Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAM ESAME PAŠAUKTI?

Algirdas Paliokas SJ

okie įvairūs žmonių tikėjimo keliai. Vieni jų atsižvelgia vien į griežčiausius Dievo draudimus, visai nepaisydami kitų. Kiti reaguoja jau į daugiau Dievo draudimų. Kiti - dar į daugiau. Ir tik maža dalis - tarsi žmonijos išimtis - ne tik neperžiangia nė pačių mažiausių nurodymų, bet ir stengiasi Dievą vis labiau pažinti, Jo valią kuo tobuliau vykdyti ir Jį bei artimą vis labiau mylėti.

     Ar silpnai, ar su užsidegimu Dievo ieškodamas žmogus visada susiduria su tariamai neįveikiamais sunkumais. Kovą su savo ydingumu ir savęs tobulinimą labai alina atkritimai į senas klaidas ir viltį gesina silpna bei nepastovi pažanga. Apie maldą geriau nė nekalbėti: tai niekada nesibaigianti problema. Kuo daugiau pastangų, tuo, atrodo, daugiau išsiblaškymų.

PSALMĖS

Kilusios iš Dovydo sukurtų giesmių,
kurias giedojo pritariant senovinei arfai.

     Nuolatinės pastangos maldoje ir kasdieninės nesėkmės gundo nutraukti šią kovą ir pasitenkinti vaikiškai trumpa malda.

     Kaip suprasti šią situaciją? Iš kur imtis energijos ir vilties žmogaus žemiško gyvenimo uždavinio įvykdymui?

Materialaus pasaulio vergovė

     Yra materialinis ir dvasinis pasaulis. Kad būtų lengviau suprasti vieno ir kito poveikį į žmogų bei žmogaus bendravimo su Dievu pobūdį, galime įsivaizduoti žmogų, gyvenantį materialiam pasaulyje kaip kažkokiame skystyje. Dvasinis pasaulis yra virš jo. Kuriame pasaulyje žmogaus mintys, tame pasaulyje jis gyvena.

     Pirmiausia abiejų pasaulių charakteristika. Materialaus pasaulio "skystis" ne tik gaubia žmogų iš visų pusių, bet ir stengiasi įeiti į jo vidų, pripildyti visas ertmes ir net audinius savimi permerkti. Juk materialiame pasaulyje viską nori persmelkti materija. Šiame pasaulyje ir greičiai riboti, o apie skridimą nėra ir kalbos.

     Dvasiniame pasaulyje daug kas kitaip. Čia lengva, daug šviesos, o greičiai neribojami.

     Tačiau žmogus, turėdamas ne vien materialų kūną, bet ir dvasią, trokšta ir kitokio pasaulio. Todėl jis kartais išnyra į paviršių. Tai galima stebėti maldos momentais, šv. Mišių metu ar atsižadančios labdaros atvejais ir visada, kai dvasia, nugalėdama materialaus pasaulio ar kūniškumo potraukius, pasielgia dvasiškai,t .y. kai poelgį gimdo, dvasiniais principais vadovaujantis, priimami sprendimai. Jeigu žmogus Dievą prisimenä tik retkarčiais, jeigu maldą ir auką praktikuoja dar rečiau, tai jis materijos pasaulio paviršiuje pasirodo tik retkarčiais. Kuo dažniau jis taip pasielgia, tuo daugiau jo išnyra iš tos materijos vergovės. Vienuolynuose malda yra taip išdėstyta per visą dieną, kad po kelių valandų darbo, tarnybos reikia melstis. Dažna maldos praktika iš materijos išsivadavęs žmogus jau nebesugrįžta į materialaus pasaulio vergovę, jis gali “vaikščioti” materijos paviršiumi, visai jos neveikiamas, jis net gali “skraidyti”.

     Tačiau kodėl žmogaus nevilioja tos neaprėpiamos dvasinio pasaulio galimybės, kodėl jam bendravimas su Dievu neturi malonaus skonio, kodėl bendrauja, jei jau bendrauja, tik minimaliai, vien tiek, kad Jo sunkiai neįžeistų?

     Žmogaus žemiškasis gyvenimas prasideda materialiame pasaulyje, nors jo dvasia yra dvasiniame pasaulyje, bent iki tol, kol ji yra tyra, be nuodėmės. Tačiau materija, kaip tas skystis, ne tik jį supa, bet ir įteigia, jog materija yra viskas, kad be jos - nė žingsnio. Taip palaipsniui jis pasineria į materiją.

     Tiesa, paauglystėje jis pradeda ieškoti kažko kito. Jis nenujaučia, kad jam reikia dvasinio pasaulio. Skaisčios meilės dėka jis pakyla virš materijos. Tačiau kiek ilgai meilė būna skaisti? Seksas galutinai jį nugramzdina į materijos pasaulį.

