Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TYLA - KELIAS Į DIEVĄ

Ignas Naujokas

     Modernusis gyvenimas yra pilnas neramumo ir triukšmo. Triukšmas neleidžia dvasiai susitelkti, ją išblaško, kliudo jai brandinti mintis ir idėjas ir tokiu būdu ją silpnina, gesina ir žudo. Kai žmogaus dvasia tegali vegetuoti, kai ji neturi sąlygų savo sparnus išplėsti, tada ir visas kultūrinis gyvenimas pradeda merdėti. Jokiu būdu netvirtiname, kad triukšmas ar ramybė yra vienintelės aplinkybės, slopinančios ar ugdančios dvasią. Tačiau negalima pamiršti fakto, kad didieji išminčiai, kurių dvasios palikimu ir šiandieninė žmonija minta, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, yra gyvenę ir kūrę, tais praeities laikais, kai gyvenimas dar nebuvo tiek nervingo skubėjimo ir triukšmo paliestas, kai buvo daugiau sąlygų, ramiam dvasios vaisių brandinimui. Neveltui kai kurie šių laikų rašytojai, pvz., Carrel, Dunhamel, reikalauja įsteigti miestuose tylos zonas, kad minties, mokslo ir kultūros žibintai nebūtų triukšmo užpūsti.

M.K. Čiurlionis

     Triukšmo, skubėjimo ir nerimavimo išblaškytas žmogus pradeda gyventi tik išoriniais įspūdžiais ir išoriniu gyvenimu, o juk tikrasis gyvenimas yra dvasios gyvenimas. Tokiame gyvenime ieškoma atsakymo į didžiuosius buities klausimus, jame viskas yra nušviečiama tų klausimų šviesa. Triukšmas žmogų apkurtina, neduoda jam sąlygų sustoti prie didžiųjų klausimų, todėl visai nenuostabu, kad šių laikų gyvenimo išnervintos sielos ilgisi ir ieško gilesnio, prasmingesnio gyvenimo. Dėl to bus visiškai suprantama, kad ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse šiais laikais nemaža žmonių stoja į griežtus, kontempliatyvius vienuolynus» kur tyloje ir susitelkime bandoma tik Dievui gyventi. Tie gausūs šių vienuolynų kandidatai, kurių daugelis iš pragariško karo frontų triukšmo į tuos ramybės uostus įsuko, tartum instinktyviai pajuto, kad “reikia leisti veikti tylai, tai tiesos mokytojai, o pažintai tiesai vykdyti gali būti sutelktos jėgos tik tyloje, kuri yra tvirtųjų tėvynė" (Lacordaire).

     Šiame straipsnyje pakalbėsime apie tylą, kaip apie priemonę savo dvasią pagilinti bei patobulinti ir tuo būdu atrasti Dievą. Juk ir tylinčiųjų vienuolijų, cistersų arba trapistų, abatai tvirtina, kad pirmasis žingsnis į Dievą, yra vienatvė, o antrasis - tylėjimas. Šiame rašinyje kalbėsime apie tylos vaidmenį žmogaus dvasiniame gyvenime. Tačiau tylėjimu čia vadinsime ne tik lūpų tylą, bet ir tą vidaus nurimimą, kurs stengiasi sudrausminti prisiminimus ir vaizduotę, kurie nenaudingai ir net nuodėmingai klajoja po praeitį arba po visiškai nepagrįstą, o tik svajojamą ateitį. Tokia tyla tai yra dvasios nurimimas ir susitelkimas prie kasdieninių pareigų ir darbo, drauge nepaleidžiant iš akių didžiojo religinio gyvenimo įprasminimo, kurio šviesoje ir toji kasdieninė pareiga, su ją lydinčiais vargais bei rūpesčiais, įgyja gilesnę prasmę.

     Susivaldymas kalboje, savo mintis pareiškiant tik tada, kai reikia, kalbant tinkamu laiku ir tinkamu būdu, pasakant tik tai, kas reikia ir kas tinka, yra tikra dorybė. Juk dorybės veiksmas yra tada, kai siekiama tam tikro objektyviai kilnaus gėrio ir kai tam gėriui pasiekti nugalimos didesnės ar mažesnės kliūtys. Kai susivaldoma kalboje, tai siekiama gėrio, kurs yra atsisakymas malonumo, jaučiamo išreiškiant kitiems savo mintis. To malonumo atsisakoma, vadovaujantis aukštesniais motyvais - siekiant ramybės sau ir artimui, norint labiau pajusti ir suprasti Dievą. Per didelis kalbėjimas paprastai tai sukliudo. Tasai atsisakymas nėra lengvas, nes tai yra malonumo atsisakymas, tai yra tam tikru atžvilgiu savojo "aš" paneigimas.

