Antanas Marčiulaitis
Dar ir šiandien kai kas bando spręsti dilemą: ar nebuvo galima Lietuvoje išvengti aukų tuoj po antrojo pasaulinio karo, ar būtinai reikėjo pokarinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos)? Pabandykime bent glaustai žvilgterėti j šią politinę anomaliją moraliniu požiūriu, pasitelkdami istorinius faktus.
SSRS vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. įteikė Lietuvai ultimatumą tuoj po raudonosios armijos dalinių įvedimo į jos teritoriją. Tai buvo dvidešimtame amžiuje negirdėtas mažos valstybės pažeminimas ir didžiulės imperijos juodų kėslų bei suktumo pademonstravimas. Po dviejų dienų svetimų šeimininkų statytinis Dekanozovas sukurpė naują Lietuvos vyriausybę pagal Kremliaus modelį, be tautos atsiklausimo, be referendumo. Tų pačių metų liepos 14-15 d.d. Maskvos satrapai, vietinių komunistų apsišaukėlių padedami, pravedė Lietuvoje liaudies seimo rinkimus. O jau liepos 21 dieną neteisėtai išrinkto seimo pritarimu Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį. Šitaip buvo galutinai palaužta mūsų valstybės nepriklausomybė, šitaip nusileido 22-jus metus švietusi laisvės saulė ir sutrikdytas taikios ir darbščios tautos gyvenimas.
LL šventės organizatoriai ir programos atlikėjai. Iš kairės: Aldona Jurkutė, Svajonė Kerelytė, Redaktorius, Nijolė Penikaitė, dr. Vilija Kerelytė, prof. Algis Zaboras.
1941 m. birželio 14-17 d. Lietuvai buvo suduotas pirmas skaudus smūgis - masinis žmonių trėmimas. Tąsyk buvo ištremta apie 36,000 tautiečių. Šia savo šėtoniška akcija SSRS dar labiau atidengė savo tikrąjį politinį veidą, galbūt to nesitikėdama. Ar ne paradoksas: svetima valstybė sulaužė taikos ir nepuolimo sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d., okupavo Lietuvą ir, negana to, dar apkaltino neklusnumu. Visai nekaltus žmones, tautos elitą, deportavo į tolimąsias šiaurės-rytų rajonų dykvietes badui, šalčiui, sunkiems ir alinantiems darbams vien už tai, kad jie mylėjo savo tėvynę, buvo darbštūs, taikūs. Gyvų išliko vos kas dešimtas, visi kiti išmirė. Klausėme tada, klausiame ir dabar: kodėl? už ką?..
Antras stambus trėmimas buvo numatytas birželio 27 dieną, bet sutrukdė prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Tik po karo sovietiniai vandalai, antrąkart okupavę Lietuvą, tęsė savo juodą darbą. Apytikriais duomenimis, per kelerius metus ištremta 300,000 žmonių.
Didžiulės ir niekuo nepateisinamos anomalijos buvo nekaltų žmonių kankinimai ir žudymai. Atrodė, jog šėtono galybė iš pragaro persimetė ant žemės. Kraupūs įvykiai Rainių miškelyje, Pravieniškių koncentracijos stovykloje ir kitur 1941 metų birželį sukrėtė Lietuvos žmones ir privertė rimtai susimąstyti dėl didžiosios kaimynės pasibaisėtinos politikos.
Viena didžiausių anomalijų buvo mobilizacijos į raudonąją armiją paskelbimas 1944-aisiais metais, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Jauni vyrai, užuot ėję į svetimą okupantų kariuomenę, pasirinko mišką. Jie negalėjo pakęsti tokio šlykštaus pasityčiojimo: okupuotos valstybės jaunuoliai privalo eiti į frontą ir ten žūti už pavergėjo interesus?! Mobilizacijos paskelbimas prieštaravo ne tik pavergto žmogaus dvasiai, bet ir tarptautinei konvencijai, kurioje aiškiai pabrėžiama, jog okupavusioji valstybė neturi nei moralinės, nei juridinės teisės okupuotoje šalyje skelbti mobilizaciją. Be to, tuo metu tokia mobilizacija buvo visiškai beprasmė ir nereikalinga, nes SSRS pergalė prieš Vokietija buvo jau aiški, beliko rudajam lokiui nuleisti paskutinius kraujo lašus.
