Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAIP IŠVENGTI DEPRESIJOS

Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys

Nijolė Rutkauskienė

     Aš nežinau, kas yra depresija, bet žinau, kaip kenčia žmonės, kurie tai išgyvena.

     Depresija yra liga, kaip ir kitos ligos. O kaip jos išvengti? Kaip apsisaugoti nuo bet kokių ligų?

Algimanto Žižiuno nuotr.

Manau, reikia siekti kūno ir dvasios harmonijos - tobulinti, gryninti dvasią. Kuo sveikesnė siela, tuo sveikesnis kūnas.

     Kas sukelia depresiją? Čia yra daug priežasčių. Pirmiausia, manau, jautri žmogaus prigimtis. Kuo žmogus jautresnis arba kuo jautresnė jo nervų sistema, tuo jam sunkiau išgyventi daugelį dalykų. Psichologai tai vadina padidėjusiu jautrumu aplinkai arba nesugebėjimu prisitaikyti prie aplinkos. Sunkumų, iš tiesų, yra daug.

     Sykį net skaičiau tokias mintis: jausminiai žmogaus prigimčiai šių dienų pasaulyje gresia toks pat užteršimas ir nualinimas, kaip dirvai ir vandeniui.

     Jautriam žmogui sunku priimti aplinkinių, o tuo labiau artimų žmonių abejingumą, nesupratimą, įskaudinimą, neteisingą apkaltinimą. Tokie sužeidimai kartais ilgam lieka žmogaus širdyje.

     Taip viskas įsirėžia ligi skausmo
     įr nieko nebegalima išimt
     Nei delno su pirmom žibuoklėm,
     Nei akmenio, pataikyto širdin.

          J. Degutytė

     Bet kokioje situacijoje labai svarbu yra išklausyti žmogų ir pasistengti jį suprasti. Negalima palikti žmogaus neišklausyto ir vieno. Neišklausytas žmogus liks prislėgtas ir nelaimingas. Kai mus kas nors palieka, jaučiamės vieniši ir apleisti. O patys ar visada pastebime, kai paliekame žmogų vieną?

     Depresija lengvai atsiranda ir šalia kokios nors kitos ligos. Kai žmogų apima stipri negalia, jis gali labai nusiminti. Nusiminimas veda į gilų liūdesį, beviltiškumą. Jei šalia nėra artimų suprantančių žmonių, ligonis jaučiasi niekam nereikalingas.

     Čia matome, kad tik artimo meilė, širdies jautrumas padeda sergančiam ir užkerta kelią naujoms ligoms.

     Depresiją įsivaizduoju, kaip gilią duobę, į kurią įkrenti ir savo jėgomis negali išlipti. (Mirties slėnys JAV) Kaip tai turėtų būti baisu, esant gilioje tamsioje duobėje. O jeigu nebematai jokio šviesos spindulėlio?

     Visai kas kita yra liūdesys. Liūdesys turi savo spalvą. Jis aplanko kiekvieną žmogų. Švelnus liūdesys man patinka. Jis leidžia būti ra- ; miai, vienai, leidžia pailsėti. Jei kas mane kas nors paklausia:

     -    Kodėl tu tokia kitokia?

     Aš nusišypsau ir tyliai atsakau:

     -    Man viskas gerai. Aš tik truputėlį liūdžiu arba esu nuliūdusi.

     Tarkim, išsiskyrimo liūdesys. Tokio liūdesio spalvos yra pastelinės - vos besimatančio saulėlydžio spalva...

     O gilus liūdesys tikriausiai yra juodos spalvos. Juoda naktis, jokių šviesų, ir tu nematai kelio.. Kas išties vienumoj ranką, jeigu nėra arti žmogaus? Dievas. Dievas visada yra šalia. Jis geriausias ir ištikimiausias draugas, brangiausias patarėjas, mylintis Tėvas. Argi Jis leis ilgai liūdėti savo vaikui!? Tik sutikime paduoti jam savo ranką. Dievo ranka visada ištiesta mums. Patikėkime jam visas savo bėdas. Juk Dievo meilė mums yra didesnė už mūsų gimdytojų. Tėvo ir Motinos meilę, kokia ji didelė bebūtų. Dievui tereikia nukreipti savo Tėvišką žvilgsnį į žmogaus sužeistą sielą, ir jis bus išgelbėtas, atgaivintas, prikeltas. Dievo Meilė - Visagalė.

     Depresija gali ištikti žmogų, mirus artimam brangiam draugui. Laikas padeda išgydyti tokias žaizdas. Padeda tikėjimas, malda, nors skausmas ir liūdesys paliečia giliai žmogaus širdį.

     Kai Tu išėjai,
     Visos upės pavasarį užšalo,
     Kai Tu išėjai,
     Vidurdienį, saulė užtemo,

     Kai Tu išėjai,
     Nuvyto ką tik pražydusi gėlė
     Ir nebebuvo pavasario,
     Kai Tu išėjai.

