CHIARA LUBICH
"Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras" (Jn 10,9)
Tie, kurie klausėsi Jėzaus žodžių, žinojo tą Jo minimą vartų panašumą; pats Viešpats yra tie vartai, per kuriuos teisieji galės įeiti. Jėzus save vadina vartais ir tam duoda naują reikšmę. Jis yra tie išganymo vartai, kurie atidaryti ganyklai, kurioje dvasinės gėrybės gausiai duodamos. Jis yra vienintelis tarpininkas, ir per jį vyrai bei moterys gali eiti pas Tėvą. Jis yra tasai įėjimas pas Tėvą, sako Ignacijus iš Antijochijos, per kurį įėjo Abraomas, Izaokas, Jokūbas, pranašai, apaštalai ir visa tikinčiųjų Bažnyčia.
“Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras”.
Taip, be abejo, vartų įvaizdis jaudindavo širdis žydų, kurie praeidavo Šventojo Miesto ir Šventovės vartus, jie jausdavo taiką ir vienybę, o pranašai kūrėjų svajonę tos naujos Jeruzalės, kurios vartai būtų atidaryti visoms tautoms.
Jėzus atstovauja sau, kaip tam kuris įvykdė dieviškus pažadus ir viltį giminingų žmonių, kuriems Dievas tų pažadų nepanaikino. O durų atidarymo ketinimas yra panašus į tą palyginimą, kurį Jėzus vartojo: “ Aš esu kelias, kuriuo kiekvienas eina pas Tėvą, tiktai per mane”. Todėl Jis ir yra tasai kelias, kuris veda pas Tėvą ir atidaro duris įeiti pas Patį Dievą.
“Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras”.
Kitos Evangelijos ištraukos turi panašią prasmę tai Jono posakio reikšmei. Tad pasvarstykime apie tas “siauras duris”, per kurias turėsime įeiti taip, kaip į amžinąjį gyvenimą.
Kodėl mes jas pasirinkome? Nes mes jaučiame, kad galbūt jos yra svarbiausios tai tiesai, kurią Jėzus atskleidžia apie save patį; ir tai mums geriausiai padeda, kaip turime gyventi tuo pagrindu.
Kada Jis tampa plačiai atviromis durimis įėjimui gyventi su Švč. Trejybe? Tą momentą, kai durys į Dangų atrodė, kad Jam buvo uždarytos, Jis tapo įėjimas vartais į dangų mums visiems.
Jėzus Apleistasis - tai tos durys, kurios yra kaip visiškas atsidavimas Dievui ir žmonijai; o tuo savęs visišku atsidavimu Jis vienija vaikus su Tėvu. Taipgi ir žmogus tokiu visišku atsidavimu vienijasi su Dievu ir Dievas su žmogumi.
Tuo pačiu būdu ir tuo pačiu metu Jis yra tos siauros durys ir plačiai atidaryti vartai, ir mes patys galime tai patirti.
“Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras”.
Tame apleidime Jėzus patsai tampa mūsų priėjimu prie Tėvo. Jo dalis jau atlikta. Bet norėdami turėti naudą iš tokios nepaprastos malonės, mes visi ir kiekvienas privalome vykdyti tą savo mažąją dalį, kuri reiškiasi artėjant prie tų durų ir įeinant per jas. Kokiu būdu?
Kai mes kenčiame nusivylimą, ar skausmingą įvykį, ar nelauktą nelaimę, ar nesiliaujančią ligą, turime atsiminti Jėzaus tokius kentėjimus. O Jis turėjo visus tuos kentėjimus ir begales kitų, kuriuos Jis patyrė.
Taip, Jis yra visuose mūsų kentėjimuose. Kiekvienas mūsų kentėjimas garsina Jo vardą.
Tad stenkimės atpažinti Jėzų kiekvienoje sunkenybėje, varginime, kiekvienoje skaudžioje mūsų gyvenimo padėtyje, niūrioje aplinkybėje, mūsų pačių ir kitų žmonių sunkiuose bandymuose ir visos žmonijos kentėjimuose. Visa tai yra Jis pats, nes Jis viską priima. Nes Jis yra tasai amžinasis gėris. Būtų pakankama sakyti Jam su nuoširdžiu tikėjimu: “Viešpatie, Tu esi mano vienintelis gėris”. Būtų užtenkama daryti ką nors realaus, tuo būdu palyginant Jo kentėjimus skurdžiuose ir tuose, kurie yra nelaimingi, tuo būdu eiti anapus durų ir rasti kitoje pusėje džiaugsmą, kurio mes niekada nebuvome patyrę prieš tai, tą naują gyvenimo pilnybę.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius