Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PASLAUGUMAS

Antanas Marčiulaitis

 

           Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas (Fil 4,12)


ūsų laikų homo sapiens, visada nerimstantis ir ieškantis, įkyriai landus ir nebijantis rizikuoti, pasitinka trečiąjį tūkstantmetį su milžiniškais mokslo ir kūrybos laimėjimais. Jau atsiplėšę nuo žemės, lankėsi Mėnulyje, ruošiasi kelionėms į Marsą ir kitas planetas. Kuria neįtikėtinas, tiesiog stulbinančias kompiuterines programas. Netgi drįsta koreguoti savo paties prigimtį... Atrodo, jau pakankamai daug paslapčių atskleidė, begales nežinomybės barjerų įveikė, vertėtų kiek stabtelėti ir apie savo laikinumą šiame žemiškame gyvenime pamąstyti, savo dvasiniais reikalais pasirūpinti. Bet homo sapiens išdidumas neleidžia nuo svaiginančių mokslo aukštumų atsiplėšti. Be paliovos braunasi net į slapčių slapčiausias paslaptis, priklausančias vienintelei ir pačiai aukščiausiai Substancijai. O ar savo nepasotinamą veržlumą begalinėje laiko tėkmėje jis bent trumpam nukreipia į daug kur tvyrantį vargą, ar stengiasi jį sušvelninti? Ar ne per didelis atotrūkis tarp milžiniškų mokslo laimėjimų ir gailestingos širdies virptelėjimo (nors retsykiais) skausmų, kančių, vargo okeanų, nelaimių ir beprasmių sunaikinimų akivaizdoje? Mokslo ir technikos pažangą dažniausiai lemia pasiruošimai totaliniams karams, taigi ir sunaikinimams; o širdies jautrumas ir sąžinės balsas atveria vartus į dvasinio pasaulio aukštumas, į ramybės ir taikos pilnatvę. Štai ir tenka spręsti dilemą, kas ką: protas širdį, ar širdis protą?..

     Atidžiau pažvelkime į šiandieninę realybę Lietuvoje, ir aiškiai suvoksime didžiulį skirtumą, tarp gėrio ir blogio, tarp dvasinės šviesos ir niekšybių tamsos, tarp kantriai tylinčios vargo ir įsismarkavusios prabangos. Pastebėsime ir suprasime, kad vienur labai reikalingas paslaugumas, širdies jautrumas, tarsi oras gyvam organizmui, kitur - griežtai tariamas įspėjimas: gana! liaukitės! Ir vis dėlto kai kas bando tuos skirtumus suartinti, netgi vietomis sukeisti: blogį vadinti gėriu ir atvirkščiai.

     Mes turime vienintelę galimybę būti paslaugūs vieni kitiems. Kartais ištartas paguodos ir užuojautos žodelis gali turėti didesnį poveikį, negu materialinė parama. Kodėl gi nepasinaudojus nieko nekainuojančia galimybe kitų skausmui, vargui, nelaimei, sielvartui sušvelninti? Dievas laimina visas mūsų artimui teikiamas ir nedideles paslaugas. Pakėlei pargriuvusią senutę, padėjai invalidui įlipti į autobusą, suraminai nuskriaustą vaiką, aplankei ligonį, išgelbėjai skęstantį ar ugnies siautuly atsidūrusį... - tu jau padarei Dievo laiminamą paslaugą artimui. Argi tai ne sekimas Jėzumi, gyvenusiu ant žemės ir gydžiusiu ligonius, prikėlusiu mirusius, kad jie galėtų tęsti žemiškąjį gyvenimą, raminusiu nelaiminguosius, guodusiu vargdienius! Galime drąsiai vadinti palaimintaisiais Dievo vaikais visus, kurie savo dvasioje turi pastovų potraukį teikti pagal savo išgales įvairias paslaugas jų reikalingiems žmonėms. Ne visi ir ne visada galime teikti apčiuopiamą materialinę paslaugą, tačiau visiems lengvai prieinama galimybė užjausti, paguosti, patarti ar pamokyti, aplankyti, padėti darbuose... Šitokios paslaugos nereikalauja jokių materialinių išlaidų, tačiau ir jos teikia džiaugsmą, stiprina meilę, suranda kelią į žmogaus širdį. “Ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis”. Ši Demosteno sentencija labai tinka teikiantiems net ir nedideles, bet nuoširdžias paslaugas, be egoistinių užmačių ar išskaičiavimų.

