Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TRYS ŽVILGSNIAI Į GYVENIMĄ

Bruno Markaitis SJ

1. DĖKINGAS ŽVILGSNIS

     Žengiame į naujuosius metus sveikinimų ir linkėjimų aiduose. Pagrindinė nuotaikos nata: viltis, kad šie metai bus laimingesni už praėjusiuosius. Viltis yra labai svarbus dalykas, ir kiekvienas žmogus turi jos didesnę ar mažesnę dalį. Gera tikėtis šviesesnės ateities, bet būtų neobjekyvu ir nelogiška tylomis praeiti pro visus geruosius dalykus, kurie buvo mūsų ištikimi ir kasdieniai palydovai praėjusiais metais.

T. A. Paliokas skaito maldas T. Bruno Markaičio laidotuvėse prieš karsto uždarymą ir išlydėjimą. J. Maleiškos nuotr.

     Paskutinę Senųjų Metų dieną Bažnyčia gieda "Te Deum" - nuoširdaus dėkingumo nuotaikoje—ragindama užmiršti nemalonius praeities pergyvenimus ir kviesdama atkreipti visą ir nepadalintą dėmesį į tuos dalykus ir nutikimus, kurie praeityje yra mums davę skaidraus džiaugsmo, gaivalingos vilties ir širdį šildančios meilės; prisiminti aplinkybes ir veiksnius, kurie mus praturtino ne pinigais, bet kilniu gerumu ir mylinčia kantrybe. Žodžiu, visa tai, ką prisiminus darosi lengva ir ramu širdyje; visa tai, kas sudaro žmogaus tikrąjį turtą, kurio kandis neįkanda ir rūdis nesurūdina, kuris pragyvena žmogaus kūną, nuosavybę ir lieka pastovesniu paminklu už plieną ir akmenį.

     Naujųjų metų pradžioje mes turime auksinę progą prisiminti ir suskaičiuoti visas dovanas, kurios mums atėjo iš Aukščiausiojo rankų per motiną žemę, tėvus, mokytojus, per draugus ir kaimynus. Tų dovanų labai daug, ir daug jų būsime pamiršę, primiršę arba prie jų pripratę, laikydami jas gyvenimo neapsieinamomis būtinybėmis. Toks jau vidurkio žmogus, kad jis greit apsipranta, greit pamiršta, daug ką laiko savaime suprantamu dalyku. Jis žiūri ne į gerus daiktus, kuriuos jam Apvaizda ir žmonės dovanojo, bet nuolat galvoja apie dalykus, kurių neturi, užmiršdamas, kad ką jis turi, yra daug brangiau ir vertingiau už tai, ko jis neturi.

     Priežodis sako, kad žmogus ima vertinti gerą daiktą, kai jo netenka. Tai teisinga apie daiktus, dar teisingiau apie žmones. Bet kam mums laukti, kol mes ko nors brangaus neteksime. Kodėl šiandien pilnai, nuoširdžiai ir stipriai nepasidžiaugti tuo, ką turime.

     Sveikata yra labai didelė dovana, ir paprastai kas ją turi, jos nevertina. Bet keista, kodėl žmogus, turįs silpnesnę sveikatą, pradeda manyti, kad jis turi būti nelaimingas. Vieną dieną jis nueina į ligoninę draugo aplankyti ir pamato kitų žmonių ligas, kančias ir sunkenybes. Jis taip pat pamato, kad jie priima tą sunkią gyvenimo dalią drąsiai, gyva viltimi ir tikėjimu. Kas gi jo dažni sunegalavimai? Maži ir greit praeiną skausmeliai?

     Kitam žmogui tenka apsilankyti protinėmis ligomis sergančiųjų ligoninėje. Staiga jis pradeda suprasti, ką iš tikrųjų reiškia turėti sveiką protą ir apsisprendimo laisvę. Kokia didelė dovana yra laikas, kuriame žmogus gali įprasminti savo gyvenimą ir išganyti savo asmenį.

