Aldona Gricienė
Kur tu dabar? Gal braidai po stepes, vesdamas aukštos įtampos laidus... Gal kalbi su mergina, bandančia pavilioti svetimą vyrą... Kalbi nedaug, bet įtikinamai.
Kodėl būtent tais metais, kai baigei Politechnikos institutą, tave, žemaitį, ir kitus kurso draugus nubloškė į sovietų žemės platybes -Lietuvoje tik viršininkų vaikus paliko?
Laukti sunku. Nužydėjo kaštonai, nudūzgė bitėmis liepos, o iki tavo atostogų - dar mėnuo. Pagaliau! Sėdėjome Mickevičiaus slėny šalia dainiaus akmens.
- Ar norėsi vestuvių puotos? - paklausė mano išsvajotasis.
- Norėčiau. Pamergės - tautiniais drabužiais. Stalus pastatysime sode. (Gaila, kad į tavo tėviškę negalima įžengti - visa šeima Sibire). Paskui žaisime liaudies žaidimus.
- O aš norėčiau tylos. Tebūnie tai tavo ir mano šventė.
Moterystės sakramentą mums suteikė kun. Juozas Zdebskis - mano vaikystės draugas. Dievas lėmė man gimti tą patį pavasarį, tame pačiame Naujienos laive, kuriame gimė Juozas. 1957-59 metais jis kunigavo Kaune, Šv. Mykolo Archangelo bažnyčioje.
“Dieve, kurs įdiegei žmogaus prigimtyje šeimos ilgesį, duok man sukurti ją tokią, jog ir aš jausčiaus laiminga, ir tokį padaryčiau savo gyvenimo draugą, - kad abu neštume palaimą savo tautai ir nenutoltume nuo Tavo šventos valios”, - kalbėjau santuokos maldą. Paskui ją pakartojo manasis.
Kai mudu buvome surišti visam gyvenimui, kunigas pakvietė į savo butą, įrengtą bažnyčios rūsyje. Be mūsų prie arbatos puodelio sėdėjo mano brolienė Liucija ir brolis Gediminas.
- Ar neužmiršote Dievo ir tėvynės, penkerius metus būdamas toli? - kreipėsi kunigas į sutuoktąjį.
- Nebūčiau galėjęs ir norėdamas. Jos laiškai primindavo Žaltytį, jame žydinčias tyras vandens lelijas. Krosnos bažnyčios varpų skambesį tik kartą tegirdėjau, bet jis lydėjo mane sunkiomis išsiskyrimo valandomis.
Praėjo metai. Gimė dukrelė. Kun. J. Zdebskis kunigavo dar Kaune. Mažylė susirgo. Jis atskubėjo į mūsų namus. Pakrikštijęs kalbėjo apie garbingus tautiečius, kurie, pradedant Mindaugu ir Vytautu, baigiant pačiais jauniausiais tautos daigais, yra paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu. Šitas ženklas buvo ir yra ta jungtis, kuri sieja lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su mūsų Dievu ir Viešpačiu. Paskui iškėlė iš lovytės kūdikį ir padavė tėvui. Kodėl ne man? Gal Aukščiausiojo malonės paliesta, o gal pajutusi tėviškų rankų tvirtumą, mergaitė atsimerkė, jos žandukuose pasirodė duobutės.
- Matai, mama, - pasakė vyras, - Dievas duodamas džiaugsmą, ir sielvarto prideda. Vos užgimė, jau serga.
- Nedaug bus sielvarto, nes jį dalinsitės perpus, - šyptelėjo kunigas Juozas ir išskubėjo.
Praėjo ketveri metai. Gimė antra dukra. Mūsų tėtis pasidarė dar rūpestingesnis ir darbštesnis. Vyresnioji pradėjo lankyti mokyklą. Į pažymių knygelę vieną šeštadienį pasirašydavo tėvelis, kitą aš.
- Kodėl sąsiuvinių netikrinate? - pyktelėjo pirmokėlė.
- Duokš, pažiūrėsiu, - santūri šypsena nušvietė tėvo veidą, “Ką gi tikrinti, jei klaidų nėra, sąsiuvinių kampeliai neužlankstyti?”
Per tėvų susirinkimą auklėtoja paprašė kitiems tėvams papasakoti, kaip mes auklėjame savo dukrą.
- Tai tėvelio nuopelnas. Jo auklėjimo sistema labai paprasta: “Žodis pamoko, pavyzdys patraukia”.
Nei jis bardavo, nei prie knygų varydavo. Jokiu būdu neleisdavo padėti. “Geriau pati tegul gauna trejetuką, negu su tavo pagalba penketuką” - sakydavo. Šitaip ruošė vaikus savarankiškam gyvenimui. Pats mėgo prie brėžinių sėdėti naktimis; priklausė tai žmonių grupei, kurių rytmečio darbas menkesnis.
