Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KATALIKŲ BAŽNYČIA IR ŽYDAI

Ses. Ona Mikailaitė

     Pastarąjį pusšimtį metų didelių pasikeitimų bangos užliejo katalikų nusiteikimus žydų atžvilgiu. Per šiuos penkiasdešimtis metų daugiau pažangos padaryta katalikų su žydais tarpusavio santykiuose negu per praėjusius du tūkstantmečius. Taip kalbėjo Rabinas Eric Yoffie, Amerikos hebrajų bendrijų (kurių JAV yra apie 800) sąjungos pirmininkas prieš pat Popiežiaus Jono Pauliaus istorinę kelionę į Izraelį šių jubiliejinių metų kovo mėnesį.

     Šimtmečius kupinų katalikų su žydais nesusipratimų, kivirčų, įtampų ir neapykantos palengva keičia naujas tolerancijos amžius, kuriame pradedama rodyti didesnę pagarbą vieni kitiems. Žydams ypač reikšminga Vatikano su Izraeliu pasirašyta sutartis 1993 m. gruodžio 20 d. Jono Pauliaus II ryžtas šiam žygiui, nepaisant kai kurių Vatikano diplomatų būkštavimų, buvo esminis persilaužimas. Formalus Izraelio valstybės pripažinimas padėjo tvirtą pagrindą teigiamam santykiui katalikų su žydais.

Ir žydams, ir krikščionims 10 Dievo Įsakymų, kuriuos Išėjimo knygoje Mozė gauna iš Dievo, išrašytus ant akmens plokščių, sudaro biblinės moralės esmę — nurodo Dievo valią žmogui.

Žydų sinagogose dažnai iškabinama medinė lenta su pirmaisiais 10-ties Įsakymų žodžiais.


Seniau katalikų katekizmuose taip buvo vaizduojami 10 Dievo Įsakymų, duodamų Mozei Sinajaus kalne.

     II pasaulinio karo metu Katalikų Bažnyčia rūpinosi karo pabėgėliais, o drauge padėjo ir persekiojamiems žydams. Daugelis Europos vienuolynų priglaudė benamius ir slėpė žydus, kuriems grėsė mirtis. Daugelis vyskupų ir kunigų taip pat pagelbėjo karo nuvargintiems žmonėms, taipogi ir žydams. Ir įvairių kraštų katalikai padėjo, kur ir kaip galėdami.

     Pradedant Pijumi XII, kuris valdė Bažnyčią karo metu, ir baigiant dabartiniu popiežiumi, kuris karo metu buvo studentas ir seminaristas nacių okupuotoje Lenkijoje, visi šio penkiasdešimtmečio popiežiai asmeniškai išgyveno karo baisumus ir stengėsi padėti nuskriaustiems, o drauge ir žydams.

Ar Pijus XII buvęs antisemitas?

     Dvidešimt metų po karo, Rudolf Hochhuth sukūrė dramą, “Atstovas”, kurioje jis kaltino Pijų XII, jog jis viešai neprotestavęs prieš žydų žudymą. Arkiv. Montini, prieš pat savo išrinkimą popiežiumi, į tai atsakė: “Protestas ir pasmerkimas, dėl kurių trūkumo šis jaunas vyras kaltina popiežių, tuo metu būtų buvęs ne tik beprasmis bet ir pavojingas...”

     1999 m. išėjusi britų žurnalisto John Corn-well knyga, Hitlerio popiežius (John Cornwell: Hitler’s Pope, Viking Press) sukėlė didelį triukšmą Europos ir JAV žiniasklaidoje. Corn-well, nepraktikuojantis katalikas, puolė Pijų XII už tylą nacių vykdomų žydų žudymų akivaizdoje, jį vadindamas veidmainiu ir moraliniu bailiu. Peržiūrėjęs Pijaus XII beatifikacijos bylos bei kitus Vatikano archyvo dokumentus, Cornwell sakosi “atradęs”, jog popiežius buvęs antisemitas ir todėl neskelbtinas šventuoju.