     Žmogus yra labai apsipratęs su laisve, ir ji atrodo jam savaime suprantamas dalykas, kaip oras, žemė, vanduo. Bet vieną dieną jis pamato kalinį, žiūrint į laisvai kunkuliuojantį gyvenimą pro grotuotą langą. Jis pamato invalidą, kurio fizinė laisvė labai suvaržyta, kuris daugelyje atvejų yra visiškai priklausomas nuo kito, kad net pavalgyti vienas neįstengia. Tada jis pradeda suprasti, kokią dovaną Dievas jam davė judėjimo laisvėje daryti tai, kas reikalinga, naudinga, malonu arba išvengti to, kas skausminga, kenksminga, pavojinga.

     Žmonių dauguma priima gyvenimą, kaip būtiną kasdienybę. Kito žmogaus mirtis mus šiurpu nukrato, ir mes bandome kuo greičiausiai užmiršti tai, ką mūsų akys matė koplyčioje, kapinėse. Galvojame, kad mirtis yra pabaiga. Užmirštame, kad mirtis yra pradžia. Bet užuot bėgęs nuo viso to, kas mirtį primena, ar ne geriau žmogus padarytų, jei tomis progomis prisimintų, kokia be galo brangi Dievo dovana yra gyvenimas .

     Neseniai mums teko skaityti apie žmogų, kuris turėjo širdies smūgį, bet laimingu sutapimu liko gyvas ir po kelių mėnesių gydymosi pamažu grįžo prie savo pareigų ir normalaus gyvenimo. Jis sako, kad tik po šios sukrečiančios patirties jis suprato, kad gyvenimas yra didžiausias turtas. Kokia nuostabi laimė būti gyvam, gyventi pasaulyje, bendrauti su žmonėmis! Kokia laimė žinoti savo ribotumus ir saiką. Nesijaudinti dėl smulkmenų, o didelius ir svarbius sprendimus palikti Dievo išminčiai. Pirma, būdavo, pro daugelį dalykų, jis praeidavęs užmerktomis akimis. Dabar jį žavėte žavi spalvos, garsai, dienos dangus, vėjuje judančios medžių šakos, į lango stiklą tikštą lietaus lašai. Saulėleidžio ar saulėtekio grožis pripildo jo širdį virpančia laime, ir jis spontaniškai dėkoja Dievui už begalinę malonę būti gyvu ir džiaugtis gyvenimu.

     O kur kiti dalykai, apie kuriuos mes niekada nepagalvojame? Rodos, kas čia ypatingo kvėpuoti laisvai ir giliai — be jokios sunkenybės ir suvaržymo. Bet tik asthma sergantį žmogų pamatęs, kuris iš paskutiniųjų gaudo orą, bando atsikvėpti ir negali, tik tada pradedi suprasti, kaip laimingas esi.

     Kas padėkoja už telefoną? O kiek gyvybių jis yra padėjęs išgelbėti, kiek gero yra padaręs, netikėtos nelaimės valandą pakviečiant gydytoją arba pašaukiant kunigą! Kas padėkoja už automobilį, tramvajų, lėktuvą, traukinį ir autobusą?

     Kaip maža kas nuoširdžiai padėkoja už sotų, skanų ir kasdienį kąsnį! Ir šiandien yra kraštų, kur žmonės badu miršta milijonais. Kas padėkoja Dievui už savo namus, už tą mielą ir savą kampelį? Juk ir šiandien yra šalių, kur žmonės nieko sava neturi. Kas padėkoja už laisvą ir saugią ateitį, ramią naktį, už naują rytą?

     Ar mes vis tebegalvojame apie rojų žemėje, kuriame nebus nei skausmo, nei rūpesčių, nei vargo? Žemėje buvo rojus vieną kartą prieš daug, daug metų. Ir tai buvo ne žmogaus, bet Dievo kūrinys. Bet pats žmogus savo ranka ir laisva valia jį sugriovė. Dabar jau kita mūsų dalia. Tiesa, civilizacija daro stebuklingą techninę pažangą, bet žmogaus nuodėmės ir dorybės lieka maždaug tos pačios. Mat žmogaus vis ta pati prigimtis. Nors daug kas galima ir reikia pakeist, pagerint, patobulint, nors praktiškieji mokslai tebedaro didelę pažangą, nors daug yra naujų ir nuostabių vaistų — žmogaus gyvenimą valdo ne penicilinas, kortizonas ar chloropromazinas, bet Aukščiausiojo Ranka.

