Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELIAS Į ŽMONIŲ ŠIRDĮ EINA PER ŠIRDĮ

Alma Gaivenytė

 moguje dega židinys, tai sunkiai apibūdinamas, be galo paslaptingas dalykas; jis gali skleisti gėrį, jaukumą, šilumą, spindulius ir gaivinti dvasią. Tas židinys yra ŠIRDIS. Šilta ir skaisti kaip saulė, aitri kaip žaizda ir yra mūsų širdis. Tavo ir mano...

     Puikiai žinom, kad patys geriausi jausmai ištrykšta iš širdies. Nors taip pat žinom, kad įvairūs jausmai bei pajutimai, geri ar blogi, taip pat išsiveržia iš tos pačios širdies. Širdis yra nuostabi. Ji reaguoja į viską: į kito balso toną, į vos girdimą aimaną, į žmogaus šypseną ar nuliūdimą. Širdis nujaučia ateitį, įžvelgia visas paslaptis, todėl ji niekada nenurimsta, nuolatos blaškosi, ieškodama laimės, meilės, ramybės. O kas slypi dar giliau? Širdyje slypi nežinomos brangenybės, nenujaustos, negęstančios viltys... Kaip paslaptinga ir tauru.

Žiema. 1906-1907. IV

     Kiekviena širdis - atskiras pasaulis, turįs savo pradžią ir nesibaigiančią pabaigą. Paslaptimi yra apsupta kiekvieno žmogaus širdis.

     Širdis yra nuostabi. Ją galima jausti kita širdimi. Viena širdis yra bevertė, jei nėra kitos širdies, įvertinančios ją. O ką reiškia žmogui širdis ? Svarbiausia funkcija yra palaikyti gyvybę, o kai ją turim, gimsta daugiau vilčių, troškimų. Taigi čia ir prasideda didžioji kelionė. Ji prasideda iš širdies ir eina į kitą širdį. Ir taip norėtųsi, kad ta grandinė nenutrūktų, kad tęstųsi, bet vis dėlto, kartais ta grandinė yra nutraukiama... Pyktis, pavydas, gobšumas, neištikimybė ardo grandinę. O ką daryti, kad taip nebūtų ? Taisyklių nėra. Tiesiog yra žmonių širdys, tai geriausias būdas visa įvertinti ir pakeisti. Manau, kad širdis yra pats geriausias laidininkas. Tik ji gali padėti surasti paklydusią, kenčiančią ar džiaugsmu trykštančią sielą. Ką gi, čia sustokim ir pamąstykim apie tai, kokias širdis turime patys, o gal kokias norėtume matyti kituose žmonėse...

     Kai sakom, kad žmogus turi širdį arba neturi širdies, ką mes norim tuo pasakyti ? Širdies gerumas ar kietumas parodo žmogaus vertę. Blogiausiai žmogų apibūdiname sakydami, kad jis neturi širdies. Kieta širdis yra nedoro, blogo žmogaus simbolis. Taigi gražiausiai apie žmogų pasakome sakydami, jog jis turi širdį. Verta pagarbos yra ta širdis, kuri supranta kitus, atjaučia bei užjaučia, visų gailisi, atleidžia bei pamiršta nuoskaudas. Koks gražus dalykas yra gera širdis. Nuoširdumu bei žmoniškumu mes galime užkariauti kitą širdį, galime ją pritraukti prie savęs - sužavėti. Todėl, jei žmogus turi širdį, jis yra laimingas. Gal jam ir sunkiau bendrauti su įvairiais žmonėm, bet kitiems - daug lengviau.

     Manau, kad mums lengva pasakyti, koks yra žmogus, jei tik mokam pažinti širdį. O širdies pažinimas nėra jau toks lengvas kaip kad gali mums pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pažinti širdį reiškia įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį ir su juo nuolatos bendrauti. O ar visi mokam ir ar norim tai padaryti ? Gal čia ir yra esmė ? Esmė yra mumyse, mūsų noruose. O norai gimsta iš širdies. Ir vėl gaunasi uždara grandinė. Bet ieškoti kelio į žmonių širdį reikia, ir pradėti reikia nuo savęs. Gal tai yra ilga kelionė, bet ji prasminga, todėl jokių abejonių neturėtų kilti, o jei kartais nusiviltume savo ieškojimu, neženkime žingsnio atgal - tai beprasmiška. Kai širdis yra mūsų vedlys - visada būkim atviri ir ištikimi. Ir eikim tik pirmyn! ! !

