Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

Kai Čikagoje buvo pastatytas Jaunimo centras, jo vadovybei kilo daug rūpesčių: kaip jį administruoti, kokius renginius organizuoti, kad įplauktų daugiau lėšų jo išlaikymui. Kartą JC direktorius su savo pavaduotoju ilgai posėdžiavo, svarstydami ateinančio renginio programą. Pagaliau, atrodo, buvo viskas gerai apsvarstyta, abudu vadovai buvo patenkinti, bet pavaduotojas atsidusęs išsitarė: “Kad tik būtų geras oras!” Direktorius, kuris negalėjo pasigirti savo tobula klausa, jį nuramino sakydamas: “apsieisime ir be choro...”

Televizijos programa šį rudenį buvo tokia bloga, kad vaikai dabar mieliau ruošia pamokas, negu žiūri televizijos.

Tėvas aiškina savo sūnui apie darbo naudingumą ir prideda:

- Nuo darbo dar niekas nemirė.

-    Žinau, tėveli, bet aš nenorėčiau būti pati pirmoji auka.

Sakyk, ar tu patsai taip pat laikaisi tų patarimų, kuriuos duodi kitiems?

-    Ne, - atsakė filosofas. - O ar tu nešioji visus tuos batus, kuriuos pasiuvi?

Keliautojas grįžo iš Venecijos ir visiems pasakojo savo įspūdžius:

-    Tai buvo labai įdomi ekskursija. Matyt, ten įvykusi baisi nelaimė, visos gatvės užtvindytos, bet žmonės dainuoja, lyg niekur nieko.

Prie vienos bažnyčios buvo toks skelbimas:

-    Jei norite laimingai nuskristi į dangų, tai ateikite pas mus į bažnyčią pasitreniruoti.

Kažkas paklausė škoto:

-    Ar jūsų nepykina nuolatiniai juokai apie šykštumą?

-    Taip, tai mus labai pykina,

-    Kodėl?

-    Kiti iš to turi malonumo, bet nieko mums už tai neužmoka.

Vaikas, paklaustas, kam reikalingi bažnyčioje varpai, atsakė:

-    Reikia skambinti, kai kyla gaisras, potvynis, atvyksta vyskupas ar būna kita kokia bėda.