     Dar vėliau žmogus mokosi, sukuria šeimą ir stengiasi kuo tvirčiau įsikurti šiame realiame materijos pasaulyje. Jis negali sustoti, vis jam reikia daugiau. Patenkintos reikmės jo nesustabdo, nes žmogus negali pasisotinti jokiomis materijos išmonėmis, jokiomis jos gėrybėmis. Jis turi dvasią. Jam vis labiau reikia to, ką gali suteikti vien dvasinis pasaulis. Tačiau auklėjimas, žiniasklaida, mados padiktuotas aukštas gerovės lygis bei piktosios jėgos jau jį supančiojo, pavergė, jo sąmonę pakeitė iki tiek, kad tai, kas dvasiška, tapo nereikšminga, nesvarbu ir nereikalinga.

     Nepatenkinti dvasiniai žmogaus dvasios troškimai sukelia aibę nepasitenkinimų kitais, savimi ir aplinkiniu pasauliu. Juk viskuo patenkintas žmogus gyvena be konfliktų su žmonėmis, be kritikos, be neigiamų minčių, be priešų. Jis myli visus, ir jį myli visi. Ta idilė materijos valdomam žmonių pasauliui yra nepasiekiama, neįgyvendinima svajonė. Žmogus materijoje ramybės ir laimės nesuras, nesvarbu kiek ilgai to siektų ir nesvarbu kokias pastangas tam sudėtų. Skystyje neskrisi, skystyje oru nekvėpuosi.

     Tas neigiamas požiūris į dvasinio pasaulio reikmę yra inspiruojamas materialaus ir piktojo pasaulio niekada nemenkstančių jėgų. Jos stengiasi visais būdais nureikšminti dvasinį pasaulį, sukelti jo begalinės nuobodybės įvaizdį, o materialųjį pasaulį taip stipriai sureikšminti, kad be jo - nė žingsnio, kad vien jame tavo ateitis, gerovė ir laimė.

     Materija visur, materija visada: nuo ryto iki vakaro, materija nuo kūdikystės iki senatvės. Žmogus neįsivaizduoja, kaip jis galėtų gyventi dvasiniame pasaulyje. Jo sąmonę ir pasąmonę visai užvaldžiusi materija. Deja, deja nūdienos žmogus jau nebesupranta, nesuvokia, jog dvasia yra viskas, o materija - niekas. Nėra jėgos, kuri padėtų žmogui pabusti, atsipeikėti ir atsiversti, kad taptų nauju žmogumi.

     Ir štai pasekmės: net gerieji sprunka iš to dvasinio pasaulio kiek galima greičiau. Veržiamasis į dvasinį pasaulį nėra visuotinis reiškinys, nėra žmonių vertinamas, dažniausiai nutylimas, o neretai iš besiveržiančiųjų pasijuokiama.

     Tiesą sakant, žmogui siūloma, duodama veltui dvasinė jėga ir tokio laipsnio, kokio žmogus panorės. Bet jam jos nereikia. Dėmesio nevertiems dalykams jis neturi laiko.

Dievo planas ir dieviškoji pagalba

     Žmogus žemėje yra bandomas materija. Ar susivilios, ar atsispirs, ar į dvasines aukštumas pakils?

     Dievas priima ką tik gimusį žmogų į savo ypatingą išskirtinę globą, kurią suteikia krikšto sakramentas. Pakrikštytasis ne tik atsižada bet kokio pikto, bet ir visiškai atsiduoda savo Išganytojui, kad galėtų įgyvendinti savo didijį žmogaus pašaukimą per visą gyvenimą ištvermingai gelbėtis iš bet kokios materijos apžavų ir tuo labiau - iš vergavimo jai ir galiausiai išsitobulinęs Dievo kūrinys nueitų pas Kūrėją amžinai dalyvauti dieviškame Švč. Trejybės gyvenime.

