Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP ATRANDAMAS IR PRARANDAMAS TIKĖJIMAS

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Doloresa Kazragytė

    Kaip būtų paprasta ir lengva: noriu tikėti -laikausi tokių ir tokių taisyklių, pasinaudoju rekomenduojamu “receptu” ir... Tikiu. Aha, padariau tą ir tą, - vadinasi, praradau tikėjimą. Nieko baisaus - žinau, kaip susigrąžinti. Žinoma, tai būtų komedija, o ne Dievo ieškojimas. Gyvenimo dramoje milijonai siužetų, viskas sudėtinga, paslaptinga ir neaišku. Knygų prirašyta, teorijų, samprotavimų - kalnai. Liudijimų, išpažinčių begalinė įvairovė. Jei prabils širdyje balsas, raginantis ieškoti Dievo, visa tai padės Kelionėje, bet didįjį kelią teks nueiti tau vienam, žmogau. Teks klysti, klupti, kilti, šliaužti, šauktis pagalbos - tau pačiam, žmogau.

    Ir vis dėlto... Esame ne tik kiekvienas atskirai, bet ir visi kartu: žmonija. Vienas kūnas. Susilieję su Žeme. Ją apkabinę. Dievas, tam tikru gyvenimo momentu, kiekvienam žmogui “duoda signalą”, apšviečia kelią link Jo, kiekvienas pasukame į tą šviesą, jeigu jos nors truputėlį ilgėjomės. Kas turi tikėjimą, žino, kas tai yra - Dievo ilgesys: skausmingas ir šviesus džiaugsmas pro ašaras, kai siela trokšta tiesos, gerumo, aukštesnių idealų, meilės, kenčia, jog pasaulyje šito taip mažai, ilgisi tobulybės. Na, o tie, kurie netiki, negalvoja apie Dievą, apie savo atėjimo ir išėjimo iš gyvenimo prasmę, dažnai sutrinka, kai žvelgdami į vandenyną, kruviną saulėlydį ar išskrendančius paukščius, staiga paklausia savęs: “Kodėl man taip ilgu? Kas mane kamuoja? Ko trūksta? Juk viską turiu?”

    Žmogus griebsis veiklos, ir tie klausimai paliks jį iki kito karto. Žmogus nesupras, kad Dievo ilgesys yra mūsų prigimtyje “užraugtas”. Kūrėjo “pasodintas” mažas “garstyčios grūdelis”. Bet prižiūrėti dirvą, laistyti, rauti piktžoles turime patys.

    Dievas sukūrė mus, panašius į save, visų pirma dovanodamas kūrybos galią. Ir laisvę. Mes turime laisvę pasirinkti. Dievas - didysis Statytojas, Režisierius pasiūlo gyvenimo būsto pamatus: epochą, tėvynę, tėvus, miestą, aplinką (tik Jis vienas žino, kodėl man ar tau reikia gimti būtent čia, dabar), o būsto projektą, statybines medžiagas, spalvas, su sodu ar be, su gėlynais ar be tai tavo, žmogau, valia. Ir šio būsto grožis, patogumas, harmonija didžiai priklausys nuo to, ar statysi jį, tikėdamas, mylėdamas Dievą, ar be tikėjimo.

    Labai daug tokių “gyvenimo statinių”, statytų be tikėjimo, tik savo žmogiškomis pastangomis, neretai pakurstytomis ambicija, atrodo iš išorės be galo turtingai, spalvingai, didingai..., o iš tikrųjų tokiame būste viduje gyvena chaosas, šaltis, pyktis, neapykanta. O skurdžioje lušneleje, su rožių ir pinavijų darželiais, gyvena harmonija, ramybė, meilė, gerumas, pasiaukojimas.

    Nereikia didelių mokslų, krūvos knygų, pakanka stebėti gyvenimą realybėje ir labai aiškiai išdyla didele Tiesa, kurios jau nebesikrato net didžiausi ateistai: be tikėjimo žmogus gyvena chaose, dvasiniame nerime, baimėje, klaidose. Jį lydi psichiniai stresai, išprotėjimas, savižudybė.

    Bet ką daryti, jeigu negali tikėti? Ir žinai, kad butų geriau, ir matai, kokie laimingi tampa tavo draugai, kurie ima tikėti, o tu negali, ir viskas. Ką daryti?

