Indrė Bartašiūnienė
(Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
Inteligentas - šviesus žmogus, šviesuolis. Kasdienine prasme inteligentu vadinamas žmogus, išėjęs bent vidutinį mokslą ir dirbąs darbą. Inteligento vardas siejamas nebe su socialine padėtimi ar dirbamu darbu, o su tomis vidinėmis asmens savybėmis, kurios padaro žmogų šviesų (Dr. J. Grinius).
Neseniai dar kartą perskaičiau J.Biliūno apsakymą “Ubagas". Pašiurpau pagalvojusi, kiek daug ubagų dabar Lietuvoje! Tikrų ir apsimetusių. Nuoširdžiai prašančių išmaldos ir vaidinančių vargšus!
Motinos rūpestis: kažin kas iš šio mažylio užaugs?
“Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atidaryti; paskui, pamatęs mane gulintį, dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė: “Ar galima čia įeiti?"
Tai buvo ubagas. “Atsirėmiau alkūne pagalvin ir nustebusiom akim žiūrėjau į senelį. Kas tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaip turtingą, pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausias mano tėvų kaimynas ir bičiuolis, dabar ubagas?"
Skaitydama šias jaudinančias apsakymo eilutes, jokiu būdu neišdrįsčiau Sabaliūno pavadinti... nekultūringu žmogumi.
Taigi: ubagas, o koks be galo kultūringas, šviesus žmogus. Kiek daug jo elgesyje ramybės, nuoskaudos ir dangiškosios taikos!
Nuostabių, šviesių ir be galo kultūringų žmonių paveikslus nutapė A.Vienuolis-Žukauskas, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Vydūnas ir kt. Ne mokslai, diplomai jiems kultūringo žmogaus vardą pelnė, o vidaus pasaulis, jo nepaprastas grožis ir spindėjimas.
O kas gi yra inteligentas?
Sovietinėje Lietuvoje inteligentas buvo apibūdinamas kaip mokytas apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai. Vadinasi, buvo gana turėti aukštosios mokyklos diplomą ar iš profesijos dirbti protinį darbą ir jau galėjai priklausyti inteligentijos sluoksniui.
Tai didžiulė klaida. Šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje ją bandoma ištaisyti. Tikras inteligentas yra tas, kuris moka ir sugeba išreikšti savo inteligentiškumą. Inteligentiškumo negalima išmokti atmintinai, jis ugdomas, tobulinamas.
Mano susikurto inteligento idealas - asmenybė, spinduliuojanti intelektualine energija, tai žodžio ir minties kalvis, neišsenkančios išminties žiniuonis. Jis - visada paprastas ir nuoširdus, visuomeniškas, atviras siela ir nelinkęs gilintis į savo inteligentiškumą. Tai lyg kūrėjas kultūrinės atmosferos, kuria žmonės alsuoja, tai tas paprastumas, kuris kažkur ir kažkada ir dažnai neaišku kodėl pats savaime kyla žmoguje ir daro jį inteligentišką. Tad kokios gi esminės inteligento savybės charakterizuoja jo inteligentiškumą?
Inteligentiškas žmogus - protingas, apsiskaitęs, geras ir atidus kitiems, mandagus, paslaugus, mąstantis, simpatiškas, gyvenantis savo ypatingą vidaus gyvenimą. Jis - patikimas, nesavanaudis, dvasiškai kilnus, plačių pažiūrų, ne egoistas. Labiausiai gerbtinas bruožas - pagalba žmonėms jų geruose darbuose ir nelaimėse. Iš patirties žinau, ką reiškia nelaimėje jausti šalia žmogų, kuris tave supranta ir užjaučia. Kiek noro gyventi, kiek stiprybės galima suteikti užjaučiant ir suprantant kitus. Ir kiek jėgų tau pačiam, siekiančiam pamiršti savo rūpesčius, suteikia. Inteligentiškumas - mokėjimas kitus padaryti laimingus.