     Yra dalykų ir aplinkybių, kurios pasiliks žemėje tol, kol žmogus gyvens, nes jie yra jo prigimties savybės ir ribotumai. Lygybė, teisybė ir visuotinė artimo meilė pasilieka idealai, kuriuos dar reikia įgyvendinti. Auga naujos ligoninės, prieglaudos, naujos butų kolonijos, bet kol gyvename žemėje, turime beturčių, ligonių, invalidų, bepročių. Mes patys skausmo ir kančios neišvengiame. Ne žemė mūsų tėvynė, bet Dievo dangus. Bet dėkui Dievui iš visos širdies už žemę, kurioje žmogus gimsta, gyvena ir subręsta dangui, kurią žmogus vertina, į kurią nuolat žiūri dėkingu žvilgsniu.

2. ROMANTINIS ŽVILGSNIS

     Daugeliu progų mes linkime kitiems, o kiti linki mums — laimės ir sėkmės. Daug kartų vildamiesi klausėmės tokių ar panašių linkėjimų ir, savo ruožtu, juos siuntėme draugams ir pažįstamiems. Liūdna pripažinti, kad nuo tų linkėjimų nei kiti, nei mes laimingesni nebūsime pasidarę. O linkėta, rodos, buvo nuoširdžiai ir prasmingai. Kur priežastys?

     Pati svarbiausioji priežastis glūdi mūsų prigimties pastovume. Mat žmogaus prigimtis niekada iš esmės nesikeičia. Žmogus yra įdėtas į žmogiškosios prigimties rėmus ir jų išaugti bei praaugti jis neįstengia. Antgamtinė malonė ir gera valia gali apvaldyti neigiamuosius palinkimus arba duoti jiems teigiamą kryptį. Pati gi prigimtis iš esmės nepakeičiama. Kitaip žmogus liautųsi buvęs žmogumi.

     Kita priežastis, kuri mums atrodo taip pat labai svarbi, ir apie kurią norėtume čia kalbėti, yra žmogaus romantinė pažiūra į gyvenimą. Turbūt kiekvienas žmogus žavisi herojumi ir slapčia pavydi jam herojiškųjų ypatybių. Jau vaiko amžiuje mes pastebime didžiulę pagarbą ir milžinišką dėmesį herojui. Konkrečios šio žavėjimosi formos keičiasi pagal kraštą, istoriją, papročius, bet turbūt visur mes rasime herojų kultą, kuris nuolat gyvas, patrauklus, nuolat įkvepiantis, nes pats žmogus nešiojasi gilų, nors ir slaptą norą būti herojumi. Su amžiumi šis noras darosi kuklesnis ir realistiškesnis, bet jis nuolat lydi žmogų. Jaunatvėje širdis svajingesnė, ir dar visas gyvenimas prieš akis. Todėl šio noro perspektyva tarsi nesulaikoma jėga tiesia rankas į ateitį. Vyresniame amžiuje žmogus mato, kad jaunystės troškimai dar neišsipildė. Dar būtų ne per vėlu, bet jau nebėra energijos, nebėra jėgų. Senatvėje žmogus mato, kad šio noro perspektyva pakeitė kryptį. Ji dabar grįžta į praeitį, ir jos šviesoje žmogus kartoja jaunystės degančius žodžius, bet jau nebeturėdamas žemėje ateities ir bandydamas taikytis su gyvenimo likimu.