    Klausimas toks logiškas, paprastas, o atsakyti į jį, kai su juo “priremiama prie sienos”, beveik nesugebu. Todėl norėčiau pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Gal vienam iš tūkstančių klausiančiųjų tai bus atsakymas. Šiuo lemtingu laiku gyvenant, mums, manau, reikia būti atviriems, dalintis tuo, ką gero, teisingo, šviesaus atrandi. Tik šitaip galime padėti netikintiems atrasti Dievą. Mes turime tapti vaikiškesni ir dosniai dalintis savo patirtimi.

    Buvau maža (gal 5-6-rių metų), kai šalia gyvenanti klebono sesuo paėmė mane už rankos vieną vasaros vakarą ir nusivedė į bažnyčią. (Mano tėvai buvo ateistai ir dar išsiskyrę.) Kokį stebuklą išvydau! Žvakės (tada dar nebuvo elektrinių žvakidžių) degdamos tyliai plevena, atšvaitai atgaivina šventųjų veidus, nuostabiai graži šv. Mergelė - žydras apsiaustas, karūna su brangakmeniais, mažytis Jėzus, išskėtęs rankeles apkabinti, tylios maldos, visi ant kelių suklaupę prieš tą grožybę, gerumą, meilę. Mano rankos vis kildavo aukštyn, labai norėjau Marijai ir Jėzui pašokti. Sesė mane švelniai nuramindavo. Nepykdavo. Taip ir liko tie vakarai širdy, kaip Dievo Ilgesio melodija. Kartais po keletą metų nutylanti ir... vėl kamuojanti nesuprantamu grauduliu. Sovietmetis. Studijos. Konservatorija. Jaunystė. Ak, ta jaunystė! Tik aš, aš, aš! Aš galiu. Aš nustebinsiu. Aš padarysiu. Aš įrodysiu. Koks dar Dievas?! Kam?

    Mano mama buvo labai geras žmogus. Tiesiog iš prigimties be galo mylėjo vargšus, paliegusius, neturtingus, nelaimingus. Viską, net savo pensiją, išdalindavo. Bet tvirtindavo: “Dievo nėra. Jei būtų, ar leistų taip kentėti nekaltiems vaikeliams, motinoms, ar leistų žūti tokiai daugybei žmonių per žemės drebėjimus, potvynius. .. Ne. Nėra. Su žemele susiliesi ir... lyg nieko nebūta...”

    Šią “filosofiją” girdėjau nuo mažens. Ilgai dar nesigilinau į gyvenimo prasmės klausimus, kol viskas sekėsi. O sekėsi apie keturis dešimtmečius. Kartais pagalvodavau: “Kodėl norisi verkti (ir verkdavau) vasaros vakarais žvelgiant į spindinčius ežerus, laigančias kregždutes, žydinčią pievą? Kodėl tas saulėlydis sukelia tokį ilgesį? Kas man darosi?”

    Ir atėjo laikas, kai pats Viešpats, nesulaukęs meilės, atgręžė mano veidą į savo šviesą. Atėjo tai, kas mūsų tikėjime vadinama “Dievo malonė”. Vaikystės “grūdelis” ėmė augti. Bet kokia kaina!

    Posūkis buvo, išoriškai žiūrint, staigus. Viduje, matyt, harmonijos ilgesys beveik pasiekęs aukščiausią tašką. Bet peržengti ribą visada Dievas padeda pats. Mes silpni, tingūs ir neryžtingi. Ir čia man paaiškėjo kančios prasmė žmogaus gyvenime. Bent viena iš svarbiausių prasmių. Kančia, nelaimė, didelis emocinis stresas - vartai į Tikėjimą. Vėliau, kai gilinausi į tai, skaitydama Bibliją, supratau, kodėl Dievo tauta, lyg okeano bangų buvo iškeliama į laimingą, turtingą, harmoningą gyvenimo tarpsnį, ir vėl bloškiama į marą, badą, stichijų siautėjimą. Lygiai taip ir atskiro žmogaus gyvenime: kai supratau, jog galiu netekti sūnaus, niekas negali padėti, niekas... išskyrus Tą, kurį pajutau kaip vienintelį Draugą, vienintelį Galintį, vienintelį mylintį, vienintelį tikrąjį mano Būties Valdovą, viską žinantį; puoliau ant kelių savo kambaryje ir, ištiesusi rankas aukštyn, kažką kalbėjau, šaukiau, verkiau, prašiau... Žodžiai veržėsi patys, juose buvo pasitikėjimas. Viena, ką gerai prisimenu: labai tikėjau, jog mane girdi. Jis mane girdi! Mano Dievas. Tėvas. Mūsų Kūrėjas. Dienoraštyje liko tokios eilutės: “Dieve, pasigailėk. Atleisk. Žinau, kad negalėjai kitaip manęs prisišaukti, tik šitaip bandydamas. Dėkoju Tau. Atleisk už netikėjimą. Sugrąžink mano berniuką! Sūnelį mano palik dar man. Prašau!!!”

