Algirdas Paliokas SJ
Evangelijoje ne kartą sutinkame turto pasmerkimą ir neturto išaukštinimą. Žmonių kalboje šių dviejų terminų reikšmė ir vartosena yra aiški ir vienareikšmė. Evangelijoje jie apima visą žmogų, jo visą pasaulėžiūrą ir gyvenimą
Kaip žmogus priima šias evangelines tiesas? Pagalvojęs apie savo materialinius išteklius bei šiuolaikinio gyvenimo reikmes, jis tuojau sau atsako: “Tai ne man, tai nesuprantama ir neįvykdoma”. Neįgyvendinamus dalykus išstūmęs iš savo domės horizonto, jis daugiau prie šių dieviškos išminties teiginių nebesustoja. Jam nė į galvą neateina, kad paklausęs Kristaus, jis jau žemėje artės prie ramios ir laimingos, meile alsuojančios rojaus būsenos. Priešingai, žmogus niekada nepagalvoja-apie nelaimių, ligų įvairių praradimų, skausmingų išgyvenimų šaltinius, atsiveriančius neteisingai vertinant žemės gėrybes ir netinkamai jas panaudojant. Rojaus gundymui: “Jūs būsite kaip Dievas” (Pr. 3,5) pasiduoda veik visi žmonės. Juk žmogus nori gyventi saugiai, apstume, viskuo apsirūpinęs, nes tiki, kad tai neša laimę.
Magnolija
Tikinčiųjų rinktinei daliai minėtos Evangelijos vietos tampa neišrišama problema. Iš vienos pusės: Dievas traukia, norisi augti dvasingume, artėti prie Dievo ir vis tobuliau Jam tarnauti... Iš kitos pusės: tai dvelkia negalimybe, nes Dievo karalystė aptverta neturto siena. Nepalikai turto anoje pusėje, neįžengsi į ją. Nejaugi krikščionybės idealai tokie tolimi ir nepasiekiami kaip žvaigždės.
Kas yra turtuolis?
Jis gali turėti daug pinigų ir nekilnojamo turto, gali ir nieko neturėti, bet jis visada savimi pasitikintis, jis neabejotinai tikras dėl savo pasaulėžiūros bei įsitikinimų, patenkintas savo poelgiais ir savo gyvenimu, jis nori pajungti visus savo supratimui, jis nuolat kalba apie save ir savo laimėjimus, jis nepamokomas, nepatobulinamas, gink Dieve, nekritikuojamas, jis savo esamybėje laimingas, turtingas, neklustantis. Jeigu kas suabejos jo tiesa, jei pabandys pamokyti, jei pasiūlys ką nors pakeisti, patobulinti, jei bandys išjudinti iš jo tikrumo, suabejoti jo neklystamumu, tuomet jis šauks: “Ant kryžiaus jį!” Tokie buvo anų laikų fariziejai. Nereikia, kad žmogus turėtų visas išvardintąsias savybes, užtenka vienos, kad būtų galima priskirti turtuolių kategorijai.
Kas yra neturtėlis?
Tai tas, kuriam ko nors reikia, kuris kažko laukia, kuris alksta, kuris kenčia... Dievo Žodis randa jį visada pasiruošusį ir atsivėrusį. Jis sugeria šį Žodį ir leidžiasi jo vadovaujamas. Jis suabejoja savaisiais įsitikinimais ir leidžia Žodžiui juos keisti. Jis visada yra pasiruošęs priimti, “suvirškinti”, įsisavinti. Jis yra ėjime, kopime, siekime. Todėl jis tobulėja, todėl prie Dievo artėja. Jį iš minios išskiria ir pakelia į nematomas dvasingumo aukštumas šis Kristaus pažadas: “Palaiminti tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jo laikosi” (Lk 11,28). Naudojant Evangelijos terminologiją - tai vargšas, tai neturtėlis, tai mažutėlis. O kas prieš Dievą gali kuo nors pasigirti ar pasididžiuoti? Ką mes turime, ko nebūtume iš Jo gavę? Šitokio vargšo pusėje paties Dievo simpatija ir antrasis palaiminimas kartu su išaukštinimu: “Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3). Kas gali būti svarbiau už dar žemėje užtikrintą ateitį, jokių jėgų nesugriausimą laimingą amžinąjį likimą?