     Gyvenime žmogus susitinka su herojizmu, ir jame kartojasi noras nuveikti ir palikti žemėje ką nors didelio, nuostabaus, apie ką kiti žmonės kalbėtų, girtų, pripažintų. Šis noras yra tuo įdomus, kad nors žmogus gyvenime jo neįvykdo, vis dėlto šis noras nudažo žmogaus nusistatymus savotišku idealizmu, kuris pasireiškia ne sistemingu ir kasdieniu idealo siekimu, bet gerokai nerealistišku palinkimu apleisti smulkmenas ir laukti pasirodant didesnės svarbos dalykų. Mes sakome, kad šis noras yra gerokai nerealistiškas ta prasme, kad labai dažnai žmogus jo neįvykdo, nepaverčia apčiuopiama gyvenimo tikrove. Šis noras dar ir dėl to yra nerealistiškas, kad jis nebekreipia dėmesio į smulkmeną, mano ją esant laiko gaišinimu ir laukia didesnės svarbos dalykų, kurie, deja, žmogų aplenkia, o jei ir apsilanko tai tik retomis progomis.

     Turbūt kiekvienas nori būti turtingas, bet retas - ištvermingai ir per metų metus - taupo mažas ir neįspūdingas pinigų sumeles, kurios galų gale išauga į dėmesio vertą kapitalą. Dažnas pareiškia norą būti rašytoju, kalbėtoju, bet retas prisiverčia kantriai ir sistemingai lavintis, tobulintis, mokytis iš savo klaidų ir kitų patyrimo. Ne vienas nori būti puikiu pianistu ar dainininku, bet retas ištveria kasdienėje lavinimosi monotonijoje. Daug kas pasiduoda savimylos sukurtam mitui, kad jau pakankamai dirbta, kad jau laikas nustebinti pasaulį neįprastu talentu.

     Galų gale mes prisiartiname prie esmingojo herojizmo elemento, kuris dažniausiai būna klaidingai suprastas. Sis esmingasis herojizmo elementas yra blaivusis aukos ir pareigos momentas. Herojus aukojasi praktiškai, konkrečiai ir iš skubaus reikalo, kurio kiti nemato, o jei mato, tai nedrįsta daryti tiesioginių išvadų. Kai herojus net gyvybės auką sudeda, niekur tuo metu negroja orkestrai, minios iš pagarbos ir nustebimo nešaukia valio. Herojus atlieka savo pareigą, kuri yra neįdomi, nepatraukli ir dažnai labai pavojinga. Čia nėra tos romantikos, kurią mes matome filmuose, apie kurią skaitome knygose, kurią sukūrė menininko vaizduotė ir legendos nesiskaitymas su faktais.

     Herojus atlieka savo pareigą, nors ji atrodo jam neįdomi, nepatraukli, pavojinga. Dažniausiai tai būna pats sunkiausiasis gyvenimo momentas ar momentų virtinė, reikalaujanti viso asmens pajungimo vienam dideliam darbui. Ne retai tai būna momentas, kuriame herojus miršta, kad kiti gyventų. Kartais tai būna valanda, kurioje herojus viską praranda, kad kiti nieko neprarastų.

     Iš šono žiūrint į tai, ką herojus atlieka, yra ir įdomu, ir patrauklu, ir įspūdinga. Iš šono žiūrėdami į herojų, mes matome jo drąsą, bet nepastebime, kai jis savo viduje kovoja su baime. Matome jo tikėjimą, bet nieko nežinome apie jo kovą su neviltimi. Matome jo meilę, kai jis savo širdyje kovoja su neapykanta. Herojus yra įdomus, patrauklus, įspūdingas kitiems, bet ne sau. Jame nėra svajingo romantizmo, bet užsispyręs ir blaivus pareigos atlikimas, plieninė valia ir ištvermė visuose tuose atvejuose, kai bėgti būtų logiška, kai klupti būtų žmogiška, kai pasiduoti būtų racionalu. Herojus atlieka savo pareigą ir jis neturi laiko akademinėms diskusijoms. Jis aukojasi, kai garbūs prelegentai aptaria aukos esmę ir prasmę.