    Verkiau, verkiau, verkiau.

    Vienas mano kaimynas, gydytojas - veterinaras, vaikystėje patarnaudavo mišioms. Tėvas buvo vargonininkas. “Man atrodydavo, kad tas pats ar aš po bažnyčią vaikštau, ar po savo virtuvę. Ilgainiui visai nutolau nuo tikėjimo. Viskas sekėsi neblogai. Tik pradėjau dažnai išgėrinėti. Namuose santykiai pašlijo. Žmona ruošėsi skirtis, ir...”

    Ir ištiko sunki širdies liga. Reikėjo skubios operacijos. Žmona atėjo pas mane ir pasakė: “Gal gali ateiti pas Jurgį su kunigu. Žinau, kad tu bendrauji. Poryt jį operuos...” Ir taip žmogus atliko išpažintį, 40 metų tylėjęs . O toliau? Jurgis neblogai jaučiasi. Gerti nustojo. O štai tikėjimas taip ir nebuvo atrastas. Vėl Jurgis toli... Toli nuo Dievo. Ir ką gi Viešpačiui daryti? Štai tu, žmogau, matai, kad tavo vaikas žūsta ir tik liga, bėda skausmas gali jį išgelbėti. Ar dar abejotum? Žinoma, ne. O Viešpats žino, kad mes galime žūti amžinai. Ir kaip išgelbėti? Tik mūsų žemiškos akys, širdys, šiurpsta nuo kūno mirties. Dievas žino, kad tai ne mirtis. Dievas nenori mūsų dvasinės mirties. Ir gelbėja mus, nes myli. Jėzaus Kristaus Evangelijoje yra aiškus ir nedviprasmiškas atsakymas į klausimą: “Kaip surasti tikėjimą?” - Per kančią. Atsižadant savęs. Priimant pažeminimą. Neturtą. Ligą. Netektį. Prarasi tai, kas vertinama pasaulio akimis - atrasi didžiausią turtą - Tikėjimą.

    Pasaulyje žmogus yra sukūręs nuostabaus grožio kūrinių: poezija, muzika, paveikslai, architektūra ir t.t. Žvelgiant, klausantis būtinai iškils klausimas: “O iš kur visa tai?” Klausantis Mocarto genialios muzikos, visada netekdavau žado “skruzdės” bėgiodavo po kūną ir galvodavau: “Kas šį genijų įkvėpė? Kas davė tokius sugebėjimus? Iš kur tai? Kodėl jam, o ne kitam? Nejaugi tai atsitiktinumas? Smegenų ląstelių cheminės reakcijos? Ir viskas?”

    Sužinojau atsakymą tik atradusi tikėjimą. Pamenu atradimo džiaugsmą: buvau laiminga, dėkinga, puoliau skaityti, aiškinti tikėjimo tiesas, Senąjį ir Naująjį Testamentą nepaleisdavau iš rankų. Taip susižavėjau, taip pamilau Kristų, jog Jis tapo tikrai mano “kelias ir gyvenimas”, ramstis, paguoda, turėklai. Plūsdavau ašaromis iš dėkingumo, iš suvokimo, kad atėjo be mano valios kažkas, kas yra laimė, ramybė, palaima. Ir kartą susapnavau sapną (vienintelį tokį, kuris jau daugiau nei dešimt metų sugrįžta ir sugrįžta aiškaus prisiminimo pavidalu, kai labai sunku, kai nesiseka, kai ateina dvasinė sausra).

    Prieblanda. Gal kambarys, gal šiaip tuštuma. Aš klupau šalia žmogaus, kurio veido nematau. Tik priglaudusi veidą, jaučiu jo šiurkštaus audinio drabužį. Prigludusi prie jo širdies, verkiu - skausmingai iš pačios gyvasties gelmės, tūkstantį kartų tikriau nei gyvenime. Taip skausmingai buvo gaila žemiško gyvenimo netobulumo, kenčiančių žmonių, žūstančių alkoholikų, narkomanų, visų sūnų ir dukterų, gaila neturinčių duonos, sveikatos, gaila įžeisto nemylimo Viešpaties, savo artimų - gyvų ir mirusių. Tas, prie kurio glaudžiausi, mylėjo mane. Mus. Suprato. Ta Esybė buvo nežemiškai, tobulai gera. Mano dvasia kilo, plėtėsi... skausmas rimo. Pasidarė gera. Ramu. Atėjo laimės pojūtis. Pabudau kaip niekad šviesioj nuotaikoj. Tiesiog laiminga.

