Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė Laima Krivickienė

KRISTUI GIEDOJO VISA LIETUVA

     Vienas po kito Lietuvoje vyksta Jubiliejinių 2000-ųjų krikščionybės metų renginiai. Žmonės tebegyvena Kaune įvykusio II-ojo Eucharistinio kongreso įspūdžiais, o liepos mėnesio 2 dieną Vilniuje, Kalnų parke, Trijų kryžių kalno papėdėje, po atviru dangumi įvyko giesmių šventė “Kristui gieda visa Lietuva”. Pristatydamas šią šventę, organizacinio komiteto pirmininkas Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas rašė: “Tai pirmoji tokio pobūdžio šventė per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį. Joje dalyvauja neprofesionalūs bažnytiniai vaikų ir suaugusiųjų chorai iš tolimiausiųjų Lietuvos bažnytkaimių, miestelių ir miestų. Prisimindami šv. Pauliaus raginimą “Giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį” (Ef 5,19), jie sekmadieniais savo giedojimu praturtina liturgines apeigas. Taigi ši giesmių šventė - džiaugsmas tiek klausytojams, tiek dalyviams, nes ji skirta Kristui, kurį Dievo Tėvo meilė atsiuntė žemėn prieš 2000 metų. Tai buvo paprasta širdies giesmė, nuoširdi malda, skirta Didžiajam krikščionybės jubiliejui.

Algirdo Grigaičio nuotr.

     Iš visų Lietuvos vyskupijų suvažiavo giesmininkai. tačiau daugiausia jų atvyko, kaip ir galima buvo tikėtis, iš Panevėžio vyskupijos - net 41 choras. Džiugu, kad net nedideliuose miesteliuose esama net po kelis chorus.

     Giesmių šventė “Kristui gieda visa Lietuva” prasidėjo Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje vėliavos pašventinimu ir regalijų įsegimu šventės dirigentams. Paskui chorų dalyviai, pasipuošę spalvingais šventės drabužiais, ėjo į Kalnų parką. Bene pirmą kartą šioje vietovėje buvo aukojamos šv. Mišios. Jas koncelebravo Lietuvos vyskupai ir kunigai, giedojo jungtinis choras. Labai iškilmingai šv. Mišių pradžioje skambėjo kun. Antano Strazdelio sukurta giesmė “Pulkim ant kelių”, diriguojama Prano Sližio. Viduriniosios kartos klausytojams malonius prisiminimus kėlė K. Kavecko giesmė "O Kristau”, dar keletą metų giedota po karo visuose Lietuvos bažnytkaimiuose, pasibaigus šv. Mišių aukai, vėliau ji buvo uždrausta. Chorai giedojo giesmes ir klasikos kūrinius, tarp giesmių maloniai skambėjo sakralinė poezija, skaitoma B. Lukošiūtės ir J. Šalkausko. Paskutinę šventės giesmę “Marija, Marija” (muzika C. Sasnausko, žodžiai Maironio ), visi dalyvaujantys atsistoję giedojo kartu.

     Vyskupas J. Preikštas padėkojęs Dievui už puikų orą ir visiems, kurie negailėjo nei laiko, nei pastangų, kad ši graži, unikali šventė įvyktų, palinkėjo, kad ir toliau chorai giedotų visuose Lietuvos kampeliuose, kad Kristui giedotų visa Lietuva.

Į PAŽAISLĮ SUGRĮŽO GRAŽIOSIOS MEILĖS MOTINA

     Kauno Kazimierietėms, o iš tikrųjų visai Lietuvai liepos 15-oji, šeštadienis, buvo istorinė, seniai iš anksto numatyta šventė - į Pažaislio vienuolyną, kuriame dabar įsikūrusi Šv. Kazimiero seserų kongregacija, buvo sugrąžintas XVII amžiuje popiežiaus Aleksandro VII dovanotas stebuklingasis Švenčiausios Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų, dar vadinamas Gražiosios Meilės Motinos paveikslas.

     Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, kuri nuo pat ankstyvo ryto buvo pilna tikinčiųjų, prieš didįjį altorių, papuoštas gyvų gėlių puokštėmis, stovėjo stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Paveikslo titulas - Gražiosios Meilės Motina - kilęs iš lotyniško Biblijos vertimo, Siracido knygos 24 skyriaus: “Aš motina gražiosios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties”.

     Išlydint paveikslą, vyskupas R. Norvilą priminė: “Pagaliau paveikslas sugrįžta į savo nuolatinę vietą”. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvežtas į Rusiją, 1928 metais buvo sugrąžintas į Pažaislį, bet

     1950 metais uždarius vienuolyną, paveikslas rado prieglobstį Kauno Arkikatedroje. 1978 metais jis buvo pavogtas, o po metų, jis netikėtai buvo surastas. 1984 metais buvo restauruotas ir nuolat puošė šoninį Arkikatedros altorių.

