Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KUR TIKRASIS TIKĖJIMAS?

(Atsivertimo istorija)

Algirdas Paliokas SJ

     Sveikas nesirgęs žmogus negali suprasti ligonio, o dar labiau - didesnio ar mažesnio invalido. Katalikas, turįs tikėjimą ir tikėjimo pilnatvę, negali suprasti žmonių, turinčių vien tik dalį tikrojo tikėjimo. Kaip sveikas žmogus neįvertina to, ką jis turi, taip katalikas - savojo tikėjimo turtų. Paskutiniaisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčioje vyksta pasikeitimai “iš viršaus” ir “iš apačios”. “Iš viršaus” įvykdytų pakeitimų banga nesustojo, nenurimo, neatslūgo. Šia banga pasinaudodamos jėgos “iš apačios”, stengiasi katalikybę “pritempti” prie vienų ar kitų nuo Katalikų Bažnyčios atsisky-

Rudens gėrybės

Vytauto Maželio nuotr.

rusių krikščionių. Tai vyksta klaidingai suprasto ekumenizmo vardu. Dėl to nureikšminamos kai kurios net ir didelės Katalikų Bažnyčios vertybės, stengiamasi daryti doktrinalinius pakeitimus...

     Be jokios polemikos ar apologetinių argumentų siūlau praeiti tikrojo tikėjimo ieškojimo kelią, kurį praėjo ieškodamas tiesos žydų tautos sūnus - Bob Fishman. Jis nesislepia ir savo atradimais pasidalina skaitydamas paskaitas, eidamas į diskusijas. Tuo pačiu jo istorija yra lyg atsakymas į klausimą: “Kuris tikėjimas tikrasis?” Sekdami jo keliais, pažinsime ir kitus tikėjimus, ir savojo gal dar nepilnai suprastas ir įvertintas vertybes. Šioje istorijoje toks ryškus Dievo vadovavimas ir pagalba Jo ieškančiai sielai. Kaip lengvai žmogus galėtų išeiti iš savo didžiausių problemų, jei tik pasikliautų ne savo ribotu protu, o Dievu.

     Abu Bob tėvai - žydai, nekaršti ir nepamaldūs judaizmo išpažinėjai. Į šventyklą eidavo du kartus per metus. Sūnų tikėjimui paruošė 1 mėn. kursais, kai jam buvo 13 metų. Ankstyvoje jaunystėje jis pastebėjo, jog turi tikėjimą, bet neturi pagrindų. Pradėjo domėtis įvairiomis filosofijomis, išskyrus krikščionybę. Kartą jis mamą paklausęs:

     “Kodėl jis negalįs susipažinti su krikščionybe?”

     Atsakymas buvo nors ir neargumentuotas, bet gana stiprus:

     “Čia mano namai ir mano tvarka”.

     Bestudijuodamas induizmą ir kitas didžiąsias religijas, neatsilaikė pagundai susipažinti ir su Kristumi. Maža Naujojo Testamento knygutė kartu su psalmių ir patarlių knyga jam buvo pirmieji tiesos apie krikščionybę šaltiniai. Tarnaudamas kariuomenėje, sutiko atgimusį krikščionį - “born again Christian” išpažinėją. Draugas įkalbėjo, kad jam reikia išsigelbėti. Jis nesuprato, nuo ko reikia gelbėtis. Gavo lankstinuką, kuriame viskas esą surašyta. Ten buvo trumpi paaiškinimai daug klausimų. Jeigu į klausimus atsakysi “ne” tai tau gresia ugnis, pragaras. Perskaitęs turi paklausti savęs: “Ar jau jautiesi išgelbėtas?” Tačiau toks tikėjimo sprendimo pobūdis jam kėlė įtampą ir nerimą.

     Tada atsigręžia vėl į savo tikėjimą ir kreipiasi į rabi, prašydamas pagalbos, kaip surinkti visas žinias apie Mesiją. Studijuodamas visą Senąjį Testamentą suranda net 300 pranašysčių apie Mesiją. Naujasis Testamentas savo ruožtu kalba apie pranašysčių išsipildymą. Juk Jis gimė iš Mergelės, kuri buvo iš Dovydo namų ir iš Judo giminės, turėjo mirti už žmonių nuodėmes ir mirė. Belygindamas pastebėjo jog išpranašautasis Mesijas tikrai yra Jėzus. Nusprendžia nuo dabar sekti Jėzų. Bet kaip? Čia Dievas pasirūpina tolimesne jo tikėjimo odisėja.

