Rita Maleiškienė
Gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti. Būti Dievo sukurtame pasaulyje. Būti su Dievu.
Dievas yra Gyvybė ir gyvybės šaltinis. Dievas pašaukia mus iš nebūties, ir tampame panašūs į Jį. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats: žmogus negali su ja daryti ką užsimanęs.
Mokosi būti mama...
Natūralus šeimos planavimas
Kalbėdamas apie vaikų skaičių, II Vatikano Susirinkimas pastebi kad, “sprendimą Dievo akivaizdoje galutinai turi padaryti patys sutuoktiniai” (Gaudium et spes).Jų vadovas turi būti sąžinė, besiremianti dieviškuoju įstatymu. Sutuoktiniai turi būti įsitikinę, kad “negali būti tvirto prieštaravimo tarp dieviškojo įstatymo, kuriuo remiasi gyvybės perdavimas, ir to, kas tarnauja tikrai santuokinei meilei” (ten pat).
Susirinkimas nekalba apie konkrečius gimimų kontrolės metodus, tačiau pastebi, kad “Bažnyčios vaikams yra neleistina gimimų kontrolėje eiti tais keliais, kuriuos mokomasis autoritetas, aiškindamas dieviškąjį įstatymą, atmeta” (ten pat)
“Santuokinė meilė” - moko Popiežius Paulius VI - “turi likti atvira gyvybės perdavimui. Tačiau tai nereiškia, kad santuokiniams būtų uždrausta, esant rimtoms priežastims, laikantis dorovinio įstatymo... laikinai arba neribotą laiką išvengti kitų vaikų gimdymo” (Humanae Vitae). Jei kitas gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių, tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą: vadinas, vaikų skaičių planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams.
Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek spręsdama, kad sutuoktiniams leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus, tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų kartojami argumentai, atrodą tinkami ir svarūs...(ten pat).
Popiežius Jonas Paulius II įpareigoja sutuoktinius neišskirti savavališkai dviejų santuokinės meilės tikslų: meilės susivienijimo ir naujos gyvybės pažadinimo. Toliau Popiežius sako: “Jeigu sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo periodais, gerbia žmogiško lytiškumo prigimtyje įdiegtą vyro ir moters bendravimo ir gimdymo tikslų neišskiriamą sąsają, šiuo atveju jie elgiasi kaip dieviškojo plano vykdytojai ir naudojasi lytiškumu pagal pirmykštę visiško atsidavimo dinamiką be manipuliacijų ir klystkelių” (Familiaris consortio).
Šiomis dienomis kelia susirūpinimą labai paplitusi lytiškumo manipuliacija (kontraceptinė piliulė ir kiti farmakologiniai preparatai, vartojami nėštumui išvengti). Įvairių mechaninių, cheminių ir kitų priemonių vartojimas negali sukelti skaudžias pasekmes: sužaloti patį santuokos veiksmą, atimant iš jo galią pažadinti naują gyvybę.
Kadangi Dievo paliktas būdas pažadinti naujai gyvybei yra gana sudėtingas ir glaudžiai susijęs su tėvų organizmu, todėl jojo esminis suardymas turi visų pirma skaudžiai veikti tėvų, ypač motinos, sveikatą. Toks nenatūralus santykiavimas paprastai sukelia įvairias slogas, uždegimus, vietinio ar visuotinio pobūdžio nusilpimus, galvos skausmus, nervingumus. Ne be reikalo vienas prityręs gydytojas yra pasakęs, kad ne kartą moterys kenčia ne nuo tų vaikų, kuriuos turi, bet nuo tų, kuriuos būtų galėjusios turėtų, bet dėl savo kaltės neturi.
Piktnaudžiavimas santuoka
Piktnaudžiavimas santuoka yra skaudi žaizda vedusiųjų dvasiniam gyvenimui. Nes santuokos veiksmo suardymas, nors netiesiogiai, bet yra maištas prieš patį šios prigimties Kūrėją. Čia tai, kas pagal Dievo planą turi būti pagalbinė priemonė, padaroma tikslu: žmogus ieško malonumo dėl malonumo; čia aukštesnė prigimtis pavergiama žemesnei: protas ir valia turi nusilenkti aistrai. Čia žemas egoizmas nustelbia altruizmą. Be to, kaip kiekviena paleistuvystė, taip ir šis nenatūralus savo kūno teršimas yra, anot apaštalo, visų pirma pasikėsinimas prieš Kristų: “Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats - kūnui. Argi nežinote, kad Jūsų kūnai yra Kristaus nariai?” (1 Kor 6,15). “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė, ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę sunaikintų, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė — tai jūs!” (1 Kor 3,17).
