Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

RYŠKIAUSIOS KOMUNIZMO LIEKANOS LIETUVOJE IR KAIP JŲ ATSIKRATYTI

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Rožė Poškienė

    Per 50 metų Lietuvoje buvo vykdomas fizinis ir dvasinis genocidas. Gaila, kad Vakarai, jo nepatyrę, nepasmerkė, kaip pasmerkė fašizmą. Reta šeima išliko nepaliesta represijų.

    Yra dalykų, kurių niekada nebepajėgsime atitaisyti. Tai sunaikintas tautos genofondas. Per 20 Nepriklausomybės metų Lietuva jau buvo išauginusi gražų būrį inteligentų. Beveik visi, su retom išimtim, uolūs katalikai, patriotai. Kaimas buvo dvasiškai sveikas. O inteligentija beveik visa kilusi iš kaimo. Pokary okupantams irgi daugiausia priešinosi kaimo žmonės. Todėl jie daugiausia ir nukentėjo - žudynės miškuose, lagery, tremty. Inteligentijos dalis jau buvo sunaikinta 1940-1941 m., o dalis pasitraukė į Vakarus. Išblaškyti Rytuos ir Vakaruos, jaunieji dažnai nutolsta nuo savo tėvų ir senelių gimtinės. Rytuos sukūrusių šeimas atžalos nebemoka lietuviškai, o ir Vakaruose ne visi išlaikė lietuvybę. Štai mano vyro sesers du vaikai. Mergaitė kalba lietuviškai, retsykiais atvažiuoja, o berniukas - amerikonas, nemoka lietuviškai, nė karto nebuvo Lietuvoj.

    Prieš žmogaus prigimtį - privatinės nuosavybės panaikinimas.

    Pirmiausia nusavinami fabrikai, įmonės, net malūnai, atimami gražesni namai, o per antrąją okupaciją ir žemė.

    Nuosavybės, ypač žemės atėmimas žmones pavertė vergais. Dabar prasideda didžiausias dvasinis genocidas. Žmonės pasidarė pastumdėliai, be iniciatyvos, abejingi darbui, stengėsi dirbti kuo mažiau ir kuo prasčiau. Nuosavybės panaikinimas atėmė žmonių iniciatyvą savarankiškumą.

    S. Raštikis knygoje Kovoje dėl Lietuvos1 d. 185 psl., rašo: “Buvo keista, net labai keista, išėjus iš kalėjimo. Vis atsigręždavau pasižiūrėti, kur mano ginkluoti palydovai. Bet jų nebebuvo. Būdavo, veda tave ginkluoti kareiviai ar čekistai, ir pats negalvoji nei apie kelią, nei kuria gatve eini, nei kur reikia pasukti į dešinę ar į kairę, kad nepaklystum. Dabar reikia pačiam galvoti apie viską”. Ir tik 20 mėnesių pabuvo kalėjime. O Lietuva komunizmo lageryje išbuvo 50 metų.

    “Komunistų partija - mūsų protas, sąžinė ir garbė!” Tokie šūkiai pusšimtį metų kabojo įstaigose, įmonėse ant sienų, net skersai kelio. Mums, paprastiems žmonėms, nereikėjo nei proto, nei sąžinės, nei garbės. Partija viską pasakys, viską įvertins, viską duos - mums nereikia galvoti. Visi buvom suverti ant siūlelio, visi saugumo kartotekoje surūšiuoti, visi sekami. Visus apėmęs politinis švietimas, profsąjungos - komunizmo mokykla. Savarankiškumo, iniciatyvos -nė su žiburiu nerasi. Atgavus nepriklausomybę, žmogus pasimetė kaip šuo, paleistas nuo grandinės. Kur dabar dingsi - reikia pačiam galvoti, pačiam suktis. Kaip šunelis: pririštas už lojimą dar kaulą gaudavo, o kas dabar duos?.. Ir drasko tą vos gimusį kūdikėlį - Lietuvą: duok, duok, duok!