     Kitų istorikų manymu, Cornwellio teiginiai pasirodo šališki ir menkai pagrįsti. Į jo kaltinimus atsakė jėzuitas istorikas Pierre Blet savo knyga: Pijus XII ir II pas. karas (Pius XII and the Second World War, Paulist Press). Blet sako, kad popiežius neteisingai kaltinamas dėl tariamos tylos žydų žudymo atžvilgiu. Sunkių ir sudėtingų aplinkybių spaudžiamam Pijui XII teko būti atsargiam su viešais smerkimais, kad nenukentėtų dar daugiau nekaltų žmonių. Popiežius žinojo, kas buvo įvykę Olandijoje. 1942 m. Olandijos vyskupai išleido ganytojišką laišką, smerkiantį nacių žiaurumus žydams, ir šis laiškas buvo skaitomas visose Olandijos katalikų parapijose. Vokiečių kariuomenė, kuri jau buvo užėmusi Olandiją, tuojau reagavo, rugpjūčio 2 d. suimdama Olandijos žydus katalikus, jų tarpe ir Editą Stein, esančią karmelitų vienuolyne. Jie visi buvo nužudyti naikinimo stovyklose.

     Nuo 1942 m. rugsėjo iki 1943 m. birželio vokiečių kariuomenė šeimininkavo Romoje. Savo 1942 m. kalėdinėje kalboje Pijus XII, gerai žinodamas, kad jo kalba radijo bangomis pasklis po visą pasaulį, griežtai pasmerkė tuos, kurie “valstybę paverčia stabu”, ir, nors neminėdamas nacių vardu, smerkė jų darbus: “šimtus tūkstančių nekaltų žmonių žudymą ir lėtą marinimą vien dėl jų rasės ar kilmės”. Ribentropas tuojau sureagavo į popiežiaus žodžius, pasiųsdamas pasiuntinį barti Pijų XII už pažeidimą Vatikano neutralumo. Vokiečių valdžia puikiai suprato, kad buvo taikomi popiežiaus žodžiai: “Anot popiežiaus, Dievas į visus žmones ir visas rases žiūri vienodu palankumu. Čia aiškiai kalbama apie žydus... Jis kaltina vokiečius už neteisingą elgesį žydų atžvilgiu”.

     Karo metu Pijus XII priėmė tūkstančius pabėgėlių, jų tarpe ir šimtus žydų, kurie prisiglaudė Vatikane. Popiežius pats suorganizavo lėšų juos maitinti ir sušelpti. Jo pastangos buvo pačių žydų įvertintos. Tuojau po karo Vatikaną aplankė 80-ties žydų delegacija, atstovaujanti nacių koncentracijos stovyklų kaliniams. Šie norėjo parodyti dėkingumą už popiežiaus pastangas juos užtarti. Jie pareiškė, jog jiems didelė garbė asmeniškai padėkoti Šventajam Tėvui už jo dosnumą persekiojamiems žydams nacių siautėjimo metu (žr. L’Osservatore Romano, XI.30.1945). Pijui XII mirus 1958 m., tuometinė Izraelio ministrų pirmininkė Goldą Meir Vatikanui pasiuntė tokią užuojautą: “Jungiamės prie visos žmonijos liūdesio. Kai mūsų žmonėms teko kentėti žiaurią kankinystę, popiežiaus balsas užtarė tas aukas. Mūsų laikmetis praturtėjo šiuo balsu, iškylančiu virš kasdienos konfliktų. Liūdime didžio taikos tarno...”

Jonas XXIII gelbėjo žydus

     Arkiv. Angelo Roncalli, busimasis Jonas XXIII, karo metus išgyveno Istambulyje (tai buvęs Konstantinopolis, istorinis krikščionybės centras) kur Pijus XII jį buvo paskyręs apaštališku delegatu Turkijai. Turkija pasiskelbė esanti neutrali valstybė ir taip netrukus tapo paskutiniu atviru keliu žydams, bėgantiems iš nacių okupuotos Europos pasiekti Palestiną. Arkiv. Roncalli sutiko jiems padėti. Jis, kaip oficialus Vatikano atstovas, pasirašė žydams saugų keliavimą užtikrinančias vizas (ne falsifikuotus krikšto metrikus, kaip kai kur buvo paskelbta). Su savo gero bičiulio, Bulgarijos Karaliaus Boriso pagalba, (Mat Roncalli 10 metų dirbęs Bulgarijoje) atidarytas kelias tūkstančiams Slovakijos žydų keliauti per Vengriją ir Bulgariją į Palestiną. Tokiu būdu išgelbėta 24,000 žydų nuo mirties lagerių. Šiuos faktus konstatavo Jono XXIII asmeniškas sekretorius, Mons. Loris Capovilla.

