Aldona Jurkutė
“Gerieji Jūsų darbai bus pamiršti rytoj, - vis dėlto darykite gerus darbus”.
(Motina Teresė)
Ar bus paskelbtas 40-jo sukaktuvinio Laiškų lietuviams straipsnių konkurso temos Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Kada? Kuriuose? Ar atsilieps į jas Lietuvos jaunimas? Kiek viltingų laiškų sulauksime? Kuri tema rašantiems pasirodys artimiausia? Ar paragins, paskatins jaunąjį Amerikos atžalyną rašyti čia esančių lietuviškų mokyklų mokytojai?
Ar nepasivėlins pavasaris? Ar laiku pražys šių metų šventei užplanuoti (Aukščiausiojo prašyti, išmelsti ...) violetinės spalvos žiedai? Ar nebus per daug pailsęs redaktorius kun. J.Vaišnys, kuriam sulig kiekviena diena sunkiau suvaldyti plunksną bei svetima valia jam užkrautus darbus ir nelengvas mintis?
Meninės programos atlikėjai: solistė Nijolė Penikaitė ir akompaniatorius prof. Algis Zaboras.
1999-jų gražią, šiltą, saulėtą gegužės 2 d. popietę tradicinė Jaunimo centro scenos gilumoje iškelta paukštė su tik man įžūrimu šakelės snape krustelėjimu, džiugiu akies mirktelėjimu, tik man tegirdimais garsais iščiulbėjo atėjus tinkamam laikui kokį pusšimtį “ar” su klaustuku pakeisti paprastu nuoširdžiai ištartu “ačiū”.
Mūsų žurnalas dabinasi labai prasmingu pavadinimu “Laiškai...”
Ačiū kun. Kęstučiui Trimakui, kuris Eucharistijos aukoje Laiškų lietuviams metinėje šventėje ją pradėjo pamąstymu apie parašytus ir teberašomus laiškus ir gilią jų prasmę. “Taip yra: visu Šventojo Rašto įkvėptu turiniu dieviškasis Autorius kreipiasi į mus. Tai per daugelį tūkstančių metų parašytas Dievo laiškas mums, kaip Jis kreipė visos žmonijos istoriją tam, kad kiekvienas blogio nelaimės ištikti nežūtume, bet būtume asmeniškai Jo sūnaus išgelbėti.
Didysis Dievo įkvėptas laiškų rašytojas buvo apaštalas Paulius, rašęs, kad juos skaitantieji patys taptų gyvais laiškais, - ne tik jo, bet ir paties Kristaus Laiškai turi įtikinti skaitančius ir uždegti jų širdis tiek, kad jie persiimtų paties Kristaus mintimis, jausmais bei norais ir visa tai atsispindėtų jų gyvenime tiek, kad kiltų įkvėpimas ir kitiems žmonėms aplinkui. Kokia prasminga laiškų paskirtis! Kokia svarbi laiškų autorių užduotis! Ir kokius nuostabius vaisius gali juos skaitantieji širdyse ir gyvenime nokinti!”
39 laiškai - rašiniai buvo gauti iš suaugusiųjų, tik 8 jaunieji atsiuntė straipsnius konkursui. Ypatingos padėkos nusipelnė Los Angeles lituanistinės m-los mokytoja Marytė Newsom -už mokinių paraginimą atsakyti į kun. Juozo laiškus. Galbūt vienas tų laiškų padėjo dar visai jaunam žmogui rašinyje išreikšti mintį: ‘"'Žmonės yra geri, tik bailūs. Žmonės yra iš prigimties geri, jie panašūs į Dievą. Kažkas yra pasakęs, jog tobulas esti tik tas, kurio darbai tobuli ir logiškai mąstant, čia teisinga mintis. Bet ar aš esu tobulas Dievo darbas?”
Ačiū konsulams; - Generaliniam Giedriui Apuokui, jau antrą kartą savo buvimu pagerbusiam metinę LL šventę ir Garbės konsului Vaclovui Kleizai, po daugelio metų dar suradusiam naujus žurnalo įvertinimo žodžius. Ačiū Kultūros tarybos pirmininkei Marijai Remienei, raginusiai ir toliau eiti tautinio - čia, o Lietuvoje -dvasinio ugdymo keliu. Katalikišku keliu einant, keliant tautos dvasią, nešant viltį primygtinai raginta sulaukti Auksinės sukakties.