Pirmasis gyvena savo susikurtoje karalystėje, antrasis jau čia, dar žemėje būdamas, dangaus karalystėje. Pirmojo karalystė ir karaliavimas tik iki mirties, antrojo - amžinas.
Kas yra neturtas?
Tai ne materialinio skurdo būsena. Neturtas -tai kūrinio teisinga laikysena savo Kūrėjo atžvilgiu. Žmogaus kūriniai, kadangi jie negyvi, visada išlaiko teisingą santykį su savo kūrėju -žmogumi. O žmogus, užgrobęs ir pasisavinęs Dievo dovanas, dar tuo didžiuojasi, niekindamas kitus. Juk viskas iš Dievo: dalis tiesiogiai, dalis netiesiogiai, per kitus žmones, per Dievo duotus talentus bei galimybes ir t.t. Tuo tarpu turtuolio neteisybė, padaryta Dievui ir artimui, šaukiasi atitaisymo.
Kaip pažinti savąjį turtą?
Tereikia peržiūrėti visas savo vertybes, bet neįprastai, o labai kritiškai. Tačiau žmogus nemoka būti savęs teisingu teisėju. Todėl labiau padės vaizduotėje surežisuotas vienos po kitos savųjų vertybių netekimas. Reakcija į netekimą parodys prisirišimo dydį. Bus ir tokių vertybių, apie kurias vidus pasakys: “Ne, šito netekimo aš negalėčiau pernešt”.
Visa, kas žmogaus vertinime yra aukščiau Dievo, sudaro žmogaus turtą. Klasikinis turtuolio pavyzdys yra alkoholikas ir ypač narkomanas. Svaiginimasis jam yra viskas, o to priemonės - labiausiai trokštami dalykai pasaulyje. Jo stabas yra jam viskas. Per jį jis nemato nei Dievo, nei artimo ir nesusimąstydamas laužo visus Dievo įsakymus. Tikrasis Dievas, Jo nurodymai jam yra niekas, o jo stabas - viskas. Dėl savojo stabo (apsisvaiginimo malonių patirčių) jis pasiruošęs padaryti bet kokią niekšybę, bet kokį nusikaltimą. Jo stabas visiškai valdo jį.
Kitokie stabai nėra tokie ryškūs savo pasireiškimu, todėl žmogus gali net nieko nežinoti apie jų išsikerojimą jo viduje. Tiesa, artimieji matys ir kartais sakys, bet Dievo balsas per artimo lūpas dažniausiai jo nepasieks. Į jį gelbstintį balsą dažniausiai jie reaguos atsikirtimais, išsiteisinimais, artimo sukvailinimu, kartais agresija ir bendravimo nutraukimu. Stabai tiesos neįsileidžia, nes jie žmogui vadovauja.
Kažkodėl žmogų traukia pervertinti, sudievinti kūrinius ir prisirišti prie įvairiausių dalykų: tiek kūniškų, tiek dvasinių. Peržvelkime bent dalį jų: pinigai, gėrimas, valgis, narkotikai, kūno malonumai, savo išvaizdos, mados, padėtis visuomenėje, pareigybė, darbas, pasisekimas, mylimas žmogus, šeima, gabumai, intelektas, laimingas likimas, talentai, garbė, prestižas, išmintis ir pan. Nereikia nustebti, kad net tokie geri dalykai kaip pareigybė, šeima, artimi ir mylimi žmonės ir kt. gali tapti stabais, užstojančiais Dievą. Visų kūrinių paskirtis viena: padėti žmogui Dievą pažinti, prie Jo artinti ir žmogų tobulinti. Joks kūrinys negali tapti tikslu. Kūriniai - tai tik priemonės, suartinančios kūrinį su Kūrėju.
Antras ženklas, parodantis žmogaus turtą, yra jo reakcijos netekties atveju. Prisirišimo didumą rodo liūdesio, išgyvenimų, susigraužimų, dejavimų, nusiskundimų ir pan. dalykų didumas. Čia įeina ir Dievui keliamas klausimas “kodėl?”
Kam Dievas aukščiau visko, tas priima bet kokią netektį ramiai, širdies žaizdą gydydamas malda, gerais darbais, atgaila, o kartais net visišku pasiaukojimu artimo meilės tarnybai. Jis visada išlieka pusiausvyroje, nes didžiausio jo turto, Dievo ir amžinybės, niekas iš jo neatims.
