Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DVIESE

Vidmantas Martikonis

     Vyro ir žmonos gyvenimas poroje trunka iki vieno iš jų mirties. Nors visi nuolatos ir gal net įkyriai kalbame apie to paties obuolio dvi puses, tačiau šis palyginimas nėra preciziškai tikslus. Gali atsitikti taip, kad viena puselė yra antaninio, o antroji - saldinio obuolio. Dažniausiai taip ir būna. Poron sueina du žmonės, kuriuos dalija ne tik priešingų lyčių ypatumai, bet ir skirtingi temperamentai, pomėgiai, profesijos ir t.t. Abu ateina iš nevienodų šeimų, tradicijų, kultūros, netgi aplinkos. Sutuoktinių pora nėra dviejų individų suma, o visiškai nauja formacija, kurianti kitonišką kokybę -šeimą, praturtintą jau dviejų patirčių ir kultūrų.

     Jaunavedžiai paprastai nejaučia šito ir medaus mėnesį gyvena pagal principą: “Tu - tai aš, aš - tai tu”. Jeigu abu partneriai yra psichologiškai gerai subalansuotos ir stabilios asmenybės, tai “laikymosi už rankyčių” etapas baigiasi gana greitai. Tačiau žmonės dažniausiai tuokiasi jauni, ir jų mąstysena dar nestangi, todėl užsitęsęs tokio susiliejimo laikotarpis gali būti santuokai pražūtingas. Nuo pernelyg stipraus nepertraukiamo apsikabinimo galima ir uždusti.

     Žmonės praturtina kits kitą tada, kai, mylėdami sutuoktinį, išsaugo savają tapatybę. Jeigu meilė suprantama vien tik kaip pasiaukojimas, atsižadėjimas ir besaikis nuolaidžiavimas - ji pasmerkta myriop. Pražudyti ją gali ne tik perdėtas emocinis užsiangažavimas, bet ir nenoras galvoti apie savo bei partnerio erdvių atskyrimą bendrame gyvenime. Šeimos žmogui ypač svarbu išlikti savimi, todėl būtina surasti pusiausvyrą tarp artumo ir nepriklausomybės. Gera pora drauge praleidžia labai daug laiko, tačiau ir vyras, ir žmona jo truputėlį pasilieka sau. Teisingai funkcionuojančioje šeimoje abu sutuoktiniai turi šiek tiek tam tikros autonomijos, tuo pat metu gerbdami vienas kito neliečiamybės erdvę. Nieko nėra blogiau už porą, visur einančią tik dviese - į bokso varžybas, alaus barą, medžioklę, lygiai kaip ir į grožio saloną, florisčių kursus ar moterų choro repeticiją. Tegu žmona nubėga pas draugę aptarti tualeto pusseserės vestuvėms, o vyras tuo metu sužaidžia šachmatų partiją su kaimynu - nieko baisaus tame nėra. Kiekvienas privalo turėti savo pasaulėlį bendrame didžiajame šeimos pasaulyje.

     Kad poros bendro gyvenimo startas būtų sėkmingas, jai reikalinga sava teritorija. Jaunavedžiai šeimyninį gyvenimą dažniausiai pradeda tėvų namuose. Tai nėra geriausias variantas. Paprastai teisinamasi pinigų stoka, tačiau tikroji priežastis yra ryžto stygius. Žmonės kuo puikiausiai gyvena ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Panevėžyje. Yra ir provincijos miestų bei miestelių, užmiesčio sodybų. Neperlenkime su tąja bedarbyste! Darbštus, mokantis ir norintis dirbti žmogus darbą visada suranda, o būsto nuoma ne didmiestyje yra kur kas mažesnė.

     Porai pradedant kurti savąjį lizdą ar jį sukūrus, po truputį kyla kivirčai, ginčai. Bet koks konfliktas, audra ir net krizė anaiptol neliudija, kad santuoka nepavyko. Pykstasi visi, ne tik sutuoktiniai. Tačiau žinotina, kad meilės ir šeimyninio gyvenimo rūdys yra nuostata: “Aš su tavim nesikalbu”. Nėra nieko blogiau už tylėjimą. Viską galima ir reikia aptarti, išsiaiškinti ir stengtis pirmam (pirmai) ištiesti ranką susitaikymui. Kiekvienas susitaikymas yra didžiulis palengvėjimas, džiaugsmas ir nauja meilės banga.

     Svarbi porų gyvenimo sritis yra seksas. Pradžioje netgi svarbiausia, tačiau laikui bėgant seksas užleidžia pirmąsias vietas kitiems dalykams. Kaip bebūtų, seksas bereikšmis nebūna niekada, jis turisavo vietą net senatvėje. Kūniškojo suartėjimo ritmus reikia išmokti labai subtiliai pajusti, nes tai ypatingai jautri sfera, dėl kurios nesklandumų gali kilti daug bėdų.

     Seksas nėra pagrindinė poros jungtis. Svarbiausioji yra draugystė, bičiulystė. Kuo tolyn, tuo labyn šitai ryškėja. Kad draugystę ne tik išsaugotų, bet ir sustiprintų, partneriai ne rungtyniauja, bet vienas kitą palaiko. Šeimoje žmonėms turi būti saugu - to jie tuokdamiesi ieško ir tikisi. Kai žmogus žino, kad sutuoktinis jį išklausys, supras ir palaikys, jis jaučiasi kur kas stipriau. Padrąsinimo ir palaikymo žodžių kiekvienas laukia pirmiausia šeimoje.

     Specialistai, dirbantys krizių centruose, tvirtina, kad porų gyvenimą pražudo nepasirengimas šeimai, egoizmas, nemokėjimas bendrauti, nesugebėjimas rasti pusiausvyrą tarp “bendrai” ir “atskirai”. Kitaip tariant, kai tuokiamasi galvojant: “O ko čia mokytis? Ir taip viskas aišku!”

     Visa tai įmanoma pakeisti, nes poelgių bei gyvensenos korekcijos veiksmai yra paprasti, kasdieniški ir prieinami kiekvieno jėgoms. Nedarome jų dėl nežinojimo ir dėl tingumo. Bet šio aplaidumo kaina pernelyg didelė, todėl tikrai verta mokytis gyventi dviese, šeimoje.

Artuma, 2000, Nr.l