Ypatingos padėkos vertas Gedimino Ki-jausko SJ pasirašytas laiškas iš Cleveland'o, Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijos. Parėmęs “Laiškus” auka, kun. G. Kijauskas nepašykštėjo ir šiltų žodžių: Laiškų lietuviams jubiliejiniai metai bus per didįjį 2000 metų jubiliejų. Šiandien galime žvelgti į praėjusius dešimtmečius su pasigėrėjimu ir kartu dėkoti Dievui už taip gražiai atliktą misiją. Kiek kūrybos ir išradingumo! Kiek daug atskleista grožio, tiesos ir gėrio po platųjį pasaulį pasklidusiems broliams ir sesėms lietuviams. Tai Laiškas, kuris juos ištikimai lankė, švietė, guodė ir drąsino kilti aukštyn, tobulėti”.
Ačiū į šventę atėjusiems. Nors daugelis svečių garsiai neištarė tai progai įprastų pagiriamųjų žodžių, neišsakė per metus apie žurnalą, jo turinį, išvaizdą susikaupusių minčių ir nuomonių, negiedojo šlovinimo giesmių redaktoriui, - visa, kas tikra ir svarbu buvo visų ir kiekvieno akyse. Padėka ir pripažinimas. Skatinimas dirbti, raginimas nepalūžti. Tikėjimas 2000-jų sulaukimo būtinybe. Jų, ilgamečių žurnalo skaitytojų, gausus dalyvavimas šventėje buvo tylus, bet labai raiškus pritarimas jo egzistavimui, raginant, nugalėjus visas kliūtis, visus trukdžius ir dėmesio nevertas negales eiti, vis eiti, dar eiti pirmyn su nuostata, paimta iš konkursinio straipsnio: “Jeigu tu, žmogau, nori tapti didžiuliu kalnu, turi pirm į jį kopti - ilgai ilgai ir atkakliai. Niekada neleisk nurimti sielai, užmigti protui, kaip kad žemė niekados neleistų nepatekėti saulei”.
Ir šiemet pavyko permaldauti Aukščiausiąjį, - Jam panorėjus alyvos pražydo kiek ankstėliau nei visuomet. Sakydama “ačiū”, galvoju, kad ne tik alyvų puokščių, stovėjusių ant 33 stalų, bet ir visų likusių kvepėti ir žydėti ant krūmų verti, ištikimi, laiko patikrinti, darbo užgrūdinti pagalbininkai. A-č-i-ū: A. Ramanauskienei, R. Andrijauskienei, J. Ivašauskienei, S. Plenienei, S. Miglinienei, R. Masilionienei ir J. Masilioniui, S. Petersonienei, A. Šmulkštienei, G. Jokubaitytei, A. Valavičiui, Z. Degučiui.
Ačių naujajam veikliam tėvų jėzuitų administratroiui Romui Burneikiui, kuris daugeliui (jų tarpe ir kun. Vaišniui girdint) yra paskelbęs, jog “iš Laiškų lietuviams juokiasi visas pasaulis”. Na, gramatiniu ir sintaksiniu požiūriu tas sakinys gal ir nėra visai teisingas, bet, kad juokiasi - gerai! Blogai būtų jei 50-čio išvakarėse tyčiotųsi, pyktų, niekintų, neapkęstų, glamžytų, draskytų, tryptų, naikintų. Juokas - dalykas rimtas. Besijuokiantieji gerėja ir jaunėja. Ačiū administratoriui už aukščiausią redaktoriaus Šypsulių įvertinimą. Tuo labai prisidėta prie mūsų ketinimo Šypsulius išleisti atskira knygele. Po vieną dovanosime bičiuliams skaitytojams, bet pirmoji, pažadu, bus dedikuota žurnalo neskaitytojui R. Burneikiui.
Rašymas - sielos atsivėrimo šventė. Bet, kad šventė taptų tikra švente, ją reikia paremti. Amžinai nuogąstaujantis redaktorius šiemet džiūgavo - jokių abejonių dėl kitų metų konkurso nėra! Todėl prašau - jauni ir truputį pagyvenę, neseniai atvykusieji ir talentu apdovanoti Lietuvoje, - rašykite! Rašykite be paliovos kartodami “ačiū” 41-ojo LL premijų mecenatams: Mildai Budrienei, Birutei Kasakaitienei, prel. Juozui Prunskiui, Marijai Ročkuvienei, ' Stasiui Žilevičiui, Wandai Gvildienei, Pranui ir Aldonai Mažeikams, Vaclovui ir Margaritai Momkams, Danai ir Edmundui Miliams, Onai Abromaitienei, Halinai Bagdonienei, prel. Ignui Urbonui, Raimundui Vasiukevičiui, kun. Kęstučiui Trimakui, Barbarai Morkūnienei, Kaziui Rožanskui.
