Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė Laima Krivickienė

LAIMINGA TAUTA, KURI TURI TALENTINGŲ ŽMONIŲ

    Lietuvos muzikų rėmimo fondo įsteigtuose kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose praeitų metų lapkričio 15 d. apsilankė prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene, kultūros ministras Arūnas Bėkšta ir jo viceministrai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, Krašto apsaugos, Ūkio ministerijų vadovai, daug fondo rėmėjų, atvykusių tą vakarą į Vilnių iš visos Lietuvos.

    Lietuvos muzikų rėmimo fondas, įkurtas 1992 m., - viena iš kūrybingiausių ir sėkmingiausiai dirbančių šalies visuomeninių organizacijų. Nuolat ieškodami naujų muzikų ir visuomenės bendravimo formų, praturtinančių tiek menininkus, tiek ir klausytojus, fondo žmonės prieš pusantrų metų įsigijo prof. Stasio Vainiūno butą Vienuolio gatvėje Vilniuje. Jis labai greitai tapo žinoma, aktyviai funkcionuojančia ir mėgstama sostinės kultūros renginių vieta. Didžiulė garbė muzikantams, ypač jauniesiems, groti Stasio Vainiūno namuose.

    Ne tik garbė, bet ir atsakomybė, ir savotiškas įsipareigojimas. Štai vien praėjusiais metais daugiau kaip šimtas jaunųjų muzikų, Lietuvos muzikų rėmimo fondui parėmus, galėjo dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, beveik 80 iš jų parsivežė apdovanojimų. Praeitų metų laureatų taip pat daug.

    Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė pristatė didelį fondo darbą, dešimt programų, tarp kurių Beauštanti aušrelė, Atgaiva, Sugrįžimai, festivalis Druskininkų vasara, Muzikinio švietimo programa Visagine, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo programa Šalčininkų mokykloje, ir kt. Fondo rengiami koncertai yra didelė šventė. Ypač didžiulė dvasinio bado problema atokiose šalies vietovėse. Todėl ypač sveikintinas Muzikos rėmimo fondo žmonių ryžtas rengti koncertus ir praskaidrinti klausytojų dvasią net ir tolimiausiuose miesteliuose.

    Prezidentas Valdas Adamkus po koncerto Stasio Vainiūnio namuose sakė, kad kai klausėsi, pamanė, kad esame laiminga tauta, turinti tokių talentingų žmonių. Ir pridūrė, kad šių laimėjimų pagrindas - žmonės, kurie sudaro sąlygas koncertuoti, tobulėti. Ir ne tik jauniems. “Jūsų fondas kelia visos tautos kultūrą, - tęsė V. Adamkus. — Ir daug darote, kad pasaulis mus išgirstų ir gėrėtųsi”.

(AtgimimasNr. 41)

PAMINKLAS LIETUVIŠKO ŽODŽIO GANYTOJUI

    Seinuose lapkričio 28-ąją iškilmingai atidengtas paminklas Seinų vyskupui, poetui, kalbininkui Antanui Baranauskui - 4,5 m aukščio granitinio monumento autorius - skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Vytautas Čekanauskas.

    Štai jau pora savaičių prabėgo nuo iškilmingo paminklo antanui Baranauskui, Seinų vyskupui, poetui, kalbininkui, matematikui, atidengimo ir pašventinimo. O idėja paminklu pagerbti Seinų vyskupą buvo labai sena: aukos pradėta rinkti dar 1910-aisiais. Nuostabu, kad laikas, dramatiškos mūsų šimtmečio permainos nenunešė užmarštin šios idėjos.

    Ir Lenkijoje iš pradžių niekas nenorėjo net girdėti apie paminklą Antanui Baranauskui. Tačiau svarų žodį tarė Elko vyskupas Vojcechas Zemba ir darbas prasidėjo. Vietoje paminklo montavimo darbai truko 20 dienų, ir kai jau atrodė, kad daugiau emocinių žmogiškų kliūčių nebėra, darbus stabdė orai: važiuojant į Lenkiją užklupo pūga, užpustė kelius. Tačiau paminklo atidengimo dieną švietė saulė; gamta, gal sekdama žmonių pavyzdžiu, nurimo. Seinų katedroje šv. Mišias koncelebravo vyskupai. Tarp jų ir Elko vyskupas Vojcechas Zemba, Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis. Liturgija vyko lotynų, lietuvių ir lenkų kalbomis, pamokslai sakyti lietuviškai ir lenkiškai. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai, Vilniuje vykusios tarpparlamentinės asamblėjos dalyviai. Kaip pasakė skulptorius G. Jokūbonis: “Kurdamas paminklą, norėjau surasti santykį tarp fizinių ir dvasinių savybių, kad esmės neužgožtų reportažiniai elementai, kad išryškėtų patrauklūs šio išmintingo, tauraus žmogaus bruožai”.