     Bet koks žmogus ieškos kelio į širdį? Ar tai žmogus “turintis širdį”? Drįstu manyti, kad taip... Kas mūsų širdyse gyvena? Meilė? O taip, ji turi būti stipriausia ir nugalėti visus sunkumus, nes be meilės mes nieko neturim. Juk tik iš meilės gimsta meilė, pagarba žmogui, supratimas, orumas, nuoširdumas, pakantumas ir visos kitos dorybės, be kurių žmogaus širdis apmiršta arba virsta laukine. Nors žmonės sako, kad meilės nebūna per daug, ar iš tikrųjų taip yra? Manau, kad taip. Jei žmogus skųstųsi, jog jis yra per daug mylimas, manau, kad tai būtų sunku suprasti. Gal tai nebūtų meilė, kuri verstų mus jaudintis, ar net vargintų. Gal per didelis prieraišumas prie žmogaus, noras įtikti ir verčia mus jaustis klaikiai. O ar žmonės tai daro iš meilės, ar ne - nežinia. Žinoma, geriau būtų, jei jie būtų nuoširdžių jausmų skatinami, raginami tai daryti, bet juk ne visi tokie. Vis dėlto, geriau atrodyti kvailam, pamišusiam dėl meilės ir ją atvirai rodyti, o ne slėpti jausmus, norint atrodyti savo jausmų karalium, kuris gali užrakinti jausmus ir raktą paskandinti giliame jūros dugne. Nes mes žinom, kad sunku yra gyventi, kai jausmai yra sukaustomi sunkiausiomis grandinėmis ir nieks jų netoleruoja, tada ir gimsta neviltis, kuri veda prie vienišumo, neapykantos, skausmo, netikrumo ir baimės. Taigi geriau yra viešai pripažinti meilę, nei ją slėpti. Naudingiau ne tik sau, bet ir kitiems. Juk žinome, kad meilės slėpimas, noras visada atrodyti protingai, sukelia didžiulę vidinę ir išorinę įtampą, kuri žmonių bendravimą paverčia kančia ir tuo būdu atneša susvetimėjimą į žmonių gyvenimą. Dėl to susvetimėjimas bei atsiribojimas atneša bejėgiškumo jausmą bei nepilnavertiškumą. Tada mums atrodo, jog mes negalime kontroliuoti visų aplinkybių. Dėl to ir atsiranda kaltės, baimės ir gėdos jausmas, kuris nusineša žmogų į vienatvės glūdumą. O kam to reikia, juk mes sukurti meilei!

     Be to, reikia būti drąsiam, kad atpažintum ir įvertintum meilės jausmą. Bet šito neužtenka, nes reikia mokėti meilės jausmą išreikšti ir padėti jį išreikšti kitam žmogui. Ir vėlgi kyla klausimas: Kas yra meilė? Ar tai visiškas atvirumas, pasitikėjimas vienas kitu, dalijimasis savo patirtimi - gyvenimu. Argi mes nesusivienijame su kitu žmogumi? Nekyla abejonių, kad taip yra, bet ar mes išlaikom savo vertę bei individualumą, atiduodami save kitam? Gal vieni žmonės yra linkę “sutirpti” meilėje ir aklai atiduoti savo gyvenimą, individualumą, bet yra tokių, kurie, nepaisant visų meilės pinklių, sunkumu, išlieka savimi. Aš tik už tokią meilę, už tokį savęs dovanojimą kitam. O ką mes dovanojam mylinčiam žmogui? Pirmiausia save. Visa, kas žmoguje yra brangiausia ir vertingiausia, yra dovanojama kitam. Savo gyvenimo energiją, begalinį džiaugsmą ir gilų sielvartą, savo atidumą, susidomėjimą, smalsumą, išmintį, žinias, ramybę ir visą savo laiką. Ar mes atiduodam save todėl, kad tikimės to paties? Gal kartais širdy to ir trokštam, bet juk pagrindinis tikslas yra įprasminti save, realizuoti savo jausmus, realizuoti savo buitį, kurioje mes gyvename. O kai tai vykdom, mus užvaldo laimingos akimirkos, kurias norim pratęsti iki amžinybės... ir vis dėlto mūsų jausmų atidavimas nėra bevaisis. Laimei, daugiausiai sulaukiame atsako į savo jausmus, nes mūsų jausmai pažadina kito norą dalintis savo žiniomis, patirtimi, - vadinasi, dalintis savo jausmais. Taip dviese kartu įprasmina savo gyvenimą, sutelkdami daugiau džiaugsmo ne tik sau, bet ir kitiems. Juk matyti du laimingus žmones yra prasminga, nes tada ir mumyse užgimsta noras mylėti ir būti mylimais. Vadinasi, iš širdies į širdį keliuja mūsų jausmai.

