Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŠVIETIMO TINKLO DĖSNIAMS - 400 METŲ

A. Saulaitis SJ

    1997 m. Lietuvos jėzuitų provincija išleido knygelės “Ignaco pedagogika - praktinis pritaikymas” vertimą, papildantį 1993 metų “Jėzuitiškos auklybos pagrindai'’ leidinėlį, taikytą šiuolaikinėms vidurinėms mokykloms. Šių tarptautinių dokumentų pradai siekia XVI a. vidurį, kai 1540 m. įsteigta Jėzaus Draugija ėmėsi švietėjiško darbo Europoje ir užjūriuose.

    Prieš 400 metų (1599) galutinai paruoštas “Jėzuitų mokyklų planas ir metodika” (lotyniškai - Ratio atque Institutio Studiorum Societatis Iesu) apėmė tuometinį 372 jėzuitų vedamų mokyklų tinklą, nuo pirmosios pasauliečius priimančios mokyklos Messinoje (Sicilijoje) 1548 m. pasiekusį Braziliją (1549), Lietuvą (1570), Afriką (1574). Pirmasis “Ratio” galiojo iki 1773 m., kai Jėzaus Draugija (vadovaujanti 845 kolegijoms ir mokykloms), buvo visur pasaulyje uždrausta, išskyrus Lietuvos provincijos dalį Maskvos valdomose žemėse, iš kurių buvo išvaryta 1820 - tais pačiais metais, kai 1814 m. atgaivinta Jėzaus Draugija pradėjo ruošti naujas savo vadovaujamų mokyklų gaires. Paskutiniojo dešimtmečio modernesnėms sąlygoms pritaikyti dėsniai tęsia jaunimo auklybos bei lavinimo uždavinį, 1999 m. vykdomo dviejuose tūkstančiuose įvairiausių mokslo įstaigų 65-iose valstybėse. Iš šios švietimo sistemos išsivystė tai, kas šiandien vadinama licėjus ir gimnazija.

    1599 m. švietimo gairių ruoša apėmė daugiau kaip 50 metų patirties. Šv. Ignacas Lojolą, Jėzaus Draugijos įkūrėjas, drauge su savo pirmaisiais bendrais buvo baigęs Paryžiaus universitetą. 1541 m. pradėjo ruošti pirmuosius metmenis ir 1551 juos pritaikė Romos kolegijai.

    Ignaco mirties metais (1556) kai veikė 33 mokyklos, remdamosios savo vadovų bei dėstytojų dvasine patirtimi, išugdyta Dvasinėmis pratybomis ir jėzuitų vienuolijos Konstitucijomis, ir pačių auklėtojų aukštu išsilavinimu bei supratimu, kad jaunimo auklyba veiksmingai pildo katalikų Bažnyčios uždavinį ir tarnybą pasaulyje.

    1575 m. miręs Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis Everard Mercurian paliko net septynis metmenų juodraščius, o naujasis generolas Claudio Aquaviva 1591 m. patvirtino 208 psl. “Ratio” trejiems metams išbandyti. Galutinis 1599 m. leidinys įjungė pastabas, surinktas iš visų šalių bei kolegijų, įskaitant, aišku, ir tuometinės Vilniaus akademijos jėzuitus.

    “Ratio studiorum” dokumente ryškios XVI a. sąlygos, humanizmo siekiai, Europoje vykstančio religinio perversmo ir bažnytinės reformos poveikiai. Tuometinės kolegijos taikytos berniukams nuo maždaug 9 iki 17 m. amžiaus, mokymosi tarpsniai vadinti “gramatikos, humanistiniais ir retorikos” mokslais. Kadangi šviesuomenė ir kultūra vertino klasikines kalbas, mokymo svarbi dalis buvo graikų, o ypač lotynų kalba. Filosofija aristoteliška, teologijos pagrindinė srovė - tomistiška. Pati auklybos schema išliko iki šių dienų: lavinimas ryškiais tarpsniais ir palaipsniui, pagarba mokinių bei studentų įvairiems ir skirtingiems sugebėjimams, pamokų griežtas lankymas (šiaip mokyklose tuomet lankomumas buvo atsitiktinis) ir išsamios pratybos (kad dėstytojų kalbos mokiniams mirtinai nenusibostų - lotyniškai, “friget piene omnia”, ir mokiniai nepasentų, asmenuodami vieną graikišką veiksmažodį). Jeigu klasėje vyravo klasikinė kultūra ir lotynų kalba, užklasinė veikla ryškiai vietinė kalba -vietinė krašto ar srities kalba teatre, muzikoje, akademijose, visuomeniniuose renginiuose. Svarbus vaidmuo teko bibliotekoms, mokyklą lankiusių artimo meilės ir dvasingumo bendrijoms (iki šių laikų “sodalicijomis”, o dabar “krikščioniško gyvenimo bendruomenėmis” vadinamoms), kolegijas baigusių bendravimui ir telkiniams.

    Mokyklų tinklą praturtino dėstytojų įvairovė ir judėjimas per visą Europą ir užjūrius. Jausdami uždavinį dėsnius vietinėms sąlygoms ir sparčiai kintančiai kultūrai pritaikyti, jėzuitai dirbo įtampoje tarp 1599 m. nusakytų dėsnių ir vietos galimybių. Istorikai teigia, kad išsamiai klasikiniai mokslai buvo išlaikyti “per ilgai”, pvz., graikų bei lotynų kalbos viena reiškė Romoje ar Paryžiuje, o visai kita Indijoje ar Siaurės Amerikos vakaruose. Visgi vien mokyklų tinklas ir dėstytojų bei mokomosios medžiagos mainai buvo modernių švietimo ministerijų pradai, įskaitant ir Lietuvoje, kur jėzuitų darbas po 1773 m. tęstas Edukacinės komisijos.

