Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis
Marytė Mikėnienė
Bažnyčia - ramybės, meilės vieta. Ten ateiname nusilenkti Išganytojui, pasisemti dvasinės stiprybės, apmąstyti savo klaidas, padėkoti už suteiktas malones. Įžengiant į naująjį tūkstantmetį, Bažnyčia veda žmogų į atgailos kelią, nes silpnas, dažnai klystantis nusidėjėlis vien savo jėgomis negalėtų išgydyti sielos. Jam reikalinga Dievo draugystė ir malonė. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštaliniame laiške “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant” rašo: “Ne tik žmogus ieško Dievo, bet įsikūnijęs Dievas ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelio į save”.
Visada yra laiko atgailai ir atsinaujinimui, apsivalymui nuo praeities klaidų. Stovėdami prie 2000 metų Jubiliejaus šventųjų durų slenksčio, turime apmąstyti gerus ir blogus savo darbus, aptvarstyti nuodėmių žaizdas, pažadinti savo širdyse meilę, kurią atsiuntė mums Dievas per savo Sūnų.
Vienoje maldoje mes kreipiamės į Viešpatį: “Atverk mums savo Žodžio gelmę ir suteik jėgų Juo gyventi”. Dievas ant Sinajaus kalno pasakė tuos dešimt svarbiausių žodžių, įrašė juos į žmogaus sąžinę. Ar neištrynė jų laikas arba mūsų abejingumas Kūrėjui?
XX a. žmogus, jau skubantis į trečiąjį tūkstantmetį, nemyli taip karštai savo artimo, kaip liepė Dievas. Šiandien aplink mus daug skurstančių ir atstumtųjų, paniekintų ir alkanų. Gatvėse klūpo su rožiniu rankose močiutės ir drebančiom lūpom šnabžda: “Sveika, Marija...” Jau ir taip senatvė sunki. Tėvas Stanislovas sako: “Senų niekas nebenori, nebekviečia pas save. Jie tyli. Jie menkai girdi. Jie mažai mato... Jie naktimis meldžiasi, nes nebegali užmigti...” Meldžiasi senoliai ir dieną permąsto, ką pražiūrėjo vaikus augindami, ką davė gero, o kas spaudžia širdį, neduoda ramybės... Gal tiesiog šiandien gyvenimas pakeitė ir mūsų požiūrį į artimą, nebeliko meilės? Vis bėgam, vis neturim laiko paglostyti savo mamos ar močiutės pečius, nepaklausiame, kodėl per suvargusius skruostus ima kartais ir nurieda sunki ašara. Trokštam skanaus valgio, drabužio, o pamirštam visai šalia esantį pavargėlį. Pilnomis ašarų akimis žvelgia jie į dangų, ten, kur Tėvas viską stebi, ir ištiesę rankas laukia. Sunki jų dalia, karti senatvė. Kur užauginti vaikai, kur meilė išdalyta? Raukšlėtos rankos pirštai liečia rožinio karoliukus, sunkus atodūsis ištirpsta erdvėje. Dievas sako: “Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu” (Iz 66, 2). Tie bedaliai gauna Viešpaties viltį, kad rytoj bus šviesesnė diena, kad tuoj pro šalį eis dora mergaitė ir nusišypsos senučiukei, kad žilstelėjęs vyras įmes kelis centus į dėžutę... Dar yra nuoširdžių, dvasingų žmonių, kurie šiandien pagelbsti sūnų palaidūnų užmirštoms motinoms, geru žodžiu nušluosto sopulį nuo jų širdies. Tokia meile nešini gali skubėti į trečiąjį tūkstantmetį, o neapykantos, nepagarbos tėvams, nesantaikos prislėgti turėtų melstis...