Reikia pripažinti, kad šis pasikėsinimas prieš Kristų, prieš Šv. Dvasios Bažnyčią, prieš Dievo nuosavybę, vedusiems įgyja naują atspalvį, nes krikščioniškoji santuoka yra įsikūnijimo, mistinės Kristaus sąjungos su Bažnyčia atspindys, simbolis.
Kita vertus, piktnaudžiavimas santuoka kenkia pačiam šeimos židiniui. Sutuoktiniai pradeda vienas į kitą žiūrėti kaip į priemonę savo aistrai patenkinti. Šis egoistinis nusistatymas išdildys jų sielose pagarbą vienas kitam, o žuvus pagarbai, turės būtinai žūti ir skaisti, nesavanaudiška meilė, nes kas negerbiama, tas ir nemylima. Be to, jau pats vaiko nebuvimas ardo šeimos patvarumą. Juk vaikas, kaip rodo gyvenimo patirtis, yra vienas stipriausių šeimos ryšių, yra bendro sugyvenimo, bendro darbo ir ištikimybės garantija. Priešingai, kur tokio ryšio nėra, ten kur kas greičiau pasitaiko išsiskyrimai ir pasimetimai.
Gyvybės išlaikymo pareiga
“Dievas, gyvasties Viešpats, yra skyręs kilnią gyvybės išlaikymo pareigą, kuri turi būti atliekama žmogaus vertu būdu. Todėl gyvybė nuo pat prasidėjimo turi būti kuo rūpestingiausiai saugoma” (Gaudium et spes, 51).
Visa tai, kas buvo pasakyta apie piktnaudžiavimą santuoka, žiūrint į jį krikščioniškojo mokslo akimis, galima drąsiai pritaikyti dirbtiniam nėštumo nutraukimui, arba abortui.
Didžiausias nusikaltimas Dievui - tai nusikaltimas meilei. O didžiausias nusikaltimas meilei -nužudyti negimusią būtybę. Akivaizdžiausias smurtas - negimusios gyvybės žudymas daugeliui tapo norma, kuri toleruojama ir netgi įstatymų įteisinta. Taip pati nekalčiausia, pati silpniausia būtybė nėra saugi net po savo motinos širdimi.
Šiandien ir mokiniai žino, kad apvaisinus moteriškąją lytinę ląstelę vyriškąja, susidaro viena ląstelė. Joje jau yra genetinė substancija, kuri nulemia, kas gims - mergaitė ar berniukas - būsimo žmogaus ūgį, balsą, akių spalvą, veido bruožus. To užtenka suvokti, kad toji pirma ląstelė - tai didžioji gyvybės paslaptis — mažas didelio augalo daigelis, kuris vystosi su neapsakomai didelia energija. Jis jau sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jis jau šaukiamas Kristaus įspėjimu: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane” (Mt 19,14).
Žudomas yra tas, kuriame jau yra Dievo atvaizdas. Visos teorijos, visi tos žmogžudystės akto pateisinimai absurdiški prieš tiesą, kurią aiškiai liudija motinos sąžinė - nori to vaiko ji, ar jo nekenčia. Nužudytosios gyvybės žaizda pasilieka visam gyvenimui. Šitaip meilei nusikaltus, motina šeimoje tampa dvasinio pilnumo ir skaidrumo neigėja ir ardytoja. Štai kodėl ši nuodėmė yra ne formalus Viešpaties valios peržengimas, bet būties pastūmėjimas nebūties link.
Pats aborto faktas užgesina bet kokį dvasingumą, meilę, kurioje slypi pasiruošimas išsižadėti savęs dėl kitų. Tai yra didžiausia motinos, kaip gyvybės nešėjos, tragedija, ir šito negali nepaisyti nė viena moteris.
Abortas - ne tik asmeninė nelaimė, ji dvasiškai nuskurdina šeimą - nesugrįžtamai pražūsta motinystės dvasios spinduliavimas. Vaikai jau niekad negirdės tyros sielos žodžio, kuris skamba kaip varpas ir kelia garbingam gyvenimui. Motinystė atšąla. Juk be tyros širdies nėra ir negali būti tikrosios meilės, negalima pakilti virš kasdienybės ribotumo, juslinio gyvenimo. Čia slypi ir tokios motinos kaip auklėtojos bejėgiškumas, tragedija, jos esmė - prasivėrusi bedugnė, nes šią kaltę atitaisyti labai sunku. O perdėtos pastangos negimusiųjų sąskaita kompensuoti materialiniu sotumu pagimdytų sūnų, dukterų gyvenimą yra tuščio išdidumo išraiška.