     Iškilmingos procesijos priekyje Katedros parapijos tikintieji nešė kryžių. Už jo ėjo Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės, kunigai, o už jų važiavo mašina su paveikslu ir tikintieji. Procesija judėjo Vilniaus gatve, Laisvės alėja. Prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios prisijungė Kauno įgulos kariškiai. Ties Dainų slėniu, šventąjį paveikslą ir jį lydinčiuosius pasitiko Šv. Antano parapijos tikintieji. Prie Kryžių kalnelio palydinčiųjų gretas papildė Šančių parapijiečiai, netoli Petrašiūnų žiedo prisijungė tėvai kapucinai, o ties Kauno marių prieplauka - Lietuvos karinių oro pajėgų atstovai.

     Visą kelią be perstojo lijo, tačiau dalyviams tai netrukdė giedoti giesmių ir kalbėti rožinį. Visą kelią praėjo ir svečiai iš JAV, Lemonto - prelatas J. Urbonas ir seserys vienuolės. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas pakabintas pagrindiniame Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios altoriuje, specialiai paruoštoje vietoje, tarsi atgijo skleisdamas meilę, ramybę, neapsakomą šilumą.

     2 val. p.p. Pažaislio bažnyčioje prasidėjo šv. Mišios. Jas aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, vyskupai R. Norvilą, E. Bartulis, J. Matulaitis, R. Krikščiūnas, dalyvavo Kauno bažnyčių kunigai, vienuolės, vienuoliai, Lietuvos gyventojai sausakimšai užpildę Pažaislio bažnyčią. Po šv. Mišių kazimieriečių vienuolių generalinė vyresnioji sesuo Remigija, dėkojo visiems, prisidėjusiems prie stebuklingojo paveikslo sugrįžimo į Pažaislį. Nuo šiol paveikslas savo stebuklingas galias skleis restauruotoje Pažaislio vienuolyno bažnyčioje. Dabar nepaprasto grožio barokinės architektūros vienuolyno su bažnyčia ansamblis traukte trauks tikinčiuosius bei turistus į Pažaislį.

MALDININKŲ ŽYGIS

     Šią vasarą žemaičių organizuotas unikalus maldos žygis aplink šalį. apkeliavęs didelę dalį Lietuvos, pasibaigė liepos 23-ąją Klaipėdoje. Maldininkai, praėję Rytų Lietuvą, kur lietuviškai žmonės labai retai bendrauja, birželio pabaigoje pasiekė Dzūkiją. Tačiau keliauninkai nejautė, kad lenkai būtų maldininkus ignoravę. Priešingai, jie juos labai maloniai priėmė, vaišino, kartu meldėsi. Reikia pasakyti, kad šiame maldininkų žygyje dalyvavo įvairių tautybių žmonės, kad ši maldų kelionė yra tikrai graži tikėjimo ir brolybės paslaptis. Eišiškės. Tai viena pirmųjų parapijų, įkurtų pakrikštijus Lietuvą. Keliaujant link Varėnos, buvo sustota, prisiminti 1986-aisiais čia žuvusį didingos dvasios žmogų, kunigą Juozą Zdebskį. Kriokšlys -jau Dzūkija. Čia maldininkus sutiko visi gyventojai . Lynežeryje visus globojo Bronius ir Veronika Mortūnai . Keliaujant teko pastebėti, kad tikrai tikėjimui, gėriui neabejingi žmonės yra pasirengę viską atiduoti, visiems pagelbėti, palaikyti, prisidėti. Marcinkonys. Margoniai, Kabeliai. Ratnyčia, Druskininkai, tai Dzūkija: visur malda sujungė. suvienijo keliauninkus ir vietinius gyventojus. Lietuvą šiemet vargino šalnos ir sausra. Gal gamta atspindėjo tai, kas slypėjo mūsų visuomenėje, žmonių sielose - dvasinį šaltį, jausmų sausrą. Praėjus maldos žygio dalyviams, dažniausiai palydavo. Tą pastebėjo daugelis. Taip buvo ir Šiaulių, Panevėžio apskrityse, Dzūkijoje ir kitur. Mūsų šaliai daugiau reikia maldos, kad ta dvasinė tamsa išsisklaidytų, išdžiūvusios širdys būtų atgaivintos dvasiniu lietumi. Reikia, kad pasišventusiųjų būtų ne vienetai, bet kuo daugiau. Rudaminoje maldininkus pasitiko vyskupas Juozas Žemaitis, MIC. Toliau Sangrūda, Kybartai, Kudirkos Naumiestis, Slavikai ir beveik visi Suvalkijos bažnytkaimiai. Liepos 15-ąją Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius aukojo bendrą žygeivių ir Jurbarko parapijiečių šv. Mišių auką Atgaila - tai atsigręžimas į Dievą, o gyvenimas su Dievu - tai atsigręžimas į žmogų, gyvenimas meilėje. Tokių maldos žygio vaisių labai reikia mūsų šaliai.

