Renkuosi partnerį visam gyvenimui
Parengė Vanda lbianska
Šiame straipsnyje išdėstytos mintys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiškos ir gal net amoralios, tačiau sociologija, psichologija, etika ir pats gyvenimas sako ką kitų.
Mūsų laikais nuolat akcentuojame meilę nesigilindami į tai, kad tardami šį žodį turime galvoje daugiau ar mažiau euforiškų įsimylėjimų, o tai ir meilė - visiškai skirtingi dalykai. Iš tikrųjų mes renkamės asmenį, kad jį įsimylėtume, paskui renkamės meilės objektą, pagaliau renkamės partnerį visam gyvenimui. Ne visada susigaudome, kad būtent renkamės, o ne spontaniškai užgriuvusios meilės versmė mus pagauna ir neša tiesiai prie altoriaus, kad susituoktume kaip tik su šiuo asmeniu.
Grasilda Reinytė Vilniaus Jėzuitų gimnazijos kieme apžiūri dail. A. Kmieliausko skulptūrą “Angelas”. Angelas rūpinasi gimnazijos mokiniais.
Antra vertus, yra nemažai pasyvių, žmonių, kurie būdami neiniciatyvūs laukia, kol juos pasirinks kiti. Ypač tai būdinga miestų gyventojams. Pakanka įdėmiau pažvelgti į skirtumų tarp pageidaujamų, norimų būsimo sutuoktinio savybių ir realiam gyvenime “pasirinkto” asmens, kad pripažintume, jog ši moteris ar šis vyras nesirinko, bet pasinaudojo proga, galimybe, “išnaudojo šansų”. Kitaip tariant, sutiko būti pasirinktas.
Tačiau grįžkime prie partnerio pasirinkimo “iš meilės”. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šios santuokos sudarytos visiškos laisvės erdvėje. Tačiau būtent šiuo atveju yra mažiausia laisvės ir daugiausia klaidų.
Jausmai iškreipia ir sumenkina pažinimo galią. Žmogų, kuriam simpatizuojame, esame linkę idealizuoti, t. y. pripaišyti tik teigiamus bruožus, nors tie, kurie žvelgia į jį objektyviai, ne per jausmo prizmę, įvertins galbūt visai kitaip. Psichologijoje beveik visi autoriai rašo, kad jei besistengiantis pažinti kitų asmenį individas mato to asmens skirtingas (įvairias) savybes, jis nesąmoningai formuoja savo nuomonę pagal turimus norą, pageidavimus, tikėjimąsi, vylimąsi. Kitaip tariant, stebėdami žmogų, pasižymintį dorybėmis, tačiau turintį ir ryškių ydų, mes jo neįvertiname objektyviai, o matome tokį, kokį norime matyti. Štai tipiškas pavyzdys: vėlų vakarą sutiktas nuošalioje gatvėje apiplyšęs ir nesiskutęs vyriškis ar garsiai kvatojančių paauglių grupė kelia nerimų, netgi baimę; senukui ar moteriai jie atrodo pavojingi, nors tai tebūtų grįžtąs po sunkaus darbo žmogus, arba visai nepiktybiški vaikėzai. Tuo tarpu draugijoje sutiktas elegantiškas, gražių manierų išvaizdus vyriškis kone visiems sudaro gerą įspūdį. Tik praėjus kelioms valandoms pastabesni vyresnio amžiaus žmonės atkreipia dėmesį į tai, kad jis meilikauja, įsiteikinėja kartu viešinčiam aukšto rango valdi-ninkui, dažniau nei kiti vienu ypu išlenkia taurelę ir t. t. Tačiau jaunutės merginos jau sužavėtos ir nebemato to, ką pastebėjo vyresni. Joms šio asmens “špilkavimai”, lengva panieka ir atsainumas “silpnesniųjų”, “mažiau vertingų” atžvilgiu atrodo tvirto būdo, vyriškumo, stiprumo požymiai. Taigi jos mato tai, ko norėtų, o ne tai, kas yra.