Kraujuoja didžiulės ir mūsų šeimų žaizdos. Žmonės gyvena po vienu stogu, pjauna duonos riekę iš to paties kepalo, o žvilgsniai šalti, nes širdys tyli. Nėra mūsų šeimose dvasinės meilės. Ar verta kalbėti apie žodžių vulgarumą, kai vyras muša ir žemina moterį, kai priekaištauja už “amžinas nuodėmes” vienas kitam, kai ieškoma užuovėjos už šeimos židinio? Mylėję vienas kitą sutuoktiniai vieną dieną pamato, kad niekas jų nesieja. Nėra dvasinės meilės - nutrūko juos siejęs raištis. Jei prie
Altoriaus buvo prisiekta neapleisti “nei varge, nei ligoje, nei džiaugsme”, tai skyrybų dieną vienas kitam meta purvą į veidą, nepasidalija vaikų, buto, mašinos, baldų... Kalti abu, kad buvo tokie silpni, neatlaidūs, abejingi. Apaštalas Lukas sako: “Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems” (Lk 6, 31). Argi norime, kad su mumis būtų elgiamasi nedorai? O ką patys darome? Už piktą žodį dažnai grąžiname dešimt piktesnių, už įskaudinimą -dvigubą įžeidimą. Kartais taip sunku būna patylėti, kai esi žeminamas, nusišypsoti, kai plūstamas piktais žodžiais. Ne visada galima susivaldyti, dar reikia didelių valios pastangų, kad nugalėtume savyje neapykantą ir išmoktume nuryti kartėlio gurkšnį. Tik tada šeima bus stipri, jei sugebėsime įžvelgti daug ką gražaus sutuoktinio viduje kas dieną, jei nesiviliosime neištikimybe, nesižavėsime, nepasiduosime nepadorioms svajonėms. Esame tokie kalti. Keliame akis į Viešpatį ir kiekvienas meldžiamės: “Stiprink mane gyvenime, kaip esi pažadėjęs, neleisk mano vilčiai niekais nueiti” (Ps 119,116). Jeigu mes, tėvai, nusivylėme, padarėme klaidų, neleiskime jų kartoti vaikams. Aiškinkime sūnums ir dukroms, rodykime pavyzdžiais, kokia svarbi dvasinė meilė, abipusis ryšys, pasitikėjimas. Tegul mūsų vaikai neklumpa, susižavėję geiduliu, aistra, menkaverčiais blizgučiais.
Dvasinės meilės įkvepiame iš Kristaus kančios. Kokia ji, ta nežemiška meilė ? Ji panaši į ką tik prasiskleidusį gėlės žiedą, kuris vilioja plaštakę, traukia praeivių dėmesį. Gili paslaptis yra pačiame žiede. Traukia kvapnus aromatas, žiedlapių spalvos tyrumas, bet tiek nedaug tereikia, kad tą žiedelį kažkas nulaužtų... Taip, meilė kartais būna ir auka. Ji įeina į širdį nepaklausus, apima visą esybę. Reikšmę turi viskas: žvilgsnis, žodis, judesys. Užtenka minutės, kai susitinka dviejų mylinčių sielų žvilgsniai, tada niekas aplink neegzistuoja: nei žmonės, nei garsai. Kalbasi sielos, jos tarsi pakyla virš kasdienybės, tokios tyros ir trapios. Žvilgsnį lydi atodūsiai, širdies plakimo poezija. Jaučiantis dvasinę, nežemišką meilę žmogus darosi kilnesnis, geresnis, akis kreipia į aukštesnį gėrį, gilesnį savęs suvokimą...
Jeigu aš pajėgčiau surinkti savo meilės karoliukus, suverčiau iš jų aukos vėrinį Atpirkėjui už kiekvieną kraujo lašą, išlietą dėl mano ir tavo neatleistinų nuodėmių, kalčių, silpnumo. Galiu tik atsidusti, kad nesugebėjau mylėti pasiaukojamai, nors sąžinė dažnai priminė: “Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo” (1 Jn 4,7). ^
Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas nepriims aukos, jeigu prieš tai nesusitaikysi su broliu. Brolis - ne tik mūsų artimas giminaitis, bet ir kaimynystėje gyvenantis skurdžius, ir slampinėjantis gatvėje alkanas valkata, ir savo kelio nerandantis jaunuolis. Jeigu sutikau tokį gyvenimo kelyje, jei prašė jis manęs pagalbos, -negaliu atstumti. Kas aš esu, kad galėčiau smerkti tą, kuris prarado namus? Kristus mokė: “Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk” (Mt 5, 42). Ne visada sugebėjau ištiesti pagalbos ranką. Kaip dažnai bandžiau analizuoti kitų nuodėmes, kreipiau žvilgsnį į savo “brolių” paklydimus, o nemačiau savųjų. Esu kalta... Kad apšvarinčiau savo sielą, kaip dažnai privalau klausyti sąžinės balso. Keliu ašarotas akis į dangų ir širdis virpa atodūsiu: “Atleisk man mano kaltes...” Tik pirmiau aš privalau atleisti savo priešams skaudžius žodžius, blogus darbus, nes kitaip šventosios durys neatvers man kelio į Tėvo namus. Reikia melstis...