     Stebėdamiesi ir žavėdamiesi herojumi, mes pasisaviname ne jo blaivumą ir realistiškumą aukos ir pareigos atžvilgiu, bet praeivio ir žiūrovo entuziazmą gal ne tiek pačiam herojui, kiek jo žygdarbiams. Tokiu būdu savo pasaulėžiūrą į įvairius idealus, gyvenimo bei pašaukimo tikslus mes nudažome tam tikru romantizmu. Mes laukiame tik didelių įvykių ir ranka numojame į smulkias progas. Kai mums tenka sunkus pergyvenimas, mes nustembame, kad orkestras negroja Herojų Maršo, kad nesigirdi kovos trimitų, kad nėra guodančių, užjaučiančių, drąsinančių minių, kad mums vieniems reikia kentėti, grumtis, nugalėti.

     Gyvenimas paprastai mažai turi romantizmo, jis susideda iš kasdienybės, pareigos monotonijos ir įvykių pilkumo. Dideli įvykiai yra reti svečiai. Be abejo, žmogus turi išmokti įprasminti kasdienybę idealu, pertraukti darbo monotoniją humoro ar metodo variantu, o įvykių pilkumui duoti gyvesnę spalvą. Šita prasme žmogus yra savo laimės kalvis. Bet jo dalia yra smulkūs darbeliai, kurie - metų perspektyvoje - yra tūkstančiai ir milijonai plytų, iš kurių išauga dangoraižis.

     Kiekvienas žmogus yra herojus, jei jis nepaniekina smulkmenos ir kasdiene ištverme stato prasmingo tikslo dangoraižį. Kiekvienas žmogus yra herojus, jei jis gyvenimo kasdienybėje nepasiduoda monotonijos slegiančiai nuotaikai, bet gyva ir pozityvia mintimi kiekvienai dienai duoda šviesų veidą, kiekvienai smulkmenai didžią vertę, kiekvienam skausmui šventą prasmę.

     Jei mes sumaišome esminguosius heroizmo elementus su patrauklumu ir įspūdingumu, kuriuos herojaus asmuo iššaukia praeiviuose ir žiūrovuose, tai mes vaikomės pelkių ugnelę. Mat herojaus patrauklumas ir įspūdingumas yra greičiau heroizmo pasekmė negu statybinis elementas. Heroizmas gimsta tą minutę, kai auka ir pareiga susijungia siekti konkretaus ir neatidėliojamo tikslo, kurį diktuoja dvasinis idealas. Heroizmas triumfuoja, kai auka viršija pareigą. Kiekvienas žmogus tampa herojumi, kai jis supranta ir pergyvena šventąjį aukos ir pareigos santykį, kai jis kenčia ir dirba prasmingai ir sąmoningai. Paprastai žmogaus auka ir pareiga apibrėžia smulkaus masto dalykus. Didelio masto dalykai nėra kasdienė žmogaus dalia. Bet kuklaus masto dalykai gauna nekasdienį dydį iš prasmingo žmogaus tikslo, kuriam pajungtas visas žmogaus gyvenimas.

     Šitokia pasaulėžiūra turi remtis realistiškumu ir konkretumu. Jei ji maitinama nepraktišku romantizmu, daug laiko ir energijos žūva svajonių verpetuose, daug progų praleidžiama tik dėl to, kad jų kukli pradžia. Bet jei žmogus pasisavina herojaus realistiškumą ir praktiškumą, tai jis pradeda veikti, nelaukdamas ir neatidėliodamas, gyvendamas prasmingo tikslo perspektyvoje. Mat tik šios perspektyvos šviesoje gyvenimo tikslas atsistoja prieš žmogaus akis visu jam priklausomu dydžiu, o smulkmena tampa organine visumos dalimi.

3. IŠMINTINGAS ŽVILGSNIS

     Pasaulyje turime labai daug išsilavinusių žmonių, milijonus įvairiausių specialistų. Kiekvienoje žmogiškosios veiklos srityje randame tūkstančius asmenų, kurie savo darbui yra gerai pasiruošę, kurie yra produktingi, patyrę ir kompetentingi. Žodžiu, kiekviena gyvenimo sritis turi daug savos rūšies specialistų. Deja, yra viena sritis, kuri mums atrodo visiškai apleista. Tai yra žmogaus supratimo sritis - ta svarbiausioji žmonių santykiavimo plotmė, kur žmonės susitinka ne tik kaip mąstantys ir kalbantys gyvūnai, bet kaip nemirtingi asmenys su idealais ir problemomis, viršijančiomis ir žemę, ir patį žmogų. Tai yra vienintelė sritis, kur žmonės susitinka ir bendrauja kaip aukščiausiosios matomojo pasaulio būtybės.