     Tylos reikšmė dar labiau suprantama atsiminus, kad žmogaus gyvenime tylėjimas yra svarbesnis negu kalbėjimas. Žodžiais žmogus niekad tinkamai savo asmenybės neišsako. Tylėjimu išreiškiama tai, kas žmoguje yra pastovu, kas nesikeičia, o žodžiais pasakoma tik tai, ką tik laikinai, tuo momentu jis jaučia. Tačiau toks tylėjimas šiandien nėra vertinamas. A. Carell sako, kad “vienatvė laikoma arba bausme, arba prabanga”. Čia jis, be abejo, kalba apie fizinę vienatvę, būtiną susitelkimui ir kūrybai, bet ne apie dvasinę vienatvę, kurią pakelti gali tik išrinktieji. Anot jo, vienatvės tyla šiandien yra pergyvenama kaip bausmė, nes žmogus, papratęs sakyti viską, kas tik jam ateina į galvą, bijo nutilti, nes neturi kuo tą tuščią tylos tarpą užpildyti. Neįpratęs giliau mąstyti, dvasiškai nuskurdęs, be vidaus turinio, tokiomis tylos valandomis jis jaučia dvasinę slegiančią tuštumą. Tylėjimas pakankamai nevertinamas ir tada, kai į jį žiūri kaip į retą, nepasiekiamą ir todėl nesiektiną prabangą. Kai kurie mano, kad šiais laikais, kai žmonės taip susigrūdę gyvena, kai visur tiek triukšmo, yra visiškai neįmanoma surasti tylos atmosferą.

     Tačiau žmogui tokių tylos bei ramybės valandų verkiant reikia, nes be jų gali visai sunykti jo dvasia ir tartum kvepalai, laikant atkimštą butelį, išsikvėpti. Tam rimtam pavojui suprasti užtenka tik prisiminti mūsų kasdieninių pasikalbėjimų turinio pasibaisėtiną tuštumą. Tai vis dėl to, kad neturima ar neieškoma progų tyliai pagalvoti, ramiai ką nors paskaityti ir labiau į skaitytas mintis įsigilinti. Tik išmokus tylėti, mūsų pasikalbėjimų turinys bus aukštesnis ir dvasiškai turtingesnis. Teisingai A. Karr sako, kad galbūt svarbiausias dalykas pasikalbėjimuose yra tylėjimas.

     Po šitų kelių minčių įdomu pažvelgti į pagrindus, kurie labiau verčia tylėjimo dorybe susidomėti.

     Dievo tylėjimas. Tai yra harmoniškos ramybės tylėjimas. Šv. Jonas nuo Kryžiaus sako, kad tai yra tylos nuspalvota harmonija. Jei Dievas kalba, tai Jo kalba, Jo žodis tampa kūnu. Jo žodis išreiškia Jį patį. Tai žodis, kuris nuo amžių gimdo įsikūnijusį Žodį - Dievo Sūnų. Iš Tėvo ir Sūnaus einanti Dvasia nuo amžių kyla be žodžio. Tai bežodė Tėvo ir Sūnaus Meilė. Todėl ir Jonas nuo Kryžiaus ta tyla tarp Švenč. Trejybės asmenų pagrindžia ir mūsų tylėjimą Dievo akivaizdoje sakydamas: “Tėvas ištarė žodį, Jo žodis - tai Jo Sūnus. Jis tai ištaria amžinam tylėjime ir tik tylėjime jį siela išgirsta”. Tą pat tvirtina ir Kristaus Sekimo autorius: “Tyloje ir ramybėje siela daro didelę pažangą tobulybėje... juo toliau gyvena nuo pasaulio triukšmo, juo arčiau susijungia su savo Tvėrėju” (I. 20).