     Tapęs popiežiumi, Jonas XXIII dėjo dideles pastangas ugdyti teigiamą katalikų nusiteikimą žydų atžvilgiu. Po jo mirties, 1965 m. išleistas II Vatikano pareiškimas, Nostra Aetate (Bažnyčios santykiai su nekrikščionių religijomis). Šis dokumentas skelbia: “Bažnyčia, kuri atmeta visus bet kokių žmonių persekiojimus, atsimindama savo bendrą su žydais paveldėjimą ir vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, o evangeliška meile, apgailestauja bet kada ir bet kieno žydams rodytą neapykantą, jų persekiojimus bei bet kokius antisemitizmo pasireiškimus” (žr. II Vatikano dekretai ir pareiškimai). Netrukus iš katalikų liturgijos išmesti žy-dams nepalankūs posakiai. Ypač ryškus pakeitimas Didžiojo Penktadienio visuotinių maldų teksto: nebesimeldžiame už “užkietėjusius žydus”, bet už “žydų tautą, kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs”.

     Jonas XXIII, pasižymėjęs savo šiltu draugiškumu ir tėviška širdimi, atvira visiems -krikščionims ir nekrikščionims - sekė Kristaus, Gerojo Ganytojo pavyzdžiu, tapdamas ne vien kataliku, bet modernaus pasaulio ganytoju, kviečiančiu visus į Tėvo namus. Šių jubiliejinių metų rugsėjo 3 d. jis Romoje paskelbtas palaimintuoju.

Paulius VI lanko Šv. Žemę

     1964 m., savo pontifikato pradžioje Paulius VI nuskrido į Šventąją Žemę. Tiesa, jo kelionė buvusi trumpa, tik 12 valandų, tačiau ji buvusi labai reikšminga.

     Į Jeruzalės miestą popiežius įžengė pėsčiomis, ano viduramžių piligrimo šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, tuo parodydamas, jog Katalikų Bažnyčia su dideliu nuolankumu grįžta į savo tikėjimo lopšį. Jeruzalėje jis susitiko su atsiskyrusių brolių krikščionių vadais ir pagerbė visas tris religijas krikščionių, žydų ir musulmonų - kurios laiko Abraomą savo “tikėjimo tėvu”. Viešai pripažindamas bendras šių trijų religijų tikėjimo šaknis, popiežius ruošė kelią ekumeniškam dialogui.

Jonas Paulius II rodo palankumą žydams.

     Eidamas savo pirmtakų nubrėžtu keliu, Jonas Paulius II eina dar toliau, norėdamas atitaisyti praeities amžių klaidas ir rodyti žydams tikrą pagarbą bei broliškumą. Jis pirmasis popiežius aplankęs žydų sinagogą Romoje ir savo veiksmais patvirtinęs savo žodžius, jog Dievo sandora su žydų tauta yra amžina ir neatšaukiama. Jis aplankė ir Auschwitz buvusį naikinimo lagerį, kur įrengta žuvusių atminimo šventovė. Ten jis nuoširdžiai meldėsi, giliai susikaupęs. Vatikano soduose popiežius pastatė menorą -septynšakę žvakidę - atminti ir pagerbti holokausto aukas. Vatikane surengtas iškilmingas koncertas holokausto atminimo dieną pažymėti.

     Išvežtų ir nužudytų žydų atminimas popiežiui yra labai asmeniškas dalykas. Kai 1989 m. popiežiaus prašymu Wadowice, jo tėviškėje, iškabinta atminimo lenta pažymėti nacių sunaikintos žydų sinagogos vietą, jis ta proga parašė laišką savo vieninteliam anų dienų išlikusiam draugui, žydui Jerzy Kluger. Karolis Wojtyla prisimena artimą bendravimą su jo tėviškėje gyvenančiomis žydų šeimomis, su kuriomis jis kasdien susitikdavo:

     “Daugelis žuvusiųjų, tavo tikėjimo broliai ir mūsų tautiečiai buvę mūsų pradžios mokyklos ir vėliau gimnazijos draugai, su kuriais kartu baigėme prieš 50 metų. Visi jie buvo kilę iš Wadowice, iš mūsų miestelio, kuris dabar mudu riša vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Ryškiai atmenu Wadowicos sinagogą, stovėjusią netoli mūsų gimnazijos. Prieš akis man iškyla einantieji pro šalį pakeliui į savo pamaldas švenčių dienomis...”

     Karolis su savo tėvu gyveno žydų šeimai priklausančiame name. Mokyklos kieme jis su draugais žaisdavo futbolą - katalikai prieš žydus - o Karolis dažnai žaisdavo vartininku su žydų komanda. Sekmadieniais savo parapijos bažnyčioje jis klausydavosi ir į širdį dėjosi mylimo klebono Leonard Prochownik pamokslų žodžius, kuriais savo parapiečius mokydavo, jog antisemitizmas yra nekrikščioniškas.