    Kolūkyje žmonės įprato tinginiauti. Štai darbo diena kolūky. Traktorininkai išvažiuoja į darbą apie 9 valandą. Pakeliui sustoja prie parduotuvės, kurią atidaro 10 valandą. Nusipirkę po buteliuką, išvažiuoja į darbą. Nuvažiuoja į lauką, kuriame jau laukia moterys (sakysim, bulves kasti). Pasikirkinę, pasityčioję viens iš kito, pasikeikę, sėda į traktorius. Aria, o moterys renka bulves ir pila į traktorių priekabas. Žinoma, ne visas: pasikasa duobes ir supila į jas dalį bulvių - parsineš naktį. Dalį bulvių, kad nereikėtų lenktis, įmina į žemę. Pripildžiusios priekabą, susėda ir liežuvauja. Vyrai išveža priekabas išpilti į sandėlį. Čia susėda butelius ištuštinti. Iki pietų nebepasirodo. Po pietų, kol visi susirenka, praeina kelios valandos. Jau ir vakaras. Skuba kiekvienas savo dirbti.

    Uždarbis buvo mažas, todėl paplito vagystės. Iš valdžios vogti nelaikė nuodėme. Be to, juk buvo skelbiama - viskas jūsų: kolūkiai, fabrikai, žemė. O kodėl savo nepasiimti. Vogimas visuotinis - visoj Sąjungoj ir kiekvienam darbe. Kuo didesnis viršininkas, tuo daugiau vogė. Kai kas iš to ir pragyveno - pasistatė namus. Jei nevogei - nemoki gyventi, neapsukrus, niekam tikęs. Tėvai vogė valdišką turtą, vaikams nebesvarbu kieno.

    Vagystė nebuvo vadinama tikruoju vardu: neša, pasisavina, kombinuoja, moka gyventi, pasiima... Ypač vogė iš kolūkių. Todėl tiek ašarų, pykčio ir keiksmų susilaukė ministras pirmininkas G. Vagnorius, panaikinęs kolūkius.

    Buvo kaime apsukruolių, kurie praturtėjo iš naminės degtinės gaminimo. Girtuoklystės įgavo neregėtą mastą. Nomenklatūra girtuokliavo suomiškose pirtyse, darbininkai - darbe, ypač statybininkai, mokytojai - mokyklose, tarnautojai - įstaigose. Moterys lygia dalia gėrė ir geria lig šiol. Pasekmės labai liūdnos Lietuvai. Vaikai gimsta jau pragerti. Jei keli vaikai šeimoje, paprastai pirmasis dar normalus, o paskesni -debilūs. Tokie turi tik biologinius poreikius, o aktyviausias - dauginimosi instinktas. Iš to pamestinukai, beglobiai vaikai. Kitas nenugalimas noras - turėti. Visko, ko užsigeidžia: lytinių santykių, pinigų... Iš to kyla ir nusikalstamumas, savižudybės. Štai nedidelio Žemaitijos kaimo 1985-1988 metų girtuoklystės pasekmės:

    -    Jonas, pjaudamas malkas, girtas užvirto ant pjūklo - perpjovė;

    -    Danielius girtas sumušė kaimyną - pateko į kalėjimą;

    -    Petras peiliu nudūrė savo sūnų;

    -    du jauni girtuokliavo, kol mirė;

    -    Vytautą broliai užmušė;

    -    keturi pasikorė;

    -    Antanas girtas paskendo;

    -    Albiną žmonos meilužis užmušė;

    -    du vaikai sudegė.

    Keturiolika žuvo per trumpą laiką, vienuolika iš jų — jauni žmonės.

    Klysta, kurie dėl šių dienų savižudybės kaltę verčia blogai ekonominei padėčiai.

    Nesantaika šeimose - taip pat girtuoklystės pasekmė. Kartu skurdas, nusikalstamumas.

    Kita dvasinio nuosmukio priežastis - sunaikintas tikėjimas. Žmogus įtikintas, kad jo gyvenimas baigiasi čia, žemėje, todėl stengiasi iš gyvenimo paimti visko, ko užsinori. Nėra jokių moralės varžtų. Kaime beveik nebuvo netikinčio žmogaus, o dabar... Vėl pavyzdys iš to paties kaimo. Į bažnyčią ėjo tik keturios moterėlės ir du vyrai. Iš jų kaimynai tyčiojosi, niekino, pravardžiavo. Mokyklose, įstaigose buvo sekami, persekiojami. Žmogus, nenorėdamas prarasti darbo, susitaiko su tokia padėtimi. Kaimo žmogus šeštadienį, sekmadienį buvo priverstas sau, o per šienapjūtę ir kolūkiui dirbti. Nuo bažnyčios atprato, ir dabar laisvą sekmadienį - kortos, girtavimas. Tikėjimas prarastas, žmogui liko tik gyvuliški instinktai, o gyvenimo tikslas - jų patenkinimas.

