Stasys Yla
Liberalizmo santykis su tiesa atskleidžia visą jo charakterį. Tiesa jam yra varžtas, ir būtent dėl to, kad ji absoliuti, pastovi, visuotinė. Liberalizmas pripažįsta tik vienintelę, absoliučią vertybę - laisvę. Dėl to laisvė pasidarė nesuderinama su tiesa.
Liberalizmo kova prieš tiesą nėra lengva. Ji negali būti populiari ir priimtina daugeliui žmonių: kiekvienas instinktyviai stos tiesos pusėn, o tuo pačiu nusigręš prieš liberalizmą. Dėl to liberalizmas buvo priverstas rinktis tokį metodą ir tokias priemones, kurios šią kovą padarytų mažiau tiesioginę, atvirą ir tiesią.
Žirklės tiesai karpyti
Jau mūsų spaudos diskusijose kiekvienas galėjo pastebėti liberalinių publicistų žaidimą: kalbėti apie subjektyvų tiesos supratimą ir čia pat jį perkelti į objektyvios tiesos plotmę. Kam tai reikalinga?
A. Grigaičio nuotr.
Visi žino, kad tiesos supratime yra du momentai: subjektyvus ir objektyvus. Subjektyvus tiesos supratimas priklauso nuo žmonių pajėgumo pažinti, išsiaiškinti arba nuo noro priimti bei pripažinti. Ne visi žmonės iš prigimties yra vienodai imlūs ir pajėgūs tuos pačius dalykus suprasti. Ne visi turi ir vienodą išlavinimą bei išsilavinimą. Ne visi ir išlavintieji turi tuos pačius sugebėjimus. Vieni linkę ieškoti dalykų visumos ir derinio, kiti tenkinasi atskirais, padalintais, tarp savęs nesurištais pažinimo atžvilgiais.
Visas tas subjektyviųjų galių įvairumas kaip tik ir įneša skirtumus į tiesos supratimą. Dėl to tas supratimas gali būti ir dažnai būna įvairus, sąlygotas (reliatyvus), padalintas, kintamas.
Bet yra kitas momentas, nepriklausomas nuo subjektyvių įvairybių. Jeigu mes jau kalbame apie dalyko supratimą, tai tuo pačiu -pripažįstame, kad tas dalykas yra šalia ar virš paties supratimo. Atseit, supratimas dar nėra pats dalykas. Tad ne supratimas yra mastas dalykui, o tas dalykas - mastas mūsų supratimui. Tas mastas negali būti subjektyvus, suskaldytas bei padalintas tuo būdu, kaip yra padalintas supratimas. Mastas yra vienas, bendras, objektyvus.
Tas pats yra su tiesa. Ne jos supratimas yra galutinis mastas, bet pati tiesa savyje yra mastas mūsų supratimui. Tiesa nė kiek nekinta, ar ją kas supranta vienaip ar kitaip. Ji nesuskyla į keletą tiesų dėl to, kad ėmė ir susiskaldę keleto žmonių supratimas. Tad ne tiesa yra reliatyvi, kintama, įvairuojanti, subjektyvi, bet toks gali būti tik tiesos supratimas.
Ką gi daro liberalai? Norėdami tiesą nuvainikuoti, jie sąmoningai sumaišo supratimą su pačia tiesa. Tai padarę, jie jau tariasi galį supratimo savybes - kintamumą ir reliatyvumą -perkelti pačios tiesos plotmėn. Dėl to jie ima subjektyvaus supratimo žirkles ir karpo į gabalėlius objektyviąją tiesą. Jų metodinis žaidimas yra pagrįstas šia dialektika: Jei tiesa kinta vienur (supratime), ji kinta visur (savo pagrinduose); jei ji sąlygojama subjektyvioj plotmėj (pažinime); yra sąlygota objektyvioj plotmėj (savyje); jei ji žmonių atrandama, tai iš viso ji yra žmonių atrasta, sugalvota.
Pareiga tiesos ieškoti
Liberalizmui įprasta žaisti dviprasmybėmis. Taip jis žaidžia ir žodžiais - išrasti ir atrasti. Amerika nebuvo išrasta, bet atrasta. Ir geležies rūdys ar aukso trupiniai neišrandami, bet tik atrandami. Taip ir tiesa nėra kieno nors išrasta, bet tik atrandama, atskleidžiama, atidengiama. Atradimas bei atskleidimas vyksta mūsų pažinimu ir supratimu. Tik ta prasme galima kalbėti apie tiesos kitimą - vystymąsi, tobulėjimą ar pritaikymą mumyse. Bet ji pati savyje nuo to nesikeičia. Nesikeičia ir matematikos dėsniai, nežiūrint, kad jų pritaikymas vystėsi geometrijoje, inžinerijoje, statistikoje, buchalterijoje.