     Tarpukario Lietuvoje buvo įsigalėjęs gražus paprotys vieni kitiems talkinti neatidėliotinuose ar ilgai trunkančiuose darbuose. Šienapjūtė, rugiapjūtė, bulviakasis, linamynė, vilnų kedenimas, plunksnų plėšymas... dažniausiai neapsieidavo be talkų. Paprašei vieną, kitą, trečią kaimyną - ir jie be išlygų, be išsisukinėjimų, atidėję savo darbus, ateis patalkininkauti. Talkos - tai ne koks sandėris, tai nemokama tarpusavio pagalba. Talkos ne tik padėdavo išspręsti savalaikį svarbių ir skubių darbų atlikimą, bet ir suteikdavo galimybę pabendrauti, suartindavo sielas, sutvirtindavo nuoširdžios kaimynystės ryšiais. Didesnes talkas kultūringai užbaigdavo liaudiškomis dainomis, šokiais ir žaidimais, gražiais papokštavimais.

     Arba vėl: pritrūko duonos, išsibaigė druska ar kitkas, reikia kokio nors įrankio ar padargo -kur kitur gausi, jei ne pas kaimyną. Kitą kartą jis ateis pas tave skolintis. Nebūdavo jokių derėjimųsi, jokių išankstinių sąlygų. Vieni kitais pasitikėjo kaip broliai ir seserys. Bet koks paslaugumas būdavo grindžiamas artimo meile ir pagarba, Dievo vardui ir Jo garbei. Net ir krikščioniškas dirbančiojo pasveikinimas “padėk, Dieve” turėjo visiems gerai suvokiamą prasmę.

     Kaimelyje, įsispraudusiame į didžiulę miško proskyną, gyveno vienišas neūžauga žmogelis. Mėgo uždarumą, retai su kuo bendravo, todėl žmonės jį vadino keistuoliuku Poviliuku. Kaimynai pašmaikštaudavo, jog Dievas pagailėjo jam ir ūgio, ir proto, užtat su kaupu atseikėjo širdies jautrumo ir nepaprastos kantrybės.

     Tamsiais debesimis užslinko okupacija ir į šį kaimelį. Enkavedistai išgaudė jaunus vyrus, tik Poviliuko nelietė. Matyt, netiko nei į rusų armijos kareivius, nei į konclagerių juo-dadirbius, nebuvo tinkamas ir partizanauti. Suprantama, vien savo širdies gerumu neužpildysi nei proto, nei fizinių jėgų trūkumo.

     Vieną pavasario pavakarę Poviliukas ėjo pamiške, melioracijos griovio krantu, vietomis apsinešusiu krūmų guotais, ir netikėtai išgirdo silpną, prislopintą moterišką dejavimą. Nedelsdamas metėsi į griovį , čiupo po kojomis pasipainiojusį beržinį strampą ir nuskubėjo į balso pusę. Staiga jo žvilgsnis užsikabino už kraupaus vaizdo :okupantų kareivis, parbloškęs griovyje merginą, draskė nuo jos drabužius ir rusiškai keikėsi. Poviliukas pritykojo iš užpakalio, iškėlė strampą, kelias sekundes palaikė abiem rankomis svarstydamas, ar verta rizikuoti. Juk šalia kareivio gulėjo šautuvas. Be to, jis niekada nėra mušęs net gyvulėlio, o čia visgi žmogus, koks jisai bebūtų. Tačiau... kaipgi kitaip galima gelbėti merginą? Šitaip pamąsčius, jį apėmė keistas įniršis. Smilkiniai ėmė smarkiai tvinksėti, širdis pašėlusiai daužėsi. Poviliukas stipriai įtempė veido raumenis, išsprogino paklaikusias, baimės ir nirto apimtas akis, prisimerkė ir smogė prievartautojui į nugarą. Kareivis subliuvo ir nusirito į šalį. Poviliukas merginai riktelėjo:

     -Bėk!

     Tik dabar jis atpažino merginą. Tai buvo jų kaimelio gyventoja, studentė Zosiutė. Ji pasileido bėgti link savo namų, o Poviliukas žvelgė su panieka į kareivį, kuris raitėsi griovyje kaip didžiulis šlykštus kirminas.