     Plačiajame universe tik žmogus turi supratimo galią. Tik žmogus gali stebėti, tirti, klausyti, samprotauti ir pasakyti: Suprantu! Kiekvienas žmogus turi šią nuostabią galią, bet tik labai retas žmogus šia galia naudojasi. Daugumoje ši žmonių galia glūdi neveikli ir nevaisinga. Kodėl?

     Mat daugumoje žmonių ši galia yra nukreipta vienpusiška kryptimi, būtent į save. Savaime aišku, kad žmogus turi suprasti ir save -tikrąjį, o ne įsivaizduotą save. Ne retai juk girdime žmones nusiskundžiančius - aš pats savęs nesuprantu. Bet kai žmogus visą supratimo galią tik į save pakreipia, jis pasuka šios didelės jėgos teleskopą ne į tolimą žvaigždę, bet į artimą skruzdėlę. Gal dėl to tūlas žmogus, visą supratimo galią į save - ir vien tik į save -pakreipęs, turi atsidusti: Pats savęs nesuprantu!

     Kiekvienas žmogus turi supratimo galią, bet ne kiekvienas ja pasinaudoja. Galimas dalykas, kad žmogui pamiršti save ir nusikreipti į kitą trukdo viena aplinkybė: žmogaus santykis su pasauliu per save patį. Mes sprendžiame pagal save, pagal savo protą, skonį, patyrimą ir t.t. Tai yra bendrinis žmonių kelias. Būtų per drąsu, gal ir nepagrįsta, sakyti, kad tai yra klaidingas kelias. Mes manytume, kad tai yra visiškai priimtinas kelias, bet jis yra išstatytas dideliems pavojams. Žmogus, įpratęs spręsti pagal save, pradeda savo normas, reikalavimus ir sugebėjimus taikyti kitiems. Dažnai girdimas pasakymas liudija: Kaip jis gali tai padaryti, jei aš negaliu?

     Liūdnesnis posakis, taip pat gana dažnai girdimas, skamba: Jis? Ką gi jis gali? Atsakymas, nors ir neteisingas, bet labai aiškus: Jis labai maža gali arba nieko. Šis posakis liudija žmogaus įsisenėjusį paprotį kreipti supratimo galios teleskopą ne į tolimą žvaigždę, bet į artimą skruzdėlę. Tokiu būdu žmogus padidina savo svarbą ir sugebėjimą iki juokingumo ir karikatūros ribos. Jis tikrai vertas ne tik juoko, bet ir pasigailėjimo, jei jis aklai tiki savo netikru bei perdėtu svarbumu ir pranašumu.

     Štai dvi priežastys, kodėl žmogus nepasinaudoja supratimo galia. Bet yra dar viena priežastis, kuri mums atrodo pati svarbiausioji. Apie ją čia ir kalbėsime. Mes visi be išimties turime ydų ir silpnybių. Kai kuriuose iš mūsų tos ydos yra daugiau viduje, o kituose - daugiau išorėje. Tos kitų žmonių ydos ir silpnybės, kurios yra daugiau išorėje, greičiau atkreipia mūsų dėmesį ir greičiau mus suerzina. Sakykime, mums tenka gyventi ir bendrauti su šykščiu žmogumi, ypač jei mes nuo tokio žmogaus esame finansiškai priklausomi. Mes žinome, kad šykštumas yra yda. Mes patys, rodos, nesame šykštūs. Bet štai konkretus šykštumas artime mus paliečia tiesiogiai ir nemaloniai. Mes pradedame kreiptis prieš žmogų, kurio šykštumas mus liečia. Mes jį pasmerkiame, nes jo šykštumas mus liečia. Mes jaudinamės dėl šykštumo žmoguje ne vien dėl to, kad žmogus šykštus, bet kad jo šykštumas mums gyvenimą sunkina. Mūsų išeities taškas esame mes patys. Supratimo galios teleskopą mes kreipiame į save pačius, į savo įskaudintą ir pažeistą asmenį. Mes net nebandėme suprasti šykštaus žmogaus, nes mes jį jau pasmerkėme. Ir padarėme didžią klaidą. Mat ne žmogus smerktinas, o tik pats šykštumas. Mes pasmerkėme žmogų, nes jo šykštumas mums gyvenimą sunkino, bet nebandėme gilintis į priežastis, kurios žmogų darė ar daro šykštų. Kadangi nesigilinome į priežastis, negalėjome suprasti žmogaus mąstysenos ir elgsenos ypatybių.