Šitaip prasidėjo partizaninis judėjimas, kurį okupantai ir jų lietuviškieji tarnai vadino klasių kova. Žinoma, taip traktuoti padėtį jiems buvo ir paranku, ir naudinga.
Partizanų daugumą sudarė mažai temokyti, su politika jokių ryšių neturėję, niekuo neprasikaltę kaimo berneliai. Jiems vadovauti ėmėsi buvę nepriklausomos Lietuvos karininkai, mokytojai, kitų profesijų mokyti vyrai, nespėję ar nenorėję pasitraukti į Vakarus.
Lietuva patyrė didžiulę materialinę ir dvasinę skriaudą. Matė, kaip okupantai siautėja ir griauna visa, kas darbščių lietuvių amžiais buvo sukurta. Nenuskendo užmaršties miglose ir 1941-aisiais raudonųjų sadistų įvykdyti nusikaltimai mūsų tautai. Todėl neliko nieko kita, kaip gintis, nors visiems buvo aišku, kad prieš pavergėjus, iki dantų ginkluotus ir be saiko žiaurius, nebus lemta laimėti. Tačiau ryžtas gintis buvo didelis, nes dažni gandai, kad tuoj prasidės naujas karas tarp Amerikos ir SSRS ir kad jis baigsis Amerikos pergale, teikė vilčių išsivaduoti iš okupacijos gniaužtų. Deja, naujas karas neprasidėjo, Lietuvos vaduoti niekas neatėjo. Teko vienų vieniems gintis. Partizaninės kovos truko gana ilgai.
Lietuvos pasipriešinimui slopinti Kremlius išleido įsakymą iš pačių lietuvių rinkti ir apginkluoti vadinamuosius stribus (rus. istrebiteli -naikintojai). O kad stribams buvo pavesta “ginti” liaudį (neaišku, nuo ko), todėl ir pavadinimą sušvelnino - praminė liaudies gynėjais. Tačiau, užuot gynę, stribai įnirtingai griovė, naikino ir plėšikavo. Okupantai siekė vieno: sukelti brolžudišką karą, kad būtų lengviau vykdyti valdžios užplanuotą tautos genocidą. Į stribus ėjo vagys, plėšikai, tinginiai, chuliganai ir kitokie moraliniai iškrypėliai, visi tie, kuriems tėvynės likimas nerūpėjo. Jiems buvo sudarytos sąlygos prisiplėšti ištremtųjų turto, kerštauti, girtauti, kartu su NKVD baudžiamaisiais būriais deginti sodybas, kankinti ir žudyti savo tautiečius. Visu tuo stribai ir naudojosi. Todėl visuomenėje neįsigijo nei pagarbos, nei pasitikėjimo. Tuo tarpu partizanai pasižymėjo didele drausme, drąsa ir ryžtu ginti savo tėvynę. Jie trukdė okupantams vykdyti planinius gyventojų trėmimus, trukdė enkavedistams ir stribams savavaliauti. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų pritarė tokiai partizanų veiklai ir juos visapusiškai rėmė.
Karui einant į pabaigą, lietuvių tauta ir jos pirmieji partizanai puoselėjo viltį, kad didžiosios valstybės įgyvendins Atlanto Chartijos principus ir privers SSRS vyriausybę išvesti savo armijos dalinius iš okupuotų kraštų. Partizanai organizavosi, telkėsi į apygardas, veikė atskirose rinktinėse (būriuose), vildamiesi sulaukti dienos, kada bus reikalingi tvarkai ir rimčiai šalyje palaikyti.