Matomasis pasaulis su nuostabiaisiais Dievo kūriniais moka taip pririšti žmogų prie savęs, kad žmogus nė nepastebi jį užvaldančios jėgos, nepajaučia kada dvasinis augimas sustojo, ir Dievas pradėjo nutolti. Žmogus juk negali sustoti eidamas į Dievą, Dievo pažinime ir meilėje. Tam jis sutvertas, tam visa kūrinija tarnauja, toks yra Dievo planas. Klaidžiojimams žemėje laiko per mažai. Vargas sustojusiam, įsižiūrėjusiam į kūrinį, prisirišusiam, įsimylėjusiam... Jau audros debesys renkasis virš galvos. Audra tikrai užgrius, daužydama stabus, o skausmo bedugnė parodys, ką tu vietoj Dievo mylėjai...
Kaip tapti Evangelijos neturtėliu?
Mes įpratę viską vertinti šiapusiniais mąstais, o anapusines vertybes priimti tik tada, jeigu jos patenkina ne vieną mūsų “jei...” Ženkime du žingsnius. Pirma: prisipažįstu, kad prieš Dievą esu niekas. Visa, ką turiu, esu iš Dievo gavęs, be Jo neturiu nieko. Antra: pakeičiu vertinimo kryptį priešinga, o būtent, buvusią: per šiapus į anapus keičiu į neįprastą: per anapus į šiapus. Tuomet mus paglostys
Jėzaus žodžiai: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt 11,25). Bet kaip apsiprasti su vargšo, mažo, neturtėlio būsena? Gal jau per toli norima nueiti? Kristus patvirtina ir šio pasiryžimo tikrumą: “...jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas save laikys mažu kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje (Mt 18, 3-4). Štai kaip! Nėra atsivertimo, nėra ir dangaus! Argi tikrintiesiems dar reikia atsiversti?! Taip! Tvirčiausiai tikintys ir tokie uolūs fariziejai neastsivertė ir vietoj Dievo karalystės pateko į pikto karalystę.
Kelias į neturtą.
Jau pradeda aiškėti nepalyginama neturto vertybė, bet dar reikia stipresnių argumentų už jį. Pasekime apaštalus Jėzaus mokykloje. Štai Petras. Tai suaugęs, galutinai susiformavęs žmogus, kilnios širdies, drąsus cholerikas, pirmasis imantis iniciatyvą ir nebijąs prisiimti atsakomybės. Jis tuo turtingas. Pirmo susitikimo su Jėzumi metu šis tikrai geras žvejys sugluminamas savo amate. Jo patirtis paverčiama niekais. Nesugaunamu metu, pagal Jėzaus pasakymą įmetęs tinklus, jis sugauna tiek, kiek gyvenime dar niekada nebuvo sugavęs. Viešpats lyg ir pasakė, kad štai be manęs tu nieko prieš tai nesugavai, kad net ir žvejoti be Dievo nesiseka. Petras tuoj pat pamatė dar ir daugiau, o būtent, savo žmogiškąjį menkumą ir tarė: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!” (Lk 5,8). Jis tuoj suprato, kad atsivėrus Dievui, teks prarasti savo nepriklausomybę bei ramybę, kad žemiška patirtis, kurios globoje jis buvo saugus ir tikras, yra vieni niekai, jei šalia Dievas, jei jis tau skiria kokią nors misiją. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems vieno pamokymo neužtenka. Kai Petras išpažino: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus”, Kristus jį vėl pamokė: “... ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16, 16-17). Kai Jėzus praneša apaštalams apie savo kančią, Petras tuoj šoka perkalbėti Jėzų: “Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti”. Savo busimajam įpėdiniui Kristus atkerta: “Eik iš mano akių, šėtone ! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintims” (Mt 16, 22-23). Net Judas Iskarijotas nebuvo taip pavadintas. Kodėl?! Kad suprastų, jog Dievo planai - ne žmonių planai. Bet ar to Petrui jau gana? Prieš kančią Petras dar kartą parodo, koks jis turtingas savo ištikimybe ir drąsa: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” (Mk 14, 29). Triskart išsižadėjęs Viešpaties, jis galutinai ir visam gyvenimui suprato, kad jis tikrai yra vargšas, kad neturi jokių privalumų prieš kitus. Ir tik tada Viešpats, žinodamas, kad Petras jau niekada nesirems savimi, t.y. savo turtu, bet remsis vien tik Dievu, paskiria savo įpėdiniu.
