Juozas Vaišnys S J
ai prieš 50 metų teko pirmą kartą atsisėsti prie redaktoriaus stalo, tai galvoti, kad prie to paties stalo sėdėdamas sutiksi dutūkstantuosius metus ir įžengsi į trečiąjį tūkstantmetį, galėjo atrodyti labai nereali svajonė. O vis dėlto ta svajonė tapo realybe. Savaime palinko redaktoriaus galva nuoširdžiai padėkos maldai Aukščiausiajam už tokią ilga globą ir pagalbą. Be abejo, padėka priklauso ir visiems įvairių sričių bendradarbiams.
Viena iš šių metų Laiškų lietuviams konkurso temų buvo: “Ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį”. Pirmiausia mes turėtume gerai pagalvoti ir padaryti rimtą sąžinės sąskaitą. Ypač atkreipti dėmesį į tokius mūsų elgesio pasireiškimus, kurie nei mums patiems nedaro garbės,
Prisikėlimo bažnyčia Kaune. A. Kezio nuotr.
nei Dievo nėra laiminami. Jais turime atsikratyti, jų nei į naująjį šimtmetį, nei į trečiąjį tūkstantmetį nesinešti, bet ramia sąžine palikti ir kaip galima greičiau užmiršti. Su savimi, eidami į tą didįjį jubiliejų, pasiimkime tik tai, kas praturtins mūsų dvasinį gyvenimą ir apgaubs garbės aureole ne tik Viešpaites Dievo, bet ir žmonių akivaizdoje.
Įdomu, kad ir Amerikos katalikų konferencija, artėjant didžiajam dviejų tūkstančių metų jubiliejui, paskelbė, ką mes turėtume pasižadėti, kam ryžtis, kad prasmingai sutiktume ir atšvęstume šį jubiliejų. Tuos patarimus galime suskirstyti į aštuonias grupes:
1. Melstis mūsų pasauliui teisingumo ir taikos.
2. Geriau pažinti katalikišką socialinį mokymą ir Bažnyčios kvietimą saugoti ir ginti gyvybę, būti kartu su vargšais ir neturtingaisiais bei rūpintis visa kūrinija.
3. Peržengti religinio, rasinio, etninio, lyčių supriešinimo ir atsiribojimo sienas, taip pat sienas, statomas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų.
4. Gyventi ir elgtis teisingai šeimoje, mokykloje, darbe, versle ir politikoje.
5. Palaikyti ir visuomenės politiką, saugančią ir ginančią žmogaus gyvybę, žmogaus orumą, saugančią Dievo kūriniją ir kuriančią taiką.
6. Tarnauti vargšams ir silpniesiems, skirti jiems daugiau laiko ir jėgų.
7. Dosniai dalintis su stokojančiais mano aplinkoje ar kituose kraštuose.
8. Padrąsinti bei paskatinti kitus uoliau darbuotis taikos įgyvendinimo labui.
Prie šių paraginimų ir pasiryžimų, taikomų visiems žmonėms, ir mes, lietuviai, galime ir turime kai ką pridėti. Jeigu mums svarbi lietuvybė, jei norime ją išlaikyti ir savo vaikams perduoti, būtinai šeimoje, ypač su vaikais, kalbėti tik lietuviškai. Reikia pagaliau visiems įsitikinti, kad be lietuvių kalbos jokiu būdu ilgiau neišlaikysi lietuvybės. Yra visiškai tuščias ir beprasmis pasakymas, kad yra svarbiau ne lietuvių kalba, bet lietuviška dvasia. Jokiu būdu! Žinoma, labai laikinai galima išlikti lietuviu ir nekalbant lietuviškai, bet tai tik laikinai, jeigu toji “lietuviška dvasia” nebus nuolat gaivinama lietuvių kalbos, ji ilgainiui būtinai visai išblės.
Kalbant apie kitą labai svarbią brangenybę, kurią turime išsinešti, žengdami į tuos ateinančius jubiliejus, galima prisiminti, ką gruodžio mėn. 18 d. Drauge yra rašiusi jo redaktorė savo vedamajame. Ji aiškino, ko mes neturime ir ką būtinai turime dėti į ruošiamų dovanų dėžutę Dieviškam Kūdikiui. “Negalime dėti kritikos, nuolat reiškiamos savo tautiečiams, kurie dirba visuomeninius darbus, yra tada ar kitados atvykę į šį kraštą, priklauso tai ar kitai partijai. Negalime dėti nuolatinio neigiamybių ieškojimo, murmėjimų, priekaištų Lietuvos valdžiai, savo organizacijų vadovybėms. Netinka ten ir nesutarimai, kivirčai, pasipūtimas, o juo labiau pikti gandai, šmeižtai...
Tai, ką norėtų gauti Dievo Sūnus savo Gimimo dieną, yra artimo meilė ir gera valia, apie kurią giedojo angelai prieš 2000 metų, žadėdami žmonijai taiką ir ramybę”.
Tai neškimės ir mes pilną širdį artimo meilės, žengdami į 2000-uosius metus ir į trečiąjį tūkstantmetį.
