(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Nijolė Sabonytė

“Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”

(Žyd 11,1).

     Tikinčiam žmogui tikėjimas šviečia kaip tas stulpas, kuris vedė išrinktąją tautą per dykumas: tamsus dieną ir šviečiantis naktį. Tikėjimo tikrumas priklauso ne nuo žmogaus sugebėjimo protauti ir aiškintis, o nuo Dievo Žodžio vertingumo. Mes tikime todėl, kad pats Dievas mums tai apreiškė. Tikėjimas yra dviguba Dievo dovana. Pirmiausia jis apsireiškė visiems žmonėms vieną kartą Jėzumi Kristumi. Paskui kiekvieno krikščionio širdyje, kaip asmeninė Dievo dovana kiekvienam iš mūsų.

     “Bet ar atėjęs žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18,8)

Tulpės

     Viešpats tai pasakė apie tobulą tikėjimą. O toks žemėje retai tepasitaiko. Juk daugybė žmonių priklauso Bažnyčiai, o kas priklausytų, jeigu nebūtų jokio tikėjimo? O jei tikėjimas būtų tobulas, kas gi kalnų nenuverstų? Apaštalai juk viską paliko! Jie nebūtų nuėję su Kristumi, jeigu jų tikėjimas nebūtų buvęs tvirtas. Tačiau, jeigu jų tikėjimas būtų buvęs tobulas, neprašytų Viešpaties: “Sustiprink mūsų tikėjimą” (Lk 17,5).

     Išsaugoti tikėjimą yra didelė Dievo malonė. Bet prarasti jį yra didelė bausmė. Taip atsitinka tada, kai Bažnyčios persekiojimo metu žmonės netenka tikėjimo. Taigi žmonės, kurie persekioja Bažnyčią arba papiktina kitus, praranda savo tikėjimą, nors vadintųsi krikščionimis. Jie liks be tikėjimo, neduodantys vaisių, jie turės tik krikščionio vardą ir ženklą, o širdyje nešios savo tikėjimo karstą.

     Kiek tarp mūsų yra žmonių, kurie matė Kristų, tačiau nuo jo pasitraukė. Arba kaip dažnai Kristus vis dar tebegyvena gyvulių “kūtelėje”, o mes, kurie gyvename namuose, nežinome apie tai, arba nenorime žinoti, nes “neturime Jam vietos”. Atsitinka ir taip, kad išsikėlus iš kaimo gyventi į miestą, į naujus, patogius butus, Kristus buvo paliktas gyventi kaime, prisimenant Jį tik didesnių atlaidų gimtinėje metu. Ir tai ar visada? Taigi, turėję kažkada Kristų, daugelis vėl atsidūrė būsenoje “prieš Kristų”.

     Lemiamą reikšmę žmogui turi ir Dievo samprata, suformuota tėvų ar auklėtojų tikėjime, nes tam tikra prasme galima tvirtinti, jog tėvai yra vaiko “pirmieji dievai”. Jei Dievas suvokiamas kaip įstatymų leidėjas, griežtas teisėjas ir moralės prievaizdas, tai gali apsunkinti pozityvų atsidavimą Dievui. Jei vaikas auga netikinčioje šeimoje, jo tėveliai net nepakviečia jo tikėti, jis neišmoksta netgi žegnotis, melstis. Kiti tėvai galvoja, kad jų užduotis - religingai auklėti savo vaikus baigiasi tuo, kad vaikai mokykloje lanko tikybos pamokas. Jie nekreipia dėmesio į savo rodomą pavyzdį, iš kurio ateityje išaugs vaiko krikščioniškumas. Šalti tarpusavio santykiai šeimoje, krikščioniškų vertybių praktikos stygius, nepilna šeima daro netinkamą poveikį vaiko religiniam vystymuisi. Didelis šeimos atsitraukimas į privačią aplinką (“Ir neinant į bažnyčią, galima būti geru krikščioniu!”) sukelia religinio auklėjimo galimybių mažėjimą. Todėl dauguma vaikų pačių tėvų yra atstumiami nuo Dievo.