Prisiminkime antrą Bažnyčios šulą - Paulių. Jis buvo baigęs visus galimus mokslus Izraelyje, buvo tikras savo tikėjimo teisingumu, veikė ir apaštalavo savo žmogiško proto vedamas, buvo intelektualiai vienas iš turtingiausių žmonių. Nutrenktas nuo arklio, sužinojo, kad Dievui tarnaudamas persekiojo Dievą, kankino tikruosius Dievo išpažinėjus. Tada griuvo jo AŠ, jis tapo vargšu, nieko nesuprantančiu ir kaip vaikas laukiančiu vedimo ir vadovavimo. Netekęs savo intelektualinių turtų ir regėjimo, melsdamasis ir pasninkaudamas, jis pats jau nieko nedarė, o laukė, kas jam bus pasakyta, ką jis turėsiąs daryti. Tik priimtos netekties bedugnėje jis skiriamas būti tautų apaštalu.
Kartą Jėzus, “pasivertęs” vargšu, paprašė: “Duok man gerti”. Žydas prašo moters ir dar samarietės! Ši neištvėrė nepasipuikavusi: “Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” (Jn 4, 7-9). Jėzus bando pasiūlyti Dievo dovaną, o ji atsako dar įžūliau. Juk ji tokia turtinga, o čia tik vargšas. Ji turtinga, jai nieko nereikia, netgi Dievo dovanos. Tik staiga rolės pasikeičia. Jėzui priminus, ji supranta, kad nuodėmėje gyvena jau su šeštu vyru. Savo akivaizdaus nuodėmingumo patirtyje netekusi savo turtų ji atsiverčia ir tampa Jėzaus apaštale.
Kartą novicė pasakė Teresėlei: “Kiek daug turiu pasiekti, kad tapčiau šventoji!” Šventoji atsakė: “Geriau sakykite: kiek daug dar turiu prarasti!”
Kokia pirmoji susitikimo su Dievu dovana? Ogi tiesa. Žmogus prieš Dievą yra ir menkas, ir neturtėlis, ir nusidėjėlis. Pažintos tiesos paskatintas jis trokšta tapti švarus ir tyras. Tik vargšui laikas nuo laiko reikalingas susitaikinimo sakramentas, bet ne turtuoliui. Supratimas, kas yra netikrosios ir laikinosios vertybės ir kas yra tikrosios, t.y. amžinos vertybės, yra antroji susitikimo su Dievu dovana. O kiek yra tikinčiųjų, prie kurių Dievas negalėjo prieiti per visą gyvenimą, ir jie iškeliauja, iš paskutiniųjų laikydamiesi už netikrųjų vertybių, savųjų stabų apsuptyje. Kokia netikra jųjų amžinoji būsena.
Dieviškasis neturtas.
Ar gali būti, kad Kūrėjas ir Visagalis Dievas būtų neturte? Jeigu Dievas neturtą taip labai vertina, tai gal jis kažkuo atspindi kurias nors dieviškąsias savybes? Pasvarstykime dieviškųjų asmenų požiūrius į kitą asmenį.
Dievo Sūnus sau nieko nepriskiria: “Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus” (Jn 14,10). Šventoji Dvasia veikia irgi ne iš savęs: “Ji nekalbės iš savęs. Bet skelbs, ką bus išgirdusi” (Jn 16,13). Švč. Trejybės asmenys visada kalba apie kitą asmenį: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi” (Mt 3,17). Susidaro įspūdis, jog kalbantysis Švč. Trejybės asmuo, lyg pats nieko neturėdamas, viską priskiria kitam asmeniui. Savęs nevertinimas, kitam pirmumo atidavimas yra dieviškosios meilės sudėtinė dalis. Tikroje žemiškoje meilėje taip pat nėra puikavimosi prieš kitą, nėra noro būti kuo nors turtingesniu už kitą, o yra dalinimasis, tarnavimas, net visiškas pasiaukojimas, kiekvieno gėrio autoriumi laikant kitą ar meilės jungties išraišką, vadinamą “mes” vardu.
