Juozas Vaišnys SJ
Paprastai Laiškų lietuviams vasariniame numeryje (liepos-rugpjūčio mėn.) vedamasis būdavo apie poilsį ir atostogas. Pvz., 1975 m. rašėme, kad Šv. Raštas sako, jog Dievas, per šešias dienas sukūręs pasaulį, septintąją ilsėjosi. Be abejo, Dievui poilsis nebuvo reikalingas, tik Jis norėjo žmogui duoti pavyzdį, kad reikia ne tik dirbti, bet ir poilsiauti. Juk žmogus nėra kokia nors mašina ar perpetuum mobile, jis negali be pertraukos dirbti. Jeigu kas giriasi, kad jau daug metų neturi jokių atostogų, tai jį reikėtų labai rimtai perspėti, jog čia nėra ko girtis. Jis turėtų tuoj keisti savo gyvenimo būdą, kol dar visiškai nesugadino nervų sau ar kitiems.
Kitoje vietoje buvo rašyta, kad žmogus yra neriboto Dievo ribotas kūrinys. Jo gyvenimo pareiga yra veikla ir darbas. Bet ribotam žmogui nuolatinis darbas neįmanomas. Tad ne mažesnė pareiga yra ilsėtis negu dirbti. Jeigu nebus poilsio, nebus nei darbo, nei veiklos. Poilsis jam yra būtinai reikalingas, kad sveikame kūne ir siela būtų sveika. Nuo atostogų priklausys ir ateinantieji metai. Tad ribotam žmogui būtinai reikia ir atostogų, ir poilsio, kad šiame ribotame pasaulyje jis galėtų toliau nueiti amžinojo gyvenimo neribotos laimės kryptimi.
Didžiąją Jaunimo centro salę užpildė Laiškų lietuviamsbičiuliai ir gerbėjai.
Esame nurodę ir įvairių pavyzdžių iš žinomų žmonių pažiūros į atostogas. Vienas Amerikos prezidentas sakydavo, kad jis turįs tiek darbų ir įsipareigojimų, kad per dvylika mėnesių jokiu būdu jų negalėtų atlikti, bet per vienuolika mėnesių gali (t.y. kai pasiima vieną mėnesį atostogų). Ne vienas yra pasakęs, kad kai jis būna taip prislėgtas įvairių darbų ir užsiėmimų, kad nebežino kurio griebtis, išvažiuoja bent vieną dieną pailsėti. Grįžus viskas kitaip atrodo -lyg tų problemų visai nebūta.
Bet kai žmonės žino Laiškų lietuviams redakcijos padėtį, kai yra girdėję, kad redaktorius, kuris taip kitus ragina ilsėtis ir atostogauti, jau daug metų nėra turėjęs jokių atostogų, galėtų pasakyti: “Medice, cura teipsum” (Gydytojau, pasirūpink pats savimi). Taip, tai būtų labai išmintingas ir logiškas patarimas, bet redaktorius nesimuš į krūtinę ir nesakys “mea culpa”, nes puikiausiai žino, kad kaltė yra ne jo. Jau kelinti metai jis namuose yra paliktas vienas tarp kelių iš lovos nebesikeliančių arba vos bepaeinančių ligonių, o turi ne tik redaktoriauti, bet atlikti ir kitas būtinas pareigas. Tai yra fiziškai neįmanoma - jis negali kaip reikiant atlikti nei vienų, nei kitų pareigų.
Nors skaitytojai, ypač iš Lietuvos, Laiškus lietuviams labai giria (įskaitant ir arkiv. Audrį Juozą Bačkį bei kitus Lietuvos vyskupus), bet redaktorius labai gerai supranta, kad šis žurnalas dabar jau yra ne visai toks, koks buvo pirmiau, kai daugelis Lietuvos kalbininkų jį labai vertino ir gyrė už kalbos taisyklingumą. Dabar jame vis dažniau pasitaiko korektūros klaidų ir kitokių kalbos negerovių, nes vienam redaktoriui nėra laiko ir galimybių ištaisyti visas klaidas ir geriau paruošti spaudai. Daug jėgų išsemia ir korektūros skaitymas, nes kito žmogaus šiam tikslui neturime.
Be abejo, malonu, kai žmonės šį žurnalą kartais net ir per daug liaupsina, tačiau norėtųsi, kad objektyviai žiūrint, jo svarbą ir egzistencijos prasmę suprastų ir tie, kurie į jį dabar žiūri gana abejingai.
Redaktorius laukia talkos ir pagalbos - o jos tikrai galima tikėtis, nes išeivija turi dar labai daug gerų, talentingų ir idealistiškai nusiteikusių žmonių.
Nemaža sunkumų yra ir su administracija. Administratorė, turinti puikų lituanistinį išsilavinimą, tikrai yra dešinioji redaktoriaus ranka. Su ja visuomet galima pasitarti. Ji nuoširdžiai yra pamilusi Laiškus lietuviams, ir žurnalo tolimesniam gyvavimui yra labai reikalinga ir svarbi. Bet ir čia susiduriame su daug kliūčių dėl nustatytų potvarkių laiko ir atlyginimo atžvilgiu.
Artėja žurnalo 50 metų jubiliejus. Kaip patys žinote, buvo visokių dienų - ir sunkių, ir šviesių. Žurnalo leidimas niekuo nesiskyrė nuo visų kitų lietuviško darbo sričių - visur reikėjo nugalėti kliūtis, finansų ir bendradarbių stoką, it t.t. Ir vis dėlto tesėjome. Lygiai kaip tesėjo visa lietuviška veikla išeivijoje; šiandien organizacija po organizacijos, meno grupė po meno grupės švenčia penkiasdešimtąjį jubiliejų. Šis laisvos lietuvių tautos dalies išeivijos kūrybingumas ir patvarumas paraleliai atsiliepia tiems penkiems dešimtmečiams, pavogusiems iš Lietuvos žmonių teisę būti žmonėmis. Ir kas būtų atsitikę, jeigu mes - išeivija - nebūtume stoję į darbą?
Ši graži mūsų praeitis šiandien yra įššūkis mūsų rytojui. Mes galime ir toliau tesėti, nes esame, kas esame, ir turime teisę ir toliau tokie būti. Tik išlaikykime savyje tą pačią dvasią ir ugnį, vedusią mus per praėjusius penkis dešimtmečių.
Jeigu jokiu būdu nebūtų įmanoma ar nenorima atsiųsti iš Lietuvos talkos, tai, T. Kijausko patarimu, reikėtų pasamdyti žmogų, kuris sugebėtų suorganizuoti trigubą vajų: suieškoti daugiau prenumeratorių, suburti daugiau spaudos darbuotojų šio žurnalo gyvybei palaikyti ir surinkti pakankamai būtinų lėšų, kas užtikrintų ir žurnalo, ir mūsų visų ateitį.
Šį straipsniuką pavadinome žinomu Cicerono posakiu “Pro domo sua” (Už savo namus). Jis paprastai vartojamas, ginant save ir savo reikalus.