(Kauno dienaNr. 156)

BIRŽUOSE ATSIVĖRĖ [SPŪDINGA SMEGDUOBĖ

    Biržuose medelyno darbuotojai, rytą atėję į darbą, nieko įtartino kieme nepastebėjo, dar ir tamsu buvo. Pradėjus švisti, medelyno viršininkė Danutė Liutikienė sakė išgirdusi, lyg raštinę būtų pravažiavęs sunkiasvoris sunkvežimis. Išėjusi į kiemą, vejoje 4 metrai nuo pastato, pamatė atsivėrusią smegduobę.

    Biržų regioninio parko darbuotojai įgriuvą išmatavo. Duobės gylis iki vandens - 2,90 m, plotis 4,5 m, ilgis - 5,10 metro. Duobės vandens daugiau nei pusantro metro, o viename pakraštyje su 6 metrų kartele dugno nepavyko pasiekti: tokios įspūdingos mieste atsivėrusios smegduobės niekas neprisiminė.

    Urėdo pavaduotojas Albertas Nareckas sakė smegduobės atviros nepaliksiąs - užpilsiąs gruntu. Pastaraisiais metais šiaurės Lietuvoje - Biržų ir Pasvalio rajonuose - pastebimas karsto procesų suaktyvėjimas: tirpstant gipsui, vis dažniau prasmenga žemė, o atsirandančios smegduobės ir karstiniai grunto įslūgimai dažnai sukelia statinių deformacijas, pastatų avarijas.

(Lietuvos rytasNr. 291)

ŠIAULIŲ AEROUOSTAS TIKISI APTARNAUTI ERDVĖLAIVIUS

    Gruodžio pradžioje Susisiekimio ministerijos, valdančios 67 proc. Šiaulių aerouosto akcijų, bei Šiaulių savivaldybės atstovai, JAV tarėsi dėl galimybių panaudoti aerouostą kaip rezervinį erdvėlaivių komerciniams kosminiams skrydžiams uostą. Šiaulių miesto meras Alfredas Lankauskas sakė, kad JAV įmonių grupė siūlo dalyvauti steigiant multinacionalinę bendrovę minėtiems skrydžiams aptarnauti. Susisiekimo ministro patarėjas Jaunius Žiogas teigė, kad bendra įmonė, į kurią kviečiamos FIAT, MITSUBISHIbei kitos garsios bendrovės, valdytų oro uostų tinką ir užsiimtų krovinių gabenimu.

    Norint įgyvendinti tokį projektą, Šiauliams būtina turėti erdvėlaivių nusileidimo aikštelių, techninės priežiūros bei ryšių tinklą visame pasaulyje. Atrodo, kad Šiaulių miesto meras ir oro uosto vadovai ambicingus planus puoselėja jau ne pirmą kartą. Prieš penkerius metus buvo svarstomas projektas įsteigti aerouosto gamykloje Boeing lėktuvų remonto dirbutves ir aptarnauti šių lėktuvų skrydžius.

(ELTA)

SANTARVĖS PREMIJA - TĖVUI STANISLOVUI

    ELTA. Šeštuoju Santarvės premijos laureatu tapo kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis - tėvas Stanislovas. 1999 metų premijos laureatą išrinko Lietuvos Santarvės fondo, kurio steigėjas -panevėžietis verslininkas Julius Kazėnas, valdyba. Dešimties tūkstančių litų premija, laureto diplomas ir balto porceliano angelo skulptūrėlė Dotnuvoje gyvenančiam tėvui Stanislovui buvo įteikta antrą šv. Kalėdų dieną Panevėžio dailės galerijoje.

    Lietuvos Santarvės fondo premiją yra pelnę poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, literatūrologė Viktorija Daujotytė, prezidentas Algirdas Brazauskas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.

AR PASODINAI SAVO MEDĮ?

    Kauno Ąžuolynas, užimantis 89,9 ha., yra paskelbtas gamtos paminklu. Šis gamtos kampelis unikalus ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir Europoje. Daugelis Ąžuolyne augančių senųjų ąžuolų pasiekė maksimalią gamtinės brandos ribą - 200-300 metų. Kasmet miršta 2-3 didieji medžiai. S. Neries vidurinės mokyklos mokiniai, įgyvendindami miesto ekologinę švietimo programą, paruošė projektą “Ąžuolynas turi gyvuoti”. Klasėms buvo paskirstyti parko plotai, kuriuos mokiniai nuolat prižiūrėjo, tvarkė, nudažė suolelius. Mokiniai stengiasi šiame jaukiame gamtos parke išsaugoti dar sveikus žaliuojančius ąžuolus, atsodinti naujus, jie rūpinasi ir paukšteliais, kiekvieną pavasarį pagamina ir iškelia inkilus, stebi, kas apsigyvena juose.

