(Suaugusiiįjų grupėje premijuotas straipsnis)
Nijole Sabonytė
"Netikėtai užauga iš meilės, o paskui vienas kitą paviję, už rankų laikydamies, eina kartu minioje - [širdys sugautos lyg paukščiai, profiliai augantys prieblandoj]. Žinau, kad jų širdys aprėpia visą žmoniją".
Karolis VOITYLA. Vaikai
Vaikai. Jie ateina j pasaulį, prašydami šilumos ir laimės, gerumo, šviesos ir grožio. Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių mes net svajonėse negalim aplankyti. Ateidami jie prašo, kad pasaulis išsaugotų jų mamą ir tėtį, prikeltų saulutę bundančiais rytais. Jie YRA. Jie atėjo ir atsinešė kvietimą gyventi: “Tu pakvietei. Aš atėjau. Ką man duosi?” Nuo tada ir prasideda auklėjimas.
Algirdo Grigaičio nuotr.
Auklėjimas - žmogaus gimdymas iš naujo Dvasioje ir Tiesoje. Pradėti kūdikį ir pagimdyti jį - tegu pats auga - yra labai daug, bet amžinybės požiūriu yra per mažai. Svarbiau negu duoti fizinę gyvybę, yra suformuoti augančiame kūdikyje Meilę, nes Meilė yra vienintelis dalykas, kuris įprasmina žmogaus egzistenciją. Be to, reikia išmokyti augantį ir bręstantį žmogų valdytis, kad ta Meilė turėtų ribas.
Mes esame socialiai sąlygotos būtybės, labai, net labai priklausomi vieni nuo kitų. Tėvai ir mokytojai kuria vaikų ateities prielaidas. Jie tartum rašo įžangą vaikų gyvenimo knygai. Nuo to, kiek tėvai ir mokytojai bus buvę ištikimi savo pašaukimui, kaip jie bus atlikę auklėtojų pareigas, labai priklausys intelektualinis ir dorovinis vaikų asmenybės formavimasis. Ir jų vaikų, ir vaikų vaikų, ir taip iki paskutinio žmonijos istorijos brūkšnio...
Už tėvo ar motinos pareigų neatlikimą teis Dievas... Kad tinkamai atliktum šią pareigą, pirmiausia reikia pačiam būti Žmogumi, gyventi krikščioniškąjį Gyvenimą, siekt jo pilnatvės. Tėvai kalba vaikams ne tiek žodžiais, kiek visu savo gyvenimu, savo nusilenkimu tikrosioms vertybėms. Ne tiek reikšmės turi jų sakomų žodžiu prasmė, kiek tonas, kuriuo jie yra pasakomi, ypatingas jų akcentavimas, juos lydintys gestai ir mimika, tūkstančiai kitų nenusakomų ir nepasveriamų smulkmenų. Vaikai puikiai jaučia, kaip vieną ar kitą dalyką įvertins tėvai. Šeimyninis tėvų gyvenimas, atsiveriantis prieš vaikų akis, yra pagrindinė vaikų mokykla, kurios jiems niekas kitas neatstos, kurios svarbiausius bruožus vargu ar galės pakeisti visa tolesnė pedagogika. Meilė, jeigu ji gyva šeimoje, vaikams bus kaip pastovios harmonijos jausmas, kaip sruvenanti šiluma, kaip pagalba ir atjautimas, kaip sugebėjimas aukotis. Tai pagrindinis kapitalas, kurį jie išsineš kaip kraitį į gyvenimą.
Tėvų nevadovaujami vaikai negali pasirengti didžiausiems gyvenimo išbandymams. Kas išgelbės į klystkelius besiveržiantį jaunimą nuo narkomanijos, luošų kūdikių gimimo, negimusių žudymo, jei tėvai gyvena palaidą gyvenimą, motinos girtauja? Vieni tėvai įsitikinę, kad jie gerai auklėja vaikus: rūpinasi jų sveikata, skaniai valgydina, gražiai ir madingai rengia, tenkina visas jų užgaidas, kad tik vaikelis greičiau patirtų visus malonumus, savo ekstravagancija būtų pranašesnis už kitus. Kiti tėvai palieka vaikus likimo valiai. Nesidomi, kaip jie mokosi, kuo maitinasi, kur praleidžia laiką, mano, kad jais turi rūpintis mokykla. Kas perauklės moraliai suluošintus vaikus? Jie neturi prie ko glaustis ir lieka vieniši su savo mažos širdies dideliu sielvartu. Taigi liūdni rezultatai, kai tėvus pakeičia gatvė, žemo dvasinio lygio draugai, internatinės prieglaudos ar kalėjimų prižiūrėtojai. Jauni žmonės nusivilia ir maištauja dėl to, kad nėra patyrę ar nepakankamai patyrę meilės savo šeimoje, kurioje jie išvydo pasaulį, kurioje buvo formuojami jų individualybės pagrindai.
