Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TENEGĘSTA VILTIES ŽVAIGŽDĖ

Antanas Marčiulaitis

     Ar galima įsivaizduoti gyvą medį be šaknų, žinant, kad jis ne kuo kitu, o šaknimis siurbia gyvybę į save iš žemės? Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti žmogų be vilties. Ji yra nuostabiausia kiekvieno mūsų dvasinė savybė: suteikia pasitikėjimo savo jėgomis bei galimybėmis, neleidžia įsigalėti abejonėms; ji yra įvairiapusės veiklos skatintoja. Bet koks nusivylimas gali virsti tragedija, silpnavalį nustumti į pražūtį, į paties savęs susinaikinimą. Tik valingas žmogus gali atsispirti net ir didžiausioms gyvenime pasitaikančioms audroms.

     Galima būtų įžvelgti dvi žmogiškųjų vilčių kategorijas: 1. žemesniąją, buitinę (viltis sulaukti geresnių laikų, pasveikti, praturtėti) ir 2. aukštesniąją, pačią esmingiausią (amžinojo gyvenimo, pripildyto begalinės laimės Dievo artumoje, viltis). Pastaroji viltis tikinčiajam yra didžiulė varomoji jėga, sudaranti galimybes tobulėti ir netgi šventėti. Tikintis žmogus pasitinka mirtį kaip natūralų perėjimą iš laikinos žemiškosios būties į amžinąja būtį. Štai į kur krypsta tikinčiojo viltis. Tik gilus tikėjimas, tik nuolankus išsakymas Dievui savo kančių ir negandų padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, praturtina sielą palaiminga ramybe ir viltimi. “Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties” (Rom 15, 13).

     Ateistui, neigiančiam pomirtinį amžinąjį gyvenimą, kur kas sunkiau skirtis su šiuo pasauliu. Mirties akivaizdoje jis pajunta dvasinę tuštumą, kurios nebeturi kuo užpildyti. Belieka pulti į visišką nusivylimą gyvenimu. Jei tasai gyvenimas buvo pakankamai sotus ir nerūpestingas - gaila, kad jis taip trumpai tęsėsi. Jei jis buvo vargingas, perpintas kančiomis - skaudžiai apmaudu, kad tik tuo ir užsibaigia.

     Jei mano mąstysenoje ir širdyje žėruoja gyvas tikėjimas amžinuoju gyvenimu, tai drauge žėruoja ir viltis jo sulaukti. O jei turiu viltį, vadinasi, manyje gyvas tikėjimas tuo, ką Dievas žadėjo. Laiške Žydams aiškiai nusakomas Dievo pažadas: “Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, ardo tikrovę, kurios nematome” (Žyd 11,1).

     Kiekvieną mūsų dieną lydi kokie nors laukimai. Rytą laukiame vakaro, vakare - ryto; laukiame ateinančio, laukiame nueinančio; vaikystėje laukiame jaunystės, jaunystėje - brandos amžiaus... Kiekvieną laukimą sušildome viltimi, nes jei nebūtų vilties sulaukti, tai nebūtų ir ko laukti. Žmonija tūkstančius metų laukė ir vylėsi sulauksianti žadėtojo Išganytojo. Gimęs, mokęs žmones, kentėjęs ir miręs ant kryžiaus, Išganytojas įprasmino didįjį žmonijos laukimą ir didžiąja viltį. Prisikėlęs iš mirties Kristus buvo, yra ir bus didžiąja Dievo Bažnyčios viltimi. Išganymo viltis yra įstabiausia Šventosios Dvasios dovana. Dievas žmonių išganymo planą grindė meile ir gailestingumu. Todėl suteikia mums negęstančią viltį anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš žemiškųjų kančių ir negandų, pereiti į amžinąjį poilsį bei ramybę. Kokį žemiškojo gyvenimo kraitį nusinešime į amžinybę, tokį ir atpildą joje gausime. Tad vien laukti ir viltis nepakanka. Reikia savo žemiškąją būtį taip tvarkyti, kad taptume verti sulaukti niekad nesibaigiančios dangiškosios palaimos.

     Mus gyvenimo keliuose ir klystkeliuose dažnai pasitinka visokiausi netikėtumai: skaudžios nelaimės, ligos, vargai, netektys, skriaudų kartėlis, kad kartais, atrodo, ir gyventi nesinorėtų. Bet apsidairykime aplinkui ir pastebėsime, kad yra labiau kenčiančių, nelaimingesnių už mus; prisiminkime, kiek kančių patyrė, mūsų tėvynės gynėjai, partizanai ir visi kovotojai už tiesą ir teisingumą, už tikėjimą; kiek sielvarto ir ašarų išliejo motinos dėl savo vaikų žūties, - ir tada neatrodys tokie nepakeliami mums skirti išmėginimai.

