Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NE MOKINYS, O KANKINYS

AGNIETĖ JANKAUSKIENE

     -    Sūnau, šiandien paskutinė tavo atostogų diena, einam palydėti vasaros prie Nemuno, o vakare - Bazilikoj pamaldos moksleivių intencija.

     Palikę savo kuklų kamputį triukšmingos gatvės nuošaly, pamažu pražingsniavome Neries tiltą. Sustojom prie Santakos. Neris skuba į Nemuną - patiki jam savo vardą. Tai jųdviejų jungtuvės. Dešiniam Nemuno krante puikuojasi saulės nušviesti beržai, o Nemune - gulbių šeima. Abu su sūnumi gėrimės gamtovaizdžiu. Mintys ir širdys kyla virš jo - į patį grožio Kūrėją...

Paskutinė vasaros diena.

Bazilikoje - daug moksleivių, bet sūnaus klasiokų nepastebėjau. Grįžtant į namus, klausiu sūnų:

-    Vytuk, nejau tavo klasėje nėra tikinčių mokinių?

-    Mamyte, mano klasėje - tik du tikintys berniukai: Evaldas ir aš.

-    Tai gal todėl tu buvai klasiokų skriaudžiamas ir pajuokiamas, kad esi tikintis?

Sūnus, galbūt nenorėjo išduoti draugų, todėl neatsakė. Išvis, mano jaunėlis buvo tylus, ramaus būdo, švelnių veido bruožų ir lėtų judesių berniukas, taip pat nestiprios sveikatos. Kartą parėjęs po pamokų užtinusiais paakiais, pasiskundė:

-    Mamyte, mane, klasiokai stumdė ir skaudžiai mušė.

     Aš jam atsakiau (labai nepedagogiškai): “kirsk atgal!” O Vytukas man: “Mamyte, man labai skauda, kai jie kerta, tai ir jiems skaudės, kai kirsiu”.

     Po vakarienės, padėkoję Dievui už maistą ir sveikatą, ėjome ilsėtis, nes rytojus jau žadėjo naują dienos programą: tai rugsėjo pirmoji. Jaudulys perbėga ne tik mokinių, bet ir tėvų širdis..

     Sūnus nauja eilute, su trim baltom rožėm auklėtojai, atsisveikino mane. Palaiminau jį kryžiaus ženklu...

     Iš klasės grįžęs berniukas negalėjo sulaikyti ašarų.

     -    Kas įvyko?

     -    Išdykę klasiokai, dar nepriėjus mokyklos, atėmė iš manęs rožes. Mokyklos koridoriuje pagavo name ir pradėjo savo mėgstamą “žaidimą”: nešiojo mane, mėtė iš rankų į rankas, tampė už rankų ir kojų, kaip varlę. Prošal praėjo jaunos mokytojos, bet tarsi nematė šio “žaidimo”.

     Rytojaus dieną nuėjau pas Vytauto klasės auklėtoją šiuo reikalu. Ji nieko nežinanti, o jaunos mokytojos nieko nesakiusios. Tai vėl naujas kančios krikštas mano sūnui.

     Daugsyk, bijodamas išdykėlių, jis praeidavo pro mokyklą, sustodavo kur nors: bibliotekoje ar miesto skvere ir grįždavo namo tuokart, kai baigdavosi pamokos. Bėgo dienos. Aš buvau beveik rami: gal klasiokai pasitaisė ir neskriaudžia mano sūnaus. Bet... kartą atėję keli jo klasiokai paklausė, kodėl Vytautas labai retai lanko mokyklą, o šiandien ypatingą klasės šventė, bet jo nėra. Vėl naujas spyglys į mano širdį... Kilo įtarimas, net sūnus, kuris buvo man atviras, dabar tapo neaiškus. Pastebėjau ir savo klaidą: anksčiau ne tik su sūnum kalbėjausi apie mokslą, bet ir su jo klasės auklėtoja, galbūt net per dažnai, nes gavau pravardę “angelas sargas”. Vėliau, kai sūnus, užuot mokęsis, pravaikščiodavo, kai sugrįžusio nemačiau paraudusių akių, pagalvojau, kad viskas eina normalia vaga. Viskas išaiškėjo, kai sūnus liko antriems metams 11-oje klasėje. Jis man atsivėrė:

     -    Atsiprašau, mamyte, aš kitaip negalėjau elgtis. Pirmoji mano “kaltė” klasiokų atžvilgiu, tai, kad nesutikau taip kirptis plaukų, kaip jie, nevėriau auskaro į ausį, nesutikau stoti į padaužų būrį. Jie pastebėjo mano fizinį silpnumą ir prasidėjo: spardymai, gnaibymai, mušimai. Jis parodė savo kūne tamsias ir pageltusias dėmes. Aš rengiausi eiti pas direktorę, bet sūnus draudė:

     -    Gal neik. Nereikia. Klasiokai gali būti dar aršesni.

     -    Bet, sūnau, kiek tu gali kentėti?!

     -    Nežinau, mama, bet neik, nes jie turtingi, ir jų tėvams bus gėda, kad tokie jų vaikai.

     Tačiau kitądien jis grįžo iš mokyklos susijaudinęs, kruvinu pirštu ir pasakė:

     -    Vaikai mane apstojo ratu, vieni laikė, o kitas “didvyris” stipriu siūlu pjovė mano rankos pirštą.