     Depresija kyla iš dvasinių kančių, o dvasinės kančios - iš sielos alkio ir troškulio. Jeigu sakome, kad labai didelė vertybė yra žmogaus ryšys su žmogumi, tai kokia neįkainojama vertybė yra žmogaus ryšys su Dievu. Leiskime Dievui pas mus ateiti, ir Jis ateis. Tikėjimo dovana - didelė paslaptis, bet prašykime tos dovanos. Prašykime ir tikėkime gausią. Sako, kad tikintys žmonės neserga depresija. Kaip pasakė vienas Šventasis: “Jei Dievą turi, viską turi”.

     Yra žmonių, kurie nori gyventi vieni ir vengia bendrauti su kitais, jie nėra laimingi. Kokia gali būti laimė, jei nei su kuo negali pasidalinti tuo, ką turi.

Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes, — vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.

     Sent -Egziuperi

     Manau, kad uždarumas kenkia žmogaus sielai. Galbūt, žmogui sunku atsiverti. Tada turi padėti kiti. Tik tai reikia daryti labai subtiliai ir atsargiai. Kiekvienas žmogus - naujas neatrastas pasaulis, Dievo kūrinys. Dievas nesukūrė dviejų tokių pat sielų. Žmogaus vidaus pasaulis -tai šventovė. Kaip svarbu į ją įžengiant nieko nesutepti, nesužeisti.

     Reikia būti labai gerai tam pasiruošus. Bet kokia laimė tą pasaulį pažinti! Juk dažnai kitame žmoguje galime pamatyti nuostabių dalykų. Galime pasidalinti viskuo, kas brangiausia. Kartais žmonės būna nelaimingi vien dėl to, kad yra vieniši ir uždari, bet niekaip nesugeba niekam atsiverti. Prieikime prie kiekvieno, kuris yra reikalingas pagalbos ir net nesugeba jos paprašyti.

     Galbūt mums ne iš karto pavyks, gal pritrūks drąsos ir ryžto, bet tegu mūsų niekada neapleidžia geri norai ir meilė artimui. Brangiausia, ką žmogus gali padovanoti žmogui - tai draugystė.

     Prieš kurį laiką susipažinau su vienu jaunu sergančiu berniuku. Jis labai serga. Beveik visiškai neturi atminties. Jis negali prisiminti to, kas vyko vakar; labai sunkiai tegali vakare prisiminti tai, kas vyko pačios dienos ryte.

     Jis puikiausiai atsimena įvykius ir žmones iki ligos. Po susirgimo trumpalaikė atmintis visai dingo.

     Buvo ir daugiau sunkių negalavimų. Vienu metu jis beveik nematė, dabar mato. Vėliau -negalėjo vaikščioti, dabar - vaikšto.

     Visa tai išgyvenęs, jis gali pasakyti: “Žinau, ką reiškia nematyti. Būdavo, einu ir matau, kaip pro tirštą rūką. Gyvenimas visai nemielu buvo tapęs. Eidavau per gatvę ir net nežiūrėdavau, važiuoja mašinos, ar ne. Visgi geriau nevaikščioti, negu nematyti”.

     -    O tu eidavai vienas? — klausiu.

     —    Taip, vienas.

     Kaip tai baisu, pagalvojau. Ir su didžiausiu džiaugsmu, dėkoju Dievui, kad tas berniukas gyvas, kad dabar jis gali vaikščioti ir regėti. Tik kaip susigrąžinti atmintį?

     Labai noriu jam padėti. Bet kaip?

     Dėkoju Dievui, kad leido man jį sutikti, kad galiu būti su juo, galiu juo rūpintis.

     Kadangi labai silpna orientacija, jis gerai žino tik vieną centrinę miesto gatvę. Į kitas gatveles niekada nepasuka.

     Kai esame kartu, einame visur. Jis kaip mažas vaikutis. Palikčiau, ir nežinotų, kur eiti. Tai kaip galėčiau palikti?!

     O žmonės dažnai nesupranta ir manęs klausia:

     —    Kodėl tu su juo draugauji? Juk jis sergantis berniukas, neturi atminties. Ar tau su juo nenuobodu? Juk tu gali su daug kuo draugauti. Yra sveikų žmonių, kurie norėtų bendrauti su tavim.

     —    Taip, žinau. Aš pati daug ko nesuprantu, tik aišku vien, kad tas berniukas man dabar yra svarbiausias. Sveikų ir stiprių žmonių yra daug, bet jie patys gali savimi pasirūpinti. Jiems mano pagalba nėra reikalinga. Na, galbūt, minimali pagalba - koks patarimas ar panašiai. Tai gali suteikti ir kiti žmonės.

     Tada jie taip sako:

     —    Juk vis tiek nepadėsi visiems sergantiems.

     Aš sutinku. Nors ir labai noriu padėti visiems, to padaryti negaliu. Tik kodėl nepadėti bent vienam?

     O jeigu Dievas atsiųstų man dar antrą, trečią žmogų, tikrai žinau, kad su didžiausia meile stengčiausi ir jiems padėti.

     Jaučiu, kad pati esu silpna, bet labai tikiu ir pasitikiu Dievu. Jis gerai žino mano jėgas. Juk Dievas mus pažįsta kiekvieną ir nė vienam neuždės tokio kryžiaus, kurio nepajėgtume panešti.