     Netrukus kareivis ėmė iš viso vieko rėkti. Poviliukui toptelėjo mintis kuo greičiau sprukti, ir jis leidosi į kojas. Bet pasprukti buvo jau per vėlu: kažkieno kietos rankos replėmis suspaudė neūžaugą iš užpakalio. Grįžtelėjęs išvydo dar du prie jo prisiplakusius rusų kareivius. Jiedu pakėlė Poviliuką kaip šunytį nuo žemės ir pagiežingomis akimis svilino jo nepavydėtiną povyzą. Paskui nutempė prie sėdinčio sužeisto savo draugo. Tasai kažką pagiežinsgai sumaurojo ir parodė pirštu į Poviliuką. Kareiviai užlaužė jam rankas ir nustūmė į mišką. Sudrioksėjo pora šaidžių šūvių, perplėšusių miško rimtį. Paskui viskas nutilo, tik miškas, atrodė, dar ilgai krūpčiojo. Poviliukas liko gulėti ramut ramutėlis, lūpų kampučiuose prilaikydamas šypsenėlę, tarsi patvirtinančią jo drąsą, gelbstint nelaimėn patekusią merginą. O ant krūtinės, toje vietoje, kur neseniai plakė jautri, gailestinga ir visada atlaidi širdis, prasiskleidė sukrešėjusio kraujo žiedas.

     Tik dabar visas kaimelis suvokė, koks didelis žmogus tilpo mažame kūnelyje.

     O šiandien... Penkiasdešimt metų trukusi okupacija su nudvasinimo tendencijomis paliko nepaprastai skaudžius pėdsakus, kuriems ištrinti iš mūsų buities prireiks nemažai pastangų ir laiko.

     Skaitytojų dėmesiui pateikiu dar vieną epizodą, bet jau apie šiuolaikinę paslaugumo sampratą.

     Kaimo pakraštyje, sukiužusioje lūšnelėje gyveno apysenė našlelė, vardu Petrutė. Savo vienatve ir skurdžia buitimi ji nesiskundė. Atvirkščiai, buvo visada linksma, judri, energinga ir nuostabiai darbšti. Dėl to kaimynams ji buvo labai paranki ir naudinga. Slydę, puolę - vis pas Petrutę, “Gal turi džiovintų grybukų Kūčioms”, “Prašyčiau aguonų kokią stiklinaitę”. “Bėk, vaikeli, pas tą auksinę tetulę, paklausi, gal galėtų rytoj ateiti daržo paravėti”. “Poryt važiuosime į vestuves, todėl reikės paprašyti Petrutę porai dienų namus pasaugoti, gyvylius apliuobti”. Ir taip toliau, ir taip be galo. O ji, minkštaširdė, niekam neatsisako padėti. Jeigu jau prašo, tai, matyt, reikia - tik šitaip ji suprasdavo kaimynus. Bet jausdavo malonumą jiems padėti. Ir niekada jokio atlyginimo nereikalaudavo, netgi pyktelėdavo, jei kas bandydavo už paslaugą pinigų į saują įsprausti. Na, jei retkarčiais lašinukų bryzelį ar pieno puodynėlę - tai per daug nesispyriodavo: bus šioks toks prieduras prie kuklių maisto atsargų. O kartais ir to atsisakydavo. Todėl žmonės mėgdavo sakyti: “Maža kaip pelytė, užtat jos širdis nuostabiai didelė”.

     Petrutė ne tik padėdavo darbuose, bet ir dosniai apdalydavo tuo, ko su pertekliumi turėdavo. Pririnks aviečių, mėlynių, grybų, vaistažolių, ir neša savo kaimynėliams, pirmiausia tiems, kurie daug vaikučių turi.

     Bet kartą pačiame žiemos įsismarkavime, Petrutė pritrūko malkų. Numoklino į mišką, prisirinko sausašakių, susitempė į palaukę. Nueis pas kaimyną, paprašys parvežti. Negi tampysi savo jėgomis daugiau nei kilometrą per pusnynus.

     -    Gal galėtum, mielasis, parvežti man malkeles? Namie nė menkiausio šakaliuko nebeliko.

     O šisai vaiposi, kraiposi, stena.

     -    Šiandien... ne, negaliu.

     -    Tai gal rytoj?

     -    Rytoj?.. Negalėsiu: žadu į miestą važiuoti.

     Petrutė nepyko, nors aiškiai suprato, jog kaimynas išsisukinėja. Atsiprašė ir nuklampojo pas kitą kaimyną. Pas tą patį, kuriam neseniai padėjo susirgusią žmoną ištisą savaitę slaugyti.

     -    Malkų namie nebeturiu, o čia lyg tyčia šalčiai spustelėjo. Tai gal, sakau, parvežtumei, kaimynėli. Neliksiu skolinga.

     -    Sakai, parvežti. Hm, ką gi aš čia buvau numatęs?.. A, tiesa, gi pas kalvį šiokių tokių reikalų turiu, - išsiteisino nerangusis kaimynas.