     Blogiausia, kai Dievo malonė praeina pro šalį, neužsibūna žmoguje ir prarandama visai. Tai atsitinka todėl, kad mes pradedame abejoti Dievu. Abejonių kankinami ir jomis užsiėmę, mes daromės panašūs į žmogų, įklimpusį bėgančiame smėlyje.

     Šiame gyvenime mūsų tikėjimas ir meilė dar kelyje, ir gyvenimo audros gali juos užgesinti. Šiandien kaip niekad yra būtina susimąstyti, pasikeisti, nes mūsų gyvenimas kaip niekada pilnas pavojų ir netikėtumų, sugrįžimų ir paklydimų. Neišbridusi iš dorovinio nuopolio, su šiandieniniais skaičiais, nužudytų negimusių gyvybių bei alkoholikų ir narkomanų, su neapykanta ir pavydu žmonija negali turėti ateities. Juk neįmanoma uždrausti neapkęsti ir įsakyti mylėti. Meilei turi būti paruošta dirva.

     Ne paslaptis, kad daugelis šaukiasi Viešpaties ir Švč. Mergelės Marijos vardo, žino gailestingumo reikšmę, bet vis tai vien dėl to, kad būtų “geriau ant širdies”. Tikras tikėjimas - yra pasiruošęs priimti sunkumus ir skausmą. O tie, kurie mano, kad jie tiki Dievą, bet gyvena be aistros širdyje, tie tiki tiktai Dievo idėją, bet ne patį Dievą.

     “Aš tikiu likimu”, - sako sau kai kurie žmonės. Nuo mažens jie vengia lankytis maldos namuose, atmeta pasiūlymus visas gyvenimo negandas sustiprinti Aukščiausiojo meilėje. Jie retai kada net nesąmoningai kreipiasi į Viešpatį ar mini jo vardą. Jie dedasi gyvenimą matantys tikroviškai ir yra tikri, jog žmogus gali pakankamai gerai likimą valdyti pats. Nemalonėse ir pakilimuose jie neįžvelgia jokių ženklų, gyvena lyg nešami srovės, plūduriuodami abejingumo ir nihilizmo vandenyse. Galbūt ir jie atras Tikėjimą, nes jį atrasti lemta kiekvienam. Anksčiau ar vėliau. Svarbu, kad būtų ne per vėlai...

     Tikėjimas kaip ugnelė: kūrenama dega, o nekūrenama užgęsta arba pasislepia po pelenais. Jis gali ilgai ilgai glūdėti širdies gilumoje, kol koks nors vėjas - pavyzdys, žodis, knyga -įpūs žarijas po pelenais...

     Kartais abejonėms ar rūpesčiams pavyksta pakirsti mumyse tikėjimo tikrumą, tuomet lieka viena tikra išeitis - glaustis prie To, Kuris yra tikėjimo Šaltinis. Tamsoje reikia šauktis Šviesos. Jis visada pasirengęs atsiliepti pašauktas, kantriai išvesti prašomas. Tik šitaip tikėjimas gali atsigauti - prisijungdamas prie Dievo -Meilės.

     Jeigu Dievas ateitų, pasirodytų ir prabiltų, kaip kadaise Mozei dykumoje, ar būtų bedievių ar sakytų kas: “Nėra Dievo”? Bet juk Dievas yra kiekvienoje vietoje, nėra minutės, kad Jo nebūtų. Kas kaltas, kad žmonės tokie trumparegiai, savimylos, akli? Kas kaltas, jei save jie laiko pasaulio viešpačiais? Dievas kalba ir kalba, ragindamas, kviesdamas, bausdamas, o žmonės nenori girdėti ir suprasti. O kiek yra tokių, kurie nenori, kad būtų Dievas! Jie nori laisvės, malonumų, turtų, garbės... Pagaliau, jei ir ateitų Dievas, ar jie nepasakytų: “Ko atėjai? Netrukdyk mums!”. Tikėjimo problema - ne tai, kad Dievas “tyli”...