Partizaninės kovos vyko 10 metų (nuo 1944-jų iki 1953-jų) Jose žuvo apie 30,000 partizanų. Žuvusių stribų ir enkavedistų skaičius nežinomas. Lyginant priešingų jėgų santykį, galima konstatuoti, jog aktyvioji rezistencija truko stebėtinai ilgai. Partizanus rėmė maistu kaimo žmonės, leido jiems prie savo namų įsirengti žiemos metui slėptuves, nors gerai žinojo, kad už rėmimą gresia ilgametė tremtis arba mirtis. Partizanai turėjo nemažai ryšininkų, teikusių informacijas, ginklus, drabužius, medicinos pagalbą, platinusių nelegalią spaudą ir vykdžiusių kitokias užduotis. Ryšininkais dažniausiai būdavo paprasti kaimo žmonės, jaunos merginos, net vaikai. Partizanai įsigydavo svarbiuosius strategijos ir taktikos elementus. Paskaičius archyvinę medžiagą, partizanų atsiminimus, rinktinių ir apygardų vadų raportus, galima teigti, kad ginkluotuose susirėmimuose partizanų žūdavo 3-5 kartus mažiau nei stribų ir enkavedistų. Pastariesiems stigo kovinės dvasios, aiškios ir tvirtos idėjos. Jie žudė vien laukiniškos prigimties skatinami ir savo gyvybę saugodami.
Į partizaninį judėjimą įsijungė įvairių profesijų ir įvairaus išsilavinimo žmonės. Juos vienijo bendros idėjos: išsaugoti visuomenėje tautinę dvasią, nepasiduoti nusivylimui, nuolat priminti pasauliui, jog nesitaiksto su okupacija. Net dvasininkai vienaip ar kitaip padėjo šias idėjas ugdyti. Vyskupas Vincentas Borisevičius pritarė partizanų veiklai ir pagal išgales ją rėmė. Už tai buvo įkalintas, žiauriai kankintas ir Tuskulėnuose (prie Vilniaus) sušaudytas. Prisimenu buvusį mano parapijos kleboną Antaną Mieldažį, išdrįsusį pašventinti partizanų Tauro apygardos vėliavą, laikyti mišias partizanams dalyvaujant, klausyti jų išpažinčių. Seklių išduotas ir nuteistas ilgoms konclagerių kančioms. Kunigas Antanas Ylius pirmasis ėmėsi iniciatyvos, formuojant savo klebonijoje partizanų Tauro apygardą.
Partizanų padėtį labai sunkino išplėstas šnipų ir išdavikų tinklas. Jie, neretai apsimesdami enkavedistų persekiojamais, prisiprašydavo priimami į partizanus. Šitaip įsimaišę į būrius, jie iššifruodavo partizanų slėptuves, įvairią dokumentinę bei archyvinę medžiagą ir perduodavo enkavedistams. (Ypač daug žalos pridarė liūdnai pagarsėjęs šnipas, Vilniaus universiteto profesorius Juozas Markulis - Erelis, poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys).
Užgesus aktyvioms rezistencinėms kovoms, suaktyvėjo vadinamoji pasyvioji rezistencija. Ją vykdė daugiausia dvasininkija ir pasaulietiniai intelektualai bei studentai. Pagrindinis jų kovos ginklas buvo gyvas, uždegantis ir įtikinantis, dažnai alegorijomis pridengtas tiesos žodis, kaip patikimas skydas prieš melą ir klastą, taip pat nelegali spauda. Slapta iš rankų į rankas keliavo tokie spaudos leidiniai, kaip Vytis, Aušra, Laisvės šauklys, Perspektyvos, Alma Mater ir kiti. O pats populiariausias ir ilgiausiai išsilaikęs leidinys buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (LKBK). Kaip žinome, sovietų imperijos valdančiosios ir represinės struktūros (TSKP, KGB ir kt.) visomis priemonėmis, tiek auklėjamosiomis, tiek baudžiamosiomis, veikdamos dažniausiai per mokyklas ir spaudą, skleidė ateistinę propagandą. Jos naudojo visus, net pačius šlykščiausius metodus, siekdamos kuo greičiau uždusinti