     Gyvendamas Krokuvoje nuo 1938 m., kur 20 % gyventojų buvo žydai, universiteto studentu būdamas Karolis nacių okupacijos metais baisėjosi nacių žiaurumais katalikams ir žydams. Studentavimo laikais jis vieną klasės draugę žydaitę kasdien lydėdavo į namus ją apsaugoti nuo persekiojimo. Prasidėjus žydų išvežimams, jis ant pečių išnešė keturiolikmetę mergaitę, ją išgelbėdamas nuo mirties. 1942 m. ji pats dirbo akmens skaldykloje, o vėliau chemikalų gamykloje, nes naciai vertė jaunus vyrus prie darbų.

     Taigi galima suprasti, kodėl popiežius su giliu susijaudinimu lankė pagrindinę holokausto aukų atminimo šventovę - Yad Vašem Jeruzalėje š.m. kovo 23 d., savo istorinės kelionės į Izraelį metu. Po bendros maldos ir psalmių giedojimo, popiežius pats vienas meldėsi, suklupęs prieš amžinąją liepsną. Padėjęs vainiką žuvusių laidojimo vietoje, jis kalbėjo giliai išmąstytus žodžius:

     “Šioje atminimo vietoje protas, širdis ir siela trokšta tylos. Tylos prisiminti; tylos suprasti mintį užplūstančius prisiminimus. Tylos - nes nėra pakankamai stiprių žodžių išreikšti tos baisios tragedijos - Šoah. Mano asmeniški prisiminimai siekia anuos laikus ir įvykius, kai karo metu naciai buvo užėmę Lenkiją. Atmenu savo draugus ir kaimynus žydus, kurie žuvo ir kurie išliko.

     Pats atėjau čia, į Yad Vašem, pagerbti milijonus žydų, kuriem viskas buvo atimta, ypač jų žmogiškas orumas, ir kurie tapo holokausto aukomis... Šioje iškilmingoje atminimo vietoje karštai meldžiu, kad mūsų skausmas dėl žydų tautą ištikusios 20-jo amžiaus tragedijos mus vestų į naują krikščionių su žydais santykį”.

     Šventovėje popiežius susitiko su būreliu žydų iš Wadowice, išgyvenusių anų laikų persekiojimus, o tarp jų ir savo jaunų dienų draugą Jerzy Kluger. Šis Yad Vašem aplankymas buvo visos jo kelionės jautriausias momentas.

     Kelionei buvo ilgai ir krupščiai ruoštasi. 1992 m. tuometinis Izraelio užsienio reikalų ministras Šimon Perez asmeniškoje audiencijoje pakvietė Joną Paulių aplankyti Israelį. Kvietimas popiežių iki ašarų sujaudino; tai buvo ilgametis jo širdies troškimas. Jis atliepė reikšmingu ir žydams didelį džiaugsmą davusiu žygiu: 1993 m. pasirašė sutartį su Izraelio valstybės atstovais, oficialiai ją pripažindamas ir užmegzdamas diplomatinius santykius. Šis aktas atvėrė duris į prasmingą abipusį bendravimą, kuris pradėtas 1994 metais, trisdešimt metų po Pauliaus VI kelionės.

     Bet įtampos ir nepasitenkinimų kibirkštys vis viena laiks nuo laiko įsiliepsnojo dėl įvairių klausimų bei įvykių. Kai kurie žydai rodė nepasitenkinimą, kad Katalikų Bažnyčia palankiai žiūri į palestiniečius ir palaiko jų teises. Kiti kritikavo katalikų nejautrumą holokaustui, o ypač piktinosi popiežiaus Pijaus XII nepakankamomis pastangomis, jų manymu, sustabdyti nacių žiaurumus žydams karo metu. Kai kurios žydų grupės įsižeidė, kad popiežius Jonas Paulius II paskelbė Editą Stein šventąją 1998 m.

Edita Stein: Bažnyčios ir Izraelio duktė

     Paskelbdamas Editą Stein kankine ir išpažinėja, Jonas Paulius II kaip tik norėjo pagerbti šios konvertitės žydišką kilmę bei jos heroiškumą solidarumą su savo persekiojama tauta. Kanonizacijos iškilmių metu popiežius kalbėjo: Naikinimo stovykloje ji mirė kaip Izraelio duktė dėl Šventojo Vardo garbės ir drauge, kaip Sesuo Marija Benedikta nuo Kryžiaus, tapo kryžiumi palaiminta”.