Iš to, kad tiesa atrandama bei atskleidžiama ir kad jos supratimas bei pritaikymas gali vystytis, bręsti, pilnėti - mums ir kyla natūrali pareiga jos ieškoti. Ieškoti - reiškia ne naujai ją išrasti, bet tik tobuliau atskleisti, pažinti, suprasti, ir būtent - pagal objektyvų jos mastą. Ta prasme tiesos ieškojimas yra visuotinė žmogiškoji pareiga, neatpalaiduojama jokiomis sąlygomis.
Kaip į šį reikalą žiūri liberalizmas? Ar jis gali ieškoti to, ką iš principo yra atmetęs? Jis atmetė objektyvią tiesą, tad bent jos tikrai negali ieškoti. Bet gal jis ieško subjektyvios tiesos, tiksliau - subjektyvaus supratimo? Betgi subjektyvaus supratimo nereikia niekur ieškoti, nes jis eina iš paties žmogaus. Jeigu jau pats supratimas yra tikrasis ir vienintelis tiesos mastas, tai tokių supratimų gali būti tūkstančiai ir milijonai, ir jie visi bus teisingi. Jeigu jie teisingi, tai ko dar ieškoti? Užtat tikras liberalas neturėtų kalbėti nei apie tiesos ieškojimą, nei apie pačią tiesą. Objektyvios tiesos jam nėra, o subjektyvus supratimas dar nėra tiesa savyje.
Tad “tikras liberalas, pagal anglų liberalinį filosofą Bertrand Russel, nesako: - Tai yra tiesa, - bet: Esu linkęs manyti, kad esamose sąlygose ši nuomonė galbūt yra geriausia” (Mintys apie liberalizmą, verstos Lietuvio 1949, nr. 28-29). Tai būtų tiesu ir logiška: kas subjektyvu, yra tik nuomonė, o ne tiesa. Kadangi liberalas pripažįsta tik tai, kas subjektyvu, tai jis ir kalba tik apie nuomones. Aišku, jis gali nuomonių ieškoti, bet užtat jis negali sakyti, kad “ieško tiesos”.
Tai būtų atvira ir tiesi kalba, kurią tektų vertinti, kaip mums nepriimtiną, bet gerbtiną pažiūrą. Tuo tarpu, nekeisdamas šios pažiūros, liberalizmas garsiai trimituoja, kad ir jis ieško tiesos. Apie tą tiesos ieškojimą yra įvairių pasisakymų ir mūsų liberalinėje spaudoje. Štai: “Į lietuvišką gyvenimą mes smelkiamės laisvo žmogaus keliu: per nuoširdų tiesos ieškojimą (m. p. Y) sau ir kitiems” (Liet. Stud. Santaros įstatų preambulė, Dirvos pr. 1954, nr. 23). Kalbama apie žmogų, “nuoširdžiai tarp daugelio falsifikatų ieškantį tiesos, kuri prabiltų jo asmens gelmių ilgesiui, nes kitokia tiesa, pagaliau, nėra verta ne tik ieškojimo, bet ir paprasčiausio nusispjovimo... Mes ieškome tiesos kaip pirmieji krikščionys” (K. Santaros tikslai, Dirvos pr. 1954, nr. 23). Arba štai vėl: “Bekraštis nuoširdumas ieškoti save ir savo patirtį išreiškiančių tiesų, formų, ideologijų, vaizdų ir garsų, nesvarbu, ar tokių ieškojimų pasėka būtų tautinis suktinis, ar panaši į Picasso... Tiktai nuoširdžiu ir savarankišku ieškojimu, tiktai aistringa kova dėl savo tiesos išsiug-doma asmenybė” (m. p. Y.; Vyt. Kavolis, Tremties tikrovė ir keliai į lietuviškumą: “Laisvo žmogaus keliu į lietuviškumą”; Chicago, 1954, p. 14-15). “Laisvė - tai jau nebe tolerancija, o kova už tiesą (m. p. Y), tiesą pirmiausia sau pačiam, o paskui kitiems” (A. J. Greimas, Apie laisvę ir mitus, Dirvos pr. 1954, nr. 23).
