Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELIAUJU PO LIETUVĄ

Antanas Marčiulaitis

     Man Lietuvasudiržę darbo rankos
     Ir motinų kančia dėl žuvusių sūnų,
     Man Lietuvapražydę sodai, lankos
     Ir vasaros diena, pilna darbų, dainų...

               Vincas Steponavičius

     Žilagalviai Lietuvos senukai dažnai padejuoja, galvomis palinguoja: “Ne tas mūsų gimtasis kraštas, koks buvo tada, kai mes jaunyste žydėjome, oi ne tas !” Ir ima skųstis, jog labai daug netekome to, kas buvo mums brangu ir miela. Išnaikinta daugybė puikių skaidriavandenių upelių, vinguriavusių per vešlias pievas, pasidabinusių medžiais ir krūmais. Jie paversti nykiais melioracijos grioviais. Retai tegirdime gandro (mūsų nacionalinio paukščio) kalenimus lizde ant kluono šelmens ar patrumpintoje medžio viršūnėje, nes senieji lizdai visokiausių audrų išdraskyti, o naujiems ruošti jau niekas senų ratų ar žiogrių nebekelia. O juk ir dabartinės sodybos be medžių, be kluonų, į niūrias gyvenvietes sugintos, viena prie kitos susispaudusios, pavydu ir barniais putoja. Argi gandrams tokiose sodybose lankytis? Ir gegutė, apyrečiai užvirkauja ar užsikvatoja; seniai nutilo vieversėlio virvenimai virš dirvonų. Pasiilgome akinančiai boluojančių ilgų lininių drobių juostų, išdriektų ant pievų; darbščiosios audėjėlės išmirė, staklelės išardytos ir sudegintos, kai kurios į etnografinius muziejus išsibėgiojo. Pasigendame panamėse jaukių rūtų ir jurginų darželių, alsavusių senojo lietuviško sodžiaus dvasia. Seniai jau nesigirdi ilgesingų dainų, kadaise vakaro atokvėpyje po plačius laukus pasiliedavusių, širdis alpiai kutendavusių, - visos dainužės, svaigios svajužės užmarštin nugrimzdo... Rodos, vartytum ir vartytum viską, ko neteko senasis lietuviškas kaimas, kuris ir pats tik senolių atsiminimuose ir širdžių gėloje bepaliko.

     Bet už vis skaudžiausia, kad naujo “sumoderninto” ir “sukultūrinto” kaimo žmogaus psichologija pakito, moralė susvetimėjimo ir sumaterialėjimo maurais apsivėlė. Paskendome šaltame ir bedvasiname mūrinukų silikate, automašinų grėsminguose srautuose... ir pyktyje, abejingume, gobšume... Net graudulys apima pagalvojus, kad nemokame arklio pakinkyti, tiesios vagos išvaryti... ir persižegnoti. Juokiasi šiandieninis jaunimas, kvaili buvote jūs, iškvaršę seniai, žmoniškai gyventi nemokėjote. Diena iš dienos dirbote, į kupras linkote, ir vien dėl to, kad turėtumėte juodos duonos kriaukšlį pakrimsnoti, pienu užgeriant... Ar jūs mokėjote šitaip triukšmingai siautėti, kaip mes šiandien, ar sugebėjote viską glėbiais imti, kitam nieko neduodami?! Sakote, sąžinė neleido? Nejuokinkite mūsų su ta savo sąžine!

     Klausausi senimo minorinių išvedžiojimų, graudžiais atodūsiais palydimų: klausausi ir dalies jaunimo kliedesių, svetimais keiksmažodžiais pasūdomu, - ir širdį taip suspaudžia, kad norisi balsu pravirkti...

     Keliauju po šiandienę Lietuvą ir įsitikinu, kad teisūs senieji mūsų galvočiai, nostalgiškai nušviečiantys praeitį ir kritiškai vertinantys dabartį. Ir aš galėčiau jų išsakomą tiesą konkrečiais faktais bei pastebėjimais patvirtinti. Štai, pavyzdžiui, ten, ant pakilumėlės, kur susikryžiuoja du žvyrkeliai, kadaise stovėjo grakšti ir puošni koplytėlė. O joje rymojo smakrą ranka parėmęs tylus, taikus medinis Rūpintojėlis. Bet vieną syki atburzgė, atriaumojo buldozeris, patikimas ateistinės kovos įrankis, ir nugriovė koplytėlę, ir nebeliko visų mūsų Rūpintojėlio.

     Tiek mažai užėmė pakelėj vietos,
     Ramiai sau vienas rymojo...
     Gal jo to rūpesčio, skaudžiai išlieto,
     Kažkas labai pabijojo?

     Dabar toje vietoje styro piktžolių kuokštas, primenantis įžūlaus ateizmo piktžolėtą prigimtį.