Pedagogika ir visos jos taisyklės
gali būti prasmingos tik tada, kai
auklėjamąjį darbą lydės meilės
ir sutarimo šeimoje dvasia.
Tėvai turėtų būti gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jiems reikia skiepyti jaunajai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą, išmokyti jausti sakramentinio gyvenimo skonį. Nuo to, kiek vaikai bus mylimi, kiek jie bus išmokslinti ir išauklėti, priklausys jų ateitis ir ateinančių kartų ateitis. Mat ir savo vaikus jie mylės ir jais rūpinsis tiek kiek bus gavę tos meilės ir rūpesčio iš savo tėvų. Todėl tėtis ir mama turėtų stabtelėti su savo vaiku, kai kiti skuba. Kalbėti su savo vaiku, kai kiti garsiai šaukia, klausytis savo vaiko, juoktis ir žaisti su juo. Pagirti savo vaiką, kai kiti mato tik prasižengimus, mokytis iš savo vaiko, svajoti su juo, skaityti ir melstis, atsiprašyti savo vaiko, kai kiti apsimeta neklystančiais, drausminti jį, kai kiti nesugeba nustatyti apribojimų. Apkabinti savo vaiką, kai kiti neivertina prisilietimo jėgos...
Daug vilčių dedama ir į mokyklą. Joje vaikai vedami į dar nepažintą, pilną paslapčių gyvenimą, ugdoma valia, ryžtas dideliems siekiams, mokoma gražaus elgesio, skiepijama Tėvynės meilė. Pagal A. Šerkšną, mokykloje brandinamą jaunuolį galima lyginti su skulptoriaus kalama skulptūra. Vadinasi, mokytojas yra skulptorius. Bet jo medžiaga, pastebi A. Šerkšnas, yra ne granitas, ne bronza, o dvasia. Teigiamai ugdyti asmenybę gali mokytojas, einantis į dvasinį kontaktą su mokiniais. Mokykloje ugdoma asmenybė tautai ir žmonijai, todėl pedagoginis credo yra: jaunose sielose įtvirtinti gėrį ir grožį, moralinį orumą ir taurumą, kovoti su dykinėjimu, tinginiavimu, lengvabūdiškumu.
Štai kodėl, kai kalbame apie visuomenės dvasinį atgimimą, daugiausia vilčių matome šeimoje bei mokykloje. Neįmanoma kalbėti atskirai apie mokyklą ir šeimą, nes rūpi tas pats siekis: žmogus tautos gyvavimo tęsinyje. Čia reikia visų mūsų pastangų, kad būtų išugdytas žmogus, kurį valdys ne valdžios, ne garbės ar pranašumo, ne turto, o gyvenimo tiesos troškimai. Jie turi valdyti pasaulį. Net ne grynas mokslas turi valdyti žmogų, nes mokslas be sąžinės užmuša jame, kas svarbiausia - dvasią. Šis siekis labai sunkus.
Kas gi svarbiausia galvojant šiandien apie ateitį mums visiems kartu su savo vaikais šeimose, mokykloje? Kalba, gamtinė ir kultūrinė ekologija.
Tik ji, gimtoji kalba, gauta motinos glėbyje, taisyklingai parodo pasaulėvaizdį. Man atrodo, yra du jos stiprybės šaltiniai. Pirma - skaitymas. Vaikai turi būti nuolat skaitantys. Nuo jaunystės su knyga gyvenant, galima tapti žinančiu, mąstančiu, budinčiu ties savo tėvų ir vaikų keliu žmogumi.