Ačiū Laiškų lietuviams leidėjui tėvui Antanui Saulaičiui, Lietuvos ir Latvijos provincijolui, už ilgalaikę nenugalimai kurčią tylą ir savitą požiūrį į žurnalą. Atrdodo, lyg žurnalo diagnozė (nuosprendis?), - lėta neskausminga baigtis yra nustatyta. Atrodo, kad to laukiama. Atrodo, kad pykstama, kam vis dar neuždegama graudulingoji. Kitaip - kodėl penkerius metus nematėme šviesaus besišypsančio veiko LL šventėse? Kodėl - nė žodelio sveikinant, nė eilutės pritariant, nė judesio - palaikant, nė mažiausio virptelėjimo išsaugant?! Kodėl tokie aiškūs ir pikti naikinimo ženklai? Ir į šį klaustuką atsakymą randi konkursiniame rašinyje: “Tu esi stiprus ir gali atsispirti tamsai, kurioje žlunga tavo prasmė. Tu gali pakeisti miestą, kuriame gyveni, išderintą aplinką, draugus, ypač jeigu jie neverti to vardo; tu privalai paniekinti tai, kas neteisinga - ir tai bus tobuliausia neapykantos forma”.
Ačiū Vilijai Kerelytei už puikų giedojimą šv. Mišių metu, Algimantui Bamiškiui - už pritarimą vargonais.
Ačiū solistei Nijolei Penikaitei ir jos akompaniatoriui prof. Algiui Zaborui už puikiai atliktą meninę programą.
Ačiū kun. Rimantui Gudeliui, sukalbėjusiam valgio palaiminimo maldą, paprašiusio Aukščiausiojo globoti ir laiminti Laiškų lietuviams redaktorių, skaitytojus ir konkurso dalyvius.
Ačiū Racine Bakery darbščiam kolektyvui su Danute Kapačinskiene priešakyje už nepriekaištingai paruoštą šventei maistą ir puikų aptarnavimą.
Ačiū metinę šventę vedusiai Svajonei Kerelytei, kuri be reikalo jaudinosi ir būgštavo, kad t. Vaišniui gal užklius jos ne taip ar ne visai taip sukirčiuoti žodžiai. Kalba, žodžai, jų sujungimas į sakinius, sakinių derinimas - visa buvo suvalkietiškai tikslu ir vaišniškai teisinga.
Priešpaskutinį “ačiū” šventės vedėja adresavo kun. J. Vaišniui: “Plačioji lietuvių visuomenė dėkinga už rašomus Laiškus lietuviams, už sukalbėtas maldas, gražią lietuvišką kalbą, už draugystę, patarnavimus, už nemeluotą pasiaukojimą Dievui, Tėvynei ir Artimui”.
Paskutinis, manasis, ačiū, kunige, už Jūsų ištvermę. Aš matau. Mes matome. Einate jau ne taip tvirtai kaip anksčiau. Neištesėjote duoto pažado pradėti žaisti tenisą ir smuikuoti. Bet vis tiek ačiū už reiklaus gerumo pamokas. Ačiū, kad leidote ieškoti, mokėte ir skatinote pajusti prasmės vertę. Žurnalo leidimas nors ir labai sunkiomis sąlygomis - prasmė, tarnavimas žmonėms - prasmė, mums adresuotuose laiškuose - prasmė. Prasmė ir tiesa slypi rašiusiųjų mums žodžiuose: “Dievas sukūrė mus panašius į save, visų pirma dovanodamas kūrybos galią. Ir laisvę. Mes turime laisvę pasirinkti. Dievas -didysis Statytojas, Režisierius pasiūlo gyvenimo būsto pamatus: epochą, tėvynę, tėvus, miestą, aplinką, o būsto projektą, statybines medžiagas, spalvas - su sodu ar be, su gėlynais ar be - tai tavo, žmogau, valia. Ir šio būsto grožis, patogumas, harmonija didžiai priklausys nuo to, ar statysi jį tikėdamas ir mylėdamas ar be to”.
Ačiū už tikėjimo pamokas.