Svarbiausioji jo savybė: atlikdamas vyriausiojo darbų vykdytojo darbą, jis nevogė ir neėmė kyšių. Matydamos šitaip dirbantį tėvelį, dukros nesunkiai žengė mokyklos, paskui universiteto keliu.
Tai, ką papasakosiu dabar, ir baisu, ir džiaugsminga. Visa šeima ilsėjomės Palangoje. Mano Mama sūpavo mažylę parko pakraštyje. Prie tilto plaikstėsi juoda vėliava. Vyras, aš ir vyresnioji dukrelė šokinėjome po bangas; mudvi pakraštėlyje, o mano žmogus - toli. Abu mokėjome gerai plaukti: neužtvenktą Nemuną į abi puses perplaukdavau nepailsėjus, o jis plaukė dar geriau. Pamojau ranka. Vyras priartėjo prie kranto.
- Leisk mane giliau. Tu mergaitę prižiūrėk, - paprašiau.
- Gerai. Tik būk atsargi: šiandien susikryžiuojančios bangos.
Tai juokdarys! Tiek kartų jūros putos taške mano veidą... Šiek tiek pašokinėjau, banga perūžė per galvą, - smagumėlis, kai ji sugūra į krantą, o tu pašoki vėl. Bet dabar dugno nebuvo. Nė kiek neišsigandau: “Išplauksiu”. Bandžiau įprastais mostais kastis tolyn nuo siautėjančių bangų, bet jūra buvo pikta. Bangos panardindavo mane, apversdavo žemyn galva, mėtė kaip skiedrą. Trumpą akimirką, kai virš galvos pamatydavau debesis, girdėjau jūros riaumojimą, kaukimą, švilpimą. Didžiulės bangos ir jų keteros, žalsvi ratilai, kai panirdavau (mokėjau nardyti atsimerkus) - daugiau nieko. Jėgos seko. Žybtelėjo mintis: “Dukrelės, aš jūsų neužauginsiu”. Tada visai arti pamačiau vyrą.
- Tik neišsigąsk! - riktelėjo.
Daugiau nieko neprisimenu. Kai atsimerkiau, jis labai skaudžiai spaudė krūtinę. Niekada nebuvo pasakojęs, kad moka daryti dirbtinį kvėpavimą. Pagaliau pasodino, apvilko savo megztiniu.
- Neringa, klaupkis! - paliepė dukrai.
Virpanti mergaitė klusniai įvykdė, kas buvo liepta.
- Padėkok Dievui, kad leido man išgelbėti mamą.
- Ačiū, tau, Dievuli, ir tau, tėveli! - mergaitė suglaudė delniukus. Kai atsigavau, nuėjome į parką.
- Dukra, nepasakok senelei, kas įvyko. Ji ir taip jaudinasi, kad ilgai negrįžtame, - paprašė tėtis.
“Gerasai mano, nejaugi nebus progos padėkoti tau už tai, kad girdžiu mergaičių juoką, kad galiu džiaugtis mamos užrašytomis patarlėmis ir priežodžiais, - nemokyta senutė 800 užrašė iš atminties.
Praėjo penkiolika metų. Tu susirgai. Ar buvau tau gera? Ar turėjau kantrybės slaugydama? Gydytojai liepė operuoti. Aš gyniau kaip paukštė sparnais. Ligoninės fojė tu atsisėsdavai iš vienos pusės, palatos gydytojas iš kitos - ir kalbėdavai.
- Sutik. Man paskui neskaudės. Visiems bus geriau.
Chirurgas neprašė mano sutikimo, bet vyras be jo nenorėjo operuotis. Kasdieninis įtikinėjimas palaužė mane, ir aš pasakiau “taip”. Kai po operacijos jį grąžino į palatą, pažvelgiau į gelsvą veidą ir pamačiau jame lemtį. Pradėjau svirti. Seselės paėmė už parankių ir nuvedė į gydytojo kabinetą.
- Apsiraminkite. Tai dar ne paskutinioji. Bet jums slaugyti ligonį draudžiu.
Kitą dieną vyrą perkėlė į reanimacinę palatą. Lankyti uždraudė ir dukroms, - buvo leidžiama tik giminaitei gydytojai. Nuėjau į tą bažnyčią, kur buvo sumainyti mūsų aukso žiedai. Reikėjo kalbėti maldą, skirtą ligoniams, bet mano lūpos šnabždėjo kitką: “Viešpatie, leidai man sutikti artimą sielą... Tą meilės ryšį išlaikei kilnų... Tavo malone vaikus auklėjome
Bažnyčios nariais ir Tėvynės piliečiais... Neatimk jo... Aš, silpna nendrelė, viena palūšiu”.