YRA VIENUOLYNAS KRYŽIŲ KALNE

     Liepos 8 d. Šiaulių rajone prie Kryžių kalno buvo atidarytas ir pašventintas pranciškonų vienuolynas. Iškilmėse dalyvavo Italijos ambasadorius Marijus Fugacola su žmona, Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su vaikaičiais.

     Savo kelionės į Lietuvą metu popiežius Jonas Paulius II pranciškonams pavedė prižiūrėti Kryžių kalną. Prieš dvejus metus buvo padėtas pirmas akmuo žymintis būsimą statybą. Vienuolyno statybos išlaidas (8 mln. litų) daugiausia padengė Italijos Toskanos provincijos pranciškonai. Pastatą projektavo italų architektai: pranciškonas Andželas Polizelis ir Nuncijus Rimaudis. Statė Šiaulių ir Kauno statybininkai. Iškilmės pradėtos brolių pranciškonų malda prie Kryžių kalno. Itališkai ir lietuviškai buvo perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo laiškas. Jame Šventasis Tėvas prisiminė savo kelionę į Lietuvą. Kryžių kalną jis lygino su Italijos šventove La Verna. Popiežiaus giliu įsitikinimu, abi šios vietos yra vertos, kad jose lankytųsi piligrimai iš viso pasaulio. Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provinciolas brolis Benediktas Jurčys sakė, kad šis vienuolynas bus religijos, kultūros ir meno centras.

KUR GIMĖM, KUR AUGOM, KUR ŽEMĖ ŠVENTA

     Viena iš seniausių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos branduolio dalių yra dabartinė Gardino sritis. Po unijinės Lietuvos - Lenkijos valstybės trijų padalijimų (XVIII amžiaus pabaigoje) prasidėjo tragiškas lietuvių gyventojų nutautinimas. Gardine XX amžiaus pradžioje nebuvo nei lietuviškų mokyklų, nei tautinių organizacijų. Čia gyvenantys lietuviai stengėsi kiek galėdami išlaikyti savo kalbą ir papročius. Antrojo pasaulinio karo metais Gardine buvo pradėjusi veikti lietuviška gimnazija, lietuviams paskirta Vytauto Didžiojo bažnyčia, veikė lietuvių tautinis komitetas. Antroji bolševikų okupacija viską pakeitė. Daug lietuvių pasitraukė į vakarus. Pasilikę dar stengėsi savo vaikus kalbinti gimtąja kalba. Paaugę vaikai dažnai vykdavo mokytis į Lietuvą. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, Gardine gyvenanti lietuvaitė I. Paulavičienė 1994 metais ėmėsi burti lietuvius į bendruomenę. Šiame darbe buvusiai mokytojai labai padėjo jos pažintys ir atkaklumas: visi buvę mokiniai stengėsi padėti savo mokytojai. Taip 1995 metais buvo įregistruota Gardino lietuvių bendruomenė. Šiuo metu veikia ir lietuviška sekmadieninė mokykla, kas sekmadienį Šv.Brigitos bažnyčioje vyksta pamaldos lietuviškai, nes Gardino lietuviai turi savo kunigą. Tai kun. Kazimieras Žilys, atvažiuojantis iš Indūros. Bažnyčioje gieda choras lietuviškai. Lietuvybės židinys rusena. Mokytojai I. Paulavičienei jau 65-eri. Taigi stiprios sveikatos, ramybės ir ištvermės saugant lietuvybės žiburį Vytauto Didžiojo žiemos rezidencijos mieste.

GERVĖČIAI PUOŠĖSI ATLAIDŲ VAINIKAIS

     Gervėčiuose - lietuviškoje Baltarusijos salelėje - visuomet švenčiami Švenčiausios Trejybės atlaidai. Tai - didžiausia ir prasmingiausia šio krašto šventė, į kurią paprastai suvažiuoja labai daug čia gimusių, bet dabar kitur gyvenančių žmonių. Gervėčių klubas, jungiantis Rytų Lietuvos etninėse žemėse gimusius žmones ir šiais metais organizavo kelionę į atlaidus. Šv. Mišias Gervėčių Švenčiausios Trejybės bažnyčioje aukojo lietuvių išeivijos vyskupas Paulius A. Baltakis, OFM, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, kunigai lietuviai, gyvenantys Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje. Homiliją šv. Mišiose pasakė vyskupas P.A. Baltakis. Po šv. Mišių vyko vakaronė, tęsėsi nuo ryto prasidėję folkloro ansamblių ir chorų koncertai, susitikimai su šio krašto lietuviais, Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos mokytojais, mokiniais, jų tėvais, miestelyje vyko šventinis turgus. Į Gervėčius atvyko svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos ir kitų vietų.