A. Grigaičio nuotr.
Ar tai nėra būdinga “nuolatinio laisvo ieškojimo dvasia”, apie kurią kalbėjo Br. Raila (Dirva 1954, nr. 19)? Įdomu tiktai, nuo kada ji pasidarė nuolatinė? Ar ne nuo 1904-metų, kai tarptautinis laisvamanių kongresas Romoje paskelbė naują “visuotinį įpareigojimą ieškoti tiesos”? Ar ne po šio “įpareigojimo” ir atsirado “visuotinis kalbėjimas” apie ieškojimą? Bet ar tos kalbos turi ką nors bendra su pačiu ieškojimu? Ar tai nėra naujas metodinis žaidimas? Kaip matėme iš pacituotų žodžių, liberalai nekalba apie ieškojimų turinį bei esmę, o tik apie būdą. Vieni tą būdą vadina nuolatiniu, visuotiniu, antri - nuoširdžiu ir savarankišku, treti - kovingu, o de Madariaga prideda -“ieškoti tiesos nesavanaudiškai” (op. cit.). Kodėl visas dėmesys kreipiamas tik į būdą? Kodėl “reikia tik ieškoti, nesvarbu kokiais keliais ar klystkeliais, tačiau svarbu, kad visu nuoširdumu” (m. p. Y.; Vyt. Kavolis, Tremties tikrovė, op. cit. p. 14)? Ar tikram ir nuoširdžiam tiesos ieškotojui taip jau būtų “nesvarbu, kokiais keliais ar klystkeliais”? Gal tie klystkeliai kaip tik svarbu liberalui?
Atsakymą mums duoda de Madariaga. Pasak jo, “liberalizmas žiūrėjo į klaidą ne kaip į nuodėmę ar nusikaltimą; klaida liberalizmui tampa laiptu, dažnai neišvengiamu laiptu kelyje į žinojimą. Liberalizmas mato tiesą mėginimų gale, o ne dogmatinių apreiškimų pradžioje, ir jo patarimas yra: vietoj pasidavimo dogmai, rizikuok klaida (m. p. Y) ir ieškok tiesos” (Liberalizmo krizė, Australijos Lietuvis 1954, nr. 20). Štai kaip reikia suprasti “nuoširdų” ir “nesavanaudišką” tiesos ieškojimą. Ieškojimo pagrindas nėra tiesa, o klaida. Tiesa gal kada pati atsiskleis - visų klaidos mėginimų gale. Dėl to ir nebūk savanaudis: neprisiimk jos iš anksto!
Antroji šio metodinio žaidimo paslaptis yra ši. Vis ir vis kartojant žodį ieškok ir niekad nekalbant apie ieškojimo esmę ir tikslą, galima sukurti žmonėms įspūdį, jog didžioji gyvenimo “tiesa” ir tėra pats ieškojimas, kitaip sakant, ieškojimas be tikslo - kliedint ir klaidžiojant. Juk “išrištų sprendimų niekas neduoda, išskyrus tuos, kurie siūlo receptus, jau per skausmus įrodžiusius savo naivų nepakankamumą” (V. K. Pora pastabų, Dirvos pr. 1954, nr. 244). Tad ir pakanka tik “ieškoti”, atseit - klysti ir klaidžioti. Ar ne visi klaidžioja, tik ne visi prisipažįsta: “Kas skelbia absoliutines tiesas, tas nuo kitų, pagal žmogišką prigimtį klystančiųjų, skiriasi tik tuo, kad nenori savo klaidų prisipažinti” (V. Kavolis, Nepriklausomųjų mintis studentijoje, Vienybė 1954, nr. 34). Vadinas, liberalai, prisipažindami prie klaidos, parodo savo atvirumą ir nuoširdumą, o kiti, tikrieji tiesos ieškotojai ir jos teigėjai, yra tik veidmainiai.