Vakare radau dukras, besiblaškančias po namus.
- Mama, pasakė Neringa, vyresnioji. -Mamyte, nenoriu Tavęs skaudinti. Kur įkapės?
- Kaip tu drįsti? Laidoja gyvą?
- Apsiramink, - pasakė Gintarėlė. - Imk katekizmą, iš kurio mane mokei. Skaityk nuo čia iki čia.
Skaityti negalėjau.
- Tada aš paskaitysiu, - pasakė jaunėlė.
“Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno.
Negyvas kūnas virsta dulkėmis, o siela toliau gyvena kitame pasaulyje”. - Kaip galėjau užmiršti tai, ką tiek kartų mums sakei?
Po šių žodžių kambaryje pasidarė šviesiau.
Vėliau sužinojau, kad slauganti daktarė tą pačią valandą uždegė žvakę: kunigą buvo pakvietusi anksčiau (ji dirbo toje pačioje ligoninėje, todėl dvasininką nesunkiai įvedė į palatą).
Kodėl negalima skambinti varpais?
Kapuose iškilo kauburėlis.
Praėjo metai.
Išklausę šv. Mišių, artimieji nuvažiavo į kapus, o aš nuėjau į Mickevičiaus slėnį.
“Stasiuk, - pradėjau pasakoti, - tuos metus Neringa baigė universitetą, o Gintarėlė perėjo į neakivaizdinį. Žinoma, tu matei, kaip gražiai žydėjo tavo pasodinta vyšnia...”
Praėjo dar penkeri metai. Vėl aplankiau pamėgtąją vietą, norėdama pasikalbėti su savuoju.
“Tu mus užtari prieš Aukščiausiąjį, todėl mums gera.
Neringa ištekėjo. Pagimdė dukrą. Aš jau sukūriau eilėraštuką. Vaikų laikraštėlis jį išspausdino”.
Ištekėjo ir jaunėlė. Pabiro vaikaičiai. Vyriausias vaikaitis Saulius įstojo į skautų organizaciją. Ši organizacija turi 10 įstatų, šiek tiek panašių į 10 Dievo įsakymų. Skautas turi būti krikščionis, todėl Saulius pakalbėjo su nekrikštytais draugais ir paprašė mane juos paruošti krikštui. Buvo gražu, kai aukšti, liekni berniukai kalbėjo: “Krikšto sakramentu tapau Dievo kūdikiu, Kristaus broliu, dangaus paveldėtoju”. Jiems ant kaklo užkabinau po rožinį, pažįstamo kunigo atvežtą iš Fatimos.
Dabar žiema. Aš sėdžiu ne prie Mickevičiaus akmens, o stalinės lempos gaubto skritulyje, ir galvoju. Kodėl gyvenime negandos aplenkia mane ir mano artimuosius? Ar todėl, kad mokėjau pasirinkti savo svajonių princą? Ar aš jį pasirinkau, ar Dievas padovanojo? Mano mama pragyveno ir žentą, ir marčią (mirė 95-rių). Vyras niekad nepaklausė, kodėl turi ją išlaikyti, gydyti, o kartais ir prižiūrėti, kai manęs nebūdavo namuose. Mama turėjo sūnų. Žentas nevarė senutės pas jį.
“Nukreipk žvilgsnį į žemę, Stasiuk... Tau apsakysiu džiaugsmą, kurio tu nė sapne nesapnavai”. - “Pasakok”. - “Mūsų Neringa apgynė disertaciją”. - Na, na... Ar tik nefantazuoji?” -“Nė kiek. Jos tema: “Intrakardinių nervų ultrastruktūra”. - “Apie širdies nervus rašyti tu, mama, ją įkalbėjai”. - “Ne. Širdis tėra kraujo siurblys. Mūsų jausmus, pergyvenimus reguliuoja ne jis”. - “Džiaugiuosi, kad apgynė, bet svarbiausia, kad mūsų dukros ir vaikaičiai Dievo neužmirštų, žmones užjaustų, darbštumo nestokotų”.
- “Tu jiems šviesų spindulį, pasiųsk, kad kelią rodytų”. - “Siunčiu kasdien”. - “Ar lauki manęs ateinančios?” - “Laukiu. Kaipgi nelauksiu. Bet danguje viskas kitaip. Čia niekas neskuba, netiksi laikrodžiai. Laukimas neprailgsta”.
“Gerai, kad lauki, išsvajotasis mano vyre. Lietuvoje darbo labai daug, o norinčių dirbti -nelabai. Kol dar krutu, tėvynei tarnauju. Kai Dievas pasiims, susitiksim”.
.