     Tuo metu karinės vadovybės buvo išsiųstas į apmokymo stovyklą ir ten kambario draugas pasiūlė pagalbą. Jis buvo sekminininkas. Pamaldose sėdėdamas pirmame suole viską matė, klausėsi giedojimų ir tokių pamokslų, kokių dar nebuvo girdėjęs. Jaunuoliui atrodė, jog jei visi krikščionys tiek daug turi, tai daugiau jam nieko nebereikia. Galiausiai buvo pakrikštytas kaip Kristus: pilnu panėrimu. Tą momentą jis aptaria taip:

     “Pakrikštytas aš visas varvėjau nekaltumu ir apėmusia Dievo meile. Kažkokia jėga perėjo mane”.

     Savo džiaugsmu norėjo pasidalyti su mama. O ji telefonu atsakė:

     “Ką tu padarei? Tu nebesi mano sūnus” už viską tu man peiliu atsilyginai. Tu sulaužei žydų tradiciją, todėl jau nebegali būti mano sūnumi”.

     Tai išsakiusi, padėjo ragelį, kurio nepakėlė daugelį metų. Bob pasijuto, lyg visa krikščionybė jį būtų apleidusi. Draugas tvirtino, jog dabar privalai atversti mamą. Tačiau kaip? Užtruko net keletas metų, kai ji pradėjo kalbėtis su sūnumi, tačiau tik ne apie krikščionybę. Kažkoks netikrumas ir pasimetimas bei pasikeitę sąlygos

Vytauto Maželio nuotr.

nuvedė į “visuotinę - non denomenational” religijų. Bet ir čia kažkas buvo ne taip. Jau bandė su mama kalbėtis apie savo problemas ir krikščionybę, bet niekas nepavyko.

     Tuomet jam kilo mintis ieškoti tiesos kur nors. Bet kaip ją surasti, nes visų religijų išpažinėjai jį tikino, jog tik pas juos esanti tikra tiesa. Taip pat sakė, kad jei esi krikščionis, tai jau nebe žydas. Žydų tikėjimas ir tautybė neišardomai susieti tarpusavyje. Jeigu prarandi tikėjimą, tuo pačiu ir prarandi savo tautybę. Jis tautybės prarasti labai nenorėjo. Visai pasimetė pamatęs, jog atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Galvojo dar žvilgterėti į katalikybę, bet visi krikščionys pasisakė prieš katalikus ir tvirtino, jog tai patys blogiausi žmonės. Nieko neįrodinėjo ir neaiškino, tik liepė šalintis nuo katalikų. Bijojo net pažiūrėti į katalikiškas knygas, nes esą jie garbina stabus ir Mariją. Taip krikščionys plėšė jį: arba žydas, arba krikščionis. Jokio suderinimo nėra.

     Dievo pagalba atėjo labai paprastai. Tuo metu jis turėjo persikelti į Kaliforniją. Nauja situacija, naujas pasirinkimas. Tačiau jis nežinojo, kurią bažnyčią pasirinkti, nes buvo perėjęs baptistus ir visus protestantus ir pakankamai įsigilinęs, kad Šv. Rašto pagalba jau galėjo bet kurią minėtą bažnyčią ir išaukštinti, ir pažeminti.

     Kai nelieka žemiškų priemonių, išsigelbsti tas, kuris kreipiasi į dvasines. Jis ėmėsi rimtos maldos. Atsakymas buvo grįžti prie žydų tikėjimo šaknų. Susirado seną rabiną - ortodoksą. Jo pasakojimuose jam naują kryptį parodė aiškinimas apie Tora švenčiausią žydų knygą. Ją galima paliesti tik vieną kartą gyvenime. Kūdikio piršteliu palietus Torą, jis tuoj pat pamerkiamas į medų, vaikas kiša jį į burną, kad Dievo žodis būtų saldus. Tai suteikė dvasiai sparnus. “Man Dievo Žodis, turi būti saldus. Kas galėjo jo saldumą pajusti. Aišku, tie, kurie buvo prie Dievo arčiausiai. Tai mistikai. Reikia jų pasiieškoti. Ir tiesa, žydų mistikai aprašo maldos laipsnius, ta būsena, kai žmogus tarsi atsijungia nuo šio pasaulio ir yra Dievo pagaunamas. Kartais žmogus apimamas nežemiška Dievo meile”.