     Buvau priversta eiti pas direktorę ir viską išsiaiškinti. Direktorė pasistengė šį nemalonų dalyką pedagogiškai sutvarkyti. Auklėtoja privertė išdykėlius atsiprašyti ir jeigu aš neparašysiu pareiškimo, kad jos sūnaus kankintojai būtų pasiųsti į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją ir berniukai pasižadės nekartoti Vytauto atžvilgiu tokiu išdaigų, bus viskas atleista. Aš ištariau atleidimo žodžius, nes man buvo gaila ne tik savo kankinamo sūnaus, bet ir tų berniukų, kurie yra taip pat tėvų sūnūs, ir čia pat jų motinos ašarojo, ypač to Andriaus, kuris buvo mažosios “gaujos vadeiva”. Atleidžiu. Tik tegu jie pasitaiso ir užauga dorais žmonėmis. Andrius daugiau neskriaudė Vytauto, bet ir jo neapgindavo nuo mušeikų.

     Bet nesibaigia Vytautui kryžiaus kelias: jei ne klasiokai užpuldinėja, tai žemesnių klasių. Žadėjo jį perkelti į kitą mokyklą, o jis:

     - Mama, nereikia: ir ten aš būsiu pajuokos objektu, nes būsiu “naujokas”, o kaip toks ir dar vienuoliktokas, tai išdykėliai bematant sužinos, kodėl aš palikau savo mokyklą.

     Negana to, trys berniukai pareikalavo iš Vytauto 200 litų arba 1 kg gyvsidabrio, jei ne - jie užmuš jį ir jo motiną. Ir vėl mano sūnus nelanko mokyklos, nes kasryt trys “didvyriai” kartoja savo.

     Ir vėl žygis į mokyklą, ir vėl šantažo išaiškinimas, ir vėl mano atleidimas.

     Anksčiau sužinojusi, kad sūnus praleidinėja pamokas, jį bausdavau, nes galvojau, jog jis tinginiauja. Čia taip pat mano kaltė, kad nesiteiravau priežasčių. Galop viršūnė: prieš mokslo pabaigą 11 klasėje Vytautas tapo tarsi kokia kaliausė: klasiokai jį spjaudė, žnaibė, suplėšė sąsiuvinius, perplėšė knygdėtę, subjaurojo knygas ir trys berniukai įsiūbavę norėjo išmesti jį iš trečio aukšto, bet Apvaizdos dėka, laiptuose pasirodė mokyklos direktorė ir kankintojai pabėgo. Šis įvykis įaugo į mano sūnaus pasąmonę ir jis naktim kartodavo:

     -    Nereikia! Nereikia! Paleiskit!

     “Nėra to blogo, kas neišeitų į gera”. Mano sūnus šį rudenį laisvas nuo visokių kryžminių smūgių. Likęs antriems metams vienuoliktoje klasėje, jis jos nebelankys, bet mokysis namuose su viltim, kad 1998 m. galės įstoti į Jėzuitų gimnaziją. Kaip apsidžiaugė pamatęs Laiškai lietuviams žurnale nuotrauką. Kauno jėzuitų vidurinės mokyklos VI laidos abiturientai su mokytojais ir mokyklos vadovais po Paskutinio skambučio Mišių prie Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios. Nuotraukoje rado savo pažįstamą direktorių ir vieną abiturientą - savo bičiulį.

     -    Mama, galbūt sekančiais metais ir aš būsiu gimnazistas, nes ši mokykla jau išaugo į gimnaziją.

     Rugsėjis. Kaip miela laisvalaikiu išeiti kartu su savo sūnumi į gamtą. Klevai. Margaspalviai klevai. Ir kaip jie suspėjo išsipuošti į rudenio šventę mūsų Laisvės vėliavos spalvomis! Jie buvo priežastimi mūsų pokalbio apie Dievą, Jo sukurtą grožį (kurio joks menininkas negali perteikti mūsų akims ir širdžiai paganyti nei drobėje, nei marmure, nei popieriuje, nei keramikoje) gamtoje, o grožio viršūnė - žmogus; apie Tėvynę, kurios oru kvėpuojame, apie žmones, kurių bendruomenėje gyvename, ir... apie blogį, kurį skleidžia taip pat tik žmonės.

     -    Mama, pažinau daug blogio. Norėčiau, kad jo būtų mažiau. Kokį ginklą man pasirinkti kovoje su juo?! ~Nesyk susimąstau, o gal...? O gal - jei laimingai baigsiu gimnaziją - (turiu viltį į ją patekti), pasukti savo žvilgsnį, širdį ir žingsnius Kauno Kunigų seminarijos link... Dažnai man kalbėjai, kad esu Tavo gyvenimo džiaugsmas, viltis bei ramstis, bet aš esu tik Tavo jaunėlis. Turi vedusį sūnų, ištekėjusią dukrą, turi 4-is vaikaičius, taigi nesi vieniša. Argi nebūtų Tau džiugu jausti ant savo galvos jaunėlio palaimintas rankas jo primicijų dieną?

     -    Mama, atsiprašau, kad vaikiškai užsisvajojau (man jau 19-a!). Juk aš likęs tik toj pačioj klasėj vienuoliktokas, bet... pasitikiu Apvaizda. O šiandien tiek rudeniškos šviesos! Tiek akį veriančių spalvų, kad norisi, bent mintim paskrajoti ateities padangėmis...