Motina Teresė sakė, kad mes visi esame kalti, jeigu aplink mus tiek daug blogio. Kiekvienas pradėkime šventėti nuo savęs. Nežinom, kiek kuriam skirta laiko. Dar galim pagirdyti ištroškusį, priglausti ir pavalgydinti elgetą, nedorėliui parodyti kelią į šviesą. Blogai, jei mūsų broliai klaidžioja tamsybėse, girtuoklystės, narkotikų purve braido. Jie laukia pagalbos...
Jėzus Kristus kalbėjo apie paklydusią avelę: “Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti,, (Lk 15,7). Kaip dažnai laikome save teisuoliais, vos ne šventaisiais, ir smerkiame savo brolius “nusidėjėlius”. Daug skaudulių mūsų sielose - tavo ir mano, - esame visi kalti. Jėzus Kristus pasakojo apie gailestingąjį samarietį tam, kad amžiams įstrigtų mūsų protuose Jo meilės ir gailestingumo įstatymai. Padėdami alkaniems, sergantiems, nuteistiems, mes turime atminti Kristaus žodžius: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40). Mums reikalinga vienam kito parama, kad nenukryptame nuo teisingo kelio. Sunkus nešulys tampa lengvesnis, jeigu jį neši drauge su savo broliu. Jeigu pajėgsime ištiesti ranką suklupusiam, nušluostysime ašaras vienam iš sielvartaujančių, paduosime duonos riekę prašančiam -tai jau artimo meilė. Nuo to bus šviesiau žemėje.
Labai graži dvasinė vertybė,
kurią taip norėtųsi pasiimti į trečiąjį tūkstantmetį, - kuklumas.
Žmogaus apranga, kalba, elgesys byloja apie vidinį grožį. Šiais laikais, kai dažnas filmas demonstruoja jausmų laisvę, ši dvasinė vertybė lieka užmiršta. Kur tos lietuvaitės, mūsų rašytojų išaukštintos, apdainuotos, kurios prieš bernelius nukaisdavo, akis nuleisdavo? Šiandien nedaug tokių mergaičių. Vis dažniau žvalgomasi į parduotuvių vitrinas, žavimasi “mados šauksmu”, gėrimasi savimi veidrodyje. Kuo žmogus kuklesnis, tuo jo siela tyresnė. Išoriniai blizgučiai rodo tuštybę. Godumas, pavydas, aistros - dar kelios mūsų gyvenimo žaizdos. Vergavimas pinigams griauna tikrąsias žmogaus vertybes. Juk tikrasis gyvenimas - tai ne pinigai, prabangūs namai ir sodybos. Godumas turtui augina puikybę, o toks žmogus šalia nėra labai malonus. Atėjome į šį pasaulį tuščiomis rankomis, tokie ir išeisime. Apaštalas Matas įspėja: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo” (Mt 6, 33). Turto aistra užgožia artimo meilę. Lieka tik besaikis kaupimas. Nejuntam, kai užmerkiam akis, kai brolis skundžiasi vargais ir nepritekliumi, guodžiamės laiko neturėjimu aplankyti sergančius tėvus, nerandam paguodos žodžių. Vis dažniau keliam savo puikybę, o godūs žvilgsniai klaidžioja, ieškodami naudos, garbės, pripažinimo. Turtingojo išpuikėlio širdį slegia vienatvė, liūdesys. Užsiėmusiems verslu tėvams nelieka laiko savo vaikų rūpesčiams, problemoms, kartais tokioms svarbioms. Šiandien pagrindiniai jauno žmogaus “gundymai” - tai narkotikai, alkoholis, rūkalai, filmai apie smurtą, keiksmažodžiai. Negalima palikti jaunuolio vieno, pasmerkti, jeigu jis pasuko “iš kelio”. Vienišam reikia draugo.
Alkoholis - pats baisiausias šių dienų pavojus. Laikraščiai mirgėte mirga daugybe pavyzdžių, kai neblaivūs jaunuoliai padaro žiaurius nusikaltimus, kai “apsvaigę” paniekina gražiausias dvasines vertybes, “pamina” po kojom skaistybę ir dorą, triumfuoja keiksmažodžiai ir šiurkštus tonas. Dažniausiai pradžių pradžia slypi šeimoje. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, įsteigęs blaivybės brolijas, taip aiškino girtuoklystės žalą: “Vaikai, žįsdami krūtis girtos motinos, apsigena, todėl geriančios motinos visų pirma pratina vaikus gerti... Vaikai tėvo geriančio yra girtuokliai...”