     Kiekvienoje kraštutinėje padėtyje būtina ryžtingai pakelti galvą, įsitikinus, jog viskas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą, ne tik ateina, bet ir praeina. Ir, anot tremtinio Antano Poškos, koks bebūtų nusiminimas, viltis jam pakiša išsigelbėjimo šiaudą.

     Komunistinės okupacijos metais vienas Lietuvos vaikinas, tarnaudamas armijoje, buvo nugrūstas už kelių tūkstančių kilometrų, į Karagandos sritį. Ten vienų karinių pratybų metu buvo sunkiai sužeistas ir paguldytas į ligoninę. Tėvai gavo skubią telegramą, jog jų sūnaus sveikatos būklė kritiška. Motinos širdis tarsi jauste jautė, kad reikia sergančiam sūnui iškepti duonos. Susėmė paskutinius namie užsilikusius miltus ir paskubom iškepė duonos kepalėlį. “Nuvežk sūneliui, gal jam kaip tik ir trūksta šitos duonelės, kad galėtų pasveikti ir sugrįžti namo”, - paliepė vyrui. Šis sėdo į lėktuvą ir išskrido pas ligonį, glausdamas prie krūtinės šviežios duonos kepalėlį. Po dviejų dienų jis jau stovėjo prie sūnaus lovos. Bandė prakalbinti, bet tasai nepratarė nė žodžio. Užmerktos akys ir išbalęs veidas bylojo apie neišvengiamą mirtį. Tėvas išvyniojo kepalėlį iš drobinės skiautės ir ištiesęs į sūnų, tarsi laimindamas, graudžiai užvirpuliavo: “Prasimerk, sūneli, bent trumpam žvilgterėk: aš tau atvežiau tavo mamos iškeptos duonos. Ar girdi mane: tavo mama siunčia tau šitą duonelę...” Ir staiga įvyko lyg koks stebuklas: sūnus atsimerkė ir silpnu balsu prašvokštė: “Mama...” Palietė pirštais kepalėlį, priglaudė prie lūpų, nuoširdžiai pabučiavo, tarytum savo motiną bučiuotų. Paskui vos girdimai ištarė viltingus žodžius: “Aš būtinai pasveiksiu...” Gydytojų ir tėvo nuostabai, ligonis pamažu atgavo bebaigiančias blėsti jėgas, gyvybė kaip įpūsta menkutė liepsnelė ėmė rusenti. Praėjo mėnuo, ir kareivėlis, su didele pagarba ir meile suvalgęs duonos kepalėlį, grįžo į savo namus, pas mylimą motiną. Viltis suteikė jam jėgų kabintis į gyvenimą. Viltis neapleido ir motinos.

     Skaudu, kai į neviltį puolęs žmogus praranda savo gyvenimo prasmę, bejėgiškai blaškosi ir, kas baisiausia, - ima bodėtis gyvenimu. Tada kiekviena nesėkmė ar nelaimė jo vaizduotėje padidinama ir tampa nebepakenčiama. Bevalis žmogus netenka vilties ir pasikėsina į savo gyvybę. Taip neatsitiktų, jei jis stengtųsi kuo dažniau sutelkti mintis apie pasiruošimą amžinąjam gyvenimui ir jei jo viltys nebūtų nukreiptos vien į žemiškus reikalus.

     Labai naudinga nuolat grūdinti savo valią , apnikusias juodas mintis užgesinti nuoširdžia malda ir besąlyginiu atsidavimu dieviškajai Meilei bei Gailestingumui. Malda ir visiškas pasitikėjimas Dievu - tvirčiausia atspara prieš mirtiną nuodėmę, prieš savo gyvybės nutraukimą. Taip pat svarbu pamąstyti, jog viskas, kas vyksta žemiškajame gyvenime, yra laikina: praeis kiek laiko, ir vėl viskas grįš į savo vietą. O laikinos negandos, prislėgusios nelaimingąjį, neliks Dievo nepastebėtos: jos bus užsakytos kaip atgaila už savo ir kitų nusikaltimus Dieviškajai Valiai. Tad tegu niekad negęsta mūsų vilties kelrodė žvaigždė - patikimiausias vadovas kelyje į amžinąją ramybę ir džiaugsmo pilnatvę. Duok Dieve, kad savižudybių skaičius, o ypač Lietuvoje, nuolat mažėtų ir visai išnyktų, kad niekas nekristų į pražūtingą nevilties duobę. Saulės ir duonos visiems užteks, o skausmu vienas su kitu viltingai dalykimės perpus. Juk ne veltui sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o pasidalytas skausmas - pusė skausmo.