     Šv. Paulius primena: “jūs nebepriklausote patys sau” (1 Kor 6,19). Krikštu mes įeiname į pradinį gyvenimą su Dievu. Jis pereis iš nesąmoningo į sąmoningą, augs ir stiprės iki kolei žmogaus ir Dievo bendros kūrybos vaisius -žmogaus dvasia, pasieks aukščiausią jam skirtą dvasios ištobulinimo laipsnį. Tikra tiesa, kad per krikštą mus pasisavino Šventoji Dvasia, bet ne mes Ją, ypač vėliau. Dieviškoji Dvasia iš pradžių vadovavo mūsų mintims, troškimams bei veiksmams. Stiprėjantis protas kuo toliau tuo labiau prieštaravo tam vedimui, apsaugai ir globai. Dievas negavo iš mūsų, ką Jam esame skolingi. Gal vien dalį, dažniausiai labai mažą. Savanaudiškumas, egoizmas, kūniškumas, materialiniai ar intelektualiniai stabai panardino žmogų į moralinės menkystės bedugnę. Gyvendamas žmogus nepasisavino Šventosios Dvasios. Teisingiau: Ją prarado. Atsisakymas gyventi dvasiniame pasaulyje ir jo pasekmė - moralinė menkystė suardė vidinę tvarką, atėmė ramybę. Nuodėmė atėmė Dievo meilę, ir per ją įvyko mūsų atsisakymas būti tuo, kuo esame sukurti būti, t.y. Dievo paveikslu, Dievo vaikais. Todėl šventumas yra būtinas visiems. Tačiau nebandyk tai įrodinėti tikintiesiems. Nepasiseks. Kristaus kvietimas: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48) vienbalsiai yra priskiriamas dvasiniam luomui. Pasauliečiams, anot jų pačių, tereikia kaip nors išsaugoti malonės būseną ir taip išvengti pragaro. O tobulumas - tobulumo luomui. Pamirštama, jog pasaulietiškas gyvenimas šeimoje kartais pareikalauja didžiausio pasiaukojimo ir savęs pamiršimo, vykdant artimo meilę. Kiek sunkumų ir kančių šiame “lengvame” gyvenimo kelyje! Visa tai patarnauja tobulinimuisi ne mažiau kaip dvasinio gyvenimo nuostatų vykdymas. Tobulumo laipsnį nusako Dievo ir artimo meilės laipsnis. Yra pasauliečių, kurie meilėje ne tik neatsilieka nuo vienuolių, bet ir pralenkia. Tiktai abiejų luomų gyvenimo pradžia yra labai skirtinga, o vėliau... Dar klausimas, kurio luomo kryžius yra sunkesnis? Einant- į vienuolyną apsisprendžiam už aukos gyvenimą, prisiimama trijų įžadų našta. Tuokiantis -priešingai: skrendama į didžiausios meilės ir laimės erdves. Nė nepagalvojama, jog nėra meilės be kančios, jog reikės anksčiau ar vėliau nusileisti ant žemės. Tolimesnis luomų gyvenimas nesiskiria. Tiktai pasauliečiai, nesuvokdami ir jiems skirtos būtinybės tobulėti, gana žymiai pasunkina savąją kryžiaus naštą.

     Savo valstybei stengiamės būti lojalūs, nelaužome jos įstatymų. Valstybė - tai pačių žmonių darinys. Tuo tarpu paties Visatos Kūrėjo įstatymus laužome lengva širdimi, nes taip paprasta gauti nuodėmių atleidimą. Mes, tikintieji, esame garbingi savo valstybės piliečiai, o tokie negarbingi Dievo Karalystės piliečiai. Gerumo, kilnumo, garbingumo jau siekiame nuo pat vaikystės. Kodėl nesiseka būti gerais Dievo vaikais?

     Tomas Mertonas tvirtina: “Jei mes esame Dievo pašaukti į gyvenimo šventumą ir jei šventumas pranoksta mūsų prigimties galias, leidžiančias jį pasiekti (o taip ir yra) vadinasi, Dievas pats turi duoti šviesos, stiprybės ir drąsos įvykdyti tą užduotį, kurios Jis iš mūsų reikalauja. Jis tikrai suteiks mums malonę, kurios mums reikia. Jeigu mes netampame šventaisiais, tai tik todėl, kad nepasinaudojame Jo dovana”.

     Nešventumas - tai nelegalus, negarbingas, Dievo nesukurtas, bet žmogaus pasirinktas gyvenimo kelias. Už rojaus klaidos kartojimą nenutrūkstama įvairiausių sunkumų bei kančių grandinė čia, žemėje, ir nelengva bei netrumpa skaistykla.

     Dievo valia šventa, Jo meilė nepažeidžiama. Nė žingsio į šalį! Evangelijose - Dievo valia. Nepasiteisinsi - nežinojau! Evangelija -žmogaus dvasingumo ar nedvasingumo veidrodis. Atsiskleidi ir iškart matai, kuriame kelyje esi, kurlink eini.

     Iš materijos pasaulio vergovės išsigelbėsime, priimdami teiginį: šventumas - kiekvieno tikinčiojo paskirtis ir pareiga. Gyvenimo krypties pakeitimas palengvina imtis dvasią tobulinančių priemonių, kurias nepaliaujamai siūlo Bažnyčia ir įkvėpimais prie mūsų prisiliečiantis Dievas. Turime nuostabiausią, patraukliausią ir aiškiausią pavyzdį: Žmogaus Sūnų, kuris “kelias, tiesa ir gyvenimas”. Šiandien pat atsiverčiame bet kurią Evangeliją ir randame, ką mums sako Dievas ir nuo ko pradėti kelionę nauja kryptimi.

     Mūsų tvirtas apsisprendimas iššaukia ir stiprią Dievo pagalbą, nes Dievas jau seniai laukė šios akimirkos, kada, nelaužydamas mūsų laisvos valios, galės dovanai duot visa, ko reikia aukščiausiam sielos tobulumui.

     Požiūrio į gyvenimo prasmę pakeitimas padės energingai imtis didžiausio Dievo įsakymo vykdymo ir, įprasminus savo gyvenimo kryžius, gyventi džiaugsmingą Dievo atkakliai siekiančios, malone galingai stiprinamos dvasios gyvenimą. Jo atbaigimas - šventumas.