Štai kada mums galutinai paaiškėja tas kartojamasis nuoširdumas. Bet kodėl jis dengiamas “tiesos ieškojimu”, kai ieškoma tiktai klaidos? Po to nereikia stebėtis tokiomis pastabomis, sakysim, kalbant apie dailininkus (tai tinka ir kitiems ieškotojams), kaip ši: “Ne tie mūsų dailininkai, kurie ieško, kad ir nerasdami (m. p. Y) laikytini mūsų kovos dezertyrais, o priešingai, kurie kartoja” (V. K., Pora pastabų, t.p.). Koks dailininkas, rašytojas ar mokslininkas, norėdamas ką nors atrasti, nekartoja savo bandymų? Ieškok nekartodamas - reiškia ieškok nesistengdamas ką nors atrasti nes ne atradimas yra tikslas, bet pats ieškojimas. Ar ne šia kryptimi ir veda visi aukščiau cituoti posmai, kurie sąmoningai nutyli ieškojimų tikslą. Tikslas visur pakeičiamas būdu ar priemonėmis, ir tai yra fatališkas liberalų galvosenos reiškinys. “Ši klaida, perkėlimas priemonių į tikslus, yra taip pat viena (liberalizmo) krizės priežasčių”, pastebi net Salvador de Madariaga (op. cit.).
Sąlygos tiesai neatrasti
Su “tiesos ieškojimu” liberalai žaidžia, kaip neatsakingi vaikai su muilo burbulais, negalvodami, kad jie iš viso ko nors ieško. Argi jie gali ieškoti, kai jų laisvė yra suvaržyta to paties “laisvo galvojimo” metodo? Juk “šio metodo ypatingumas glūdi ne tam tikrų dalinių tiesų tvirtinime”, pabrėžia tarptautinis laisvamanių kongresas, paskelbęs “visuotinįjį įpareigojimą ieškoti tiesos”. Tvirtinti bei teigti tiesą laisvas galvojimas negali, nes jis jos nepripažįsta. Jam nedera tvirtinti net “dalinę” arba padalinamąją, atseit, reliatyvią bei subjektyvią tiesą. Tuo būdu liberalinis “ieškojimas” įsakmiai atsiriboja nuo savo tikslo ir prasmės: ką nors atrasti ir teigti.
Yra net trys aplinkybės, laiko, apimties ir būdo, kurios liberalinį “tiesos ieškojimą” apsąlygoja nuo siektino jos atradimo.
1. Laiko atžvilgiu tiesos ieškojimas turi būti nuolatinis. Tai yra Br. Railos minimoji “nuolatinio laisvo išėkojimo dvasia”. Nuolatinumas reikalauja tiesos neatrasti, nes kitaip, ją suradęs, liberalas bus priverstas ją teigti, atseit - pripažinti ir skelbti. To jis negali daryti, nes tada nebebūtų laisvas: jis turėtų jos laikytis, būtų jos saistomas ir varžomas. “Jei ji (tiesa) išvirsta absoliučia tiesa..., jis (tikėjimas) užgniaužia žmogiškąją laisvę” (Ant. Škėma, Vienybė 1954, nr. 21, p. 4). Tad liberalas, gindamas absoliučią laisvę, gali sąmoningai klysti (tai jam leidžiama), bet negali sąmoningai nusilenkti tiesai, negali jos priimti ir jos laikytis.
2. Apimties atžvilgiu tiesos ieškojimas turi būti visuotinis - visose srityse. “Laisvas galvojimas turi būti įvestas tiek teoriškai į intelektualinę sritį, tiek praktiškai į socialinę” (Tarpt, laisvamanių kongreso rezoliucija). Vadinas, negali būti išimčių jokiu atveju, jokiame punkte. Padaręs išimtį, priėmęs tiesą vienoje srityje, liberalas nusikalstų anam “visuotiniam įpareigojimui”. Jis nebežinotų, kur sustoti; jis sugriautų patį ieškojimą kaip tokį.
3. Būdo atžvilgiu tiesos ieškojimas turi būti natūralistinis ir subjektyvistinis, atseit - tik savu protu ir tik sava patirtimi. Liberalas ne tik negali priimti, bet net ieškoti tokios tiesos, kuri prašoktų jo paties protą. Jam nevalia pasinaudoti kitų patirtimi, sakysim, priimti kitų liudijimą apie tiesą ar pripažinti kitų tiesos ieškotojų (ir tiesą atradusiųjų) autoritetą. Jam neleistina remtis bet kokia tiesos tradicija, perduodama iš kartų į kartas. Vienintelis jo tiesos ieškojimo šaltinis yra sava išmintis. “Liberalai... turi vadovautis sava išmintimi... ir be aukštųjų autoritetų” (Br. Raila, Dirva 1954, nr. 20).