     Taip jam patiko domėtis malda, kurios dėka galima pajusti ne tik Dievo žodžio saldumą, bet ir artumo su Juo saldumą. Bibliotekoje, mistikos skyriuje buvo žydų mistikų, buvo ir katalikų mistikų knygos. Su mokslininko ir ieškotojo smalsumu jis ėmė lyginti žydų mistikų teorijas su šv. Jono nuo Kryžiaus bei šv. Pranciškaus teiginiais. Jie aiškino taip pat apie sielos susijungimą su Dievu, apie pagavimus. Apie intymų sielos susijungimą ir net susivienijimą su Dievu jis nebuvo nieko radęs visuose krikščionių tikėjimuose, išskyrus katalikybę. Vadinasi, savaime susišaukia judaizmas su katalikybe. Ne su kuria nors iš krikščioniškų religijų, o su vienintele katalikybe. Maldoje tobulėti ir artėti prie Dievo žmogus gali tik iki tam tikro taško. Tai ir visa, ką žmogus gali pasiekti savo jėgų ir įprastinės Dievo malonės dėka. Aukštesnės maldos ir su Dievu susijungimo laipsnius atskiria lyg ir bedugnė. Per ją tik Dievas gali perkelti ir įvesti į mistikos sritis. Protestantai turi daug žymių teologų, Šv. Rašto tyrinėtojų, garsių pamokslininkų ir daugybę veikėjų, bet mistikų neturi. Ką tai reiškia? Dievas niekada klaidai nepritarė ir nepritars.

     Nemanykite, kad jis tuojau patraukė į katalikų Bažnyčią. Telefonų knygoje suradęs katalikiško knygyno adresą, nuėjo tenai. Prie knygų nepuolė, o su knygyno vedėju pradėjo aiškintis priekaištus katalikybei, kurių jau turėjo net 20. Aišku, čia jį atvedė taip pat Dievo ranka, nes vedėjas buvo gilus katalikas, žymus kalbėtojas, visą laiką gilinęs tikėjimo žinias. Jis lengvai atsakė į visus priekaištus.

     Bediskutuojant Bob išgirdo apie tradiciją. Betgi jis su mama susipyko dėl tradicijos sulaužymo. Koks nuostabus atradimas! Jeigu žydiškoji tradicija perėjo į katalikybę, tai priimdamas katalikybę aš nelaužau tradicijos. Tiesa, Mesijo dėka tradicija gali būti ir pakitusi, betgi Mesijas turi teisę ją keisti.

     Kita jį pritrenkusi žinia buvo ta, kad katalikybė pirmesnė už Šventąjį Raštą. Katalikų tikėjimas nuo Kristaus ėjo per tradiciją iki to laiko, kada šventieji raštai buvo sudėti į vieną knygą - Šventąjį Raštą. Rašė ne tik apaštalai, bet ir jų mokiniai, bei kiti katalikų rašytojai. Pirmųjų amžių rašytinių šaltinių dėka mes matome, kokia buvo tuometinė žodžiu perduodama tikėjimo doktrina, kokia liturgija ir kaip buvo praktikuojamas tikėjimas. Tradicija yra kaip būtinybė, kad teisingai suprastume Šv. Raštą ir teisingai aiškintume.

     Judaizmo tęstinumą rodo ir tai, jog Kristaus pasiųstieji 150 mokinių buvo ir prisistatė žydais, nesivadino krikščionimis. Visas Naujasis Testamentas yra žydų istorijos dalis. Naujojo Testamento autoriai - žydai.

     Protestantai jį mokė, kad ko nėra Šv. Rašte, tuo netikėtį.. Jie yra paneigę tradiciją. Daugelį pirmųjų amžių krikščionybė ir katalikybė buvo sinonimai ir reiškė tą patį tikėjimą. Tiktai Kristaus mums palikto tikėjimo “tobulintojai”, savo klaidingu mokymu, atsiskirdami nuo Katalikų Bažnyčios, tapo naujų krikščioniškų Bažnyčių steigėjais. Dar iki šių dienų krikščioniškų bažnyčių mokyklų mokytojai, norėdami apsaugoti mokinius nuo katalikybės, katalikus vadina velnio apsėstaisiais. Lygiai taip vadino Kristų jo priešai.