     Keliauju po vargo ir kančių nualintą tėvynę, dairausi aplinkui ir su skausmu krūtinėje pasigendu kaimietiškos idilijos, kadaise mane raminusios ir gaivinusios. Klausiu lyg paties savęs, lyg kažko kito: kur išsibėgiojo dauguma valstietiškų sodybų, alsavusių jaukumu ir dvasine šiluma? Užeini, būdavo, į pakelėje pasitaikiusią sodybą vandens iš šulinio atsigerti, o svirtis jau ir lenkiasi tau. Kur buvus nebuvus sodybos šeimininkė su šypsena pasitinka užklydėlį praeivį, pasemia puodelį šaltut šalto vandenėlio iš kibiro ir tiesia: “Prašome malšinti troškulį”. Staiga, lyg atsiminusi, lyg tarp kitko, paklausia: “Ar iš toli tamsta?” Gavusi atsakymą, vietoj vandens maloniai, tarsi senam pažįstamam, pasiūlo šaltu pienučiu ar duonine gira atsigaivinti, ant suolelio prie panamėje besipuikuojančio kryžiaus prisėsti.

     Kai po daugelio metų vėl susigundau užsukti į šią sodybą, mane pasitinka ta pati šeimininkė, tik jau senut senučiukė, ant lazdutės palinkusi. Ir vėl, kaip anąmet, guviai pasiūlo: gal ištroškęs, tai pienelio ar sulos iš šalto rūsio. .. O aš nukreipiu kalbą į šalį: jei neapgauna mano atmintis, rodos, va čia, prie trobos būta labai gražaus, ornamentais išdabinto kryžiaus. O prie jo buvo prigludęs suolelis nualsusioms kojoms prilenkti. Tai gal papuvo ir nugriuvo tasai kryžius ir tasai suolelis? Moteris graudžiai pažvelgia į mane, pakrato savo baltą lyg žieduota obelis galvelę ir pareiškia, jog melioratoriai pasidarbavo, kad kryžiaus čia nebūtų. Kiek beprašiusi, net į kojas jiems puolusi: susimildami negriaukite kryžiaus, palikite! O jie tik pasivaipė, pasikraipė. Girdi, negalime nuo projekto nė per sprindį nukrypti. Kaip gaila, kad tame jų projekte nebuvo pažymėta moralinės reikalo pusės - negalima ir žmogaus jausmais žaisti, jo dvasinio pasaulėlio žaloti.

     Ateistinio siautėjimo laikais aplankiau unikalų, vienintelį visame pasaulyje esantį Lietuvos Kryžių kalną Jurgaičių kaime, netoli Šiaulių. Išsigandau pamatęs nusiaubtą kalnelį, išvartytus, sulaužytus ir sudegintus kryžius. Pasibaisėjau ir pamąsčiau: ar gali būti didesnis vandalizmas, ar galime įsivaizduoti baisesnę šėtonišką neapykantą Kristaus kančios simboliui -kryžiui?.. Bet aš tąsyk mačiau ir maldininkų minias, traukiančias į Kryžių kalną savo maldomis ir giesmėmis atsiprašyti Išganytoją už brolių ateistų piktadarybes. Kai kurie tempė ant pečių persimetę naujus kryžius, kad pastatytų vietoj sunaikintų. Maldininkams kelią pastojo raudonsiūliai milicininkai ir partijos aktyvistai. Negalima, girdi, ten eiti, nes kiaulių maras plinta... nes kelias remontuojamas... nes, jei kokios, dar imsite mitinguoti be valdžios leidimo, nes... Dieve mano, ko jie bijo? Gal pabūgo, kad žmoneliai neišmaldautų iš Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos? Vargšai ateistai, jie visko bijo, net ir savo šešėlio.

     Keliauju po Lietuvą ir po virtinės metų vėl užsuku į Kryžių kalną. Atsidustu ir iš džiaugsmo ašarėlę nubraukiu nuo skruosto. Šiandien garsusis Kryžių kalnas, mūsų tautos dvasinis turtas ir pasididžiavimas, vėl pražydęs tūkstančiais kryžių ir kryželių, moja mums iš tolo: ateikite, Viešpaties palaiminti ir mylimi vaikeliai. Suklupkite ir melskitės. Daug ir nuoširdžiai Dievą maldaukite, kad daugiau nebegrįžtų tie klaikūs laikai. Kad mūsų tėvynainių moralė atsigautų. Kad pamaldumas sustiprėtų ir išplistų. Kad prie naujai besikuriančių sodybų rastųsi vietos ir kryžiams, koplytstulpiams, rūpintojėliams. O svarbiausia - kad jie neliktų vien bedvasiais sodybų elementais ar akcentais, o liudytų mūsų gilų tikėjimą.

     Keliauju po kalvotas Vilniaus apylinkes ir su džiugesiu žvelgiu į visu didingumu iškilusį Trijų kryžių ansamblį toje pačioje vietoje, kur buvo piktadarių susprogdintas jo pirminis variantas. Regiu pamažėle atsinaujinančias Vilniaus Kalvarijas, kurios ateistams taip pat buvo užkliuvusios ir todėl negailestingai sunaikintos.