     Nesunku suprasti, kad meilė yra dviejų ar daugiau žmonių sąjunga, ir ji yra galima tik tuomet, kai žmogus geba dovanoti save kitam. O ar visi sugeba dovanoti save? Nuo ko tai priklauso? Gal nuo to, kada mes subręstam? Reikia manyti, kad taip, juk meilė pasireiškia skirtingai. Jei žmogus nėra linkęs bendrauti su aplinka, jei jo dėmesys yra sukoncentruotas tik į save, tada jam sunku mylėti kitą, vadinasi, sunku dovanoti save kitam. Antra vertus, gebėjimas save atiduoti slepiasi žmogaus brandume, žmogaus amžiuje. Juk sakoma, jog vaikystė -ima, jaunystė - dalijasi, senatvė - atiduoda. Bet kiek tame tiesos - nežinau. Manau, kad ir jaunas žmogus sugeba mylėti ir gali dalintis savimi -savo gyvenimu su kitu žmogumi. Bet ar meilė galima be pažinimo? Manau, kad negalima pamilti žmogaus, jo nepažinus. Juk nepažįstant žmogaus, neįmanoma priimti jo jausmų, jam padėti, drauge priimti sprendimus. Todėl pirmiausia reikia žmogų pažinti. Bet ne mažiau svarbu pažinti save, savo širdį, jausmus, mintis, o tik tada leistis į kito žmogaus širdies labirintus. Juk reikia pažinti bei suprasti savo artimo žmogaus vertybes ir būtinai gerbti jo pasirinkimus. Taip prasideda pagarba. O mylintis žmogus visada jaučia atsakomybę žmogui, kuris negerbia savęs ir negerbia kito žmogaus ar nemoka parodyti pagarbos. Tik gaila, kad savigarbos stokojantis žmogus gali atnešti nesutarimus, o pastarieji - nerimą ir liūdesį. O kaip gerbti žmogų? Manau, kad gebėjimas matyti ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra, įsisavinti jo originalumą ir reikšti pagarbą žmogui. O jei nebijome, kad žmogus atskleistų savo individualumą, vadinasi, mes jį priimti trokštame tokį, koks jis yra. O tai jau - pagarba. Jausti pagarbą žmogui - tai norėti, kad jis dvasiškai tobulėtų, o ne tarnautų man. Troškimas turėti pavaldinių - yra didžiulė nepagarba ne tik kitam, bet ir sau. Pagarba galima tik laisvėje. Todėl svarbiausia yra dovanoti laisvę žmogui ar jau bent nevaržyti laisvės. Nes nelaisvėje širdis jaučiasi taip pat kaip ir paukštis narve. Nors gal ir yra viltis kada nors patekti į laisvę, bet ji sunaikinama laikui bėgant. Todėl taip ir nyksta pasitikėjimas, miršta viltis. Ir visa tai jaučiama širdimi.

     Taigi kokią širdį beturėtumėm, žinokim, kad ji nėra beveiksmė. Jei Tavo širdis verkia, verks ir mano, jei Tavo širdis juokiasi - manoji juoksis taip pat, jei sėsi pyktį iš savo širdies, kartais sėkla gali nukristi ir į mano dirvą... Ar supranti, kaip tai baisu? Vadinasi, turi išvalyti savo širdį ir skleisti tik gėrį, ramybę, džiaugsmą ir, žinoma, meilę, be kurios mes esam beverčiai. Tai argi ne tiesa, kad kelias į žmogaus širdį eina per širdį?