     Pats Dievas mums suteikia vidinį pagrindą, kad galėtume tikėti Jo žodžiu, pats Dievas mums suteikia šviesą Jo Žodžio prasmei ir patrauklumui atskleisti. Jis suteikia didžiausią aiškumą ir tikrumą, didesnį už visas abejones ir neigimus, pajuokimus iš šalies.

     “Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, o aš nežinojau” (Pr 28, 16), pasakė Jokūbas po to, kai, jam bėgant nuo Ezavo, prie jo prisiartino Dievas. Religines patirtis galima pajusti tik tada, kai esame pasiruošę atsiversti dimensijai anapus mūsų. Ypač dažnai Dievas atrandamas esminiuose žmogaus pasitikėjimo, vilties, atsidavimo, atleidimo, dalijimosi, meilės veiksmuose. Bet gali jis pasirodyti ir įprastiniuose dalykuose. Dievas nesako: “Šis kelias veda pas mane, o ne anas”, Jis sako: “Visa, ką tu darai, gali būti kelias pas mane jei tik darai taip, kad šitai tave vestų prie manęs”. Kad galėtų tapti atviras pasauliui, kad galėtų peržengti savąjį “aš”, žmogus turi sugebėti sumažinti arba visai atsisakyti savojo egoizmo, be to, jis turi atsisakyti visų nedorų nuostatų ir godumo. Jis turi įveikti savo destruktyvumą ir nekrofilines tendencijas. Jis privalo tapti mylinčiu ir branginančiu gyvenimą.

     Žmogus gali ir per kitų išgyvenimus, pavyzdžiui, per Biblijos asmenų patirtis, “praregėti” ir tenai išreikštą Dievo dalyvavimą žmogaus gyvenime patirti kaip savo paties patirtį. Kiekviena patirtis išveda žmogų į kelią, kuris toliau jį veda į jį patį. Jos dėka atsiranda galimybė pažinti šiame kelyje pasitinkantį, apie save pranešantį Dievą.

     Dėkoju Viešpačiui Dievui, kad esu katalikė, kad gimiau ir augau katalikiškoje šeimoje. Aš tai laikau savo sėkme. Ta sėkmė - tai priklausymas Bažnyčiai, kurioje kiekvienose šv. Mišiose įvyksta Įsikūnijimo paslaptis, Perkeitimo stebuklas. Priklaupimai, klūpojimas, rankų sunėrimas, žegnojimasis, Monstracijos pakylėjimas - visa tai įėjo į mano gyvenimą, persunkė mano kūną ir kraują, prabudino. Tai suteikė maldingumo laimę, o vėliau padėjo nugalėti visas kovas, abejones, dvasines krizes. Šis ypatingas žavesys, būdingas sakramento paslapčiai nuo Pirmosios išpažinties iki Ostijos nurijimo Pirmosios Komunijos dieną, gilūs ir prasmingi ritualai apdovanojo širdį tikru pasitikėjimu. Tikėjimas - man tai priimta Dievo malonė, Dievo dovana. Ir mano atsakymas -ištikimybė tai malonei.

     O kai susilieja į vieną Dievo dovana ir žmogaus atsidavimas Dievui, tai ir yra tikras tikėjimas; Žmogus visur mato Dievą, supranta, kad gerumas, tiesa, meilė Dievui ir žmogui yra tikras turtas ir didžiausias džiaugsmas. Ir tada jis gali tvirtai pasakyti:

     “Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
     Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
     leidžia man atilsėti paversmy;
     manąją sielą gaivina,
     veda mane teisingais takais savo garbei.
     Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
     aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi.
     Tavoji malonė ir meilė palydi
     kiekvieną mano gyvenimo dieną ”.

(22 psalmė)