Medicinos atžvilgiu negimusios gyvybės sunaikinimas yra nepaprastai žalingas motinai. Medicinos mokslų kandidatas, gydytojas T. Tvarov’as rašo: “Moteris visada turi atsiminti, kad abortai nepraeina be pasekmių sveikatai... Tokia moteris gali pasidaryti bevaisė ir anksti pasenti... Ateityje susergama įvairiomis ginekologinėmis ir nervinėmis ligomis, padidėja jautrumas, sutrinka darbingumas.”
Yra žmonių, kurie mėgina pateisinti abortus; esą pastojimo rezultatas dar bent kelias dienas negali būti laikomas žmogišku asmeniu. Tačiau iš tikrųjų nuo to laiko, kai kiaušaląstė apvaisinama, prasideda gyvybė, kuri nebėra tapati nei tėvui, nei motinai; tai naujo žmogaus gyvybė. Tai yra aiškiai patvirtinta šiuolaikinės genetikos mokslo. Parodyta, kad nuo pirmosios akimirkos sukuriama programa to, kokia bus ši gyvybė: asmuo, individas su tvirtai apspręstais jam būdingais aspektais. Nuo pat apvaisinimo prasideda nuostabus žmogaus gyvenimo kelias” (plg. EvangeliumVitae).
Dvasinio sielos kelio empiriniais duomenimis įrodyti negalima, tačiau moksliniai žmogaus gemalo tyrimo duomenys savaime teikia vertingų nuorodų, leidžiančių, pasitelkus protą, įžvelgti asmens buvimą jau pačioje žmogaus gyvybės pradžioje; kaip individualus žmogus gali nebūti žmogišku asmeniu” (Donum Vitae),
Bažnyčia visados mokė ir tebemoko, kad žmogaus giminę pratęsiančiam vaisiui nuo pirmosios jo egzistavimo akimirkos turi būti užtikrinama ta besąlygiška apsauga, į kurią turi moralinę teisę žmogaus kūno ir sielos vienybėje: žmogus turi būti gerbiamas ir laikytinas asmeniu nuo pat pastojimo akimirkos; tai reiškia, kad nuo tada privalo būti pripažįstamos jo asmens teisės, tarp kurių pirmą vietą užima nepažeidžiama kiekvieno nekalto žmogaus teisė į gyvybę.
Todėl tiesioginis jo nužudymas yra veiksmas, griežtai priešingas penktam Dievo įsakymui, yra vienas didžiausių moralinių nedorybių. Dievas, įdiegdamas į žmogaus sąžinę “Nežudyk”, tuo pačiu įpareigojo ginti kiekvieną žmogišką gyvybę: jauno ir seno, kūdikio ir motinos, sveiko ir mirštančio ligonio, išminčiaus ir nepilnapročio.
“Bažnyčia tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas, net tada, kai jis atrodo nepakeliama našta, yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Priešingai pesimizmui ir egoizmui, kurie temdo pasaulį, Bažnyčia pasisako už gyvybę: kiekvieno žmogaus gyvenime jis sugeba atskleisti, koks puikus šis “Taip”, šis “Amen”, kuris yra pats Kristus. Tam “Ne”, kuris skandina ir kankina pasaulį, ji priešpriešina tą gyvybingąjį “Taip”, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie tykoja gyvybės ir ją žudo.
Bažnyčia yra pašaukta tam, kad kaskart su didesniu įsitikinimu visiems iš naujo nurodytų savo valią visomis priemonėmis saugoti žmogaus gyvybę ir ginti ją nuo kiekvieno pasikėsinimo, nesvarbu, kokia yra gyvybės būklė ir jos vystymosi stadijos. Todėl kaip sunkų nusikaltimą žmogaus orumui ir teisingumui Bažnyčia smerkia visus tuos vyriausybių ar kitų valdžios organų veiksmus, kuriais siekiama apriboti sutuoktinių laisvę turėti tiek palikuonių, kiek jie pageidauja. Kiekvienas valdžios spaudimas, skatinantis naudoti antikontraceptines priemones ar net sterilizaciją ir abortus, turi būti besąlygiškai pasmerktas ir ryžtingai atmestas” (Fa-miliaris consortio). Jokios aplinkybės, joks tikslas, jokie įstatymai negali padaryti teisėtu veiksmo, kuris vidujai neteisėtas, nes prieštarauja Dievo Įstatymui, įrašytam kiekvieno žmogaus širdyje, pažįstamam protu ir skelbiamam Bažnyčios” (plg. Evangelium vitae).