     Filosofė ir pedagogė Edita Stein priartėjo prie Katalikų Bažnyčios, skaitydama šv. Teresės Avilietės raštus, o ši mistike pati turėjusi žydiško kraujo. Edita visada pripažino savo žydišką kilmę. Gyvendama ir dirbdama Vokietijoje, ji skaudžiai išgyveno nacių vykdomą žydų persekiojimą, kuris ilgainiui virto genocidu. Ji buvo pasišovusi 1933 m. vykti į Romą prašyti Pijų XI paskelbti encikliką smerkiančią antisemitizmą. Toji kelionė neįvyko, ir į prašymą laišku ji negavusi jokio atsakymo. Tais pačiais metais ji nusprendė įstoti į Koelno karmelitų vienuolyną. Jos šeima, ypač jos motina, skaudžiai išgyveno Editos perėjimą į katalikybę ir jos tapimą vienuole, į tai žiūrėdama kaip savo tautos išdavystę sunkiausiu laiku. Editai teko pakelti savųjų atmetimą, bet širdyje ji jautė, kad Dievas ją kviečia ir ruošia savo gyvybę paaukoti už savuosius. Ji save matė kaip Senojo Testamento Esterą, išskirtą iš savo tautos, kad jai atstovautų karaliaus akivaizdoje ir ją išgelbėtų. 1939 m. ji parašė tokį testamentą;:

     “Iš anksto su džiaugsmu priimu tokią mirtį kokią Dievas man paskyrė, visiškai nusilenkdama jo švenčiausiai valiai. Tepriima Viešpats mano gyvenimą ir mano mirtį Jo vardo garbei ir Jo šventos Bažnyčios gerovei (ypač už mūsų ordino gyvavimą, pašventimą ir tobulėjimą, ypatingai už Koelno ir Echto vienuolynus), už žydų tautą, kad Viešpats būtų savųjų priimtas ir kad jo karalystė ateitų garbėje, už Vokietijos išgelbėjimą ir už taiką pasaulyje ir pagaliau už visus mano gyvus ir mirusius gimines, kuriuos Viešpats man davė, kad nė vienas jų nepražūtų...”

     Pakeldamas Edit Stein į altoriaus garbę, popiežius kaip tik iškėlė jos didvyrišką ryžtą jungtis su Kristaus kančia ir mirtimi, aukojant save už pasaulį ir už savąją tautą.


Menora: iš vientiso aukso iškalta septynšakė žvakė, papuošta migdolo žiedais ir pumpurais. Šakose įstatomos 7 lempos, kuriose degė grynas alyvų aliejus. Ji apšvietė susitikimo palapinę (Iš 27,20) žydams keliaujant per dykumą. Pranašo Izaijo knygoje menora nurodo septynlypę Dvasią, nužengiančią ant Dovydo karališkuoju patepimu. Saliamono ir vėliau Erodo statytose Jeruzalės Šventyklose auksinė menora stovėjo šventojoje vietoje drauge su auksiniu smilkalų altoriumi.

Menora tapo ir krikščionims brangiu simboliu, nes Kristus “pasaulio šviesa” (Jn 12,26). Velykmakčio tamsoje Velykų žvakės šviesa reiškia prisikėlusį Kristų.

Dail. E. Saladžiaus piešta menora iliustuoja naująjį lietuvišką Šv. Raštą.

Tito arkos menora Romoje: pagrobta iš sugriautos Erodo šventyklos.

Jėzaus laikais ir sinagogose degė menora apšviesti skaitomą šventraščio ritinį.