    Tokie sapnai aplanko vieną - du kartus per gyvenimą. Supratau, jog tai nepelnyta dovana.

    Tuo metu mano kelrodė žvaigždė buvo malda. Tiesiog traukte traukė melstis. Rožinį kalbėdavau ir kalbėdavau, kai tik pasitaikydavo laisvesnis laiko tarpas. Eidama į darbą, autobuse, keliaudama, vaikščiodama vis kalbėjau su Viešpačiu, dainavau, giedojau, kaip išmaniau. Bėgte bėgau į mišias. Buvo nuostabus laikotarpis. Tikėti buvo lengva, nes viskas buvo dovanota: trauka, palaima, džiaugsmas, ašaros. Mano pastangų čia buvo nedaug. O, šitaip tikėti būtų ištisa palaima. Bet.... Ateina kitas laiko tarpas. Ateina atoslūgis. Dievas nori, kad pajutęs, koks esi laimingas su Juo būdamas kartu, dabar ta laime pasirūpintum pats. Dabar jau daug ką nulems tavo, žmogau, pastangos, tavo ieškojimai, noras, sunkumų atlaikymas, ištikimybė.

    Ir prasideda. Sausros. Abejonės. Materialinis pasaulis traukia prie savęs, kūnas, piktųjų jėgų tampomas, priešinasi, valia dažnai nusilpsta, protas maištauja. Ir tada ypatingai aiškiai reikia pasirinkti: ar apginsi savo Tikėjimą, supratęs, kokia galinga tamsioji srovė neš į klystkelius, ar numojęs ranka, pamažu pasiduosi, ir išduosi tą draugystę, kuri buvo padovanota.

    O, prarasti tikėjimą tūkstantį kartų lengviau negu atrasti. Surandi per kančią, palaimą, viskas, kas vyksta tryškiai brėžiasi širdy... O prarandi beveik nejučia. Gali sau keletą metų ramiai gyventi įsitikinęs, kad esi tikintis, kad niekas beveik nepasikeitė (lankai mišias, uždegi žvakelę per Vėlines, gal kokį kartą - du ir išpažinties nueini), o iš tikrųjų Dievas jau toli. Ir ne Jis paliko tave, o tu pats nutolai. Išdavei. Tik žemiški reikalai, tik planai, tik veikla, tik malonumai.

    Stataisi namą, didini ir didini sąskaitą banke, kopi sparčiai karjeros laiptais, nebematai vargšo elgetos, prašančio pagalbos (juk visi tinginiai, alkoholikai!), nebematai, kad už tavo tvoros depresijoje ir nevilty žūsta buvęs draugas, vakare spoksai į televizorių kramsnodamas skanėstus, plaukioji baseine laisvu laiku, maloniai pasportuoji, žmona jau nebežino, kur kabinti naujus tualetus ir kailinius... O jei ne taip, tai gal panirai į kitokias žemiškas aistras, kurios dieną naktį dirba galvoje, ar politiko karjera, užvaldžiusi protą, širdį, mintis... O gal žmonos flirtas, neištikimybė, pavydas, rietenos šeimoje... Daugybė tokių “arba”, kai Dievui nebelieka vietelės net tolimiausiame širdies kampelyje.

    Malda? Kokia malda? Toks gyvenimas! Kur jau čia berasi laiko maldai. Juokinga!

    Ir štai dabar pasakysiu svarbiausia, ką norėjau pasakyti: tikėjimą palaiko, maitina visų pirma malda. Taip, malda - tai tikinčios Sielos-Dvasios maistas (Parašiau per brūkšnelį šias dvi žmogaus esybes, nematerialias dvasines substancijas, nes, mano nuomone, siela ir dvasia nėra tapačios.)

    Kiek jėgų skiriame materialių daiktų priežiūrai: sodui, butui, namui, drabužiams, jau nekalbant apie kūną, veidą... O Dvasiai nieko nereikia? Tiki, ir jau ramus? Na, taip, mišių ritualas, sakramentai, visa tai irgi padeda išsaugoti tikėjimą, bet tik tuomet, kai ateini paruošęs save tam reikalui. Jei niekuomet namuose vienas nesimeldi, nebendrauji su Dievu, neturi ką pasakyti Dievui, Komunija ir visas mišių ritualas nepakels sielos į antgamtines sferas. Bendravimas su aukštesniuoju pasauliu, ko gero, neįvyks. (Bet Dievo keliai nežinomi: vis tik geriau, kad žmonės ateina į bažnyčią, tegul ir iš įpročio, negu, kad visai neina.)