     Štai dar vienas pavyzdys. Sakykime, mums tenka bendrauti su alkoholiku šeimos arba darbo ribose. Mus konkrečiai liečia kita žmogaus silpnybė. Liečia įkyriai, skaudžiai, kartais šlykščiai. Mes turime dažnų progų susidurti su apčiuopiamu alkoholizmu viename žmoguje ir pradedame kreiptis prieš tą žmogų, nes jo yda arba silpnybė sunkina mūsų gyvenimą. Mes daug dėmesio nekreipiame į tas pragariškas kančias, kurias pats alkoholikas turi iškentėti. Girdi, tai jo paties reikalas. Kam jis geria? Mes nesijaudiname dėl baisių alkoholiko pergyvenimų, kai jis mato savo asmens vertę ir garbę, žlungančią gyvenimo padugnėse. Net kada jis iš paskutiniųjų bando keltis, jis jaučia ironiškus kaimynų, net draugų, žvilgsnius, kai jį bado smerkiančios akys ir pirštai. Mes paprastai ir kategoriškai pasmerkiame alkoholiką, nes mums tenka su juo gyventi, nes jo pikta ir įkyri silpnybė sunkina mūsų gyvenimą. Mes nesuprantame žmogaus, nes, smerkdami silpnybę, pasmerkėme patį žmogų. Mes jo niekada nesuprasime, nes niekada nebandėme suprasti aplinkybių ir priežasčių, nuvedusių jį į žmogiškosios mizerijos bedugnę.

     Čia mus pasitinka klausimas: Argi jau taip svarbu žmogų suprasti? Atsakymas mums atrodo gana paprastas. Labai svarbu žmogų suprasti, nes tai kiekvieno žmogaus giliausias troškimas. Štai kodėl mes dairomės, ieškome suprantančio žmogaus ir, jį atradę, labai pradžiungame. Iš kitos pusės, žmonės susitinka ir amžiams išsiskiria, net gyvendami po vienu stogu, kaip tik dėl supratimo galios. Kur jos nėra, ten žmones skiria geležinė uždanga. Kur ji yra, ten balzamas gydo žaizdas.

     Supratimas, be abejo, nėra komplimentas, nėra žmogaus silpnybės pateisinimas, nėra baimingas pritarimas. Supratimas yra objektyvus žmogaus arba jo veiksmų įvertinimas, susidomėjimas pačiu žmogumi. Kitais žodžiais, supratimas yra išmintingas žvilgsnis - daugiau negu vien šaltas apskaičiavimas arba bekraujė statistika, lyg žmogus būtų daiktas arba prekė. Supratimas yra išmintingas žvilgsnis, kuris atspindi draugišką ir gero linkinčią tiesą.

     Mes visi ieškome supratimo. Jei mes ir kiti daugiau supratimo įsigytume, neaiškus ieškojimo kelias būtų lengvesnis ir trumpesnis. Svarbiausia, kad ieškojimas prasidėtų supratimo galios suaktyvinimu, supratimą rodant ir taikant ne sau, bet kitiems žmonėms. O kai mes žmogų pradedame suprasti, mumyse gimsta altruistinis interesas kita žmogiška būtybe. Mes daromės ne tik išmintingesni, bet ir kilnesni, universalesni ir dieviškesni, įnešdami į savo ir kitų gyvenimą tą elementą, kuris yra kertinis esminės žmogaus laimės akmuo: supratimas.