DZŪKIJA MINI SAVO DIDVYRIUS

     Pasakojimai apie Dzūkijos kryžių kalnelį Merkinėje, apie jo praeitį, dabartį ir galbūt ateitį yra būtini. Žmonės, kurių dėka šis kalnelis įrengtas, kultūros istorijoje bandė ištrinti dar vieną baltą dėmę. Merkinės kryžių kalnelio istorija prasidėjo sunkiais pokario metais, kai miestelyje siautėjo vadinamieji liaudies gynėjai. Jų dėka toje vietoje atgulė per 700 niekuo nekaltų žmonių, kurie buvo nukankinti, išžudyti, be teismo nuteisti...

     1989-aisiais, per Vėlines, toje vietoje buvo pastatytas pirmasis Merkinėje V. Krėvės-Mickevičiaus vidurinės mokyklos mokytojo J. Kaupinio kryžius žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Po penkerių metų kryžių kalnelyje buvo pašventinta koplytėlė... Šiuo metu kalnelyje puikuojasi per porą šimtų kryžių. Tikriausiai išsipildys Merkinės dekano kun. K. Kazlausko žodžiai: “Pastatykime kryžių kiekvienam čia nekaltai žuvusiam”... Kryžių kalnelyje pagerbti mirusiųjų ir gyvųjų laisvės kovų dalyvių likę gyvi kovotojai už Lietuvos laisvę. Tai jie - vanagai, kazimieriečiai, merkiai - mums liudija istorinę tiesą.

GYVOSIOS ARCHEOLOGIJOS DIENOS KERNAVĖJE

     Kernavė - Lietuvos valstybingumo forpostas, archeologijos Lietuvoje Meka, savotiška Lietuvos Pompėja, savo radiniais apimanti devynis tūkstančius prieš Kristų ir du tūkstančius Kristaus metų. Kai 1986-ųjų gegužę Kernavėje, Pajautos slėnyje, melioratoriai užkabino XIV amžiaus Kernavės miesto, turėjusio apie ketvertą tūkstančių gyventojų, sodybos pirtelės pamatus, Kernavė tapo visų valstybinių to meto įstaigų dėmesio centru. Taip ilgai diskutuota, kur buvo išsidėsčiusi senoji Kernavė - ar slėnyje prie Neries upės, ar ant kalvų. Dabar prieita vieningos nuomonės: senoji Lietuvos sostinė buvo įsikūrusi 18 ha plote, slėnyje prie Neries. Unikali gynybinė penkių piliakalnių sistema su Lietuvos kunigaikščio pilimi Aukuro piliakalnyje - vienintelė Lietuvoje ir labai reta Europoje: landšaftas nepasikeitęs nuo senovės laikų, Neries upė su gražia Pajautos sala, gražiu reginiu į apylinkes traukte traukia romantikos išsiilgusius Lietuvos istorijos mylėtojus ir puoselėtojus. Nuo 1967 metų čia pradėtos švęsti Rasos šventės, kurias galima pavadinti lietuvių inteligentų kultūrine rezistencine kova, nes po metų jos rengėjus ir dalyvius pradėta persekioti.

     Jau 21-ą sezoną archeologijos kasinėjimams Kernavėje vadovauja Vilniaus Universiteto Archeologijos katedros docentas Vytauto laikų Lietuvos totorių proproanūkis Aleksas Luchtanas. Valstybės dieną Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo garbei Kernavėje jau antrus metus rengiamos gyvosios archeologijos dienos, kurias organizuoja Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus - rezervatas, padedant Lietuvos kultūros ministerijai ir visai grupei geradarių rėmėjų.

     Kas tai: gyvoji archeologija Kernavėje? Pernai buvo surengta pirmasis gyvosios archeologijos bandymas Kernavėje. Žmonės savo akimis pamatė, kaip mūsų protėviai gaminosi maistą, drabužius, įrankius, pinigus, papuošalus. Po tokio reginio visiškai kitaip lankomos istorinių radinių ekspozicijos, jos tarsi atgyja, prakalba apie save. Kernavėje. Įspūdingoje gamtoje lankytojas gali susipažinti su atkurtais priešistorės ir ankstyvųjų viduramžių amatais, gyvenimo būdu, materialinės ir dvasinės kultūros palikimu. Kiekvienas lankytojas gali atsiskelti titnago skeltę, nusilipdyti puodą, nusikaldinti senovinę lietuvišką monetą, pajodinėti žirgu, pašaudyti iš lanko, pasiklausyti archajiškos muzikos ir tokiu būdu nusikelti į praeitį.

     Visos šio numerio žinutės XXI amžiusNr. 48.52.53.54