Jono Pauliaus II žygiai atsiteisti už praeities klaidas

Tais pačiais 1998 m. Vatikanas išleido

dokumentą, pavadintą “Atsimename: mąstymas apie Šoah”, kuriame Bažnyčia atsiprašė už savo narių pasyvumą holokausto akivaizdoje. Šis dokumentas ruošė kelią jubiliejinių metų Atsiprašymo Mišioms, įvykusioms Šv. Petro bazilikoje kovo 12 d., pirmą Gavėnios sekmadienį. Iškilmingų Mišių metu prie specialaus altoriaus, kur buvo pastatytas didelis 15-to a. kryžius su Nukryžiuotojo figūra ir septyniomis degančiomis žvakėmis, vyko atsiprašymas. Tikinčiųjų maldos rėmuose Dievo maldaujama atleidimo už tikinčiųjų nuodėmes: už nusikaltimus, tarnaujant tiesai, už nusižengimus, ardančius krikščionių vienybę, už nepagarbumą kitoms kultūroms ir religijoms... Po nuodėmių išpažinimo popiežius, prašydamas Kristaus atleidimo, pabučiavo Nukryžiuotąjį. Savo homilijoje popiežius pareiškė, jog šiais Dievo gailestingu metais tinka mums, Bažnyčios nariams, pulti ant kelių ir prašyti Dievą atleidimo už mūsų neištikimybę Evangelijai, pripažįstant jog mes, krikščionys, turime atsakomybę už pasaulyje įsišaknijusį blogį dėl mūsų nemeilės, apatijos ir noro kitiems padėti. Mūsų netinkamas elgesys sužalojo Bažnyčios veidą. Atleiskime ir prašykime atleidimo: kelis sykius vis kartojo popiežius.

     Po dešimties dienų Jonas Paulius II nusileido Šventoje Žemėje. Lankydamas šventas vietas, surištas su Kristaus gyvenimu ir mirtimi, popiežius su dideliu susikaupimu ir įsijautimu ėjo Kristaus pėdomis, pats kantriai nešdamas savo fizinių negalių naštą. Visose aplankytose vietose krikščionims ir nekrikščionims, katalikams ir nekatalikams jis nešė taikos, vilties, meilės ir Dievo palaimos maldas bei linkėjimus.

     Atvykęs į Tel Aviv, popiežius pasveikino Izraelio prezidentą Weizman su žmona ir ministru pirmininką Barak su žmona, sakydamas: “daug dalykų pasikeitė nuo mano pirmtako Pauliaus VI atvykimo čia 1964 m.... Su nauju atvirumu vieni kitiems krikščionys ir žydai turi drąsiai stengtis ištrinti tarpusavio priešiškumą. Visur ir visada privalome stengtis atskleisti tikrąjį žydų ir žydų religijos veidą ir taip pat tikrąjį krikščionių ir krikščionybės veidą... Ir todėl mano kelionė yra piligrimo kelionė; su nuolankiu dėkingumu ir vilties dvasia aplankau mūsų religijos istorinius šaltinius. Noriu pagerbti visas tris religines tradicijas gyvuojančias šioje žemėje”.

     Lankydamas Betliejų, esantį palestiniečių žemėje, popiežius dėkojo jų vadui Arafatui už nuoširdų priėmimą. SAvo kalboje jis pareiškė, jog meldžia ir linki taikos visiems šios žemės gyventojams: “Ramybė ir taika palestiniečiams! Ramybė ir taika visiems šios žemės gyventojams! Kas gali užmiršti, kiek palestiniečiai iškentėjo paskutiniais dešimtmečiais... Šv. Sostas visada pripažino palestiniečiams teisę turėti savo tėvynę ir taikiai gyventi su kaimynais”.

     Susitikęs su vyriausiais žydų rabinais Jeruzalėje, popiežius sakė turįs viltį, kad žydų tauta pripažins, jog Katalikų Bažnyčia smerkia visokį antisemitizmą. Jis dar paragino: “Privalome drauge dirbti ir kurti tokią ateitį, kur išnyktų antižydiškumas krikščionių tarpe ir antikrikščioniškumas žydų tarpe. Daug ką turime bendro. Daug ką galime pasiekti, kurdami taiką, teisingumą ir žmoniškesnį, broliškesnį pasaulį”.

     Šiai istorinei kelionei einant į pabaigą, Jeruzalėje buvo sušauktas žydų, krikščionių ir musulmonų susirinkimas. Giedojo visų trijų religijų vaikų chorai šiai progai specialiai sukurtą giesmę ir kalbėjo visų trijų religijų vadai. Paskutinis prabilo popiežius: “Religija negali pateisinti jokio smurto, ypač kai tikinčiojo tapatybė glaudžiai susijusi su jo tautybe bei kultūra. Religija ir taika eina drauge! Tikėjimas ir jo praktika negali būti atskiriami nuo Dievo paveikslo saugojamo kiekviename žmoguje”.

     Jono Pauliaus II didžiulės pastangos ištiesti susitaikymo ir broliškumo ranką žydams (tuo nenuskriaudžiant kitų), rodo nuoširdų norą atsiteisti už praeities klaidas. Keliaudamas po Izraelio žemę, jis visur pabrėžė, jog mes, krikščionys, Kristaus sekėjai, negalime neapykantoje laikyti jokio žmogaus, jokios religijos, o ypač tos su kuria nuo pat pradžios dalijamės bendru tikėjimo kraičiu.

