Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Kalbos susinimas
Šis žodis reiškia menkinimą, skurdinimą. Galima susinti dirvą, gyvulį, bet čia prisiminsime kalbos susintojus. Šalia kalbos švarintojų ir teršėjų yra dar ir trečia grupė - kalbos susintojai. Jais vadiname tuos kalbos “švarintojus”, kurie nueina per toli arba prašauna pro šalį. Jie iš kalbos uja tokius žodžius ir posakius, kurie yra visai geri ir vartotini. Taip daro paprastai ne kalbininkai, o tik kalbos mėgėjai, nepakankamai susipažinę su kalbos dėsniais. Taip elgdamiesi, jie skurdina ir susina mūsų kalbą.
Žinoma, yra buvęs vienas kitas atvejis, kai ir mūsų žymieji kalbininkai, pvz., Būga ir Jablonskis, draudė vartoti kokį nors neaiškios kilmės žodį ar posakį, bet paskui savo nuomonę pakeitė. Neaiškumų ir diskutuotinų dalykų kalbos moksle visuomet buvo ir bus, bet reikia laikytis oficialiai ii visuotinai priimtų kalbos dėsnių.
Kompozicija. 1907-1908
Paminėsime vieną kitą pavyzdį, kai iš kalbos ujami visai geri ir vartotini žodžiai. Kai kurie mano, kad, pvz., zuikis ir sarmata yra slaviškos kilmės žodžiai, todėl nevartotini vietoj lietuviškų kiškis ir gėda. Tai visiškai klaidingas galvojimas. Tiesa, kad slavų kalbose yra vartojami atitinkami tos pačios šaknies žodžiai, bet Būga teigia, kad šių žodžių mes nesame pasiskolinę iš slavų, bet vieni ir kiti juos esame pasiėmę iš bendro šaltinio. Tad šie du žodžiai tiek mums yra “slaviški”, kiek slavams “lietuviški”.
Liaudies kalboje nuo senų laikų plačiai vartojamas žodis sarmata, bet bendrinėje kalboje jau beveik visai jį yra išstūmęs žodis gėda. Apie sarmatą galima pasakyti beveik tą pat, ką ir apie zuikį - tai nėra svetimos kilmės žodis, todėl prieš jį nereikia kovoti, tik yra visiškai nevartotinas iš jo netaisyklingai padarytas būdvardis sarmatlyvas (t.y. tas, kuris gėdinasi, drovus), nes jo priesaga yra slaviškos kilmės.
Taip pat pasitaiko tokių kalbos rigoristų, kurie vengia jungtuko bei vietoj ir, jog vietoj kad ir pan., bet šie žodeliai yra visai geri ir vartotini. Kiti nori “nugriauti” visus kaminusir palikti tik dūmtraukius,nenori siūtis ar pirktis rūbų,o tik drabužius, bet, pažvelgę į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, visus šiuos žodžius rasime. Kaminasyra graikų-lotynų kilmės žodis, nors mūsų gautas per gudus ir lenkus. Jeigu mes prieš tokius žodžius pradėtume kovą ir juos mestume iš savo žodyno, tai tikrai nususintume savo kalbą. O šalia drabužiųmūsų kalbininkai ir žodynai visai ramiai pakenčia rūbus, apdarusir net drapanas.
Kai kurie mano, kad netikslu sakyti mažesnė arba didesnė pusė.Jie aiškina, kad jeigu jau pusė, tai ji negali būti nei didesnė, nei mažesnė, bet lygiai pusė - abidvi pusės turi būti lygios, nes jeigu bus nelygios, tai jau nebus pusės. Tai yra grynai matematiškas galvojimas. Yra klaida kalbą riboti matematikos taisyklėmis. Kai obuolį perpjauname pusiau, turime dvi dalis arba dvi puses, nors jos ir nebūtų lygios. Viena pusė (dalis) gali būti mažesnė, kita didesnė, bet vis tiek ir viena, ir kita bus vadinama puse.
Kai kas matematiką nori pritaikyti ir tokiais atvejais, kai, pvz., sakome: fizinėir dvasinė žmogaus prigimtis.Jie mano, kad čia reikėtų sakyti prigimtys.Panašiais atvejais visuomet vartojame vienaskaitą. Štai keletas kitų pavyzdžių: Miške mačiau juodą ir baltą mešką(ne meškas). Nusipirkau rankinį ir sieninį laikrodį(ne laikrodžius). Jis ten išbuvo visą sausio, vasario ir kovo mėnesį(ne mėnesius). Suvažiavimas bus rugsėjo men. 26 ir 27 dieną(ne dienomis).Šiuos sakinius pilnesne forma butų galima taip pasakyti: Miške mačiau juodą mešką ir baltą mešką. Nusipirkau rankinį laikrodį ir sieninį laikrodį. Jis ten išbuvo visą sausio mėnesį, visą vasario mėnesį ir visą kovo mėnesį. Suvažiavimas bus rugsėjo mėn. 26 dieną ir 27 dieną. Bet kad nesikartotų tie patys žodžiai, ir sakiniai neatrodytų tokie gramozdiški, mes tų žodžių nekartoj ame, bet pasakome tik vieną kartą pačiame gale, suprasdami, kad tai tinka kiekvienam mėnesiui, kiekvienai dienai ir t.t. Juk čia ne matematika -nereikia vartoti sudėties veiksmo.