Kaip dažnai žmogus Dievą supranta neteisingai. Jau Adomas turėjo autonomiško, visavaldžio Dievo įvaizdį. Tokiu ir jis panoro būti. Mūsų gyvenimą apsprendžia tai, kokį Dievo įvaizdį mes susikuriame. Dievas kviečia mus tapti į jį panašiais: “Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48). Adomas irgi norėjo būti panašus į Dievą, bet, deja, ne į tikrąjį, o į savo susikurtąjį. Vos ne kiekvienas žmogus galvoja ir elgiasi panašiai. O reikia pamatyti dar vieną: Dievo-vargšo veidą. Tačiau mes nenorime jo matyti, kad nereiktų tapti vargšu kaip Jis. Tikrai, tam tikru požiūriu Dievas yra vargšas. Jis nieko neturi, ko nenorėtų atiduoti kitam. Dieviška meilė veda į didžiausią nuolankumą (Įsikūnijimo paslaptis), į tarnavimą (viešasis Jėzaus gyvenimas), į mirtį už mylimuosius (išganymas), į pasilikimą kartu su žmonėmis iki amžių pabaigos (Švč. Sakramentas). Jis yra visiškas pasiaukojimas, begalinis atsidavimas tobulai tarnaujantis, mums nesuvokiamas atsižadėjimas, visų motinų švelnumas... Jeigu nes turime teisingą Dievo įvaizdį, tai renkamės ne turtingumą, o neturtą, ne suverenumą, o priklausomumą, ne šaltumą kitiems, bet meilę, pasiaukojimą ir net kančią už kitus.
“Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė” (Mt 5,3). Dangus ten, dangus ir čia. Palaimintas vargšas, nes jis išeina iš savęs ir į jį įeina Dievas. Jis gyvena realybėje, nes žino, kad Dievas jį myli, kad jis yra Dievo Apvaizdos globoje.
Turtuolis, pasitikėdamas savimi ir turtais, žaidžia savo likimu. Evangelijos turtuolis užderėjus javams, planuoja statyti didelius klojimus ir po to ilgus metus galėsiąs pokyliauti. “O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’” (Lk 12,20).
Tačiau Dievas nepeikia nei darbo, nei rūpesčio. Tik perspėja, kad to nebūtų per daug, kad liktų laiko ir savo kaip tvarinio didžiojo tikslo žemėje.
Vargšo charakteristika.
Vargšu lengviau galime tapti, jei neturto patirtis praeityje kokioje nors srityje kažką mums davė ir ypač jei pajutome tuomet Dievo meilę. Nereikia savęs versti priimti neturtą, o tereikia pertvarkyti savąją vertybių skalę ir pirmoje vietoje pastatyti meilę Dievui. Šitaip žmogus tampa stiprus Dievo galia ir joks neturtas jam tampa nebaisus. Toks yra pilnutinis žmogus. Turėdamas savo vidinę harmoniją ir ramybę, jis įsigali suprasti kiekvieną žmogų. Šis žmogus jau niekada nepalūš. Bet kokiai tikrovei jis gali pasakyti TAIP. Taigi Evangelijos vargšas, neturtėlis - tai tikras žmogus.
Kaip tapti neturtėliu? Nereikia pradėti nuo turto išdalinimo. Tereikia vieno: stengtis mylėti artimą Dievo meile. Tada greit tampama vargdieniu.
Visi, kuriuos tikrai mylime, kažkodėl pasistengs mus pažeminti ir pajuokti, ir sunervinti. Jie sugeba jiems tarnaujančius ir mylinčius greitai paversti menkais ir vargšais. Bet jų pagalba padės įgyti vargdieniams skirto palaiminimo atlygį.
Palaiminti beturčiai. Nėra sienos tarp jų ir Dievo. Jie turtingi pačiu Dievu, jo Apvaizdos globa. Gal kitų akimis žiūrint, jie rizikuoja, bet ko bijotis, turint tokį Tėvą danguje. Jau dabar beturčiai džiaugiasi Dievo karalystės palaima žemėje, Dievo vaikams skirta globa ir palaiminimais užtikrinta amžinąja ateitimi.