     Dievo tylėjimas pasireiškia ir Jo tvėrimo darbe. Jis taria žodį, ir atsiranda pasaulis. Žodžiai, išreiškią Jo valią, yra labai trumpi ir saikingi, bet drauge ir labai galingi. O kai prieinama prie žmogaus sutvėrimo, tai po žodžių “padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir panašumą”, po žmogaus kūno sutvėrimo, sutveriama siela be žodžio, tik kvėpimu. Štai kodėl iš tylinčios Meilės kilusi siela grįžta prie savo kilmės šaltinio per tylinčią meilę. Sutvėręs pasaulį, Dievas nutyla. Tas paslaptingas tylėjimas supa pasaulį ir mus. Didžiame tylėjime, vidurnaktį, anot kalėdinės liturgijos, visagalis Dievo Žodis nužengė iš aukštybių ir gimė Betliejuje. Visuotinėje tyloje Jis atsiranda ir ant altoriaus Mišių konsekracijos metu.

     Gamtos tylėjimas. “Ramus Dievas nuramina viską”, sako šv. Bernardas. Štai žvaigždėtas dangus, kurio milijoniniai kūnai juda tyloje ir apie kurių judėjimą galvodamas Pascal sakė: “Šitų begalinių plotų tyla mane gąsdina”. Štai dykumos, tas slaptingas gamtos vienuolynas, kur žmogus tartum atsiduria ant amžinybės kranto. Visi didieji gamtos įvykiai vyksta tyloje. Pasėlis kyla, medis auga ir duoda vaisių be jokio triukšmo. Beveik nejaučiamai plaka širdis, sruvena gyslose kraujas, kvėpuoja plaučiai ir veikia visas organizmas. Jeigu šie organai pradeda neramiai veikti, tai ženklas, kad yra pažeista tvarka. Jei gamtoje pasigirsta gyvių balsai, tai visados jie pagrįsti kokio nors reikalo išlaikyti jiems arba visai jų rūšiai. Tyla - tai gyvenimo, aktyvumo ir tvarkos pagrindas. Sudrumsti tylą reiškia sudrumsti tvarką. Tos mintys truputį labiau mums priartina Kristaus žodžius, kai Jis sako, kad iš kiekvieno nenaudingo žodžio reikės duoti apyskaitą.

     Kristaus tylėjimas. Jo gimimas Betliejaus nuošaly, Jo nežinomas gyvenimas Egipte, pa: slėptas gyvenimas Nazarete ir net Kalvarijos kančia rodo, kad Jis gyveno nežinomas, atsi-

Koplytstulpiai. 1909

skyręs. Trisdešimt metų Kristus gyveno taip nuošaliai nuo viešojo gyvenimo, kad šv. Jono Krikštytojo žodžiai, "tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate" (Jon 1,26), gali geriausiai apibūdinti Jo gyvenimą. Tik keli žodžiai, tartum žaibas, perskrodžia šį Jo gyvenimo laikotarpį, kai šventykloje Jį suradusiai motinai pasako: “Man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo” (Luk 2,49). Tylus Tėvo valios pildymas tai yra to paslėptojo gyvenimo įprasminimas.

     Ir pradėjęs savo viešą gyvenimą, Kristus dažnai ieškodavo vienatvės ir tylos, eidamas į dykumą ar į kalnus, kad galėtų vienas melstis. Pradėjęs savo nuostabius darbus - stebuklus, Jis ne kartą įsako pagydytiesiems, kad jie tylėtų ir apie pagydymą niekam nepasakotų. Jis taip pat draudžia apaštalams kalbėti apie Jo išaukštinimą Taboro kalne. Pagaliau pačiame viduryje Jo kančios dramos stovi įrašyti žodžiai: “Bet Jėzus tylėjo” (Mat 26, 63). Jis tampa tylėjimo auka. Jo kančioje išsipildė pranašo Izaijo žodžiai, kad Jis nešauks, kad nebus girdimas Jo balsas gatvėse, kad Jis neatvers savo burnos kaip kerpiamas avinėlis.