    Šalia galingų šimtamečių jau stiebiasi į saulę penkiolika jaunų ąžuoliukų, kuriuos mokiniai pasodino spalio pabaigoje. Tai buvo tikra mokinių, mokytojų, mokyklos ir visų Žaliakalnyje gyvenančių žmonių švemtė.

(Kauno dienaNr.263)

KĖDAINIEČIAI ĖMĖ KEISTI TAUTYBĘ

    Kaip rašo Lietuvos ryto korespondentas A. Navickas, Kėdainių rajono civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, per 1999 metus aštuoni šio rajono gyventojai pasikeitė tautybę: 4 lietuviai tapo vokiečiais, vienas virto lenku, o 3 rusai nusprendė esą suomiais. Viena tautybę pasikeitusi moteris susigrąžino ir mergautinę pavardę. Lenku virtęs kėdainiškis lietuvis panoro iš Juozo tapti Juzefu.

    Įstatymai leidžia įgyti tik tėvų arba senelių tautybę, tad pareiškimuose dažniausiai teigiama, kad tokiu sprendimu norima pagerbti jų atminimą. Tačiau civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai mano, kad tautybė dažniausiai keičiama tada, kai norima emigruoti - viliamasi, kad taip bus lengviau adaptuotis.

(Lietuvos rytasNr.291)

AMŽIŲ SANDŪROJE ATGIMĘ KNYGNEŠIAI

    Prasidėjo akcija “Pasidalinkime perskaitytoms knygoms”.

    Lietuvos knygos draugijos darbuotojai Nora Jazbutytė ir Edita Ratkuvienė “Mūsų malūnui” pasakojo, kad būtent tradicinė vaikų knygų šventė, vykusi Panevėžio rajono mokyklose, buvo paskutinis lašas, paskatinęs skelbti akciją “Pasidalinkime perskaitytomis knygomis”. “Pamatėme, kokia liūdna, negti tragiška padėtis yra tų mokyklų bibliotekose, - sakė pašnekovės. - Pavyzdžiui, Raguvos mokykla per metus teišgali įsigyti tris knygas”. Taip buvo atgaivintos knygnešių tradicijos.

    Nuo lapkričio pradžios vykstančios akcijos misija yra paprasta - žmonių atneštomis knygomis yra paremiamos mokyklos, tautinės bendrijos, vaikų namai, ligoninės, įkalinimo įstaigos, nakvynės namai, - nes knygos esmė ir pašaukimas yra keliauti iš rankų į rankas, o ne dūlėti lentynose. Geranoriški žmonės, daugiausia vilniečiai, nešini knygų ryšulėliams, apsilankė draugijoje. Knygos draugijos lentynose guli jau per 1200 knygų. Šią akciją remia ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs poetai. Marcelijus Martinaitis pažadėjo per Lietuvos knygų draugiją vaikų namams padovanoti 5000 knygų ir tik su viena sąlyga, kad visa kolekcija patektų į vienus vaikų namus.

    Toks knygnešių tradicijos atgimimas Lietuvoje naujojo tūkstantmečio išvakarėse verčia persvarstyti knygos vertę, pagalvoti apie požiūrį į knygą ir įvertingi tradicijų nykimą, nes ne taip seniai dar knyga, kai ji buvo deficitinė Lietuvoje, buvo pati poluliariausia ir vertingiausia dovana.

(Lietuvos rytasNr.285)

Redaktoriaus žodis:

    Nuo 1993 m. balandžio mėn. iki praėjusių metų pabaigos šiam skyriui medžiagą labai uoliai ir su tikra mūsų žurnalo meile kiekvieną mėnesį punktualiai paruošdavo Marija A. Jurkutė. Už tai jai esu ir visuomet būsiu nuoširdžiai dėkingas. Turint jai pasitraukti iš pareigų, reikėjo ieškoti pakaitalo. Nebuvo lengva, bet Apvaizda padėjo. Netikėtai teko Jaunimo centre sutikti ne per seniausiai iš Lietuvos atvykusią Laimą Krivickienę. Tuoj šovė į galvą mintis, ar čia nebus ta, kurios ieškojau. Pakalbinau ir maloniai nustebau, kai ji po trumpo pasikalbėjimo mielai sutiko. Tad su padėka sveikinu ją, linkiu sėkmės, Dievo palaimos ir gražaus bendradarbiavimo.

Juozas Vaišnys SJ