     Grįžo Petrutė namo. Trobelėje šalta, nyku, nejauku. Ir nusprendė pati rogutėmis šakas parsigabenti. Kaip nors, po truputį, pamažėle - ir sutampys. Yrėsi moteriškutė per pusnis, pakrautas rogutes vos pavilkdama. Pailso, sukaito, tad nusivilko skrandutę, nuplėšė nuo galvos skarą, prisėdo ant šakų atsipūsti. O speigas kad žnaibo, kad braunasi pro išskidusius drabužėlius ir stingdo liesą kūnelį.

     Senutė ėmė ir susirgo, lovon atgulė. Jokie vaistažolių antpilai ir nuovirai nepadėjo, ligonei kasdien vis blogiau darėsi. Laimė, į trečią dieną atėjo viena kaimynė su maišu vilnų - gal sutiktų Petrutė suverpti. Pamatė ją sunkiai alsuojančią, nusilpusią, karščio virinamą. Todėl nuskubėjo pas artimiausią kaimynę, kuriam ligonė bene daugiausia pagelbėjusi darbuose ir bėdose. Gal parvešiąs savo automobiliu gydytoją ligonei. Bet tasai pasiskubino teisintis jokiais būdais negalįs. Gal kaimynas Vincas galėtų... Bet ir tasai atrado “rimtų” priežasčių.

     Va tau ir atlygis už paslaugas! Va tau šalčiu dvelkiantis abejingumas už gera! O kai Petrutė numirė, tiedu kaimynėliai net į šermenis nesiteikė atvykti, į kapus nepalydėjo.

     Sakoma, kad žmonės šiais laikais praktiški, sugebantys viską matuoti vien pinigais, kad nė piršto nelinkę pajudinti kito labui be išskaičiavimo. Vadinasi, aš tau padėsiu, jei gerai užmokėsi. Atseit ir arklys arklio veltui nekaso. Betgi tai jau ne paslauga, o prievartinis sandėris: kaip tu man, taip aš tau.

     Neišslysta iš atminties vienas atsitikimas. Netoli mano gyvenamosios vietos, patižusiame kelyje užklimpo sunkvežimis. Vairuotojas buvo ne vietinis, todėl užsuko pas mane: gal surasčiau traktorininką. Nuskubėjau pas kaimyną, kurio kieme riogsojo didelis, galingas traktorius. Paprašiau padėti žmogui. Vienas, du - ir traktorius išvilko užklimpusį sunkvežimį. Nežinau, kiek vairuotojas įbruko pinigų į traktorininko kišenę, tik pamačiau, kaip paniekinamai persikreipė traktorininko veidas, ir išgirdau griežulingą priekaištą:

     - Padėjau kaip žmogui, o jis...

     Man buvo gėda ir nesmagu. O traktorininkas nesivaržydamas dar kažką piktai suburbėjo.

     Paslaugumas - tai savęs aukojimas kitų labui. Tai ne tik atliekamo pinigo ar drabužio aukojimas, patarnavimas neįgaliesiems, parama darbe ar kitur, bet ir meile, gailestingumu plazdančios širdies dalijimas kitiems. Tiekdami paslaugas, orientyru visuomet rinkime Kristų, be mažiausių išskaičiavimų vien iš begalinės meilės gydžiusį ligonius, išplėšusi iš mirties glėbio Lozorių, padauginusį duoną ir žuvis išalkusiai miniai pamaitinti... pagaliau kentėjusį ir mirusį baisia kryžiaus mirtimi, reikalinga žmonijai iš gimtosios nuodėmės išvaduoti... Tokias stebuklinas paslaugas galėjo atlikti tik Dieviškoji Išmintis ir Meilė. Mums, laikiniems šios žemiškosios būties keleiviams, pakanka ir mažesnių paslaugų. Svarbu, kad jos plauktų iš meile ir pasiaukojimu liepsnojančios širdies, kad jos nebūtų išprovokuotos ar prievarta, ne savo noru atliktos.

     Progų ir galimybių paslaugai atlikti nereikia ieškoti, jos pačios vos ne kiekviename žingsnyje siūlosi. Niekieno neprašomas sutaisiau parke suolelį ar lieptą per upelį, atskubėjau kaimynui padėti šieną ant žaiginių sukrauti, pamatęs artėjantį lietaus debesį, užleidau sėdėti vietą autobuse garbaus amžiaus žmogui, moteriai ir t.t ir t.t. Tada nemanykime, kad Dievo akivaizdoje pajėgsime išsiteisinti, jog neatsirado progų paslaugumui. Jų visur ir visada bus, kol žmonija gyvuos.

     Jei per gyvenimo sūkurius irsimės meilės ir gailestingumo valtele - niekados tuose sūkuriuose nepražūsime. Bet jei tik savo matysime ir tik save mylėsime - egoizmo sūkurių blaškomi nugarmėsime į amžiną pražūtį.