     Šventų asmenybių tylėjimas. Šv. Benediktas, garsiosios regulos vienuoliams autorius, paveiksluose yra vaizduojamas pridėjęs pirštą prie lūpų, tartum įspėjąs tylėti ir nurodąs tylėjimo vertę. Tai šventasis, kuris ypatingo Dievo įkvėpimo vedinas, vos keturiolikos metų amžiaus, pasitraukia trejiems metams į visiškos vienatvės nuošalumą Subiaco kalno urve, o vėliau nuvyksta į Monte Cassino kalną. Savo reguloje jis skiria daug vietos tylai. Jis įspėja saugotis nedorų kalbų, nekalbėti be reikalo arba tuščiai. Pataria kalbėti tik tada, kai esi klausiamas, bet ir tada reikia kalbėti maloniai, nuolankiai ir kukliai, naudojant su saiku tik išmintingus žodžius. Šventasis iškelia asketinę tylėjimo vertę, uždedant jį kaip atgailą. Jis pabrėžia heroišką tylėjimo pobūdį kančios ir ligos metu. Parodo įvairias tylėjimo progas, kuriomis pasireiškia nuolankumo dorybė. Pagaliau tylėjimas labiausiai įprasminamas, kai nutolstama nuo pašalinių dalykų ir susikaupiama bei atsisukama tik į Dievą. Įpratus tylėti su žmonėmis, pasiruošiama tinkamiau kalbėtis su Dievu ir Jo įkvėpimų klausyti. Tokiu būdu tyla ir susitelkimas tampa priemonės pagilinti dvasią ir susijungti su Dievu. Jau ir pati tiesa, kad Dievas yra viskas, o tvarinys niekas, verčia žmogų, atsistojusį Jo akivaizdoje, nutilti.

     Visišką tylėjimą, neskiriant kasdieninės rekreacijos pasikalbėjimo valandų (kurios praktikuojamos visuose vienuolynuose), griežtai vykdo tik trapistai. Šiek tiek švelnesnė tyla užlaikoma kartūzų ir karmeličių vienuolynuose. Protestantų pastorius Walter Nigg savo veikale apie katalikų vienuolijas rašo: “Begarsė mirties tyla dieną ir naktį viešpatauja trapistų vienuolynuose ir toms tylioms patalpoms teikia grabo išvaizdą, kuriame už gausias žmonių liežuvio nuodėmes atgailaujama”. Tyla ir susitelkimas geriausiai paruošia tų vienuolijų narius Dievo ir Jo tiesų kontempliacijai.

     Šventieji visuomet mėgdavo gyventi nuošaliai nuo kitų žmonių, kad galėtų daugiau bendrauti su Dievu. Jie vengdavo nenaudingų žodžių ir nereikalingų kalbų. Šv. Katarina apie savo regėjimus niekam nepasakojo, juos žinojo tik išpažinties klausytojas. Šv. Bernadeta užsidarė vienuolyne ir niekam apie savo buvusius regėjimus nepasakojo. Ir šv. Teresėlė savo sielos turtus slėpė po dvasinės kūdikystės skraiste. Negalima net įsivanzduoti šventojo, kurs daug plepėtų, jie visi buvo tylinčios, su Dievu susijungusios sielos.

Susivaldymas kalboje ir jo vertė

     Susivaldymas kalboje yra tikra dorybė. Prieš ją galima nusikalsti arba nereikalingu kalbėjimu, arba nereikalingu tylėjimu. Kartais pareiga reikalauja kalbėti, ką nors pasakyti. Ir Šv. Raštas sako, kad “yra laikas kalbėti ir laikas tylėti”. Šv. Benediktas savo reguloje taip pat nedraudžia kalbėti, kai yra reikalas. Yra būtina kalbėti, kai to reikalauja artimo meilė, kai reikia ką nors pamokyti, ką nors kitam paaiškinti, į klausimą atsakyti, paguosti ar įspėti. Tokiu atveju tylėti reikštų abejingumą artimo atžvilgiu ir panieką jam. Jeigu kas savo nekalbėjimą tokiu atveju stengtųsi pateisinti, tai būtų panašus į Kainą, kuris, nužudęs savo brolį ir norėdamas tą nedorybę paslėpti, sakė: "Ar aš esu savo brolio sargas?"

     Toksai nedoras tylėjimas dažnai kyla iš šalto, apgalvoto ir atkaklaus pykčio. Tada tartum sunkus, audros pritvinęs debesis jis užgula savitarpių santykių dangų. Tai labiausiai užnuodytas ir rafinuotas ginklas, kurs padaro atmosferą nepakeliamą. Toksai tylėjimas labiausiai parodo širdies nejautrumą ir kietumą. O jei dar kita pusė tiesia susitaikymui ranką, jei parašo laišką, kad būtų galimą kilusį nesusipratimą išsiaiškinti,. tai tylėti ir į tą laišką neatsakyti yra kitam padaryta skaudi ir neužgyjama žaizda. Tai yra didelis nusikaltimas prieš artimo meilę prieš tą didžiausią krikščionišką dorybę, be kurios negali būti jokios kitos dorybės.