     Visi esam pastebėję, kad artimo žmogaus bendrijoje mūsų kalba ir charakteriai supanašėja, mes pradedam vienodai mąstyti, jausti ir kalbėti. Mūsų širdys bendrauja, vadinasi, viskas, kas yra širdyje, išplaukia į viršų. Argi tai nusikaltimas? Argi mes nusikalstam jei liekam širdimi prie to, kas gera, ir mylim tai, kas verta pagarbos? Ne, tai ne nusikaltimas, priešingai, tai didžiulė dorybė. Jei mes esam apakinami žavesio, jausmingumo, švelnumo, tai argi tai blogai? Manau, jei dvasios žavesys pavergia mus labiau negu išorinis grožis, tai esam laimingesni už tuos, kurie žavisi tik žmogaus išore. Ir vėlgi, tai širdies nuopelnai. Tik širdis išmoko mus atskirti “pelus nuo grūdų”, atskirti tikrąjį amžinąjį grožį nuo laikinojo grožio. Todėl nereikia žaisti žaidimų su širdimi, nes jų pasekmės gali būti pražūtingos. Kiekvienas, net ir vaikiškiausias, žaidimas yra savaip pavojingas. Aš visada bijau žaisti meilės žaidimus ir taip pat bijau būti įtraukta į tokį žaidimą. Dažnai mūsų širdys nemoka nieko nuslėpti, todėl išpažįsta savo silpnybes iki galo. Gal tada pasijuntam grimztantys į bedugnę, bet juk meilė reikalauja aukų. Juk didžiausias turtas yra meilė; nėra ir negali būti nieko kas jai prilygtų. Nors meilei apsigyvenus mumyse mūsų gyslomis pradeda tekėti ugnis, juk nieks negali jos užgesinti, o bandymas jas sutramdyti yra bevertis, ugnis dar labiau įsiliepsnoja. Ne veltui sakoma, kad mylint siela kilnėja, o širdis liepsnoja. Juk tikroji meilė - nepasotinama ugnis, kuri uždega kitus jausmus ir įkvepia jums naujų jėgų. Mylint mūsų vaizduotė taip įsibėgėja, kad protas paskui ją nespėja ir dažnai palieka ją vieną. Juk vaizduotę pasireikšti skatina širdis. Dainai širdies vedami mes pamirštame save, pamirštame kas esame patys. Juk savo jausmus nešiojamės su savimi, o protą užrakiname, kad jis nekeliautų su mumis. Nes kai protas pradeda vadovauti mūsų jausmams, elgesiui - tai jau nebekelia to didžiulio meilės jaudulio. Viskas atrodo dirbtina - netikra. Nesvarbu, ką mes galime išgyventi vien tik širdies vedami, manau, kad verta širdį paleisti vieną... juk gera širdį išleisti pasivaikščioti ir mėgautis laimingomis akimirkomis. Širdis greičiau pavergia kitą širdį, kai ji yra laisva, niekieno nevaržoma. Tik su laisva širdimi mes galime įeiti į kitą širdį. Tik su tyra širdimi ir siela mes galime sužavėti kitą širdį. Tai kodėl mums nepabandžius pradėti kelionę nuo savęs. Pirmiausia tyra širdis, o tada jau leiskimės į didžiąją kelionę - į žmogaus širdį. Taigi raginu visus atverti savo širdis ir pradėti kelionę į kito žmogaus širdį tik su vienu ginklu - širdimi.

     Jei širdį veda meilė, tai esu tikra, kad kelionė pavyks. Juk meilė - tai “širdyje įžiebta šviesa, nes ateina meilė, ir palieka žemėje ir širdyje šviesiau” (V. Mačernis), vadinasi, mūsų kelionė nebus apsupta tamsos, nes šviesa, sklindanti iš širdies, nugalės tamsą. Žinodami, kad meilė -tai širdies kalbėjimas į širdį, kad tai širdies ryšiai, turėtume visada atsiminti, kad kiekviename žmonių bendravime pirmiausia kalba širdys. Todėl paprasčiausius žodžius paverčiame švelniais ir šiltais žodžiais, o tai širdį gaivina. Štai kodėl bendraujant su žmonėmis, mūsų žodžiai ir poelgiai turi būti labai atsargus ir taktiški, nes visi turi trapią ir lengvai pažeidžiamą širdį, o užgauti širdį - tai atstumti žmogų.

     O juk mes to nenorim. Todėl būkim geri -turėkim širdį, o jei turėsim širdį - turėsim viską. Geros širdies reikia visiems, su kuriais susiduriame gyvenime. Juk ne veltui sakoma, kad širdis gydoma širdimi. Visais savo žodžiais, poelgiais, mes keičiame aplinkinius dvasiškai. Jeigu jie artimo neužgauna, vadinasi, jie ugdo artimą. įvairiomis spalvomis šviečia meilė: “meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas yra bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia” (1 Kor 13, 4-8).

     Aukime meilėje ir neieškokime jokių kitų kelių į širdį kaip tik širdimi - meile. Taigi raginu visus atverti savo širdis ir pradėti kelionę į kito žmogaus širdį, tik su vienu ginklu - mylinčia širdimi.