    Kita tautos tragedija - prarasta savo giminės, Tėvynės istorija, atimta Tėvynės meilė. Mums buvo brukama, plačiosios tėvynės meilė. Vieni žinojo, kad tai apgaulė, Tėvynės išdavystė, kiti patikėjo ir, nebetekę plačiosios tėvynės, pasimetė ir ėmė skelbti depolitizaciją - viską, kas primena meilę Lietuvai, išjuokti, nes tai esą senamadiška.

    Savo Tėvynės patriotas vengs nusikalsti -pažeminti lietuvio, o pasaulio akyse ir Lietuvos vardą, mylės kitą lietuvį kaip brolį, negirtuokliaus, kad Lietuvoj sutvirtėtų jauna, sveika karta.

    Taigi komunizmo liekanos Lietuvoje yra šios:

    Intelektualaus tautos genofondo praradimas.

    I. Privačios nuosavybės panaikinimas ir to pasekmės:

    1.    Žmonės prarado iniciatyvą.

    2.    Tinginystės, aplaidumo darbe išsivystymas.

    3.    Pavydas ir skundai.

    4.    Silpnesnio niekinimas, nešvankystės, keiksmai.

    5.    Vagystės.

    6. Girtuokliavimas ir jo pasekmės:

        b)    beglobiai vaikai;

        c)    savižudybės:

        d)    skurdas, apsileidimas;

        e)    paleistuvavimas;

        f)    nusikalstamumas;

        g)    debilumas.

    II.    Ateistinio auklėjimo pasekmės:

    1.     prarasta atsakomybė ir sąžinė.

    2. Dekalogo    nepaisymas.

    3.    Įvairių tikėjimų ir sektų antplūdis į Lietuvą.

    4.    Žmogus - tik biologinė būtybė.

    III.    Savo šaknų, Tėvynės meilės praradimas.

    1.    Žmogus - mankurtas, kosmopolitas.

    2.    Nežino savo giminės, Lietuvos istorijos.

    3.    Panieka ir pajuoka Tėvynės patriotams.

    4.    Sovietinių laikų nostalgija.

    5.    Nuolatinis krašto apsaugos, kariuomenės struktūrų šmeižimas. Priekaištai, kad didinamos lėšos krašto gynybai.

    Kaip Lietuvai atsikratyti komunizmo liekanų

    Būtų gera, jei viskas įvyktų “lydekai paliepus, man panorėjus”. Sunkus ir ilgas šitas kelias, nuolat vingiuojantis, akmenuotas. Praeis dešimtmečiai, bet tokios doros Lietuvos nebeturėsime. Tada Lietuva buvo uždara, o dabar radijas, televizija, internetas ir dar būsimos kitokios gudrybės išblaško žmogų, priartina prie pasaulio, o iš ten ne patį geriausią pasiima. Ne viską ir galim susigrąžinti. Negrįžtamai prarastas intelektualus genofondas.

    O ką galėtume atitaisyti?

    1.    Besąlygiškai sugrąžinti nuosavybę: namus, žemę, sodybas.

    2.    Sugriežtinti valstybės politiką girtuokliavimui sumažinti, pavyzdžiui, girtus darbuotojus be išimties šalinti iš darbo, studentus iš mokyklų, nacionaliniam radijuje ir televizijoje nuolat vesti blaivybei skirtas laidas, girtiems, patekusiems į gydymo įstaigas, susimokėti už gydymą ir apžiūrą...

    3.    Priemonės, panaikinti ateistinio auklėjimo pasekmes:

        a)    kunigai - mūsų valstybės piliečiai, todėl dalyvauja valstybės valdyme;

        b)    krikščionių demokratų partijai vadovauja kunigai;

        c)    katalikų tikėjimas - valstybinė religija;

        d)    pasirašytas konkordatas su Vatikanu;

        e)    neregistruojamos netradicinės religijos ir sektos, nesudaromos sąlygos joms veikti;

        f)    prie kiekvienos parapijos veikia katalikiška mokykla;

        g)    visose, net aukštosiose mokyklose, įvedamas tikybos mokymas, religijotyra;

        h)    bažnyčia išduoda gimimo, santuokos, mirties liudijimus;

        i)    kunigams mokamos pensijos;

        j) žiniasklaidoje nėra smurto, pornografijos, atviros erotikos;

        k) žiniasklaida veda laidas pagal Dekalogą;

        1) grąžintas konfiskuotas bažnyčios turtas -pastatai.