Griežti vyskupo žodžiai, bet juose slypi gili tiesa. Vaikai namuose mato, kad tėvai dažnai išgėrinėja, barasi, kad jiems šilumos nelieka. Tada ir klaidžioja mūsų nelaimingi vaikai gatvėmis, ieškodami užuovėjos ir užsimiršimo... Vaikams užaugus belieka tik jų meilės trupiniai. Šaltas abejingumas, ašaros dėl paklydusių vaikų ir amžinasis “kodėl” kamuoja širdį. Jokiais pinigais negalima nupirkti meilės. Jeigu mes galėtume kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė, kaip pasikeistų visas gyvenimas Žemėje! “Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių” (Mk 13, 35-36).
Būtų negarbinga peržengti trečiojo tūkstantmečio slenkstį purvina siela, neskaisčia širdimi. Penktasis Dievo įsakymas griežtai draudžia smurtą, pyktį, neapykantą, kerštą, gina silpnuosius, pažemintuosius. Žmogaus gyvybė turi būti gerbiama ir saugoma, niekas neturi teisės jos atimti. “Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau... ”(Jer 1,5).
Šiais laikais daugeliui sunku, kartais kryžius atrodo per sunkus, todėl norima jį nusimesti... Vis dažniau jauni žmonės bando žudytis. “Katalikų bažnyčios katekizme” rašoma: “Mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės prižiūrėtojai, bet ne savininkai. Mes negalime su ja elgtis, kaip mums patinka.
Jeigu šalia mūsų esantysis nori pasitraukti iš gyvenimo, reikia mums susimąstyti: gal esame šiurkštūs, nepadedame. Kalti mes, kad per mažai mylime artimą, kalti jie, kad nevertina savo gyvybės... Dažniau kelkime akis į dangų, į šviesą.
Kuo nusikalsta dar negimę vaikai? Jie bejėgiai, silpni, deja, nereikalingi, nelaukiami. Kasmet vis daugėja abortų, matyt, “laisvesnis” gyvenimas naikina atsakomybę, pareigą. Kas žino, gal ta gyvybė buvo Dievo apdovanota ypatingu pašaukimu, gal tiesiog tas negimęs vaikelis būtų buvęs paguoda senatvėje?.. Kada mes - aš ir tu - pravirksime dėl savo nedorų darbų, prikalbėtų bjaurių žodžių, nemeilės?
Kasdienė šventoji Ostija ateina į mūsų širdis, kad padėtų atsinaujinti, pasikeisti. Vidine nuoširdžia atgaila sutinkame ateinantį Kristų, pripažįstame savo kaltes, gailimės, kad įžeidėme gerąjį Tėvą. Vėl sulaukiame malonių. Ar tik nesame tie sūnūs palaidūnai, avys pakly-dėlės? Nedrąsiai pakeliu akis į dangų ir mintyse šnabždu: “Sveika, Marija...” Tikiu ir laukiu jos užtarimo, paprastos, tyros meilės. Manau, kad nerasime Žemėje tokio užkietėjusio nusidėjėlio, kuris nesigailėtų už savo baisius darbus, tegul ir pačią paskutinę - mirties - valandą.
Eidami į trečiąjį tūkstantmetį, gauname dar vieną progą atsiversti širdimi, keičiant gyvenseną. Jubiliejus primena visiems, jog nedera teikti ypatingos svarbos žemės gėrybėms, turtams, garbei, karjerai. Tai laikinos vertybės. “Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6, 19-21). Širdies kertele pajuskime šventųjų pasiaukojimą, kančias, jų sugebėjimą būti pačiais mažiausiais. Mokykimės padėkoti Dievui už atsiųstą kančią, ligą, skausmą. Tokie išbandymai apvalo žmogaus sielą, širdį daro tyresnę. Tik nesėkmės valandą galime pajusti savo kaltės dydį, kentėdami - meilę panašaus likimo broliui.
Su spindinčiom meile akimis, su tyru džiaugsmu krūtinėse artinsimės prie trečiojo tūkstantmečio durų, palikę visa. kas nešvaru mūsų sąžinėse, nedora. Blogus darbus pridengsime gerais, nemeilę - ypatingu prieraišumu ir šiluma. Su karšta malda lūpose žvelgsime į Tėvą ir kartosime kiekvieną akimirką: “Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie Tavo valia...” Vis giliau į savo širdis priimkime Kristų, ir savo vaikams, kuriems priklausys naujojo tūkstantmečio ateitis, palikime spindinčią artimo meilę. “Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius”.