    Su Lietuva kiek susijusi ir antroji didesnė “Ratio studiorum” kaita, nes pasaulyje XIX a. pradžioje atkurtos Jėzaus Draugijos vyresnysis Jan Roothan naujokyną atliko Daugpilyje ir studijas baigė Baltarusijoje, buvusiose Lietuvos provincijos srityse, draudimo metais išlikusioje gyvoje vienuolijos dalyje. 1820 m. iš karto ėmėsi naujai perredaguoti švietimo dėsnius. 1832 m. baigtas darbas jau pritaikytas pasaulio įvairovei ir pačių valstybių išsivysčiusiems švietimo nuostatams. Tebepabrėžtos klasikinės kalbos bei kultūra, tačiau iškyla moderniosios kalbos, daugiau matematikos, istorijos, geografijos, moderni filosofija ir dėmesys gamtos mokslams. Humanistinė auklyba, bet jau nebe “graikiška”. Nuo pat pradžios surinkti švietimo dokumentai išleisti penkių tomų “Monumentą Paedagogica Societatis Iesu”.

    Pati “Ratio” ir vėlesnis jėzuitų auklybos vystymasis pagrįstas dvigubu švietimo tikslu -akademiniu ir doriniu lavinimu: “kad mokiniai (studentai) kuo labiau pažengtų asmenybės, raštingumo ir mokslo srityse didesnei Dievo garbei”. “Raštingumas” siekia senovės graikų idealus, kad asmens gerumas ugdomas ir išreiškiamas išmintimi ir tobula išraiška žodžiu ir raštu. Kaip šv.Ignaco Dvasinės pratybos (liaudiškai rekolekcijomis vadinamos), taip ir auklyba skatina taiklę mąstyseną ir kritišką žvilgsnį į mokslą, aplinką, kultūrą. Dorinis auklėjimas klasėje papildomas dalyvavimu Mišiose, pamaldose, bendromis maldomis, homilijomis klasėje, mėnesine išpažintimi. Svarbus mokytojo ryšys su atskiru mokiniu asmeniniuose pokalbiuose (kuriuose, beje, saugotasi neutraliai tartis, neprikalbinant jaunuolių Jėzaus Draugijon stoti).

    Auklėjimo ir lavinimo pobūdis reikalauja ir iššaukia mokinio bei studento veiklumo pagal dėsnį “Mokiniai neišmoksta, kai dėstytojas kalba, o kai jie patys kalba”. Pabrėžta įvairovė, nes “niekas taip nenumarina jauno žmogaus pastangų kaip vienodumo perteklius”.

    “Ratio” nėra beletristinis leidinys, o pritaikomos gairės ir nuorodos pamokai, mokomajam dalykui, kolegijos santvarkai. Mokyklos ar universiteto prefektai turėjo rūpintis bendra tvarka, elgesiu (pvz., kad mokiniai nenešiotų mokyklon ginklų ar patalpose netinginiautų). Ir auklėtojai, ir mokytojai žiūrėjo, kad mokiniai patys savaime ir savarankiškai mokytųsi, ypač pamokoms iš anksto ruošdamiesi (tuo būdu papildydami nepatyrusio mokytojo trūkumus). Mokymo tvarkoje ryškus varžybinis atspalvis.

    Mokyklos bei švietimas atspindi savo laikų kultūrą, todėl ir “Ratio studiorum” dėsniai daug surišti su moderniųjų laikų pačia pradžia. Paskutinįjį šimtmetį plataus mokslo įstaigų tinklas iš pirmykščio įkvėpimo išvystė gaires bei veikimo būdus įvairiems mokslo tarpsniams nuo pradinių mokyklų ligi universitetų (šiandien 177 aukštosios mokyklos), nuo klasikinių gimnazijų iki neformalios auklybos bei lavinimo besivystančiose šalyse. Veikia gimnazijų, universitetų, specialiųjų mokyklų telkiniai, sąskrydžiai, nuolatinės komisijos, besimokančiųjų ir dėstytojų mainai, išvystytas bendradarbiavimas tarp vienuolijos bei jos narių ir pasauliečių mokytojų ir profesorių (kurių jėzuitų mokyklose yra dešimt kartų daugiau negu jėzuitų).

    Pedagogikos istorikai pastebi, kad, kiek buvo kietai laikomasi jau pasenusių gairių, ar jos tarpsniais atnaujinamos ir pritaikomos, pastovusis jėzuitų mokyklų bruožas yra pačių mokytojų kokybė - kuo tobuliau dėstyti: “Tebūna mokytojai išskirtinai žymūs”, jeigu ir ne kiekvienas mokytojas (šiandien ir mokytoja) ta idealą pasiektų. “Ratio studiorum” išleidusio tėvo generolo Aquaviva teiginys, “Nežinočiau, koks kitas darbas labiau tarnautų dieviškajai didybei negu šitoks humanistinis jaunimo mokymas”, rastų atgarsį tarpe tų, kurie tikėtų, kad vaikų bei jaunimo švietimas yra geros valstybės ateitį užtikrinanti svarbiausioji pirmenybė.