Bažnyčią. Kunigai už vaikų katekizavimą buvo nuožmiai persekiojami ir baudžiami. Religinės literatūros leidimas buvo draudžiamas. Jaunuolių priėmimas į vienintelę Lietuvoje likusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją buvo griežtai limituojamas, o kandidatai per KGB filtrą rūpestingai perleidžiami ir verbuojami šnipinėjimams. Esant tokiai nežmoniškai dvasininkijos ir tikinčiųjų diskriminacijai, turėjo reikštis priešinga reakcija. Čia ir pasižymėjo gerai užsimaskavusi LKB kronika. Saugumo darbuotojai išsijuosę darbavosi, stengdamiesi sunaikinti leidinį. Tačiau nepajėgė: LKBK nuo pirmojo numerio, pasirodžiusio 1972 m. kovo 19 d., iki pat nepriklausomybės atstatymo sėkmingai dirbo kilnų, reikšmingą, labai reikalingą darbą - kėlė aikštėn įvairias komunistinės valdžios niekšybes. Leidėjai ir platintojai buvo suiminėjami, baudžiami sunkiomis kalėjimų ir konclagerių bausmėmis. Bet į jų vietą tuoj stojo kiti drąsuoliai, tarytum uždegti V. Kudirkos raginimo:
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną,
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius - iš baimės jūs neišlakstykit,
Tik vieton ano stulpo ta pačią dieną tuoj kitą statykit.
Kronikoje buvo talpinamos pačios svarbiausios žinios apie Bažnyčios persekiojimus, įvairi dokumentine medžiaga ir kitos aktualijos. Pramušdama geležinę uždangą, slaptais keliais LKBK patekdavo į užsienį ir ten lietuvių išeivijos pastangomis buvo verčiama į kitas kalbas ir platinama. Tokiu būdu pasaulis gaudavo daug svarbių žinių apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. LKBK sukompromituodavo sovietinės spaudos ir kitų informacijos šaltinių skleidžiamą šmeižtą ir melą.
Tuos, kurie teigia, kad rezistencija Lietuvoje buvo visiškai beprasmė ir nereikalinga, nes atseit, įsiutino Kremlių ir jo agentūras, pareikalavo didelių aukų, būtų galima paklausti: o kodėl žmonių trėmimai ir žudymai intensyviai vyko 1941 metais, kai dar nebuvo nei partizaninio judėjimo, nei pasyvios rezistencijos? Kita vertus, galime įsivaizduoti, kokia didžiulė kolonistų banga iš Rytų būtų užplūdusi Lietuvą, jei joje nebūtų taip aktyviai pasireiškęs partizaninis priešinimasis, kaip tai atsitiko Latvijoje ir Estijoje.
Gaila, kad vis dar nerandama nei laiko, nei lėšų, pagaliau net ir žemės lopinėlio pastatyti paminklus kovojusiems ir žuvusiems rezistencijos dalyviams. O ir gyviems rezistentams ne visada išreiškiame atitinkamą pagarbą. Kur girdėta, kad drąsus kovotojas už tiesą, Bažnyčią ir tėvynę, buvęs katalikų teisėms ginti komiteto narys, ilgametis konclagerių kalinys, monsinjoras Alfonsas Svarinskas tampomas po teismus vien už tai, kad pasakė aštresnį bet teisingą priekaištą buvusiam aršiam komunistui. Ne gerb. Svarinską, o šitą politinį iškrypėlį reikėtų teisti už tautinės vėliavos išniekinimą.
Matyt, per anksti užgeso rezistencinės kovos, jei daug negražių dalykų dedasi šiandieninėje Lietuvoje. Svetimųjų priespaudos atsikratę, vis dar nesugebame atsikratyti jos padarinių: alkoholizmo, melo, sukčiavimo, abejingumo, neapykantos, pavydo.
Rezistentai, rikiuokimės atkakliai kovai su šiomis blogybėmis! Eikime mūsų tėvų ir brolių pramintais kovų takais, ne tik nulaistytais krauju ir ašaromis, bet ir švytinčiais ryžtu nugalėti piktą žvėrį - žmogiškąsias ydas.