Kai kas teigia, kad krikščioniškosios dorovės normos yra per griežtos, bet iš tikrųjų krikščioniškoji dorovė tvirtai remiasi žmogaus prigimtimi ir reikalauja saugoti tik tai, kas iš tikrųjų yra saugotina. Nėra didesnio žiaurumo, išnaudojimo ir skurdo, kaip atsisakyti Dievo nustatytos tvarkos ir leisti šeimininkauti akloms aistroms. Kartu nėra geresnės moters apsaugos, kaip Bažnyčios reikalavimas, kad vyras suderintų savo maištingą prigimtį su krikščioniškosios dorovės dėsniais, kad būtų viena moralė - vyrui ir moteriai.
Pabaiga
Kiekvienam žmogui šeima duoda arba didelius turtus, arba gali užkrauti didžiulę skolą, kurią bus sunku išmokėti per visą gyvenimą. Todėl šeimos gyvenimui kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs, kad ne tik jis pats patirtų kuo daugiau gėrio, bet kad tą gėrį perduotų savo palikuonims.
Pastebėta, kad kiekvienas žmogus, augęs šeimoje, įgyja daug daugiau privalumų, negu augęs svetimose rankose. Šeima, nors ne visada pavyzdinga, vis dėlto išaugina žmones energingesnius, labiau pasitikinčius savo jėgomis, didesnius optimistus, negu ir geriausiai sutvarkyta prieglauda. Matyt, kad šeimos gyvenimas daug geriau atitinka žmogaus prigimtį.
Nors jau seniai žinoma tiesa, kad žmonijos ateitis eina šeimos keliu, tenka pripažinti, jo šiuolaikinės ekonominės ir kultūrinės sąlygos apsunkina šeimos užduočių vykdymą. Tam, kad šeima galėtų įvykdyti savo - gyvybės šventovės, gyvybę mylinčios ir ją sveikinančios visuomenės ląstelės -pašaukimą, jai reikalinga pagalba ir parama. Visuomenė ir valstybė turi tekti visą būtiną paramą, be kita ko ir ekonominę, kurios reikia šeimoms, kad galėtų spręsti savo problemas tikrai žmogišku būdu ir patenkintų savo poreikius.
Taip pat rūpestinga Bažnyčios sielovada yra būtinai reikalinga šeimai palaikyti. Reikia visomis išgalėmis stengtis organizuoti ir plėtoti šeimos sielovadą, rūpintis ta svarbiausia sritimi, įsitikinus, kad ateities evangelizacija labai priklausys nuo “Namų Bažnyčios”, - sako Jonas Paulius II. Taip pat svarbu, kad šeima būtų vertinama ne tik dėl to, ką ji gali duoti būsimoms kartoms, bet būtina į šeimą žiūrėti kaip į realią, tikrą priemonę, teikiančią laimės šeimą sukūrusiems asmenims, kad galėtum tą laimę patirti ir ja apdovanoti tuos, kuriuos myli, o taip pat džiaugtis gyvenimu, mes turime įsiklausyti į mūsų motinos, Bažnyčios mokymą. O ji mus moko: ypatingai mylėti savo šeimą, su džiaugsmu ir įsitikinimu skelbti gerąją naujieną apie šeimą ir drąsiai bei nuoširdžiai bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis. Ir, aišku, visur ir visada šauktis Šventosios Šeimos iš Nazareto globos.
■ Vasario 25 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje įvyko vakaras kun. Juozo Zdebskio atminimui. Ta proga buvo parodytos knygos apie Zdebskį: “Kun. J. Zdebskio malda”, “Kun. Zdebskio veikla ir dvasia” ir kt. Vakaro metu kun. J. Zdebskį prisiminė arkiv. S. Tamkevičius, sakydamas: “Aš džiaugiuosi, kad kai jaunas kunigas galėjau pabūti šalia jo, matyti, kaip jis meldžiasi, kaip elgiasi, kuo gyvena”.