     Ir dar žinau, kad su tuo berniuku būnu ne vien iš gailesčio. Su juo būti yra labai gera. Man tai yra laimė. Jis džiaugiasi manimi, o aš -juo.

     Jau anksčiau pastebėjau, kad sergantys žmonės, bent tie, su kuriais man teko susitikti, turi savyje kažkokio ypatingo gerumo. Aš jį jaučiu ir gal dėl to tie žmonės mane taip traukia. Jie turi kažkokios ypatingos vidinės šviesos ir šilumos.

     Kai būnu su tuo berniuku, jaučiu esanti arčiau Dievo. Nesugebu paaiškinti, kaip tai yra, bet iš tiesų tai jaučiu. Bandžiau pati sau paaiškinti. Ir man atrodo, kad tas berniukas turi savyje daugiau Dievo Meilės, nei kiti, o aš būdama šalia jo, galiu tai pajusti. Tuo pačiu jaučiu, kad mano tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu stiprėja. Kuo galėčiau pasitikėti!? Juk mano pačios jėgos tokios menkos...

     O berniukas, sako: “Man labai gera su tavim. Tu mane gydai. Pažadėk, kad mane pagydysi. (O, Dieve, kaip norėčiau pažadėti!) Tu man esi, kaip vaistai. Kai būnu su tavim, aš nesergu, o sergu, kai esu vienas. Aš tau labai dėkoju, kad tu nepraeini pro mane.

     Argi po tokių žodžių galėčiau praeiti? Argi galėčiau jo nepastebėti?

     Nežiūrint stiprios negalios, berniukas yra labai jautrus ir atidus šalia esančiam. Jis daug nujaučia, pastebi kiekvieną mano krustelėjimą, “pagauna mintį”,

     O kaip gražiai ir lengvai kuria eilėraščius, muziką. To jis niekad nedarė iki savo ligos.

     Kartais kuriame abu. Ir tai mums sekasi labai lengvai. Tik neužrašome. Kurgi viską užrašysi !..

     Kadangi susitarti nieko negalime, jis vistiek greitai pamirštų, viskas lieka Dievo valioje.

     Sykį, buvo graži saulėta diena, ir aš išėjau trumpam į centrinę miesto gatvę pasivaikščioti. Žmonių buvo daug. To berniuko niekur nemačiau. Žinoma apie jį galvojau. Ir eidama pro vieną, stotelę pamačiau, kaip jis išlipa iš autobuso. Mes susitikome. Lukas be galo džiaugėsi. Vėliau jis man pasakoja: “Visą dieną buvau namie. Kažkodėl darėsi liūdna. Pagrojau, bet netapo geriau. Tada ėmiau jausti ryškų kvietimą eiti. Nebeištvėriau ir išėjau iš namų. Jaučiau, kad turiu mieste kažką sutikti. Nežinojau, ką; negalėjau prisiminti kažko labai svarbaus. Nesuprantu, kaip aš išlipau būtent toje stotelėje, pro kurią tuo metu ėjai tu”.

     Ir vėl dėkojome Dievui.

     Nežinau, kaip bus toliau. Noriu pažinti Dievo valią. O dar labiau noriu, kad mano valia sutaptų su Dievo valia.

     Taigi kas padeda kovoti su depresija?

     Manau, malda, meditacija, buvimas su žmonėmis, kurie teikia dvasinių ir fizinių jėgų.

     Melskime vieni už kitus, kad mūsų, tikėjimas būtų tvirtas. To niekada nebus per daug.

     Jėzus Kristus yra pasakęs apaštalui Petrui; “Aš meldžiuosi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų”.

     Kiekvienas geras žodis žmogų gydo, kokia liga jis besirgtų, o tuo labiau depresijos iškamuotą žmogų. Pasakytas žodis turi būti ne tik geras, bet ir teikiantis viltį. Ligonis turi mumis patikėti, jei ne, viskas veltui. Ir dar. Mes ne tik patys rūpinkimės ligoniu, bet ir jam leiskime rūpintis mumis. Tai tikrai suteiks sergančiam jėgų.

     Baisiausia, kad nuo depresijos iki savižudybės tik vienas žingsnis. Lietuvoje kasdien nusižudo maždaug penki žmonės. Kiekviena savižudybė skaudžiai paveikia nusižudžiusiojo artimuosius, kuriuos neretai po to irgi apima depresija.

     Man labai liūdna pasakyti, kad aš jau neturiu beveik pusės savo klasės draugų. Jie - nusižudė. Kodėl? Nežinau. Dauguma iš jų - berniukai. Jie buvo puikūs draugai. Man jų labai gaila. Skaudžiausia, kad aš nei vienam iš jų nepadėjau. Manęs ten nebuvo. O ar padėjo kas nors? Matyt, ne.

     Aš juos prisimenu ir už juos meldžiuosi. Tikiu Dievo gailestingumu. Tik kaip išmokti pastebėti žmogaus akyse dar nepasirodžiusią ašarą?

     Kiekvieno žmogaus mirtis sumažina ir mane, nes aš neatskiriamas nuo visos žmonijos, ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpas, jis skambina tau.

E. Hemingvėjus.