Dar truputis istorijos

     Drauge su Jonu XXIII, š.m. rugsėjo 3 d. palaimintuoju paskelbtas Pijus IX. Jo ilgas ir audringas valdymas tęsėsi nuo 1844 m. iki 1878 m. Savo valdymo pradžioje šis popiežius padarė dramatišką gestą, atverdamas Romos žydų geto vartus. Nuo viduramžių Romos žydai buvo atskirti nuo kitų miesto gyventojų ir tegalėjo gyventi viename miesto kvartale. Apšvietos amžiaus išminčiai bei politikai džiaugėsi šiuo žygiu. Bet kai po dešimties metų įvyko kitas incidentas su viena žydu šeima Bolonijos mieste, tie patys liberalai puolė popiežių. 1858 m. popiežiškoji policija buvo pasiųsta į vienos žydų šeimos namus ir pareikalavo atiduoti jų šešerių metų berniuką Enardą Mortarą. Paaiškėjo, jog berniukas, dar kūdikystėje buvo pakrikštytas; jam smarkiai susirgus ir esant mirties pavojuje, krikščionė tarnaitė jam suteikusi krikšto sakramentą, tėvams nežinant. Popiežiaus policija vaiką nugabeno į Vatikaną, kur jis užaugo popiežiaus asmeniškoje globoje. Išauklėtas kataliku, jis ilgainiui tapo kunigu. Pagal anuometinį supratimą, tai buvo padaryta vaiko dvasinei gerovei užtikrinti. Toks įvykis nebūtų pateisinamas šiandien, bet prieš pusantro šimto metų buvo kitaip mąstoma. Vatikano II dokumentų sąžinės laisvės samprata mums dabar visai kitaip dalykus nušviečia.

     Mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis gimė Pijaus IX valdymo metu, o augo ir mokėsi Pijaus X laikais. Savo gyvenime jis matė ir išgyveno daug politinių audrų ir labai sielojos dėl nekrikščioniškos neapykantos tarp tautų. Gyvendamas Šveicarijos Friburge, kur auklėjo būsimus marijonus, jis 1913 m. rašė laišką savo bičiuliui kun. Jonui Totoraičiui, esančiam Lietuvoje: “Rusai nepakenčia lenkų, lenkai vokiečių, prancūzai šnairomis žiūri į vokiečius, vokiečiai į vengrus ir t.t., o tik tų įvairių tautų žmonės stengia sugyventi ir drauge darbuotis Bažnyčiai...” Matulaitis pripažįsta savo draugui, kad jaunystėje turėjęs priešiškų jausmų, kuriuos išsklaidžiusi Dievo malonė: “Seniau labai nepakęsdavau žydų; buvo laikas, kad nekęsdavau lenkų ir rusų. Bet Dievas apšvietė mane, suteikė tą malonę; supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu, kuris liepia mylėti kiekvieną artimą kaip patį save, kuris liepia net ir priešus mylėti.” Tapęs Vilniaus vyskupu ir savo vyskupijoje turėjęs įvairių tautų bei religijų žmones, jis nuo pat pradžios rodė tikrą ganytojišką ir tėvišką meilę visiems ir dėl to skaudžiai nukentėjo. Įvairiais atvejais vysk. Matulaitis gynė ir žydus. Kai 1919 m. lenkai legionieriai išvarė bolševikus iš Vilniaus ir patys užėmė miestą, kareiviai ir žmonės kerštavo prieš žydus, nes nemažai jų palaikę bolševikus. Vyskupo ausis pasiekė žinia, jog legionieriai areštavę daug žydų, juos mušę ir kankinę, išplėšę jų krautuves ir atėmę pinigus. Du žydų rabinai atėjo pas Matulaitį prašyti jo užtarimo bei pagalbos. Vyskupas tuojau pasiuntė du kunigus nueiti į kalėjimą pas suimtuosius, o legionierių generolui užtarė du žydų vadus, kurie buvo paleisti. Matulaitis vėliau rašė savo dienoraštyje: “Man buvo gaila žydų, nors nemačiau, kaip juos mušė ir kankino. Kur galėdamas, juos užtariau. Kunigų prašiau, kad įnirtusius žmones ramintų ir malšintų...” Kitu atveju, kai buvo gauta maisto dalyti išbadėjusiems Vilniaus gyventojams, nes po karo mieste mažai kas galėjo išsimaitinti, mat dalinimo komitetas nenorėjo duoti maisto žydams. Vysk. Matulaitis pasipriešino, sakydamas; “Juk ir jie yra žmonės”.