     Keliauju po Lietuvą, aplankau senąsias restauruotas bažnyčias, užsuku ir į naujai pastatytas - ir lengvai atsidustu: dar gyvas tikėjimas lietuvių širdyse, dar nepamirštos maldos... Tai kas, kad ateistiniai buldozerininkai išvartė kryžius pakelėse, nugriovė koplyčias, nepaisydami nei jų istorinės, nei meninės, nei pažintinės vertės. Šėtonui neįdomu niekas, kas gera ir gražu: nei istorija, nei menas... O vis tiek neapsakomai džiugu, kad jis nepajėgė išrauti iš žmonių širdžių gyvo tikėjimo amžinomis vertybėmis. O taip stengėsi, o tiek daug triūsė!

     Bet... ar ne per daug optimizmo šitame mano teiginyje? Juk ne vienas ir ne du, ir net ne šimtas, o tūkstančiai mūsų tautiečių pasidavė piktosios dvasios apžavams, pasiklydo materializmo aklavietėje, išsižadėjo Dievo, paneigę amžinojo gyvenimo sampratą. Tai ar ne mūsų, tikinčiųjų, pareiga pakelti jų dvasią, padėti jiems išsipainioti iš abejingumo ir rutinos, surasti kelią į tikėjimo šviesą? Sugebėjome patys išsilaikyti dvasios aukštumoje tada, kai šėlo ištisas ateizmo propagandos arsenalas, tad sugebėkime ir suklupusius savo brolius bei seseris iš dvasinio skurdo pakelti.

     Keliauju ir keliauju, kiek senos kojos valioja. Dairausi ir dairausi, ką čia būtų galima akimis užčiuopti, ausimis pagauti. Viską deduosi į savo atminties lobyną, sujautrintos širdies virpesiais grupuoju: čia teigiama, čia neigiama... Štai džiuginantys šio laikmečio požymiai: sugriuvo galingi kruvinai raudonos imperijos melo, šmeižto, apgaulės bastionai; mes jau laisvi laisvoje tėvynėje. Nors ir lėtokai, bet vis dėlto gerėja žmonių pragyvenimo lygis. Atgaunamas okupacinės valdžios nusavintas asmeninis turtas. Pritilo mūsų tautos istorijos klastotojai. Nestovi prie bažnyčios durų ateizmo kontrolieriai, skvarbiais žvilgsniais stebėję, ar neieis, ar už pilioriaus nesislapstys mokytojas arba moksleivis. Sugriuvo didžiausioji dvidešimto amžiaus gėda - konclagerių pragarai, spjaudę baisią neapykantą ir pasityčiojimais, kančiomis ir kankinystės mirtimi. Galime laisvai kalbėti, politikuoti ir diskutuoti, laisvai važiuoti, kur tik panorime... Ne, visų gerų požymių nesuminėsiu, nes užimtų daug vietos ir laiko. Palieku juos pratęsti mieliems skaitytojams.

     Tačiau gražiai suvešėjusiame kviečių lauke pakelia galvas ir piktžolės. Ir kaip besistengtum išvalyti sėklą prieš sėją, kaip beišdirbtum dirvą, kaip benaudotum kitas kovos priemones - piktžolių visuomet atsiras. Štai mūsų jaunimo (žinoma, ne viso) dvasinis abejingumas ir nihilizmas... Sprogdinimai, padeginėjimai, apiplėšimai, žudymai, siekiant užgrobti svetimą turtą... Kleptomanija, narkomanija, seksomanija... Oi, kiek daug tu “manijų”, negailestingai žalojančių ne tik kūną, bet ir dvasią! Ar tai ne visuomenės piktžolės?! Jos tūkstančius kartų pavojingesnės už pastebimas kviečių lauke. Ar ilgai dar braidžiosime po klaikų piktžolyną įsidilgindami, įsidurdami, apsidraskydami? Kada gi sukils jėgos kovai su tomis antimoralinėmis piktžolėmis?

     Ir vis dėlto, broli, sese, nenusiminkime. Dažnai užslenka grėsmingai juodi negandų debesys su žaibais ir perkūnais, sujaukdami mūsų nuotaiką. Tačiau stiprūs vėjai nustumia debesis, vėl prasišviečia mūsų tėvynės padangė. Juk ne veltui Maironis mus drąsina:

     Atsibus tėvynės sūnūs,
     Didžią praeitį atminę;
     Pagimdys vargai galiūnus.
     Ugnimi uždegs krūtinį!

     Jam savaip pritaria Bernardas Brazdžionis:

     Dar rymo kryžkelėse kryžiai,
     Dar koplytėlės pakeliuos. . .
     Tad eik, šalie, kur pasiryžai,
     Ieškot ir rast naujos dalios.