Neuždėsi jam varžtų: jis vis tiek prasiveržia, kad ir mažu šaltinėliu, kad ir maža srovele, jisai prasiveržia ir eina savo keliu. Ta maža srovelė, jeigu įvykiai taip susidėsto, jeigu žmogus turi užtenkamai ištvermės, darbštumo, koncentracijos, vaizduotės, talento, tas mažas šaltinėlis kartais tampa upe ir ta upė sugeba įtekėti į vandenyną”.

     Toks ir ne visai toks ar maždaug toks pokalbis- liko atmintyje iš. susitikimo su vieną kartą sutiktu kunigu, kompozitoriumi Bruno Markaičiu, amžinybėn iškeliavusiu 1998-ųjų gruodžio 23 d. Vienos dienos pritrūko iki Kūčių vakarienės, dviejų iki šv. Kalėdų, o viso Gyvenimo neužteko pripažinimui sulaukti.

     Sugrįžo trumpam į tėvų jėzuitų koplyčią tą baisią pūgomis pažymėtą savaitę. Jų pabūgę tik patys ištikimiausi atėjo atsisveikinti. Atpažinau sunertas kūrėjo-muziko-kompozitoriaus rankas. Pasigedau ypatingai šiltų akių. Nebebuvo ir tankių juodų antakių. Kūrėjo nebebuvo. Liko tikro įvertinimo belaukianti jo Muzika ir paskutinė mintis: “Gimimu į šį pasaulį visi ateiname, mirtimi į amžinybę visi iškeliaujame. Gerumu save išganome, blogumu save prakeikiame. Nuodėme ir blogu papročiu virstame nusidėjėliais, dorybe ir malone tampame šventaisiais”...

     Tėvas Bruno Markaitis sukūrė daugiau kaip šimtą instrumentinių ir vokalinių kūrinių, kurių dalis išleista plokštelėmis JAV ir Australijoje. Tų kūrinių gaidas spausdino “Muzikos žinos”, Čikagos lietuvių opera, atskirais giesmių rinkiniais - tėvai jėzuitai. 1957 metais B. Markaitis laimėjo dvi premijas dainų ir giesmių konkurse. 1958 metais “Dainavos” ansamblis ir NBC simfoninis orkestras atliko jo “Kančios naktį”, o 1961 metais Fransua Dalbertas įrašė jo sonatą smuikui, kuri pakartotinai buvo transliuota per JAV, Kanados, Pietų Amerikos, Europos ir Japonijos radijo stotis.

     1965 metais tėvo B. Markaičio kantatą Vilniaus varpai atliko Čikagos lietuvių operos choras ir Čikagos simfoninis orkestras, o 1967-aisiais jo Bendruomenines Mišias Karnegio salėje (garsiajame Carnegie Hali) giedojo Niujorko Interfaith choras. 1968-aisiais šis choras atliko Kalėdų poema ir kūrinį Džiaugsmingai giedokite. B. Markaičio kūrinius taip pat atliko Baltimorės simfoninis orkestras. 1970 metais Čikagos Lojolos universitetas savo šimtmečiui pažymėti užsakė oratoriją “100 saulių”.

     Tėvas B. Markaitis 1976-1977 metais buvo Čikagos mokslo ir pramonės muziejaus kompozitorius. 1988 metais jis pradėjo ruošti operą Kalanta ir oratoriją Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti, tačiau šių kūrinių nebegalėjo užbaigti. Tėvo B. Markaičio rankraščiai saugomi Muzikologijos archyve, Čikagos Jaunimo centre.

     Tėvas B. Markatis buvo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos narys, priklausė Floridos kompozitorių sąjungai ir kitoms profesinėms muzikų organizacijoms.