Inteligentiškumas neatsiejamas nuo kultūros. Tai lyg nepaliaujamas siekimas ne tik stebėti, bet ir keisti tikrovę, nesusitaikyti su gyvenimo netobulumais, kuriuos inteligento ranka pati siekia išrauti kaip piktžoles iš nuostabaus žmogaus gyvenimo sodo. Inteligento kultūra reiškiasi kasdienine kova su blogiu, kritiniu mąstymu, orientavimusi politinėje visuomeninėje ir istorinėje situacijoje. Tai nėra būtinybė, o savaime kylantis vidinis poreikis. Žymus rusų filosofas A.F.Losevas įžvalgiai sugretina kultūrą su inteligentiškumu: “Lotyniškas žodis kultūra reiškia apdorojimas, ištobulinimas, perdirbimas, įdirbimas. Tai reiškia, jog kultūra niekada negali būti naivi. Ji visada yra sąmoningas sielos darbas siekiant pačiam tobulėti ir tvarkyti visa, kas supa žmogų. Inteligentiškumas gi naivus savo prigimtimi, o realiame gyvenime jis visada sąmoningas, nuovokus, įžvalgus ir kur reikia atsargus, o kur reikia - ryžtingas”. Taigi inteligentas turėtų gyventi ir dirbti taip, kaip ateityje gyvens ir dirbs žmogus, jo tautos vaikaičiai bendražmogiškos gerovės sąlygomis. Nes taip rūpintis verčia savaime jo išsiugdyta vidinė kultūra. Tuo inteligentas glaudžiai susijęs su kultūros sąvoka, kultūringu žmogumi ar kultūriniu darbu.
Visais laikais mūsų šalyje inteligento pareiga buvo sergėti tautos kultūrą, puoselėti lietuvybę. Ypač tai aktualu dabar, kai kultūrinis gyvenimas Lietuvoje kasdien vis didėjančiu greičiu įgauna įmantresnes, greitai besikeičiančias formas. Kas gi formuoja kultūrą mūsų visuomenėje? Koks kultūros vaidmuo mūsų tautos savimonėje?
Tarpukario Lietuvoje lietuvių sąmonėje kultūra buvo suprantama kaip kažkas daugiau negu politinė ar socialinė ekonomika. Tai liudija A.Maceinos darbai apie kultūros problematikos aktualumą, kuriuos dar amžiaus pradžioje plėtojo J.Basanavičius, R.Bytautas, Vydūnas. Šiame amžiuje didžioji dalis rašytojų, mokslininkų, menininkų savo veiklą ir kūrybą grindžia kultūros kaip visuomenės humanizavimo samprata. Ypač pastebimos atskirų intelektualų pastangos formuoti kultūrologiją kaip kultūrinę discipliną. Jos tikslas - auklėti tautą, perkeliant kultūrą į socialinės tikrovės realybę. Ne paslaptis, kad ji nelinksma, vaizduojama pesimistiškai. Nesunku tuo įsitikinti pavarčius pagrindinius Lietuvos dienraščius, kurie šiurpina nuotraukomis, gąsdina kriminaliniais straipsnių pavadinimais. Visa tai išduoda mūsų visuomenės kultūrinį gyvenimo lygį. Tad šiandieną, deja, į lietuvių kultūros sociologiją, drąsiai galima įvesti tokias sąvokas kaip kentėjimo ir aimanavimo kultūra. Tačiau tik per kančią gimsta išgryninta tiesa, nuglūdinta istorinių negandų kūryba, o galbūt originalesnė ir įdomesne (autos kultūra. Tai kas kuria lietuviškosios kultūros dvasią? Ar kultūringą visuomenę formuoja tiktai politologai, istorikai, literatūrologai, t.y. inteligentija? Įsitikinusi, kad prie kultūrinės raidos tradicijų prisideda ir moraliai išauklėta jaunimo dalis, ir sąžiningai gyvenantis pensininkas, ir gerai išmanantis biznį verslininkas. Darbštus darbininkas ir mylintis savo žemę valstietis taip pat gali būti kaip gero elgesio, mandagumo pavyzdys. Visi jie patriotai, mylintys Lietuvą, trokštantys geresnio ir šviesesnio rytojaus. Tiek, kiek visuomenėje yra padorių piliečių, tiek yra kultūringų žmonių, daugiau ar mažiau savo tvarkingu gyvenimu, teisingomis mintimis, prisidedantys prie inteligentijos kultūrinio-tautinio darbo.