     Nuodėminga tyla yra ir tada, kai žmogus, slegiamas nuodėmių, neatveria savo sielos, neatveria lūpų maldai, neatlieka geros išpažinties. Tai yra neišmintingas išdidumas ir užsirakinimas savo mizerijoje be noro iš jos išeiti.

     Nereikalingu kalbėjimu taip pat yra nusikalstama prieš artimo meilę. Kalbėjimas, ypač garsus, yra triukšmas. Triukšmas mažina nervų atsparumą, dvasios dėmesį ir paskubina širdies plakimą bei padidina kraujo spaudimą. Dėl to ir šalia ligoninių ar mokyklų visuomet yra lentelės su įspėjimais ramiai laikytis, netriukšmauti. Taigi nereikalingas kalbėjimas yra antihumaniškas veiksmas. Žmogus, kurs labai daug kalba ir neleidžia kitam išsižioti, lyg ir paniekina kitą, parodydamas, kad tas žmogus nieko gero negali pasakyti, kad tai, ką jis nori sakyti, yra visai neįdomu. Žmogus, kurs daug kalba, ir pats ilgainiui nebus kitų klausomas. Tokios kalbos dažniausiai būna tuščios, neapgalvotos. Teisingai sako patarlė, kad tušti indai ir varpai garsiai skamba.

     Kas moka tylėti ir susitelkti, geriau supras ir suras Dievo valią. Painiuose gyvenimo klausimuose suprasti Dievo valią reikia ramaus ir tylaus galvojimo. Tyloje ir Dievo žodį, Jo mokslą galima geriau pažinti. Žinome, kad kai kurių šventųjų gyvenimą koks nors Šv. Rašto žodis ar posakis iš pagrindų pakeitė. Tai tik dėl to, kad tų šventųjų siela buvo tylėjimu ir susikaupimu gerai paruošta dirva. Krito į ją Dievo žodis ir gausių vaisių atnešė. Kai žmogus pranta tylėti ir giliau mąstyti, jo taip lengvai neišblaško nė pasaulio triukšmas, savo sieloje jis visados jaučia dieviškumo harmorniją. Tokia tyla tai nėra koks nors pasyvus stovis. Priešingai, tai yra didelis aktyvumas, kurs mums priartina Dievą ir visa kas dieviška. Mes tada labiau surandame ir savo sielą. Pamatome, koks jos tikslas, suprantame, koks kelias ją veda į laimę.

     Kai kas gali pagalvoti, kad veikliam žmogui, kuriam rūpi ne tik jo paties, bet ir kitų sielos išganymas, kuris nori apaštalauti, tyla nepadės, bet tik pakenks. Bet tai yra labai klaidingas galvojimas, nes tyla labai padeda ir apaštalauti. Juo daugiau mūsų siela gauna, juo daugiau ji gali ir kitiems duoti. Bet, kaip jau matėme, siela gali daugiau dieviško gyvenimo įgyti tik tylos atmosferoje. Tylėjimu mes lyg ir įsigyjame akis, kuriomis už pažįstamų veidų pradedame matyti sielas, kuriose nori gyventi Dievas. Jei sugebame matyti ne tik kito veidą ar charakterį, bet ir jo nemirtingą, amžinai laimei skirtą sielą, tada galime artimą pamilti tikra nesuinteresuota meile, tada galime mylėti ir tą, kurs mums atrodo nesimpatiškas ar nedraugiškas.

     Siela, susitelkime prisiminusi kitas sielas, jų vargus, rūpesčius, kančias ir pavojus, pajunta atsakingumą, už jas ir norą joms padėti. Todėl žymus ispanų katalikų visuomenininkas Donoso Cortez tvirtina, kad šiais laikais reikia išmintingų patarėjų, norint iš pasaulio netvarkos išbristi. Jo nuomone, tų patarėjų reikia ieškoti tarp teologų, o ypač tarp mistikų, kurie labiausiai nutolę nuo pasaulio. Jis buvo įsitikinęs, kad tik šitie, Dievu gyveną žmonės, gali pasauliui padėti, nes didžioji pasaulio kančios priežastis yra nutolimas nuo amžinųjų dvasinių vertybių.

     Tad ir mums turėtų būti aišku, kad vidujinis susitelkimas tyloje yra mūsų iškankintų sielų kelias, vedąs prie vienintelio, mums galinčio padėti Gydytojo.