    4.    Patriotinio auklėjimo priemonės:

        a)    visose įstaigose ir mokyklose kabo valstybiniai simboliai;

        b)    radijas, televizija nuolat veda laidas:

            -    iš Lietuvos istorijos,

            -    tremties, pokario kovų ir lagerio kančių tema,

            -    etnografinės laidos,

            -    valstybinių simbolių reikšmė ir gerbimas,

            -    sovietinių laikų absurdo tematika,

        -    kariuomenės šiokiadieniai.

        c)    kiekviename laikraštyje įvedama religinio ir patriotinio auklėjimo rubrika;

        d)    Lietuvos istorijos kursas įvedamas nuo pirmos klasės iki aukštosios mokyklos baigimo.

    Labai svarbu jaunimo auklėjimas mokykloje. Trukdo kadrai tiek ministerijoj, tiek mokyklose. Liko senieji vadovai. Tiesa, Švietimo ministru, atgavus nepriklausomybę, paskirtas D.Kuolys. Bet jis padarė didelę žalą Lietuvos valstybei - paskelbė mokyklos depolitizavimą. O seniems vadovams to ir reikėjo - vengia visko, kas primena Lietuvos valstybę; nėra tautinės atributikos, valstybinių švenčių minėjimo, dalykų dėstymas apolitiškas, kartais dar su Lenino, Markso citatomis. Depolitizavimą jie pavertė depilietizavimu.

    Ministras Z. Zinkevičius buvo bepradedąs atgaivinti mokyklą, bet jis ne be pačių krikdemų pagalbos nušalintas.

    Buvau pasiuntusi ir aš gerb, ministrui Z. Zinkevičiui laišką “Jei aš būčiau švietimo ministras”. Štai ištrauka iš šio laiško:

    “Dorovinių problemų sprendimas yra ne mažiau svarbus už ekonominių sunkumų įveikimą. Dar daugiau! Nesugrąžinę tautai dorovės, nepakelsime ir ekonomikos. Be religinės dorovės ir patriotizmo nuostatų valdininkai - nuo mažiausio iki piramidės viršūnės - žiūrės tik savo naudos, kyšininkus, grobstys, nuskurdins valstybę. Iš kitos pusės - praturtėjusius (kad ir sąžiningai) iš pavydo ir keršto spragins, degins, reketuos, vogs, žudys. Todėl patriotizmo ir krikščioniškos moralės nuostatų sugrąžinimas turi būti pirmų pirmiausias uždavinys. Kad tai pasiektume, būtina:

    1.    Pakeisti prie sovietų dirbusius vadovus ministerijoje, švietimo skyriuose, mokyklose.

    2.    Pasiekti, kad tikybą ir etiką dėstytų žmonės, turį aukštąjį išsilavinimą. Tuo tikslu universitetuose atidaryti teologijos bei etikos fakultetus.

    3.    Visų aukštųjų mokyklų studentams įvesti privalomą lietuvių kalbos, etikos, Lietuvos istorijos kursą per visus mokymosi metus.

    4.    Paspartinti naujų vadovėlių sudarymą ir leidimą, o ypač krikščioniškosios etikos vadovėlį mokykloms.

    5.    Šiuo metu rusų mokyklų klasėse maža mokinių. Sulyginti klasių užpildymo vidurkį visose mokyklose.

    6.    Nenaikinti ir neprivatizuoti darželių. Tegul juose įsikuria pradinės mokyklos. Taip sumažėtų vaikų vidurinėse mokyklose, o pradinukai turėtų ramesnę ir saugesnę aplinką.

    7.    Reikalauti, kad mokyklose veiktų ateitininkų, skautų, valančiukų organizacijos, kuriose būtų ugdomos dvasinės vertybės, blaivybės idėjos, patriotizmas.

    8.    Įtakoti mokytojų ir mokinių spaudos leidinius, kad juose būtų ugdomos dvasinės vertybės ir Tėvynės meilė.