Nuo senų laikų išmintingi žmonės ieškodavo patarimų ir prašydavo juos sudominusį ir emociškai patrauklų asmenį įvertinti kitus, geranoriškai nusiteikusius objektyvius draugus, giminaičius. Būtent dėl to visose kultūrose, tautose tūkstantmečius gyvuoja paprotys su savo kandidatu į pasirenkamų partnerį supažindinti gimines, gerus draugus, o visų pirma - tėvus. Šio papročio nepaisymas ir pasikliovimas vien savimi gali brangiai kainuoti - juk nuo sutuoktinio asmenybės priklauso būsimas gyvenimas.
Tačiau kokiais kriterijais dera vadovautis renkantis būsimą vyrą ar žmoną?
Išorinis grožis vaidina lemiamą vaidmenį tik labai jauniems ar primityviems žmonėms. Ta pati grupė žmonių vengia luošų individų (raiši, žvairaakiai ir pan. yra aplenkiami). Gyvenimas moko, kad be reikalo, nes šie žmonės dažnai kompensuoja savo luošumą išvystydami kitas, itin teigiamas savybes. Tiesa, reiktų nepamiršti, kad dalis jų esti irzlūs ar egocentriški būtent dėl fizinių trūkumu.
Išorės dailumas traukia ir tuščius, egoistiškus žmones (“Su tokia žmona man nebus gėda pasirodyti”, “Šitokio vyro visos pavydės” ir t.t.). Tokiais atvejais meilės, gilaus jausmo nėra. Visi žinome daugybę atvejų, kai gražuolės žmonos nemylimos, o gražus vyrai pametami.
Jaunos merginos, vedamos būdingos moterims atjautos, noro padėti, išgelbėti, kartais renkasi alkoholikus, narkomanus ar nusikaltėlius. Daugelio autorių tvirtinimu, tai labiausiai nevykęs pasirinkimas, didžiulė klaida. Užuojauta, noras ištiesti pagalbos ranką yra draugiškumo, bičiulystės požymiai, tokiais motyvais (“Aš jam padėsiu, ištrauksiu jį”) sudaryta santuoka yra absurdiška. Moterystė -ne gydymo įstaiga, psichologo priimamasis ar gelbėjimosi lenta, o dviejų asmenų gyvenimų bendrystė, kai du individai tampa viena visuomenės ląstele. Pati santuoka yra savaiminis tikslas, o ne gydymosi metodas.
Ypač didelę grupę žmonių renkantis partnerį keri ir skatina jo socialinė bei turtinė padėtis. Ji tarsi migla užkloja visus trūkumus ir besirenkantysis naiviai tikisi tapti gerbiamu bei turtingu per santuoka. Bet ar bus laimingas?! Ir kiek truks tokia santuoka, paremta kito, ne tavo paties garbe ir turtu?
Svarbiausias kriterijus renkantis partnerį yra jo būdas. Jam pažinti reikia daug išminties, pastabumo ir atsargumo. Iki vestuvių jaunuolis ar mergina trūkumus slepia ir elgiasi taip, kad atrodytų esąs toks(-ia), kokiu(-a) norėtų būti. Norint perprasti žmogaus būdą, reikia laiko, išbandymo ekstreminėse situacijose, jo artimųjų ir draugų, santykių jo šeimoje, darbovietėje gero pažinimo. Žmonės mėgsta gražiai kalbėti, na o elgtis? Pabandykite su savo gerbėju eiti į alpinistinį ar sunku turistinį žygį, įdėmiai pažvelkite į jo elgesį su tėvais, seneliais, broliais, seserimis. Tėvų šeimoje jis bus toks, koks yra iš tikrųjų. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip pasielgė jūsų draugė ištikus didelei nelauktai bėdai... Štai kodėl toks reikšmingas ir reikalingas susižadėjimo periodas. Tai pažinimo, įvertinimo ir galutinio apsisprendimo metas.