     Taigi visos krikščioniškosios Bažnyčios, atmetusios tradiciją, jau nėra tikrojo Kristaus mokslo pasekėjos ir saugotojos. Taip atkrito dar viena problema: kuri krikščioniška bažnyčia tikra, kuri turi savyje tikrąją tiesą?

     Po minėtų atradimų Bob pradėjo uoliai lankyti katalikų tikėjimo pamokas. Besimokydamas pastebėjo, jog kiekvieną dieną jis randa kažką gero ir gražaus. Pasikrikštijo katalikų Bažnyčioje, vėliau katalikiškai susituokė.

     Įdomi žydų maldos drabužio prasmė. Jarmulka ir ant pečių užsidedamas pailgas, rankšluosčio formos puošnus su kutais drabužis padeda jį užsidėjusiam atsijungti nuo viso išorinio pasaulio bei jo reikalų ir nebegalvoti apie nieką, padeda susikoncentruoti maldai. Tai ypač reikšminga meldžiantis prieš Švč. Sakramentą. Tuomet, atrodo, tampi šventas, susivieniji su Dievu. Beje, tik katalikų Bažnyčioje garbinamas Švč. Sakramentas jam buvo vienas iš didžiausių jo atradimų. Jis išskirtinai pamėgo Švč. Sakramento adoraciją.

     Kiek daug jam davė Dievo artumo palyginimas judaizme ir katalikybėje. Žydų tikėjime tiktai maldos drabužio kutu tegalima paliesti Torą ir po to kutą pabučiuoti, o katalikybėje gali patį Dievą priimti, su Juo susijungti. Prieš pat mirtį Kristus pasakė: “Tai yra mano kūnas... Ši taurė yra Naujoji sandora mano kraujyje. . . (Lk 22, 19-20). Jis nekalbėjo apie simbolius, o apie realią, nors ir nematomą duonos ir vyno perkeitimo į savo kūną ir kraują tikrovę. Priimant Eucharistiją, tavo kūnas ir kraujas susijungia su Jėzaus kūnu ir krauju. Kiek daug reikšmės Bob priduoda šiam įvykiui. Kituose tikėjimuose jam neleisdavo melstis su maldos drabužiu. Tik katalikų Bažnyčioje jo norui pritarė ir leido.

     Šv. Mišios savo šaknis turi judaizme. Šv. Mišiose susijungia kunigo Melkizedeko, vadinamo amžinuoju, duonos ir vyno auka su levitų aukojamomis gyvulių kūno ir kraujo aukomis. Avinėlį jie pjaudavo Perėjimo šventės proga ir aukodavo už nuodėmes sakydami: “Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes....” Kristus aiškiai pasisakė, kad esąs tas Dievo Avinėlis.

     Marijos garbinimas tiktai pradžioje buvo problema. Protu nerasdamas paaiškinimo, jis vėl ėmėsi rimtos maldos. Aišku, Dievas davė apšvietimą. Ir vėl visas paaiškinimas Sename Testamente. Sandoros Skrynia buvo padaryta pagal Dievo nurodymus. Visi daiktai, buvę joje, buvo vienaip ar kitaip Dievo paliesti. Su ja kartu ėjo galia. Ji tiek buvo šventa, kad nebuvo galima prie jos prisiliesti. Kas prisilietė - žuvo iš karto.

     Kaip Sandoros Skrynia tarnavo indu šventiems daiktams, ir buvo tokia šventa, taip Marijos kūnas patarnavo indu pačiam Dievui. Kodėl ji negali būti dar šventesnė? Ji tokia yra ir turi didelę galią. Tiktai nesigilinantys į Bažnyčios mokymą apie Mariją, ją stengiasi sumenkinti.

     Paprastai Bob paskaitos metu paklausiama: “Kodėl žydai netiki į Mesiją?” Žmogus linkęs tikėti abstrakčiu Dievu, ir jam pakanka vaikystėje įgytų žinių. Jis nesigilina, nestudijuoja ir neieško. Tačiau tarp tokio tikėjimo ir tikėjimo, einančio kartu su pažinimu, yra esminis skirtumas. Tai lyg du tikėjimai. Žydai priima pranašysčių apie Mesiją tik tą dalį, kur Jis pavaizduotas kovojančiu Karaliumi. Kenčiančio Tarno jie nenori ir tokias pranašystes atmeta. Dar iki šiol beveik kiekviena žydų šeima tikisi, jog pirmgimis bus mesiju. Pačiam Bob irgi buvo atėjęs laikas, kai norėjo įsitikinti, kad Kristus nėra Mesijas. Kuo daugiau gilinosi ir studijavo, tuo aiškiau tapo, jog Jėzus - Mesijas.

     Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje susilpnėjo šventųjų garbinimas. Ir visai be reikalo. Dievas liepė Sandoros Skrynios galuose pritvirtinti du išlietus serafinus. Bet žmonės į juos nesimeldė. Tiesa, Mozė buvo uždraudęs paveikslus bei statulas garbinti kaip Dievo atvaizdus. Betgi katalikybėje niekas šventųjų atvaizdų negarbina kaip Dievo.

     Mūsų kultūroje sportininkų ir kitų pasižymėjusių žmonių nuotraukos, paveikslai, biustai, bareljefai, statulos statomi viešose vietose, talpinami muziejuose. Muziejai surenka viską apie bet kurią įžymybę. Tačiau žmonės jų negarbina, tik pagerbia. Taip pat yra ir su šventaisiais.

     Sporte žaidėjai yra skirtingi. Jų tarpe yra elitas. Mūsų elitas šventieji. Beje, mes visi esame pašaukti būti šventaisiais. Kodėl nepagerbti savųjų didvyrių? Jie paveikė pasaulį nieko neturėdami, vien Dievą. Kiek jie iškentėjo, kiek nuveikė! Kodėl negerbti ir jų pavyzdžiu nesekti? Bob tikėjimo augimui šventieji turėjo gana žymią įtaką. Juk jie buvo tokie kaip ir mes. Mums reikia realių ir mums artimų pavyzdžių. Skaitydami jų gyvenimus, mes matome kaip jie artėjo prie Dievo, kaip save nugalėdavo, kaip nuveikė neįmanomus dalykus. Įdomu rasti ir suprasti kiekvieno šventojo šventumo siekimo formulę. Taigi šventųjų gyvenimai uždega pasiaukojimui ir meilei, ko mums amžinai trūksta.


R. Kisielio nuotr.

     Mus domintų ir Bob motinos likimas. Kai susirgo vėžiu, kai neliko jokios vilties išgyti, buvo paguldyta ten, kur visi miršta. Ten buvo katalikų. Ant sienos kabėjo gana nemažas Nukryžiuotasis. Į Bob klausimą: ar tai netrukdo? Ji atsakė, kad jau per daug nuvargusi. Ten buvo toks baisus kvapas, kad Bob galėdavo tik trumpai pabūti. Įtikinėjimams tiesiog nebuvo galimybės. Bob kaip ir anksčiau be išeities atvejais pasinėrė į maldą ir prašė Dievą, kad tik mama nepakliūtų į pragarą. Taip pat labai prašė, kad Dievas apšviestų, ką jis dabar turįs daryti. Gavo apšvietimą, kad prie jos padėtų pilnąjį Šv. Raštą ir kad pasakytų, kas yra Jėzus. Pirmiausia jis priminė: “Esu Dievas visų vienišų, palaužtų ir apleistų širdžių”.

     Kadangi ji tai priėmė, tai paklausė, kodėl negalinti priimti Jėzaus. Pasirodo vaikystėje, kai ji gyveno Brooklyn priemiestyje, Jėzaus Kristaus vardas buvo ne tik keiksmažodis, bet ir prakeikimo žodis aukščiausiai neapykantai išreikšti. Tuomet sūnus pasakė, jog Jo vardas yra Ješua. Tai ji priėmė ir įtikėjo, jog Jėzus -Dievas.

     Bob seka šv. Pranciškum, priklausydamas pranciškonų draugijai. Jis įsitikinęs, jog galima žemėje gyventi paprastai, neištaigingai ir šventai ir jaučiasi laimingas galįs tai daryti.

     Jis, neatsisakydamas žydiškumo, yra katalikas. Judaizmo pilnybė ir atbaigimas yra katalikybėje.

     Bob istorija ne tiktai parodo, kokius turtus turime mes, katalikai, bet ir moko. Jo patirtis sako: jei Dievo ieškosi, rasi; jei trokši su Juo artumo, gausi; jei ieškosi tikros tiesos, ji tau bus duota; jei protas jau nebegalės padėti, maldoje rasi atsakymus. Kokia paprasta, bet taip sunkiai įtikėtina tiesa: Dievo ranka visuomet ištiesta žmogui, Jo Širdis jam atverta.