Inteligencija reikalauja išprusimo savo profesinėje veikloje. Tam reikia pastangų, didelio noro ir valios. Nuostabu, kai inteligentiškumas ugdomas palankioje kultūrinėje aplinkoje, kai pasirinkta norima profesija, tuomet ir į darbą einama kaip į šventę. Neatsitiktinai ir aš dirbu vienoje iš svarbiausių kultūros institucijų - bibliotekoje. Džiaugiuosi čia dirbdama. Idealus bibliotekininkas man - aukštos profesinės etikos asmenybė. Tai eruditas, turintis daug kompetencijos, lankstumo, atsakomybės jausmą bei gerus darbo įgūdžius. Visada ginantis skaitymo laisvę. Ir ne tik tai. Sėkmė darbe priklausys ne tik nuo mano profesinių įgūdžių, bet ir nuo jausmų, t.y. jausminio intelekto. Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, priimti kritiką, rasti argumentus bendraujant su žmonėmis. Skaitytojų aptarnavimo skyriuje susiduriu su visokio elgesio žmonėmis. Vieni iš jų - malonūs, patenkinti sudarytomis skaitymo galimybėmis, nevaržomai naudojasi visa informacija. Kiti - grubūs, iš anksto besivadovaujantys neigiama nuostata, peikiantys sukauptas bibliotekos materialines ir dvasines vertybes. Aš, kaip kultūros darbuotoja, turiu gerbti ir mokėti suprasti tiek kultūringus skaitytojus, tiek neturinčius kultūros. Žinau, kad pasitelkdama komunikabilumą, sveiką nuovoką, įveiksiu bendravimo keblumus. Taip norisi padėti formuoti teigiamą kultūringo bibliotekininko įvaizdį, ginantį profesijos prestižą visuomenėje.
Aš esu laiminga, nes gyvenime sutikau ir bendravau su tokiomis asmenybėmis, kuriuos sielos gelmėje vadinu tikrais inteligentais. Tai paprasti siela, kūrybiškai nepailstantys, nebijantys rūpesčių, pavojų - dvasios aristokratai. Kokius bruožus juose vertinu labiausiai? Kuo jie man ypatingi ir išsiskiriantys nuo kitų man pažįstamų kultūringų žmonių?
Dvasingumas. Ženkliausias tikrojo inteligento bruožas. Mokantis giliau mąstyti, geriau orientuotis bet kurioje situacijoje. Dvasingumą neretai atspindi ir išorė paliekanti stiprų poveikį, skatinanti sekti jo pavyzdžiu. Pabendravęs su dvasingu žmogumi, tarsi pats daraisi geresnis, kyla noras tobulėti.
Kūrybinė iniciatyva. Tai mokėjimas kritiškai mąstyti, nesusitaikymas su apgavystėmis, melu. Tai veržlus troškimas tobulinti pasaulį, tarnauti tiesos Deivei.
Meilė žmogui. Mylėti - tai reiškia švęsti savęs buvimo šventę ir būti Dievui dėkingam už gyvenimo dovaną, jo grožį, kitus žmones, žinias, net patį mąstymo procesą. Mylėti, taip, kad iš meilės sau negalėtum įskaudinti savęs, artimo ir neartimo. Kelias į meilę - per atleidimą. Būtent nuo jo prasideda džiugūs išgyvenimai, laimės jausmas, draugystė, pasitikėjimas. Jų, mylinčių, niekada neužklups depresija, baimė ar vienatvė, nes jie moka džiaugtis ir branginti tikrąsias vertybes. Su meile gimsta užuojauta, stebuklingas sugebėjimas sumaniai bendrauti su nuliūdusiu. Aš juos vadinu gražesnio ir šviesesnio gyvenimo meistrais, pilnavertiškumo jausmo įkvėpėjais, kurių gyvenimo nuostata - mylėkite ir jus mylės.
Tautiškumas. Tai ne tik mylintys žmogų ar jį supantį pasaulį, bet mylintys savo gimtąjį kraštą. Didžiavimasis savo tautiškumu, valstybės istorija, pagarba lietuviškai kultūrai, o kartais nesvetima ir nostalgijos liga. Turintys savyje tvirtą ideologiją neabejingi politiniams įvykiams. Tai lyg kūrybiškai apsiginklavę kariai, žinantys, kada į kovą stoti, o kada ne.