Antras šaltinis - girdėti senelių, tėvų šnektą, folkloro gaidas... Kiek daug mūsų kaimo žmogaus kalboje vertės, grožio. O liaudies pedagogika dar vadinama gerumo mokykla. Tikrai iš tėvų, senelių ir prosenelių daug ko galima pasimokyti. Pavyzdžiui, seniau tėvai neturėdavo vaikams įrodinėti, kad reikia branginti kiekvieną minutę. Jie triūsdavo nuo saulės tekėjimo iki laidos ir savo vaikus pratino prie darbo jau nuo mažens. Kiekvienas vaikas šeimoje žinojo savo pareigas. Gerai atliktas darbas sulaukdavo pagyrimo. Girdint kaimynams, vaikų nebardavo, saugojo mažųjų žmogiškąjį orumą. Visada tėvai stengėsi laikytis duoto žodžio, nes neištesėtas pažadas vaikus gadina. Geroje šeimoje vaikai negirdėjo žodžių “nemeluok” ar “nevok”. Užteko gero tėvų pavyzdžio. Protingi tėvai gražiai elgėsi, buvo jautrūs nelaimėje. Jie skiepijo meilę ne tik žmogui, bet iš mažens diegdavo mintį vaikams, kad ir žvėreliai, ir paukšteliai, ir net gėlės jaučia, kai juos skriaudi. Šeimoje gimdavo ir pirmoji meilė knygai. Pasakos padėjo tėvams vaikus išauklėti principingus, tvirtų įsitikinimų, dorus. Prisirišimą prie tėvų, gimtinės ugdė gražios šeimos tradicijos, šventės, papročiai. Nesvarbu, kad balta staltiese užtiestas stalas nebuvo turtingas vaišių, svarbiausia - visų šeimos narių susibūrimas, rimtis, susikaupimas, susimąstymas apie gyvenimą, apie ateitį.
Ir be istorijos giliųjų pamatų žinojimo, be jos permanymo, be jos jutimo - sunku tikėtis išaugsiant savo žemės, savo Tėvynės pilietį, kuris pasinaudotų mūsų tautos patirties, kūrybos aruodais, perduotų juos tolyn ir dar savo verčių prie jų pridėtų. Žmogus be istorijos panašus į perėjūną be namų, be tėvų, vos ne be vardo. Žmogus be tėvynės nelaimingas. Anksčiau ar vėliau tai jam tenka pajusti.
Tautinė brolystė irgi būtina. Dabar, technikos amžiuje, pasaulis darosi per mažas, labai atviras. Teritorijos ir sienos negali garantuoti nacionalinių kultūrų vystymosi be kitų įtakos. Jeigu spaudos draudimo laikus mūsų sodžiuje pasislėpęs gyvas lietuviškas žodis atlaikė, tai mūsų laikais kitaip. Nėra kur ir kaip tam žodžiui “pasislėpti”. Tad ar beišliks jis mūsų vaikuose? Išliks, jei išugdysime jam dvasinę ekologiją juose.
Vaikai taip pat privalo suprasti pavojų savo krašto gamtai. Jau mokykloje reikia pradėti gyventi jaučiant atsakomybę, kaip ir dera krašto rytdienos šeimininkui, kultūros saugotojui.
Su pagarba, protingai mokykime vaikus pažvelgti į religiją. Tai lyg skrynia, į kurią žmonija jau 2000 metų deda visa, ką turi geriausia. Dešimt Dievo įsakymų ar paseno?
Vaikai visada yra Dievo šalyje ir geriausiai ją atskleidžia. Savo mažu buvimu šalia, savo juoku ir keistu mąstymu, kurį mes, suaugę, pamirštame. Fantazija yra jų tikrovė. Jų tikrovė turi tūkstantį galimybių. Todėl duokime vaikui sparnus, kad jis galėtų jausti, kurti, džiaugtis ir stebėtis, kad jis norėtų savo laime dalytis su kitais.
Duokime vaikui sparnus, kad jis galėtų skristi jam vienam aiškia kryptimi, taip aukštai, kaip jis pats panorės.
Duokime vaikui sparnus ir pakilkim šiam skrydžiui drauge. Teauga mūsų vaikai “išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” [Mt 2,52].