Kitas itin reikšmingas dalykas yra partnerio šeima. Ji žmogų ne tik formuoja. Iš šeimos perimami genai. Dažnas savo šeimą perauga išsilavinimo, kultūros, turtiniu požiūriu, tačiau tai, kas įskiepyta šeimoje, žmogui lieka visam gyvenimui. Moralinės, etinės vertybės, bendravimo būdas kasdieniniame gyvenime, reakcijos - visa tai perimama per nesąmoningą modeliavimą vaikystėje, nekritiškai ir savaime. Čia kalbama ne apie šeimos socialinį rangą, priklausymą kuriam nors visuomenės sluoksniui, o apie nepalyginamai svarbesnį dalyką: žmogaus negalima pažinti, nepažinus jo šeimos ir nežinant, kaip ir kokį jį mato šeima. Neteisinga tapatinti tėvų su sūnumi, motiną su dukterimi, bet žinotina, kokie yra jų tarpusavio ryšiai, santykiai, nes kiekvienas asmuo juos perkels į savo paties sukurtą šeima. Tai geležinė taisyklė.
Kokio amžiaus partneris turėtų būti, mūsų laikais kategoriškai tvirtinti neįmanoma. Jaunimas biologiškai subręsta labai anksti, tačiau jo socialinis brendimas vis lėtėja. Jaunuoliai lengvabūdiškai sprendžia, greit tuokiasi, todėl daugėja skyrybų.
Vyresnis amžius vėlgi turi savų minusų: jau susiklostę ir įsitvirtinę įpročiai, reikalavimai, mažesnis psichologinis lankstumas. Gyvenimo praktika rodo, kad geriausiai sutaria vienmečiai, tačiau neskubotos, meile (ne įsimylėjimu!) pagrįstos skirtingo amžiaus žmonių santuokos taip pat esti sėkmingos.
Turtinė padėtis tuokiantis objektyviai nėra svarbi. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar busimasis partneris nėra apsėstas turtėjimo nuodėmės, rungtyniavimo turėti daugiau nei kiti, vartotojiškumo. Pinigo gainiojimasis namų atmosfera, sunaikina: sutuoktinis ir vaikai pasitraukia į antra planą, pirmame viešpatauja turtas. Savaime suprantama, jog meilė tokioje terpėje nyksta, vaikai “auklėjami,” griaunant jų asmenybę. Tai, beje, nereiškia, kad jauniesiems nereikia padėti materialiai, kai jie tik pradeda bendrą gyvenimą.
Toli gražu ne smulkmena yra būsimos žmonos ar vyro išsilavinimas. Geriausia, jei tuokiasi vienodo išsilavinimo žmonės. Kai atsitinka kitaip, gresia du pavojai. Vienas - kad diplomuotas vyras ar jo tėvai progai pasitaikius supykę ar net nesąmoningai pažemins menkesnio išsimokslinimo žmoną (arba mokyta žmona - savo vyrą). Antrasis - kad žinių skirtumas kasdien trukdys bendrauti. Žinoma, galima mokytis ir susituokus, tačiau pernelyg dažnai buitis įsiurbia į savo verpetą, ir mokslai pamirštami.
Kiekvienas pasirinkimas yra rizikingas. Partnerio - taip pat. Riziką sumažina neskubėjimas, visų sąlygų apsvarstymas, kandidato į partnerius pažinimas. Jeigu “nepaisant visko” nusprendžiama susituokti - tai žymiai geriau, nei santuoka nieko nežinant apie galimybes, nenumatant ateityje įmanomų situacijų, kitaip tariant - impulsyvios, spontaniškos, “aklos”, vedybos.
Visapusiškas būsimo sutuoktinio pažinimas yra geros, tvirtos šeimos garantas, o audringa kova už nuaustą iš svajonių, iliuzijų ir norų eventualaus partnerio įvaizdį visada baigiasi katastrofa, kai susiduriama su tikrove. (Artuma, 1998, Nr. 1)