     Taigi galime bent kiek suprasti, kaip ilgai užtruko subręsti ir pasklisti katalikų teigiamas nusiteikimas žydų atžvilgiu, kokį šiandien rodo ir skelbia Jonas Paulius II.

Atgarsiai iš žydų pusės

     Anot JAV žydų bendrijų atstovo Rabino Yoffie, pagrindinė kliūtis katalikų su žydais susitaikymo buvusi Vatikano delsimas oficialiai pripažinti Izraelio valstybę, atkurtą 1948 m. Ilgus amžius katalikų tarpe gyvavo populiarus įsitikinimas, jog žydų benamiškumas ir klajojimas po pasaulį - tai Dievo bausmė jiems už Kristaus atmetimą. Pripažindamas Izraelį, popiežius atmetė tokią mąstyseną ir žydams užtvirtino jų istorinės tėvynės atgavimo didžiulę reikšmę jų religijos, tautos ir kultūros išlaikymui.

     Žydų manymu, katalikai turi suprasti, kad holokausto istorijos tyrinėjimas bei kaltininkų susekimas ir nubaudimas žydams yra esminis teisingumo vykdymas. Žydai priešinasi holokausto “sukrikščioninimui”, nes žydai buvo žudomi specifiškai dėl jų kilmės. Tačiau rabinas Yoffie sako, kad žydai iš savo puses turi suvokti, kad holokaustas negali būti vienintele žydų-krikščionių pokalbio tema. Kai kuriems žydams holokaustas yra tapęs obsesija.

     Žydų ir katalikų abipusiam supratimui dar trūksta esminių žinių apie vienas kitą bei vienas kito įsitikinimus. Tiek katalikams, tiek žydams dar teks geriau apsišviesti apie vienas kito praeitį ir būdingą mąstyseną. Katalikams itin naudingos biblinės studijos, ypač Senojo Testamento, kurios padeda pažinti mūsų bendrą su žydais tikėjimo kraitį.

     Žydai, katalikai ir milijonai kitų atidžiai sekė popiežiaus piligriminę kelionę Izraelio žemėje. Jai pasibaigus, padaryta apklausa; 502 žydai pasisakė, kaip jie dabar vertina popiežiaus žodžius bei veiksmus, padarytus visos Katalikų Bažnyčios vardu. Rezultatai įdomūs: 62 pasisakė tikį, jog Katalikų Bažnyčia teigiamai pakeitusi savo nusistatymą žydų atžvilgiu; 36% pritarė, kad Bažnyčia tinkamai atsiprašė už praeities klaidas, ypač už pasyvumą holokausto metu.

Ramybė. 1904-1905


     Š.m. rugsėjo pradžioje įvyko pirmas oficialus žydų atsakas į krikščionių (katalikų ir protestantų) pastangas susitaikyti. Baltimorėje esantis žydų ir krikščionių studijų institutas paruošė pareiškimą, kurį pasirašė 160 žydų bendrijų vadai. Pareiškimas teigia, jog žydai pripažįsta žydų ir krikščionių bendras religines šaknis ir visus žydus kviečia išsivaduoti iš nepasitikėjimo krikščionimis. Nors esama esminių skirtumų tarp žydų ir krikščionių tikėjimų, bet pabrėžiama, jog ir žydai, ir krikščionys garbina tą patį Dievą, tą pačią knygą laiko autoritetinga, priima tuos pačius moralinius principus, randamus pirmose penkiose Biblijos knygose. Pareiškimas tvirtina “Mes gerbiame krikščionių tikėjimą, kilusį iš žydų religijos ir tebeturintį svarbų ryšį su ja”.

■    Pop. Jonas Paulius rugsėjo 16 d. Vatikane priėmė Lietuvos vyriausybinę delegaciją. Lietuvai atstovavo užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, krašto apsaugos min. Česlovas Stankevičius, švietimo ir kultūros min. Kornelijus Platelis, Kauno arkiv. Sigitas Tamkevičius ir vysk. R. Norvilą. Prieš tai delegacija apsikeitė Lietuvos ir Vatikano sutarčių patvirtinimo raštais su Šv. Sosto sekretoriumi.

■    Rugsėjo 24 d. Detroito Šv. Antano parapijos choras paminėjo savo veiklos didešimtmetj. Minėjimo dieną šv. Mišias aukojo ši choro iniciatorius ir globėjas klebonas kun. S. Babonas. Šiam chorui visą laiką vadovauja muz. Stasys Sližys.