Varžtai protui, prigimčiai ir krikščionybei
Metodinis liberalizmo žaidimas, nukreiptas prieš tiesą, faktiškai paliečia ir protą, ir žmogiškąją prigimtį, ir krikščionybę. Šis metodas proto laisvei uždeda akivaizdžius apinasrius: 1. jam nevalia niekad tiesos atrasti, 2. nevalia niekur, jokioj srity tiesos teigti ir 3. nevalia prisiimti iš šalies jokių tiesos patirčių, prašokstančių jo galias ir asmeniškas patirtis.
Minėtas metodas pažeidžia ir protingąją žmogaus prigimtį: 1. jos tikslingumą, tą natūralų norą pasiekti ieškomąją tiesą, 2. jos logiškumą: kartą atradus tiesą vienoje srityje, eiti toliau - siekti įmanomo tiesos pažinimo pilnumo -bei visuotinumo ir 3. jos fizinę dvasinę sąrangą ir jos gebėjimą pažinti bei priimti tiesą, prašokstančią net savąjį protą ir savas patirtis.
Šiomis trimis sąlygomis liberalizmas visu svoriu nusikreipia ir prieš krikščionybę, kuri įpareigoja: 1. ne tik tiesos ieškoti, bet, ją suradus, ir teigti, pripažinti bei išpažinti, 2. ieškoti tiesos visur, iš visur ją priimti ir visose srityse ją teigti ir 3. ieškoti jos ne tik natūraliomis savo dvasios galiomis, ne tik sava išmintimi, bet priimant ir aukštesnę išmintį; ne tik savomis patirtimis, bet pasinaudojant ir kitų patikimais liudijimais bei autoritetu.
Toks liberalizmo nusistatymas tiesos atžvilgiu galimas aiškinti tik tuo, kad jis yra išvidinėje opozicijoje krikščionybei ir prigimtinei tvarkai, kurią krikščionybė saugoja ir gina. Liberalizmas pažįsta savo oponentę - krikščionybę. Jis žino, kad ji yra atvira kiekvienai tiesai, kur ir kieno ji bebūtų. (Ji prisiima tiesą net iš svetimų kultūrų ir filosofijų). Atsistojęs toje pačioje tiesos priėmimo ir teigimo plotmėje, liberalizmas netektų visų opozicijos ginklų krikščionybei. Jis nebebūtų daugiau liberalizmas. Kadangi krikščionybė teigia tiesą, dėl to jis susilaiko ją teigti. Krikščionybė teigia objektyvią tiesą visuotinai ir pilnai - tiek laiko, tiek apimties, tiek būdo atžvilgiais. Ta prasme jos teigimas yra totalinis. Toks pat totalinis yra liberalizmo susilaikymas teigti tiesą. Ta prasme liberalizmas yra totalinis opozicinis metodas. Kas susilaiko tiesą teigti, yra abejingas (skeptiškas) tiesai. Abejingumas tiesai yra ne kas kita, kaip pasyvinis tiesos neigimas. Tačiau liberalizmas niekad nebuvo ir neišliko abejingas: jis perėjo į aktyvų tiesos neigimą ir pasidarė negatyvinis metodas.
Neigdamas tiesą, liberalizmas nebėra laisvas galvoti. Jis paneigia savo paties pagrindą. Tai yra didžioji šio metodo tragiką, kurią jau šio šimtmečio pradžioje yra pastebėjęs liberalinės prancūzų revoliucijos tėvynainis Dr. G. Canet. “Laisvamanybė, kuri išdidžiai skelbiasi turinti galvojimo ir laisvės monopolį, pačia savo esme yra griežtas ir logiškas bet kokio galvojimo ir bet kokios laisvės paneigimas” (La libertė de penser et la librė pensee, Paris 1912, p. 4-5).
Ar “tikrieji liberalai tiki, kad žmogus yra dvasia ir kūnas” ir “kad tik per dvasią žmogus yra savimi”? - kaip, daug ką maišydamas, vis dėlto teisingai pabrėžia de Madariaga. Jeigu jie tiki, tai kodėl jie nusigręžė nuo tiesos? “Kas jus sutrukdė klausyti tiesos? Tas įkalbinėjimas ne iš to, kurs šaukia” (Gal 5, 7-8). O tas, kuris kiekvieną šaukia, yra pabrėžęs: “Tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8,32).
■ Kauno jėzuitų gimnazija, viena seniausių Lietuvoje, spalio 8 ir 9 d. šventė 350 m. jubiliejų. Šiuo metu šiai gimnazijai vadovauja direktorius kun. Gintaras Vitkus, SJ.