    9.    Reikalauti, kad žiniasklaida turėtų tautos dorovės ir patriotizmo auklėjimo tikslus.

    10.    Ypatingą dėmesį atkreipti į Rytų Lietuvą”.

    Gerbiamas ministras padėkojo už laišką ir jau buvo pradėjęs kai ką daryti: pradėjo sujungti rusiškas mokyklas, kuriose mažai vaikų, ir įsteigė nemažai lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte. Deja, čia ir buvo jo nelaimė - atleido iš darbo. Žinia apie šias priemones pasiekė Maskvą ir Varšuvą. Išsigando Užsienio reikalų ministras A. Saudargas ir ministras pirmininkas G. Vagnorius. Sakyčiau, trūksta vyrams tautinės savigarbos. Dar neįpratom savo valstybėj savarankiškai tvarkytis. Kad bijo, tai ir gąsdina -girdi, pažeidžiamos tautinių mažumų teisės.

    Dėl opozicijos pasipriešinimo panaikinti komunizmo liekanų neįmanoma. Net įstatymais. Dėl kiekvieno įstatymo ilgai ginčijamasi, o jei vis dėlto dauguma priima, opozicija skuba su protestais pas prezidentą, kad įstatymo nepasirašytų, jie ten nieko nelaimi, perduoda spręsti Konstituciniam Teismui.

    Prezidentūroj paliko A. Brazausko kadrai ir papildyti iš opozicijos. Nors buvo išrinktas už V. Landsbergį balsavusių žmonių, tačiau į Prezidentūrą nepaėmė nė vieno konservatoriaus ar krikdemo. Mums, eiliniams, rinkėjams, tai nepatinka, o ir Lietuvai nuo to tik blogiau. Šiuo metu Prezidentas su patarėjais ir žiniasklaida atsidūrė opozicijoj, todėl vilkinami tokie svarbūs įstatymai kaip KGB kadrų bei KP CK darbuotojų veiklos apribojimas.

    Moralinis Lietuvos atgimimas šiuo metu komplikuotas, nes paplitęs “šliogerizmas”.

        -    Tėvynė - stabas;

        -    patriotizmas - idiotizmas;

        -    partizaninės kovos, kančios lageriuos, tremty - mitas;

        -    menas - balaganas;

        -    lytiniai santykiai - nuėjimas į išvietę;

    Tokia filosofiją per žiniasklaidą skelbia save vadinantis filosofu A. Šliogeris, kuris už šias idėjas 1998 m. pabaigoje priimtas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, o savo knygas pristatęs premijai gauti. Jo pilna visur: radijuj, televizijoj, spaudoj, viešose paskaitose.

    Lietuva intensyviai maitinama tokiom idėjom. Ar ne todėl taip nuvertintas intelektualus, išmintingas patriotas V. Landsbergis, nes vertina moralę praradę mankurtai.

    Dabar dėl visų bėdų kaltinama Vyriausybė -neduoda pinigų.

    Nusikalstamumas didelis, visuotinė girtuoklystė, vaikai nelanko mokyklų, vaikai pamestinukai - dėl visų šių blogybių kaltinama sunki ekonominė padėtis. Visi dejuoja: blogai, blogai, blogai - G. Vagnorius neduoda. Net kailiniuotos, skrybėlėtos verslininkės bėga badauti prie Parlamento.

    Vargšė mano Lietuva! Kas iš mažo vaiko tiek reikalauja? Juk ji dar tik devynmetė.

    Aš laiminga. Laiminga, kad gyvenu nepriklausomoj Tėvynėj. Dėl jos laisvės kentėjau ir jos ilgėjaus penkiasdešimt metų. Širdį gelia dėl tautos moralinio nuosmukio, bet turiu vilties. Šiuo metu radijuj ir televizijai ėmėsi vadovauti S. Beržinis, kuris pasakė viltingus žodžius: “Lietuvos radijas ir televizija yra nacionalinis, todėl turi ugdyti nacionalinius idealus”. Padėk, Dieve.

■ Birželio 30 d. Imbrade prie Ilgio ežero buvo surengta giesmių šventė Giesmė Marijai. Tai kasmetinis Švč. M. Marijos, prieš 32 m. pasirodžiusios ant šio ežero, pagerbimas. Šventėje dalyvavo Molėtų, Kauno ir Zarasų chorai. Žmonių prisirinko kaip niekad daug.