    Mažai žmonių, net tikinčių, supranta, kad tikėjimą reikia puoselėti, auginti, maitinti, kaip labai trapią gėlę. Tikėjimas niekada nestovi vietoje (ypač tas keitimasis, kilimas aukštyn reikalingas išsimokslinusiam, apsiskaičiusiam žmogui): arba krenta, arba kyla. Jam tobulinti reikalingas ypatingas “maistas” - malda. Jei iš savo veikliojo gyvenimo neišpeši valandos, keleto minučių, keliolika sekundžių kasdien! maldai, jei savaites, mėnesius gyvensi užmiršęs Jėzaus vardą, Marijos globą ir nerimą už žemės žmones, jei nors atodūsiu, nors rankų sudėjimu neištars širdis tyliai: “O, Jėzau!” “Dieve, myliu Tave”, “Mano Viešpatie, nepamiršau Tavęs. Atleisk”, “Jėzau, pasitikiu Tavimi”, “Marija, nepalik manęs”... tai nežymiai pamažu artėsi, žmogau, prie tikėjimo praradimo. Riba bus beveik nejaučiama. Tą praradimo momentą “apvyniosi” pasiteisinimais, įvairiausiais atsikalbinėjimais, nuraminimais ir pamažu pasinersi vien tik į žemišką gyvenimą, daiktų, pažinčių, malonumų pasaulį, materijos pasaulį, kuriame Dievui nebus vietos.

    Pagalvokime, ką gi daryti Viešpačiui? Apleistam, užmirštam, nustumtam į tolimiausią kampą? Kaip Jam Tave prisišaukti, žmogau? Sviesti Tave į “juodą dieną”, kad atsipeikėtum? Tos “juodos dienos” pas apakusį dažniausiai ir ateina. Bet ar Dievas kaltas? Ir ačiū Dievui, jeigu ateina pamažu, jei dar gali pergalvoti savo gyvenimą, nurimti, vėl atsigręžti į savo Kūrėją, perkainoti vertybes, susitaikęs išeiti iš gyvenimo. O jeigu staigi mirtis? O, kokia vargšė, bejėgė, sutrikusi, serganti bus Siela, peržengusi mirties vartus. Kaip ji blaškysis, verks, kentės amžinybės tamsiuose tuneliuose, kol pakils į šviesą, kol sugrįš į tikruosius Namus.

    Taigi, iš daugybės skaitytų knygų, ir iš savo patirties visiems sakau ir sakau: nevalia pamiršti maldos. Ji - tiltas tarp Dievo ir žmogaus.

    Malda tikėjimo gelbėtoja, troškulio malšintoja, apsauga nuo klaidų ir nuodėmių. Jeigu net tokie šventi žmonės kaip šv. Teresė Avilietė patirdavo abejingumą, tuštumą, praradimą, atsitolinusi nuo maldos, ypač nuo vidinės maldos, tai ko tikėtis mums, panirusiems į beprotišką XX a. pabaigą?

    Reikia melstis ir melstis - bažnyčioje, namuose, kelionėje, miške, jūroje, darbe... Tik šitaip išgelbėsime save, savo artimuosius, Tėvynę ir pasaulį. Ir galbūt, kai kam iš mūsų, giliai ir nuoširdžiai tikinčių, žinančių susiliejimo su dievybe palaimą ir nenusakomą vertę, ateis toks laikas, kai besiilginti Dievo mūsų siela galės nurimti ir ištarti tokius žodžius, kokius užrašė ta pati didžioji tikėjimo analitike ir praktikė šv. Teresė Avilietė: “Labiau už viską man rūpi, kad per mane nors viena vienintelė siela patobulėtų”.

    Mano gyvenimas virto savotišku sapnu. Nepastebiu savyje nei džiaugsmo, nei ypatingos kančios. Jei koks įvykis man sukelia tą ar kitą jausmą, jis greitai praeina, ir atrodo, kad sapnavau. Tai tikra tiesa. Jei ir norėčiau kuo nors džiaugtis ar dėl ko liūdėti, negalėčiau, kaip protingas žmogus negali jausti džiaugsmo ar skausmo dėl to, ką sapnavo. Viešpats išlaisvino mano Sielą nuo viso to, kas anksčiau mane jaudino, kai dar nebuvau mirusi šio pasaulio dalykams. Jis, mano Dievas, nenori, kad į tą apakimą vėl sugrįžčiau”.