Save gerbiantys. Savaime suprantama, jog tai aukštos etikos, moralės, dori sąžiningi asmenys. Susivokiantys savo mintyse ir veiksmuose. Tai savo ramių, nesiblaškančių minčių valdovai, žodžio galios genijai.
Religingumas. Tikėti reiškia būti harmonijoje su protu, siela, kūnu ir Dievu. Dievas yra gyvenimas, tačiau daugiaplanis. Pagrindinės Dievo sampratos yra: Kelias, Tiesa ir Vartai į gyvenimą. Tas, kuris gyvena su Dievo įstatymais, nenusisuka nuo velnio chaoso taisyklėmis gyvenančiu paklydėliu. Žmogus niekada netaps Dievu, tačiau jis gali priartėti prie Dievo. Kai jis tampa vientisas protu ir siela, jo tikslu virsta greta esančio žmogaus gyvenimas. Tikras katalikas moka pasidalinti savo gyvenimu su kitais ir išmoko padėti atsiverti kitam. Nedaug tokių kilnių žmonių yra. Bet aš tokius buvau sutikusi ir supratusi iš jų, kaip įdomiai ir kūrybiškai galima gyventi. Aš dėkinga jiems.
Inteligentiškas žmogus niekada neleis nurimti sielai, užmigti protui, kaip kad žemė niekada neleistų nepatekėti saulei. Ji budina žemę, šypsosi jai, šildo ją kaip savo auginamą ir nuolat puoselėjamą kūdikį. Inteligento inteligentiškumas tai yra vertybė, kurios negalima pavogti ar aklai nukopijuoti, jos ir neatimsi. Tai ilgo kasdieninio triūso, saviauklos kelias į tikslą, kuris įgyvendinamas kantriai ir nenukrypstamai jo siekiant. Bet tai ne tik auklėjamojo pobūdžio dalykas. Įrodyta, kad žmogaus intelektas daugiau ar mažiau įgimtas. Jis gali būti įvairiopas: matematinis, kalbinis, muzikinis, vizualinis-erdvinis, tarpžmogiškas ir save suprantantis, kūniškas. Intelekto sugebėjimai priklauso ir nuo aplinkos, ir nuo genų. Amerikiečių mokslininkai šiandieną mano, kad 20% mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gimdoje, dar 20% reikia priskirti aplinkai, kurioje mes užaugome, o 50% priklauso genams. Likusieji 10% priskiriami prie kitų nenumatytų aplinkybių. Dar viena nenuginčijama tiesa. Inteligentiškumą suformuoja aplinka, socialinės sąlygos, finansinė padėtis, įgimti gabumai. Busimasis inteligentas jau iš šeimos, tėvų pavyzdžio įgyja tam tikrą intelektą. Vis dėlto intelekto niekada tiksliai neišmatuosi, niekada objektyviai neapskaičiuosi jo koeficiento. Tavo asmeninį intelektą įvertins tik tavo asmeninis gyvenimo testas. Kiekvienas kultūringas žmogus ar inteligentas turi teisę rinktis gyvenime, ar kilti aukštyn, ar pulti žemyn, ar stovėti vietoje. Taip ir inteligentas, jei jis nori tapti didžiuliu kalnu, jis turi kopti j jį ilgai ir atkakliai. Kiekviena šiandienos minutė jam neįkainojama, valandos suplanuotos, rankomis laikoma minutė. Išauga kalnas į amžinybę, stovi išdidus, saulė jį pirmą budina. Kad ir graži pieva, miškai, upės aplinkui, visi pirmąjį pamato. Taip ir inteligentas, mano supratimu - tobulybės įsikūnijimas, kelrodis visose žmogiškose srityse. Daug skirtumų, daug skirtingų reikalavimų yra inteligento ir kultūringo žmogaus gyvenimuose. Tai skirtingų pasaulių, mąstymo, siekių, jausenos ir sielos savininkai.
Tačiau kiekvienas mūsų yra didžiausias gamtos stebuklas, savito kūrybinio turtingumo lobis. Būtent skirtumai ir sukuria unikalų, nepakartojamą žmogų, jo išskirtinę dieviškąją misiją šioje žemėje.
